Podcasts about ilgainiui

Maskaradas su religine tradicija nieko bendro neturi. Maskaradai – teatralizuoti pasirodymai – Vakarų Europos dvaruose pradėti rengti XIV–XV a., pagrindinis jų atributas būdavo kaukė. Ilgainiui žodis „maskaradas“ įgavo dangstymosi, maskavimosi reikšmę.

Trumpa informacinė RADIOCENTRO laida apie mokslo naujienas ir naujausius pasiekimus.Klausyk šiokiadieniais 13.30 val. per RADIOCENTRĄ arba mūsų podkaste „Mokslas šiandien“.

Praėjus 80 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo NARA pradeda tinklalaidžių seriją, kurioje kalbamės su jaunais Vilniaus žydais, ieškančiais savo santykio su milžinišku praradimu paženklintu miestu, savo tapatybe ir tarp multikultūriškumo ir nacionalizmo laviruojančia Lietuvos visuomene. Pirmojo epizodo pašnekovė – Naomi Koc, studentė ir nevyriausybinės organizacijos darbuotoja dirbanti su psichine sveikata. Naomi prosenelę karo metu išgelbėjo lietuvių šeima. Bet jos prosenelio šeima buvo nužudyta IX-ame forte Kaune ir Kauno gete. Augdama Vilniuje, Naomi turėjo pamažu susikurti saugų santykį su pasauliu už jos žydiško Vilniaus. Šį sudarė žydų mokykla ir žydų jaunimo stovyklos, kuriose ji buvo dalyvė, o vėliau – madrichė (vadovė). Ilgainiui ji miestą prisijaukino. „Buvo požiūris, kad „mes turim laikytis savo, o jie [lietuviai] gali laikyti savo“, kad kažkokį atstumą turėtume palaikyti“, – santykį su lietuvių dauguma vaikystėje prisimena Naomi. „Bet aš netikiu tuo atstumu. Aš tikiuosi, kad jauni žmonės netiki tuo atstumu. Tą atstumą turim mažinti, nes tik taip, dialogu, mes galime sužinoti vienas apie kitą.“ Šie jos žodžiai įkūnija visos „Ir mes iš Vilniaus“ serijos idėją – kad galime susikurti erdvę išgirsti vieni kitus, taip pamažu įsisavinant, ką reiškia gyventi mieste, paženklintame masišku praradimu. Ir kaip su šia istorija gyventi – tiek žydams, tiek lietuviams. Rengiant šią seriją, karo veiksmai Izraelyje, Palestinoje ir Libane pasiekė naują destrukcijos lygį. Tai neišvengiamai tapo dalies pokalbių tema. Penkių interviu „Ir mes iš Vilniaus“ seriją rengėme šią vasarą kartu su žurnalistika besidominčiais Vilniaus moksleiviais iš skirtingų miesto etninių bendruomenių. Naujos šios serijos dalys su vis kitais pašnekovais pasirodys kiekvieną antradienį lapkričio ir gruodžio mėnesiais NARA tinklalaidėje. Projektas „Ir mes iš Vilniaus“ yra NARA žurnalistų iniciatyva. Projektą, kodiniu pavadinimu „The Torchbearers“, dalinai finansuoja JAV ambasados programų alumnų fondas ir Vokietijos ambasados atsparumo (Resilienz) iniciatyva. NARA komanda išlaiko visišką turinio kontrolę ir žurnalistinį nepriklausomumą. Pilna publikacija: https://nara.lt/lt/articles-lt/naomi-koc

Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta.Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių.Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose.Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas?Autorius Rytis SkamarakasRedaktorė Vaida PilibaitytėNuotrauka Mariaus Čepulio

Broliai prancūzai Michelinai XIX a. pabaigoje įkūrė padangų kompaniją. Bene prieš 100 metų broliai pradėjo leisti po Prancūziją keliaujantiems turistams skirtą gidą, kuriame nurodomi lankytini restoranai ir viešbučiai. Ilgainiui restoranai pradėti vertinti Michelino žvaigždučių sistema.

