Radijo dokumentika – tai gilesnis žvilgsnis į žmones, gyvenimą, istoriją bei šiandieną Lietuvoje ir pasaulyje. Iš lėto, neskubant, tarsi renkant dėlionę iš garsų, idėjų, patirčių ir emocijų piešiamas gyvas ir tikroviškas visuomenės paveikslas. LRT žurnalisčių parengtos radijo dokumentikos laidos švi…
Prieš Rusijos pradėtą plataus masto invaziją Timuras gyveno Kyjive ir kūrė eksperimentinę elektroninę muziką, prisistatydamas sceniniu slapyvardžiu John Object. Jis išmoko gyventi atviromis ausimis, nuolat ieškodamas įdomių garsų, kuriuos galėtų panaudoti muzikoje. Trečią invazijos dieną Timuras prisijungė prie Ukrainos kariuomenės.Tapęs kariu, jis irgi randa progų įsiklausyti į jį supančią aplinką: šautuvo šūvis jam skamba kaip staccato, oro pavojaus sirenos kaukia disonansu, pianinu kariuomenės poilsio salėje skambina muzikantas. Bet karas tęsiasi ir jo santykis su akustine aplinka pasikeis.Britų prodiuserė Cicely Fell pristato ukrainiečių muzikanto ir kario Timuro Džafarovo garso dienoraštį iš karo fronto.2025 m. britų transliuotojui BBC dokumentiką prodiusavo „Falling Tree Productions“.Garso įrašų ir muzikos autorius Timuras Džafarovas, žinomas sceniniu slapyvardžiu John Object.Iš anglų kalbos vertė Rūta Dambravaitė, redagavo Vaidotas Montrimas ir Vaida Pilibaitytė.Vertimą įgarsino Aurelijus Pocius ir Giedrius Arbačiauskas. Vertimo įrašo režisierė Sonata Jadevičienė.Lietuviškos adaptacijos autorė Rūta Dambravaitė.Pristatyta EBU Audio Storytelling Festival 2025, Vilniuje.
Paskutiniuosius keletą mėnesių apie akmenuotas, sraunias upės vietas, vadinamas rėvomis kalbėta daug – tiek kaip apie kliuvinį laivybai, tiek kaip apie upės gyvybės pagrindą. Šioje dokumentikoje kviečiu priartėti prie žmogiško mastelio. Kaip Nerį ir jos rėvas patiria žmonės, kurie prie upės eina, braido joje, varžosi ekstremaliose irklavimo varžybose, vykstančiose tamsią lapkričio naktį?Autorė Inga Janiulytė-TemporinRedaktorė Vita Ličytė
Pranutei greitai 91-eri. Prieš 8-erius metus ji taip pasinėrė į knygas, kad neretai skaitydama pamiršta pavalgyti.Ji gali labai ilgai ir nuosekliai pasakoti įsiminusių knygų siužetus, veikėjų gyvenimo istorijas. Visgi pradėjus kalbėtis apie Pranutės gyvenimą, atrodo, kad jos pačios atsiminimai galėtų tapti knygos puslapiais.Kodėl Pranutė nelabai mėgsta kūrinių apie karą? Kada ir kaip ji knygose atrado paguodą? Kokios patirtys būtų užrašytos Pranutės gyvenimo knygoje?Autorė Vita Ličytė.Redaktorė Rūta Dambravaitė.Nuotraukos autorė Vita Ličytė.
Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pareigas pradėjo eiti Donaldas Trumpas, jo vykdoma užsienio politika paveikė visą pasaulį. Apie tai nuolat kalbėjo žiniasklaida, analitikai, politikos komentatoriai. Vis dėlto, daugiausia dėmesio visada teko tam, kas vyksta aukštuosiuose kabinetuose – tarp didžiųjų pasaulio žaidėjų.Tačiau kartais norisi bent trumpam sustoti – ir pasiklausyti paprastų žmonių. Tų, kuriuos politika paliečia ne tik teoriškai, bet ir labai konkrečiai.Šiame pasakojime Maria, Filipas, Sofija ir Aimė dalinas, kaip jie gyvena, dėl ko nerimauja ir kaip Donaldo Trumpo prezidentavimas paveikė į jų kasdienį gyvenimą.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Inga Janiulytė - TemporinNuotraukos autorė: Teresė BernatonytėLaidoje skambėjo muzika iš Kobzarska Sich ansamblio repertuaro.
Pirmą kartą išvydę šią Tarpukario mokslų šventovę nustemba, ne iškart supranta, kad žiūri į mokyklą. Abejingų jos istorijai nelieka, nes ji vienintelė tokia Lietuvoje.Tai pasakojimas apie unikalią mokyklą ir apie didelę vieno žmogaus svajonę savo gimtinei padovanoti mokyklą. Kai Laurynas Radziukynas buvo mažas, į mokyklą ėjo nelabai turėdamas kuo apsiauti. Kaip susiklostė jo gyvenimo kelias, kad vėliau jis galėjo nusipirkti ne tik batus, bet ir per Atlantą perplukdyti ir pastatyti mokyklą.Ši laida yra mokymų ir mentorystės programos “LRT RADIJO AKADEMIJOS 2024-ieji” tęsinys.Autorius Giedrius BernatavičiusRedaktorė Vita LičytėMontažo režisierius Pijus JuškaArchyvinių laikraščių ištraukas įgarsino Adomas Šimkus ir Giedrė ČiužaitėNuotraukos autorius Giedrius Bernatavičius
Vilnietė Eleonora savo noru imasi asmeninių tvarumo iššūkių ir riboja vartojimo poreikius. Pavyzdžiui, mažina nereikalingų daiktų perteklių ir neperka naujų, taip pat stengiasi nepersivalgyti bei taupo elektrą. O dabar ji ryžtasi naujam iššūkiui – suvartoti kuo mažiau vandens.Užaugusi gamtos apsuptyje, Eleonora kovoja už darną su gamta ir aplinka vartotojiškame pasaulyje. Tačiau vienas po kito sekantys įvykiai skaudina Eleonorą ir ši suvokia, jog nepritampa savo mylimame mieste.Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vaida PilibaitytėNuotraukos iš Eleonoros asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako
Į istorikės Rasos Navickaitės rankas patekusi Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“ jai kelia dviprasmiškus jausmus. Kaip gimė ši knyga, bent dviem Lietuvos gyventojų kartoms atstojusi lytiškumo vadovėlį? Ir kas buvo žmogus, devintajame dešimtmetyje taip autoritetingai rašęs apie tai, kas seksualiniame gyvenime galima, o kas – ne?Rasa leidžiasi į kelionę, kurioje bando suprasti tų laikų kontekstą, kelia klausimus apie nuostatas, kurias diegė knyga, ir aiškinasi, kaip skiriasi šių dienų lytiškumo ugdymas.Autorės Rasa Navickaitė ir Inga Janiulytė-TemporinUž konsultacijas dėkojame Rūtai DambravaiteiVertimus skaito Edvinas Kučinskas ir Ignas GudelevičiusArchyviniai įrašai iš filmo „Intimitātē“, Latvijos radijo laidos „Nakts programma jaunatnei“ ir tinklalaidės „Nepatogūs pasakojimai“Peterio Zalyčio archyvo, Ingos Janiulytės-Temporin, Ryčio Skamarako dizainas nuotraukos
Antroje „Prakalbinus varpus“ dalyje tęsiama dviejų varpų istorija ir pasakojamos kitos varpų paslaptys.Antašavos varpas buvo paslėptas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vėliau jo atrasti nepavyko net patiems jį užkasusiems žmonėms. Nepaisydamas gandų ir miglotų paieškų Laurynas nenuleidžia rankų ir toliau tęsia varpo paieškas.Šioje laidoje paaiškės ir Lamokėlių koplyčios varpo likimas. Šv. Jurgio koplyčia jungia Lamokėlių ir Meilūnų kaimus. Vietos bendruomenė varpą slėpė ir sėkmingai išsaugojo per abu pasaulinius karus. Praėjus karams jį vėl pakabindavo skambėti. Tačiau varpui vėl iškyla pavojus. Kodėl jis buvo paslėptas ir trečią kartą?Kampanalogas ir dailės istorijas Gintautas Žalėnas atskleidžia, kiek gali būti vis dar neatrastų, per Antrąjį pasaulinį karą slėptų varpų. Taip pat pasakoja apie didžiausią savo paties atradimą.Laidos autorė Vita Ličytė
Laurynas Družas nuo mažumės šeimoje vis girdėdavo pasakojimą apie kadaise užkastą gimtosios Antašavos varpą. Ilgą laiką tai skambėjo tik kaip legenda, bet patikėjęs, kad ši istorija vis dėlto yra tikra, dar paauglystėje Laurynas nusiperka metalo ieškiklį ir pradeda paieškas.Tuo metu Lamokėlių koplyčios varpas per istoriją buvo slėptas net tris kartus.Ko baimindamiesi žmonės slėpė varpus ir kuo jie rizikavo? Į šiuos ir kitus klausimus atsako dailės istorikas ir kampanalogas Gintautas Žalėnas ir padeda žvilgtelėti į neaprėpiamus varpų paslapčių klodus.Tai pirmoji laidos „Prakalbinus varpus“ dalis.Autorė Vita Ličytė
Muziejų pareiga – ne tik saugoti daiktus iš praeities ir užtikrinti, kad seniai praėjusio laiko brangenybės būtų išsaugotos ateities kartoms. Muziejai saugo ir dabartį.Ištisi kolektyvai muziejininkų ir istorikų dėl to suka galvas. O tai užduotis ne iš lengvųjų, kai žinai, kad daikto vertę ar įvykio prasmę gali apibrėžti tik laikas.Muziejai šiandien ne tik saugo dabarties daiktus, bet ir plečia, o kartais perrašo istoriją, papildydami ją balsais tų, kuriems savo istorijos kurti anksčiau nebuvo galima.Autorė Rūta Dambravaitė.Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin.
Šiandien Kęstutis Krasauskas – žinomas skulptorius, ramiaivgyvenantis savo sodyboje Sereikonių kaime. Čia gimsta piešiniai ir skulptūros, čia jis su žmona Virginija užaugino šešis vaikus. Tačiau kadaise jo gyvenime buvo dveji metai, kuriuos jis apibūdina paprastai – „tokie, kokių nenorėtum nugyventi“.Vos pradėjęs dailės restauratoriaus karjerą, jo planus nutraukė šaukimas į sovietų armiją. „Ten supratau, kad jeigu esi inteligentas, jei bandai kalbėti argumentuotai – tai silpnumas“, – pasakoja jis.Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kęstutis buvo vienas iš daugelio lietuvių, kurie masiškai traukėsi iš tarnybos okupacinėje armijoje.Tačiau tokie jaunuoliai buvo laikomi dezertyrais, todėl buvo gaudomi. Slapstytis teko ir Kęstučiui. Tačiau sovietų desantininkai jį susekė ir prievarta išvežė į Anadyrį, Čiukotką.Laidos autorė: Teresė BernatonytėRedaktoriai: Vita Ličytė, Tomas VaitelėNuotrauka iš Kęstučio Krasausko asmeninio archyvoDokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Lūžis prie Baltijos“.
Besikeičiantis kūnas ir noras jį geriau pažinti, meilė baletui ir karjeros trapumas – apie tai savo mintimis dalijasi dviejų skirtingų kartų baleto šokėjos. Ingrida baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos aštuntą klasę 1981-aisiais. Ji jau yra baigusi baleto artistės karjerą, tačiau kaip pati sako, šokis jai iki šiol yra džiaugsmo, laisvės ir saviraiškos šaltinis. Elzė, Greta ir Paulina šiuo metu ten pat besimokančios dešimtokės baleto šokėjos.Laidoje klausytojai turi galimybę pažvelgti į gerai žinomos ir pašaliniams neprieinamos menų mokyklos gyvenimą, kur moksleiviams keliami aukščiausi reikalavimai ir kur dieną iš dienos dirba šalies talentai.Autorė Indrė KrivickaitėRedaktorė Vita LičytėNuotraukos autorius Artūras Morozovas
Kol' Lietuvos kaimai tuštėja ir audėjų bendruomenė traukias, jaunoji karta skuba puoselėc šio amato tradicijas. Štai laidos herojai Tomas Antropikas ir Mindaugas Rasimavičius išmoko ausc ir dabar audzia pagal senuosius dzūkų raštus. O Inga Skripka kuria rūbus iš divonų (lovatiesių), tep inamžindama audėjų atminimų. Jie dalinas žiniu apė šių unikalų amatų, katru dešimtmecius vertės kaimo audėjos, kap ir Marytė Marcevičienė iš Musteikos.Atsigręždamas in savo šaknis, laidos autorius kviecia pasnerc in dzūkiškų aplinkų, kur divonas – ne cik gražais raštais išausta lovatiesė, bet ir žmoniško, šeimiško ryšio atspindzys.Aut. Rytis SkamarakasRed. Vita LičytėNuotrauka Ryčio Skamarako
Tobulėjant šnekos sintezės technologijoms, reklamų ir filmų įgarsinimu užsiimantis diktorius sunerimsta dėl savo profesijos ateities. Vienintelė paguoda jam atrodo tai, kad šnekos technologijos lietuvių kalboje dar nėra pakankamai išvystytos.Tuo metu kaimyninėse šalyse eksperimentai su šiomis technologijomis jau vyksta. Jie iškelia tokius klausimus, kaip teisingas atlygis, sukčiavimas, mirusio žymaus žmogaus balso panaudojimas ir, galų gale: kaip prisitaikyti prie neįtikėtinai greitų pokyčių?Prie šnekos technologijų vystymo prisidedantys lietuvių mokslininkai sako, jog iššūkius galime įveikti - juos jau įveikėme atsiradus naujoms technologijoms praeityje, - o neatsilikti nuo kitų kalbų mums reikia tam, kad pati kalba išliktų.Autorė Inga Janiulytė-TemporinOksanos Bražiūnienės nuotrauka
Sausio 13-osios sukakties proga prisimename Lietuvos radijo ir televizijos metraštininką, ilgametį redaktorių Stasį Štikelį (1930-1999) ir jo sukurtą radijo dokumentiką apie LRT darbuotojų išgyvenimus per 1991-ųjų sausio įvykius.Restauruoto įrašo autorė - Vaida PilibaitytėPirmą kartą transliuota 2021-01-10Pauliaus Lileikio nuotrauka
Ignas, siekdamas svajonės, per kovido karantiną pradėjo savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Jau po devynių mėnesių jo svajonė išsipildo – jis gauna kvietimą studijuoti literatūros Sorbonos universitete Paryžiuje. Čia Igno Paryžiaus istorija tik prasideda. Idealizuotas Paryžiaus paveikslas gerokai susvyruoja jam dar neišvykus iš Lietuvos.Po ketverių gyvenimo metų Paryžiuje, laidos autorius Ignas Zalieckas nepagražindamas realybės pasakoja apie jo pažintą meilės ir šviesų miestą – Paryžių, jo gyvą nervą ir patirtis, kurioms išgyventi reikia daugiau nei savaitės turistinio vizito.Kur ir kada nukrenta rožiniai akiniai bei pakvimpa šiukšlėmis ir siera. Kaip čia matomi lietuviai ir Lietuva, ir ką keičia Lietuvos sezonas Prancūzijoje.Autorius Ignas ZalieckasRedaktorė Vita LičytėNuotraukos autorė Aistė Užaitė
Dailės terapija – viena iš kūrybinių psichoterapijos formų, padedanti atrasti ryšį su savimi ir kitais. Ramunė terapiją atrado bandydama padėti dukrai, bet pamatė, kad ji teigiamai veikia ir ją pačią. Ši patirtis paskatino ją keisti profesiją, ir dabar ji – dailės terapijos studentė. Dagnė veda terapijos sesijas iš karo pabėgusioms ukrainietėms. Ji terapijoje atrado santykių gydančią galią ir prasmę padėti kitiems. Ieva, piešimu nuo vaikystės reiškusi save, tapo dailės mokytoja. Tačiau sistema neleido suprasti vaikų unikalumo. Dailės terapija padėjo jai pažinti kitus ir save. Autorės: Teresė Bernatonytė ir Rūta Dambravaitė.
Kaip gerumas keičia tuos, kurie daro gera, ir tuos, kurie gerumo sulaukia?Laidos pašnekovai dalijasi istorijomis apie skirtingas gerumo patirtis.Autorė Vita LičytėNuotraukos autorė Milda Noreikaitė-Bobinienė
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.*5 dalis. 1973 m. liepos 5 d.Ketvirtoji slapstymosi diena. Berbel nueina į lauko baseiną paplaukioti ir likti nepastebėta. Slaptoji policija Stasi krečia jos namus Halėje. Tuo metu jos brolis prisimena savo pabėgimą iš VDR, kai jam teko suvalgyti... pasą.*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Violeta Podolskaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė.Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.*4 dalis. 1973 m. liepos 4 d.Trečioji slapstymosi diena. Berbel keliauja traukiniais po VDR. Jos ieškantys Stasi pareigūnai tardo pažįstamus. Susitikimas kavinėje Unter den Linden alėjoje baigiasi ne taip, kaip planuota, ir Berbel turi priimti dar vieną sprendimą.*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė.Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.*3 dalis. 1973 m. liepos 3 d.Antroji slapstymosi diena. Rytų Berlyne Aleksandro aikštėje Berbel susitinka su ryšininku, kuris paskiria naują pabėgimo dieną ir laiką. Pavojus būti sučiuptai slaptosios policijos auga. Vakare ji skambina į visiškai nepažįstamos šeimos duris.*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Jonas Braškys, Ignas Ciplijauskas, Inga Šalkauskaitė ir Jūratė Vilūnaitė.Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.*2 dalis. 1973 m. liepos 2 d.Pirmoji slapstymosi diena. Berbel glaudžiasi pas draugę Leipcige. Bet visiems, kurie jai padeda, kyla pavojus. Ir ji turi tik vienos pabėgimo pagalbininkės Vakaruose telefono numerį, kuriuo niekas neatsiliepia.*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Ignas Ciplijauskas, Violeta Podolskaitė ir Inga Šalkauskaitė.Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai publikuojami sekmadieniais.*1 dalis. 1973 m. liepos 1 d.1973-iųjų vasara. Berbel susiruošia bėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos. Jos planas skamba tobulai: sutartoje vietoje Rytų Berlyno pakraštyje „Volkswagen“ autobusiuke laukia amerikiečių kariai. Jie paslėps ją tuščioje ginkluotės dėžėje ir perveš per Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančios sienos perėjimo punktą „Checkpoint Charlie“.Bet įvykiai pasisuka netikėta linkme ir Berbel tenka keturias dienas bėgti nuo slaptosios policijos – Stasi. Ji dar nežino, kad tai bus sunkiausias išbandymas jos gyvenime.Ar jai pavyks likti nepastebėtai ir vėl bandyti pabėgti?*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adomas Šimkus ir Odeta Vasiliauskaitė.Lietuviškai adaptavo Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.
Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta.Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių.Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose.Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas?Autorius Rytis SkamarakasRedaktorė Vaida PilibaitytėNuotrauka Mariaus Čepulio
2016-aisiais gimnazistas iš Visagino dalyvauja radijo laidoje. Paklaustas apie ateities planus, jis svarsto apie gyvenimą Vokietijoje ir pelningą profesiją. Jo vardas Maksas ir netrukus jo gyvenimas pasikeis: jis atsidurs ten, kur galės būti, kuo nori, sakyti tai, ką iš tiesų galvoja.Radijo laidoje taip pat dalyvauja Irina. Ji į klausimą apie svajones atsako, jog labiausiai norinti, kad Visagino miestas atgytų. Būtent Irina pakvies Maksą į vietą, kuri suformuos juos kaip asmenybes. Tai – neformali jaunimo erdvė „Točka“ (lietuviškai „Taškas“).2022 metais prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą privers du draugus dar kartą apsvarstyti savo tapatybę, vertybes ir pasirinkimus.Trumpesnė pasakojimo versija buvo sukurta mokymų ir mentorystės programos „LRT RADIJO AKADEMIJA 2024“ metu.Autorė – Irina JarecRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinTeksto įrašymas – Sonata JadevičienėUž leidimą naudoti garsus autorė dėkoja Ruslanui Nugumanovui ir Ignui iš IgnalinosRimanto Bikulčiaus nuotrauka
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti Lietuvą. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika.Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmeižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol.Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo plataus maisto, drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinavijos šalis buvo matyti didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, visgi žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų.Šioje laidoje istorija, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir smarkiai prisidėjo prie to, kaip laidos pašnekovai gyvena ir mato pasaulį dabar.Autorė Teresė BernatonytėNuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmeižių archyvas
Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu.Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi.Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų.Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a.Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji.Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą.„Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą.Autorė Ieva BalsiūnaitėRedaktorė Inga Janiulytė-TemporinBeno Gerdžiūno nuotrauka
Šios vasaros kelionėje į ilgai lauktą Taylor Swift koncertą Vienoje daug galvojau ne tik apie savo, bet apie mūsų visų santykį su kūnu apskritai.Stovėdamas „svifčių“ minioje bandžiau įsivaizduoti, ką jie mato, kai žiūri veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio – tai pasaulinės žvaigždės gerbėjai, pasipuošę jos atributika ir savadarbėmis apyrankėmis. Bet kiek iš jų nerimauja dėl to, kaip atrodo? Gal kai kurie iš jų patiria patyčias?Priimti savo kūną, kai santykis su juo nuo mažens nėra sveikas, nelengva. Atsilaikyti prieš tobulo kūno vaizdinį, kurį mums bruka aplinka, žiniasklaida ar socialiniai tinklai, gali užtrukti ilgai.Ne vienas savo kūną jaukinasi, mokosi jį gerbti ir mylėti ilgai, bet ne visi tai pripažįsta arba išdrįsta apie tai kalbėti taip atvirai, kaip šio pasakojimo herojės Laura, Monika, Erika ir Ingrida.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė
„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.
Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė.
Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25.
Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.Autorė Rūta Dambravaitė
Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.Autorė Inga Janiulytė-TemporinAustėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka
Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-TemporinArtūro Morozovo nuotrauka
Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.
„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida PilibaitytėDokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.
Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.Autorė Vaida Pilibaitytė
Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė
92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.Autorė Ieva Balsiūnaitė
Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė