Ar žinai, kad?...

Seniau buvo vartojamas veiksmažodis „ačiuoti“ reikšme „dėkoti“.

LRT 8-us metus buvo renkamas LRT žodis ir posakis. Kandidatus pasiūlo žiūrovai ir klausytojai, išgirdę perliukų LRT laidose ar perskaitę portale. Dauguma jų – kūrybiški naujadarai: slydmetis, rusorealistas, melagiena.

Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „su raktu“. Šiandien konklava vadinamas kardinolų kolegijos susirinkimas, išrenkantis popiežių.

Lietuviškus savaitės dienų pavadinimus sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis. Iki tol savaitės dienos vadintos slaviškos kilmės žodžiais.

Pavardes be priesagų gali turėti ne tik susituokusios moterys. Nuo 2003 m. galima rinktis ir neutralias pavardes su galūne -ė, kurios nenurodo šeiminės padėties, o rinktis jas gali ir netekėjusios, ir ištekėjusios moterys, pvz., Kazlauskė.

Posakis „tip top“ skirtingose kalbose yra įgavęs skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, anglų kalboje jis reiškia „puikus, pirmos rūšies“, vokiečių – „puikus, išsipustęs“, lietuvių – „kaip tik, tiksliai“. Beje, lietuvių kalboje posakis vertinamas kaip nevartotina svetimybė ir keistinas į „kaip tik“.

Suaugusieji, kalbėdami su vaikais, daug dažniau vartoja deminutyvus (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžius), nei kalbėdami su kitais suaugusiaisiais. Bet deminutyvo galūnė kitokia nei analogiško odžio, neturinčio deminutyvinės priesagos, todėl kitoks ir šių žodžių linksniavimas.

Žodis „racija“ lietuvių kalboje neturi nieko bendra su radijo stotelėmis. Racija – tai protingas pagrindas, motyvas ar argumentas. O įrenginys, per kurį galima šnekėti per atstumą, vadintinas radijo stotele.

Keli Antano Baranausko sukurti terminai, kiek pakeisti, prigijo, pavyzdžiui, daiktovardis – daiktavardis, įvardė – įvardis, nosbalsis – nosinis balsis, bet nemažiai buvo atmesta, pavyzdžiui, vardlankis, kalbomokslis, mazgybalsis.

Nors -ū- sugalvojo bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonbskis, ten, kur dabar -ū- rašome nė neabejodami, pats Jablonskis rašė -ų-, pvz., jųs, griųva, pųva, nes kadaise šis balsis šiuose žodžiuose buvo tariamas pro nosį.

Iš anglų kalbos atėjusio žodžio „dronas“ pirminė reikšmė yra „tranas“ – bičių patinėlis, arba monotoniškas dūzgimas. Žodis „dronas“ šiuo metu galimas vartoti ir lietuvių kalboje.

Špyga – ir gestas, ir pats žodis atėjęs iš slavų. Kai kuriose kultūrose šis gestas ne tik nepagarbus, bet net ir vulgarus. Šiais laikos špygos gestas suprantamas tik daugelyje Rytų Europos šalių, taip pat visiškai nepažįstamas anglakalbėse šalyse, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje.

Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky'is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.

1955 m. Dartmuto koledže JAV moksliniame seminare pirmą kartą nuskambėjo terminas AI (liet. DI, arba dirbtinis intelektas). Termino kūrėju laikomas vienas iš seminaro organizatorių John McCarthy.

Žodis „influenceris“ minimas nuo XVII amžiaus kalbant apie Bažnyčios galią. Interneto kontekste jis vartojamas nuo XXI pradžios.

Grupių pavadinimų kilmė kartais netikėta, pvz., „BIX“ kilo iš šiaulietiškai tariamo žodžio „bikas“, reiškiančio nuorūką.

„Pasaulio bamba“ – frazelogizmas, kilęs iš tikėjimo, kad egzistuoja pasaulio centras.

Žodžiai „kankorėžis“ ir„kukulis“ (ar „kankolas“) yra giminingi. Įdomu tai, kad, priklausomai nuo Lietuvos regiono, kankorėžiai būdavo vadinami gyvulių pavadinimais.

Žodžiu „bambyzas“ vadinamas prakutęs vaikį, o XVII–XVIII amžiuje juo ironiškai būdavo vadinami reformatai ar reformatų kunigai, užsimoję reformuoti Katalikų Bažnyčią.

Mirtis, marinti ir košmaras – giminingi žodžiai, nors pastarasis pasiskolintas iš prancūzų kalbos.

Sąvoką „naudingi idiotai“ XX a. pradžioje pradėjo vartoti bolševikai, taip jie pašiepdavo patiklius Vakarų valstybių piliečius, kurie, tikėdami jų idėjomis, pasiduodavo manipuliacijoms. Anglakalbėje spaudoje ši sąvoka įsitvirtino po II pasaulinio karo. Šiais laikais ši sąvoka vartojama ne tik politiniame, bet ir socialiniame ar kultūriniame kontekste.

Žodį „barbekiu“ po pasaulį paskleidė Kristupas Kolumbas: kai 1492 m. jis atkeliavo į Ameriką, pamatė, kad žmonės lėtai kepa mėsą ant atviros ugnies ir vadina tai „barbakoa“, arba „barbekiu“.

Oksimoronas – retorinė figūra, jungianti du kontrastingus dalykus, pavyzdžiui, kojų rankšluostis, saldus sūrelis, protingas kvailys.

Žodis „abrakadabra“ buvo vartojamas medicinos srityje, gydant susirgusius maliarija. Iki XVII amžiaus gydūnai netgi propagavo šį burtažodį kaip veiksmingą gydant ligą. XVIII amžiuje žodis persikėlė į teatrą, o dabar siejamas su magija.

Danijos karalius Haroldas I Mėlyndantis buvo žinomas dėl dviejų dalykų: suvienijo Daniją ir Norvegiją ir dėl mėlyno danties. Trumpo nuotolio radijo technologija pavadinta „Bluetooth“, nes suvienija kompiuterio ir ryšių industrijas, prisimenant karalių, suvienijusį Skandinaviją.

Liturginę formulę „amen“ savo maldose vartoja ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. „Amen“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „tebūnie, tikra tiesa“.

Ištiktukai gali būti onomatopėjiniai (kai mėgdžiojami tikri pasaulio garsai) ir vaizdiniai (kai imituojami jaučiami, patiriami ar regimi tikrovės vaizdiniai).

Seniausi lietuvių kalbos jaustukai yra pirminiai, nes nėra susiję su kitomis žodžių klasėmis. Antriniai jaustukai kilę iš sustabarėjusių savarankiškų žodžių ar žodžių junginių. Kadangi ne kiekvienas ištariamas garsas yra žodis, gali būti, kad jaustukas ne visais atvejais ir yra žodis.

Oficialiai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą lenkiškais, o ne lotyniškais rašmenimis. 1864-1904 m. galiojusį draudimą įvairiai bandė apeiti Lietuvos inteligentai. Štai Jonas Basanavičius į lietuvių kalbos rašybą įvedė čekiškus rašmenis č, š, ž.

Jonas Jablonskis plačiai konsultuodavo, padėdavo visiems, kas kreipdavosi kalbinių patarimų.

Pirmosios karo mokyklos laidos absolventams 1919 m. buvo suteiktas karužo laipsnis. Karužas – senas bendrinis žodis, vartotas vaivados, vėliavininko, prievaizdo reikšmėmis, laikomas slavizmu. Karužo terminą netrukus pakeitė leitenanto laipsnis.

Kalbininkas Jonas Jablonskis buvo ne tik redaktorius, bet ir vertėjas. Vienas pirmųjų jo vertimų buvo „Vilniaus lietuvių šelpimo draugovės įstatymai“, vertinga ir dėl knygelėje esančių dabar plačiai vartojamų terminų.

Bendrinėje kalboje žodžiai „dalinti“ ir „dalyti“ – lygiaverčiai variantai, tik tame pačiame tekste geriau pasirinkti vieną formą. Kas kita terminai – jie nekeistini, todėl iš žodžio „dalyti“ padaryti terminai yra dalijamoji medžiaga, įtampos dalytuvas.

Antanas Baranauskas išvertė lotyniškus linksnių pavadinimus, bet šie neprigijo. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pasiūlė Jonas Jablonskis.