Žodis „swag“ pirmą kartą aptiktas Viljamo Šekpyro pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Ilgainiui žodžio reikšmė kito, dabar jis vartojamas kaip meninė priemonė elgesiui nusakyti, kai žmogus pernelyg savimi pasitiki, yra pagyrūnas, arogantiškas.

LRT Girdi. Klausytojas pasakoja, kad vandens motociklais plaukiojantys, galimai, nesilaiko saugumo taisyklių: vandens motociklai dideliu greičiu praplaukia arti nuo besimaudančių žmonių, motociklai paliekami bet kur paplūdimyje, nepažymėtos vietos, kur galima plaukioti motociklais. Ką apie tai sako reglementai?Dirbtinis intelektas suteikia daugybę naujų galimybių pažinti žmogų – netgi leidžia skaityti mintis. Smegenų veiklą tyrinėjantys mokslininkai sako, kad tai iLgainiui gali suteikti naujų būdų bendrauti tiems, kuriems tai padaryti sunku dėl neurologinių ligų, tokių kaip insultas ar sklerozė.Naujasis EP ir Tarybos reglamentas dėl baterijų ir baterijų atliekų, įsigaliojęs rugpjūčio 17 d., atneš pokyčių tiek į verslo, tiek į gyventojų kasdienybę – prietaisai turės būti pagaminti taip, kad baterijas būtų galima lengviau išimti ir pakeisti.Artėjant rudeniui vėl jaučiamas suaktyvėjimas būsto nuomos rinkoje. Ekspertai sako, kad situacija, lyginant su praėjusiais metais, kai nuomojamų būstų pasiūla buvo itin sumenkusi, stabilizavosi ir šiemet yra net didesnė už paklausą.Ved. Paulius Selezniovas

Šiandien susitinkame prie Naujojo Židinio. Iš naujausio kultūros, religijos ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio pasirinkome straipsnį, kuriame analizuojamos sovietinės ideologijos pastangos įdarbinti populiariąją kultūrą. Atsiradus televizijai, sovietiniai ideologai iš pradžių užsimojo paversti ją Bažnyčios alternatyva, kuri padėtų atitraukti žmones nuo sekmadienio pamaldų. Ilgainiui metodai keitėsi, ieškota patrauklesnių formų, radosi tokios sovietmečio legendos kaip serialai „Petraičių šeimoje“ ir „Tadas Blinda“. Apie tai prie Naujojo Židinio kalbasi straipsnio autorius, istorikas, VU Istorijos fakulteto doktorantas Tomas Vaitelė ir „Mažosios studijos“ bendradarbis Laurynas Peluritis.Redaktorė Rūta Tumėnaitė

Trys hektarai ekologiškų pluoštinių kanapių leidžia išgyventi smulkiam ūkiui. Tik ne šiais metais, kai dėl sausros piktžolės aukštesnės už vertingus augalus. Kaip sušvelninti griežti reikalavimai padės kanapių augintojams? Šalčininkų rajone Dainavos kaime beveik trisdešimt metų ūkininkaujantys Janas ir Jolanta Vanagevičiai pradėjo nuo dviejų karvių.Ilgainiui jų pienininkystės ūkis išaugo iki didelės bandos. Buvo metai, kai lėšų užteko ir ūkiui modernizuoti ir šeimos poreikiams. Tačiau įvedus eurą sudurti galą su galu ūkininkams vis sunkiau. Vanagevičiai nori nenori turi atsisakyti pieninių karvių, mažinti bandą. Kokią išeitį jiems siūlo atsakingi už žemės ūkį valdininkai?Ved. Darius Švenčionis.

„Radijo paskaitos“: šokis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruoseApie istorinius šokius Lietuvoje yra išlikę nedaug žinių. Taigi tenka kliautis istoriniais kontekstais, kurie neleidžia abejoti, kad kaip ir Europos, taip ir Lietuvos valdovų rūmuose buvo puoselėjamos kultūros tradicijos. O šokis buvo laikomas svarbia diplomatinės kultūros bei protokolo dalimi. Daugiau žinių apie LDK šokio paveldą istoriniai šaltiniai byloja nuo XVII a. LDK didikų dvaruose buvo statomos operos, kurių siužetą pagyvindavo šokio scenos. Šokio elementai minimi ir pirmųjų operų „Elenos pagrobimas“, „Andromeda“, „Apviltoji Kirkė“ ir kt. libretuose. Nuo XVIII a. vidurio Lietuvos didikų Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų dinastijų dvaruose daug dėmesio buvo skiriama teatro menui, dvaruose buvo laikomos teatro trupės, muzikos ansambliai, jų spektakliuose buvo nemažai šokama. Ilgainiui pradėti statyti ir baletai, kuriuos kūrė garsiausi to meto Italijos, Prancūzijos choreografai.

„Radijo paskaitos“: šokis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruoseApie istorinius šokius Lietuvoje yra išlikę nedaug žinių. Taigi tenka kliautis istoriniais kontekstais, kurie neleidžia abejoti, kad kaip ir Europos, taip ir Lietuvos valdovų rūmuose buvo puoselėjamos kultūros tradicijos. O šokis buvo laikomas svarbia diplomatinės kultūros bei protokolo dalimi. Daugiau žinių apie LDK šokio paveldą istoriniai šaltiniai byloja nuo XVII a. LDK didikų dvaruose buvo statomos operos, kurių siužetą pagyvindavo šokio scenos. Šokio elementai minimi ir pirmųjų operų „Elenos pagrobimas“, „Andromeda“, „Apviltoji Kirkė“ ir kt. libretuose. Nuo XVIII a. vidurio Lietuvos didikų Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų dinastijų dvaruose daug dėmesio buvo skiriama teatro menui, dvaruose buvo laikomos teatro trupės, muzikos ansambliai, jų spektakliuose buvo nemažai šokama. Ilgainiui pradėti statyti ir baletai, kuriuos kūrė garsiausi to meto Italijos, Prancūzijos choreografai.

Sugrįžtame prie paskaitų ciklo apie Vasario 16-osios Akto signatarus. Šįkart paskaitą „Lietuvybės apaštalas Alfonsas Petrulis“ parengė Signatarų namų vyresnioji muziejininkė dr. Vilma Bukaitė. Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis per 29-erius sielovados metus dirbo net devyniose parapijose, dažniausiai Pietryčių Lietuvoje. Jose telkė kaimų ir miestelių žmones visuomeninei veiklai, skatino puoselėti lietuvių kalbą ir lietuvišką spaudą, stengėsi sudominti mokslo naujovėmis. Ilgainiui ištobulinęs publicisto įgūdžius buvo veiklus įvairių draugijų narys. Ir Lietuvos Taryboje jis ne tik noriai gynė kraštiečių ir tikinčiųjų interesus, bet ir dalyvavo redaguojant pirmuosius įstatymus, atstovaudavo institucijoms užsienio lietuvių konferencijose.

Sugrįžtame prie paskaitų ciklo apie Vasario 16-osios Akto signatarus. Šįkart paskaitą „Lietuvybės apaštalas Alfonsas Petrulis“ parengė Signatarų namų vyresnioji muziejininkė dr. Vilma Bukaitė. Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis per 29-erius sielovados metus dirbo net devyniose parapijose, dažniausiai Pietryčių Lietuvoje. Jose telkė kaimų ir miestelių žmones visuomeninei veiklai, skatino puoselėti lietuvių kalbą ir lietuvišką spaudą, stengėsi sudominti mokslo naujovėmis. Ilgainiui ištobulinęs publicisto įgūdžius buvo veiklus įvairių draugijų narys. Ir Lietuvos Taryboje jis ne tik noriai gynė kraštiečių ir tikinčiųjų interesus, bet ir dalyvavo redaguojant pirmuosius įstatymus, atstovaudavo institucijoms užsienio lietuvių konferencijose.

Europos Komisijos pirmininkas pristatė planus dėl Europos Sąjungos ateities po Brexito. Kokių pertvarkų reikia 60-metį mininčiai bendrijai?Lotynų Amerika – žemynas, kuriame smurtiniai nusikaltimai Ilgainiui tapo sunkiai suvaldomi. Kodėl dauguma regiono šalių nesugeba pažaboti smurto ir nusikaltimų ir kokią kainą jos priverstos mokėti? Indijoje stebimi greičiausia kada nors istorijoje vykstanti urbanizacija. Tačiau dėl to šalyje sparčiai nyksta upės. Kodėl sparti urbanizacija naikina smėlingas šalies upes?

Europos Komisijos pirmininkas pristatė planus dėl Europos Sąjungos ateities po Brexito. Kokių pertvarkų reikia 60-metį mininčiai bendrijai?Lotynų Amerika – žemynas, kuriame smurtiniai nusikaltimai Ilgainiui tapo sunkiai suvaldomi. Kodėl dauguma regiono šalių nesugeba pažaboti smurto ir nusikaltimų ir kokią kainą jos priverstos mokėti? Indijoje stebimi greičiausia kada nors istorijoje vykstanti urbanizacija. Tačiau dėl to šalyje sparčiai nyksta upės. Kodėl sparti urbanizacija naikina smėlingas šalies upes?

Radijo paskaitos“: „Teatras ir sacrum“Teatro užuomazgos glūdi kiekvienos tautos žodinėje kultūroje, švenčių ritualuose, kulto bei religinėse apeigose. Vakarietiškos tradicijos drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo Dioniso švenčių dar V a. pr. m. e. Viduramžiais spektakliai buvo vaidinami bažnyčiose arba jų šventoriuose. Ilgainiui teatras pradėjo užimti svarbią vietą liturginių metų įvykių, Švento Rašto epizodų, ypač Kristaus kančios istorijos vaizdavime. Visais laikais teatre netrūko sakralumo ženklų. Plačiau apie tai paskaitoje pasakos Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Helmutas Šabasevičius.Menotyrininkas pristatys religinius motyvus XX a. Europos dramaturgijoje, aptars su religija susijusius vaizdus ir simbolius, naudojamus dramos ir muzikinių veikalų pastatymuose. Daugiausia dėmesio skirs XX a. II pusės– XXI a. pradžios Lietuvos teatro pavyzdžiams.

Radijo paskaitos“: „Teatras ir sacrum“Teatro užuomazgos glūdi kiekvienos tautos žodinėje kultūroje, švenčių ritualuose, kulto bei religinėse apeigose. Vakarietiškos tradicijos drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo Dioniso švenčių dar V a. pr. m. e. Viduramžiais spektakliai buvo vaidinami bažnyčiose arba jų šventoriuose. Ilgainiui teatras pradėjo užimti svarbią vietą liturginių metų įvykių, Švento Rašto epizodų, ypač Kristaus kančios istorijos vaizdavime. Visais laikais teatre netrūko sakralumo ženklų. Plačiau apie tai paskaitoje pasakos Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Helmutas Šabasevičius.Menotyrininkas pristatys religinius motyvus XX a. Europos dramaturgijoje, aptars su religija susijusius vaizdus ir simbolius, naudojamus dramos ir muzikinių veikalų pastatymuose. Daugiausia dėmesio skirs XX a. II pusės– XXI a. pradžios Lietuvos teatro pavyzdžiams.

Laikome save šiuolaikiniais žmonėmis. O modernumas tarsi reikalauja iš mūsų peržiūrėti daugelį reiškinių ir pakeisti į juos savo požiūrį. Šiuolaikiškumas paliečia ir partnerystes. Kaip ir daugelį amžių prieš mus gyvenę žmonės užmezgame aistringus santykius ir tikime, kad meilė tęsis amžinai ir nepareikalaus jokių pastangų.Ilgainiui bendras gyvenimas tampa nuobodžiauti verčiančia kasdienybe, tad pradedame dairytis į šalis, ieškodami lyg elektra trenkiančių naujų potyrių. Nors tebetvirtiname, kad partnerį mylime, skęstame fantazijose apie naujas aistras, pilve drugelius plasnoti priverčiantį jausmą. O tada šiai „veiklai“ ieškome pasiteisinimų ir argumentų, kompromisų ir įtikiname save bei kitus, jog neištikimybė gali praturtinti santykius. Ar tai tiesa?

Laikome save šiuolaikiniais žmonėmis. O modernumas tarsi reikalauja iš mūsų peržiūrėti daugelį reiškinių ir pakeisti į juos savo požiūrį. Šiuolaikiškumas paliečia ir partnerystes. Kaip ir daugelį amžių prieš mus gyvenę žmonės užmezgame aistringus santykius ir tikime, kad meilė tęsis amžinai ir nepareikalaus jokių pastangų.Ilgainiui bendras gyvenimas tampa nuobodžiauti verčiančia kasdienybe, tad pradedame dairytis į šalis, ieškodami lyg elektra trenkiančių naujų potyrių. Nors tebetvirtiname, kad partnerį mylime, skęstame fantazijose apie naujas aistras, pilve drugelius plasnoti priverčiantį jausmą. O tada šiai „veiklai“ ieškome pasiteisinimų ir argumentų, kompromisų ir įtikiname save bei kitus, jog neištikimybė gali praturtinti santykius. Ar tai tiesa?

Tytuvėnai. Žinomas kraštotyrininkas Česlovas Kudaba būtent nuo čia siūlė pradėti kelionę po Žemaitiją.„Šiandien Tytuvėnai žavi vaizdingomis kalvų iškilumomis su giliais duburiais, ežerais, pelkėmis, vadinamomis tyruliais. Pirmuosius gyventojus šiame krašte traukė tinkamos ežerų pakrantės. Ilgainiui vandens lygis keitėsi, tinkamos gyventi vietos užpelkėjo ir virto durpynais“, – mintimis dalijasi Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys.Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs LDK didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės žymi dailininkė Sofija ir Eugenijus Romeriai. Dvaras buvo kultūros traukos objektu, kuriame mėgo svečiuotis Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą. Daugiau pasakoja Kelmės rajono savivaldybės specialistas Teisutis Majauskas.Romerių mauzoliejinė gotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Čia yra ir Romerių giminės kapavietė. Apsilankyti koplyčioje kviečia Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė.Prie Giliaus ežero, žmonių pamėgtame „Karvių pliaže“, susitiksime su senbuviu inžinieriumi Aldučiu Prapuoleniu, kuris pasidalys prisiminimais senomis tradicijomis garsėjančiomis šventėmis ir sportiniais renginiais.Apie viltį Tytuvėnams turėti kurortinio miestelio statusą kalba Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas.

Tytuvėnai. Žinomas kraštotyrininkas Česlovas Kudaba būtent nuo čia siūlė pradėti kelionę po Žemaitiją.„Šiandien Tytuvėnai žavi vaizdingomis kalvų iškilumomis su giliais duburiais, ežerais, pelkėmis, vadinamomis tyruliais. Pirmuosius gyventojus šiame krašte traukė tinkamos ežerų pakrantės. Ilgainiui vandens lygis keitėsi, tinkamos gyventi vietos užpelkėjo ir virto durpynais“, – mintimis dalijasi Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys.Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs LDK didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės žymi dailininkė Sofija ir Eugenijus Romeriai. Dvaras buvo kultūros traukos objektu, kuriame mėgo svečiuotis Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą. Daugiau pasakoja Kelmės rajono savivaldybės specialistas Teisutis Majauskas.Romerių mauzoliejinė gotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Čia yra ir Romerių giminės kapavietė. Apsilankyti koplyčioje kviečia Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė.Prie Giliaus ežero, žmonių pamėgtame „Karvių pliaže“, susitiksime su senbuviu inžinieriumi Aldučiu Prapuoleniu, kuris pasidalys prisiminimais senomis tradicijomis garsėjančiomis šventėmis ir sportiniais renginiais.Apie viltį Tytuvėnams turėti kurortinio miestelio statusą kalba Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas.