Radijo paskaitos

Šįkart paskaita bus apie liaudiškąjį pamaldumą. Klausysimės istorikės Modestos Pakalnytės paskaitos „Lietuvos parapijų špitolės ir špitolininkai katalikiškosios Apšvietos epochoje“. Špitolė – lenkiškas žodis, reiškiantis prieglaudą seneliams, elgetoms, neįgaliesiems, įsipareigojantiems pagal galimybes patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje špitolės pradėtos steigti XVI a. Prie parapinių bažnyčių kone visuotinai paplitusios XVII a., jos tapo itin reikšmingu pastoracinės struktūros elementu, kuomet ir Bažnyčia, ir Valstybė didelį dėmesį ėmė skirti socialinės rūpybos organizavimui ir reglamentavimui. Bažnyčios hierarchai primygtinai siūlė steigti naujas ir remontuoti senas špitoles, parapijų vargšams užtikrinti prieinamą medicininę pagalbą. Šie reikalavimai ne visada susilaukdavo norimo atsako, o vyskupų raštai dažnai likdavo tik formalumu, tačiau pradėjus vykdyti nuodugnesnes vizitacijas buvo sulaukta teigiamų pokyčių.Įrašyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2019 m. lapkričio 14 d.

Diskusija „Kas nužudė literatūros kritiką?“. Išgirsime pokalbį apie dabartinę kritikos padėtį. Sužinosime, kad apie 31 proc. žmonių į rankas nėra paėmęs nė vienos knygos. Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Diskusija „Visuomenė tyli, o knygos kalba“. Moderatorė Birutė Rutkauskaitė. Laidoje aptariama, kodėl psichinės ligos taip stigmatizuojamos. Ar paveiki psichologinė pagalba ir kaip pastebėti, kad žmogus nori išeiti iš šio pasaulio ir kt.Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Istorikės Vidos Girininkienės paskaita labiau primins neakivaizdinę ekskursiją po senąsias Vilniaus kapines. Daugiausia dėmesio bus skiriama Rasų, Šv. Petro ir Povilo (dar vadintų „Saulės“) ir Antakalnio kapinėms. Vida Girininkienė – viena pirmųjų Lietuvoje susidomėjusi kapinių kaip kultūros paveldo dalies tyrinėjimais paskaitoje pateikia istorinių žinių apie kapinių vienoje ar kitoje vietoje atsiradimą, jų paskirtį, architektūrinį ir landšaftinį savitumą, primena ten palaidotus įžymius žmones, aptaria istorinių Vilniaus amžinojo poilsio vietų dabartinę padėtį.

Pasirodo, senovėje miestiečiai dažnai neišvengdavo prievolės suteikti gyvenamąsias patalpas valdovo dvariškiams ar valstybės pareigūnams. Apie tai menotyrininko dr. Mindaugo Paknio paskaita „Vilniaus miestiečių prievolė priimti svečius XVI-XVII amžiuje“. Vilniuje rinkdavosi įvairios komisijos, vykdavo Vyriausiojo Tribunolo sesijos, buvo priimami aukšto rango svečiai. Kadangi erdvių užvažiuojamųjų namų mieste nebuvo, XVI amžiaus antroje pusėje vilniečiams įvesta nauja prievolė – priimti svečius savo namuose. Kokiais atvejais būdavo apgyvendinami atvykėliai, kas jie tokie buvo ir pagaliau, kokias sąlygas svečiai turėdavę vilniečių namuose?

Fribūro universitetas (1889–2019) – dvasios ir žinių, tautų ir kultūrų sandūroje. Girdėsite du pranešimus, įrašytus Bažnytinio paveldo muziejuje. Pirmąjį skaitys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Vykintas Vaitkevičius. Antrasis paranešėjas – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotojas dr. Justinas Dementevičius. Jo tema „Intelektualinės kirmgraužos. Fribūro universiteto patyrimai atkurtoje Lietuvoje".

Nuo Yuvalio Noah Harario ir jo „Homo sapiens“ pasirodymo 2011 metais galime drąsiai skaičiuoti negrožinės literatūros augimą, o pastaraisiais metais ir akivaizdų jos suklestėjimą bei masinį skaitomumą. Kas lėmė ir lemia, kad tokios knygos yra paklausios ir skaitomos būtent dabar? Apskritai, kodėl vis daugiau žmonių skaito faktinę literatūrą, išmoningai parašytas biografijas, bet ne grožinius tekstus? O jeigu atsigręžtume į lietuvių negrožinių knygų pasaulį, kodėl mūsų negrožinė literatūra yra kitokia nei, pavyzdžiui, anglakalbio pasaulio? Gal todėl ir neturime lietuviškojo Harario, bet ar jo mums išties stinga ir reikia? Šiuos ir kitus klausimus diskusijoje apie negrožinės literatūros knygas gvildens tie, kurie jas skaito, kritiškai reflektuoja ir leidžia. Dalyvauja Gediminas Baranauskas, Marija Šupa, Audrius Ožalas. Moderuoja Jūratė Čerškutė.Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d.

2019-uosius Seimas yra paskelbęs Jono Žemaičio-Vytauto metais. Pratizaninis karas prieš sovietų okupaciją išryškino daugelį pasiaukojusių laisvės kovotojų. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas tarp jų užima ypatingą vietą. Jis net vadinamas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Paskaitą apie jį skaito Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė. Ji sako, kad rėmėsi Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės (tai Jono Žemaičio marti) straipsniu „Generolo Jono Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare".

Prieš 110 metų Sankt Peterburge Sergejaus Makovskio salone eksponuota Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vasilijaus Kandinskio ir Marianos Veriovkinos kūrinių, kurie sulaukė neigiamos kritikų reakcijos, bet plačiai išgarsino jų kūrėjus. Klausysimės menotyrininkės dr. Laimos Laučkaitės paskaitos „Čiurlionis, Kandinskis ir Veriovkiną – ar jie buvo pažįstami?“Laima Laučkaitė, menotyros daktarė. Parašė monografijas „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje”, „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ ir kt.

Nepriklausomos Lietuvos kultūros istorijos kardiogramoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kuomet menininko tekstas, spektaklis ar perfomansas supurtė visuomenę ir iššaukė prieštaringas reakcijas. Šiuokart epicentre – Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Ką su šiais skandalais susijusi audringa polemika gali mums pasakyti apie kūrėjų intencijas, susiklosčiusią situaciją konkrečiame meno lauke, pagaliau – apie konfliktuose dalyvaujančias interesų grupes ar visuomenės mentaliteto ypatumus? Ar kūrėjo laisvė yra absoliuti? O gal rašytojui, kaip ir mokslininkui ar pedagogui, galioja toks supratimas kaip atsakomybė. Tik kas šiuo atveju turi brėžti atsakomybės ribas?Dalyvauja Loreta Mačianskaitė, Vaidas Jauniškis, Giedrė Jankevičiūtė ir Vytautas Ališauskas. Moderuoja Aurimas Švedas. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d.

Ar knyga miršta? Šiandien vis dažniau pastebima, kad spausdintų žodžių galia sumenko, o skaitymo vietą užima naujos komunikacijos ir medijavimo formos. Kita vertus, šiuolaikinėje kultūroje netrūksta atvejų, kai žmonės radikaliai pakeitė savo gyvenimą paveikti knygų. Kai kada tikslingai parinkti literatūros kūriniai gali įgauti net gydomąjį poveikį. Taigi – ar knygos išlaikė savo galią medijų epochoje?Diskusijos moderatorius Kristupas Sabolius, dalyvauja Jūratė Sučylaitė ir Kęstas Kirtiklis. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d.

2019-uosius Seimas paskelbė Vietovardžių metais. Klausysimės Lietuvių kalbos instituto mokslininko dr. Laimučio Bilkio paskaitos „Vietovardžių metų prasmė“. Sužinosime, kad iš juridinės vartosenos jau išbraukta tūkstančiai vietovardžių ir toliau stebima jų nykimo tendencija. Turbūt girdėjote, kad LRT portalas gražiausiu vietovardžiu išrinko žodį Pelėdnagiai. Esama kaimo Gimtinė. Vietovardžiais kalbininkai vadina ne tik miestų, miestelių, viensėdžių, dvarų pavadinimus, bet ir ežerų, upių, pievų, pelkių, lankų, raistų vardus. Vietovardžiuose yra mūsų dvasinio ir materialaus gyvenimo atspindys, atskleidžiantis pasaulėžiūrą, santykius su aplinka, padedantis kurti kalbos istoriją.

„Jie: sovietų Lietuvos elito kolektyvinio portreto štrichai“ – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininko dr. Mariaus Ėmužio paskaita. Sovietinėse respublikose daugiausia valdžios turėjo kompartijos pirmasis sekretorius. Aptariamuoju laikotarpiu šias pareigas ėjo Antanas Sniečkus. Jo personalinis klanas iki 8-ojo dešimtmečio vidurio buvo vienas svarbiausių sovietų Lietuvoje. Nors analizuojant A. Sniečkaus gyvenimą galima pamanyti, kad jis turėjo remtis senais pažįstamais iš pogrindinės kovos laikų, vis dėlto jo esminė atrama buvo jaunesnės kartos atstovai. Jie buvo paklusnesni, išugdyti demokratinio centralizmo, be to, skirtingai nuo dažnai bemokslių pogrindininkų, jie buvo baigę partinius ar techninius mokslus ir tapę savo sričių specialistais.

Istorikės dr. Redos Griškaitės paskaita apie gėles XIX a. dvaruose, apie prašmatnųjį jurginą, kurio kelią į Lietuvą galima atsekti pasitelkus aistringiausių šios gėlės puoselėtojų Juozapo Strumilos ir Stanislovo Moravskio tekstus. Šiandien tokia Lietuvos soduose ir darželiuose įprasta gėlė jurginas turi įdomią ir net intriguojančią istoriją. Dar XVI a. iš Meksikos į Europą atvežta neišvaizdi tuščiavidurė gėlė žymiausių šio žemyno selekcininkų dėka ilgainiui tapo puošnia kuplia įvairiaspalve gėle. Didžiausio populiarumo jurginas (kitaip – dalija) sulaukė XIX a. pirmoje pusėje. Todėl neatsitiktinai ši gėlė vadinama ir XIX šimtmečio gėle. Lietuvoje iš pradžių labai reta, puošusi tik Vilniaus ir dvarų parkų klombas, netrukus išplito ir valstiečių darželiuose.

Klausysimės diskusijos „Kas užkeikė novelę?“, įrašytos Vilniaus knygų mugėje vasario 21 dieną. Kaip teigia dalyvės, novelė yra bene trumpiausias, tačiau įtikinamas geros literatūros pavyzdys. Iš trumpos novelės galime spręsti apie literatūros būklę. Jei novelė gerai struktūruota, trumpu pasakojimu pristato stiprią problemą, tokia novelė tarsi nesutrūkinėjęs siūlas rodo visą audinio grožį. Novelė yra tarsi eilėraštis proza, jos struktūra, kompozicija ir kalba turi sukurti darnų vienį ir pasakoti apie mus čia ir dabar. Kokie klausimai mums aktualūs, kokioje atmosferoje gyvename, kas mes esame? Deja, novelių, kaip ir novelistų, lietuvių literatūroje mažuma, ir neatrodo, kad situacija keistųsi. Taigi, kas užkeikė novelę ir kas turi prisiimti misiją ją atkerėti?Diskusijos moderatorė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, dalyvauja Renata Šerelytė, Danutė Kalinauskaitė ir Daina Opolskaitė.

Klausysimės diskusijos „Špenglerio idėjų pėdsakai civilizacijos istorijos tyrinėjimuose“. Pasitinkant Oswaldo Spenglerio knygos „Vakarų saulėlydis“ I tomo lietuviškąjį leidimą. Moderatorius Vytautas Rubavičius, dalyvauja Antanas Andrijauskas, Rasius Makselis ir Antanas Rybelis.Prisimenama veikalo publikavimo istorija, aiškinamasi, kokius iššūkius patiria Vakarų civilizacija, ko galėtume pasimokyti iš Špenglerio, kaip naujųjų laikų lietuvių filosofai Šalkauskis ir Maceina analizavo ir vertino autorius knygą.

2019 metais pažymime Alfonso Nykos-Niliūno 100-ąsias gimimo metines, jis kaip tik ir buvo vienas iš žemininkų kartos. Klausysimės diskusijos „Žemininkai ir jų bendraamžiai: dvidešimtųjų karta lietuvių poezijoje“. Akivaizdu, kad žemininkai išlaikė istorijos išbandymą ir tebėra vienas iš mūsų literatūros kanono centrų. Tačiau pasiaiškinkime, kaip laikas paveikė jų kūrybos vertinimus, kaip jie atrodo visame lietuvių literatūros procese ir kas yra kiti to proceso dalyviai, t.y. panašiu laiku gimę lietuvių poetai. Ar iš viso galima kalbėti apie 20-ųjų metų kartą lietuvių poezijoje. Diskusijos dalyvius pristato moderatorė Dalia Satkauskytė. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d.

Gyvybingi archyvų šaltiniai vis dar pateikia naujų žinių apie lietuvių raštiją ir jos kūrėjus: Martyną Mažvydą, Baltramiejų Vilentą, Joną Bretkūną, Gotfrydą Ostermejerį ir kitus. Klausysimės Lietuvių kalbos instituto mokslininkės dr. Onos Aleknavičienės paskaitos „Lituanistinio XVI–XVIII amžiaus paveldo tyrimai: kūrinys – kūrėjas – visuomenė“. Paskaitoje bus kalbama apie tai, kaip tradicinės žodinės kūrybos formos padėjo istorinei bendruomenei kurti socialinę bei kultūrinę tapatybę, atpažinti tapatybės ribų brėžimo mechanizmą, aktualų ir dabarties visuomenei. Dr. Ona Aleknavičienė buvo pristatyta 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti. Paskaita, įrašyta Lietuvos mokslų akademijoje sausio 29 d.

Minint jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų sukaktį, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija ir Vilniaus universitetas kvietė į konferenciją „Jėzuitų ugdymas siekiantiems daugiau“, kuri vyko gegužės 15 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje.Konferencija prasidėjo įvadine diskusija „Ugdymas Lietuvos jėzuitų misijoje: istorinė patirtis“. Jos dalyviai – prof. Arūnas Streikus, doc. Liudas Jovaiša, t. Antanas Saulaitis aptarė, kaip Lietuvos jėzuitams ir jėzuitams lietuviams sekėsi įgyvendinti misiją ugdyti jaunimą, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip tai atsiliepė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos Respublikoje, sovietmečio Lietuvoje bei išeivijoje darbavęsi Jėzaus draugijos nariai. Diskusiją pradėjo jos moderatorė Gabrielė Gailiūtė.

Šįkart jūsų dėmesio prašo dr. Solveigos Daugirdaitės paskaita „Literatūros ryšiai su išeivija sovietmečiu". Tie, kas gyveno Sąjūdžio laikais, prisimena tokius įvykius kaip poeto Bernardo Brazdžionio pirmasis po emigracijos apsilankymas Lietuvoje 1989 m., Vytauto Kernagio dainą „Šaukiu aš tautą“ pagal šio poeto eiles, teatruose statomas Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio pjeses. Šį išeivijos sukurtos literatūros grįžimą į Lietuvą galėtume palyginti su potvyniu ar sprogimu, matomu ir tiems, kas literatūrs pernelyg ir nesidomėjo. Tačiau abipusiai Lietuvoje ir išeivijoje rašomos literatūros ryšiai nebuvo nutrūkę per visą sovietmetį. Paskaita atskleidžia, kad ištisus dešimtmečius gyvavo viena literatūrs, rašoma skirtinguose žemynuose ir skirtingomis sąlygomis.

„Pokario išeivija: ką sukūrėme, kam paliekame?“ Paskaitą parengė etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, gerai pažinojusi išeivijos gyvenimą. Paskaitoje daugiausia išgirsime apie vadinamąją antrąją išeivijos bangą. Tai buvo maždaug 20–30 metų žmonės: mokslininkai, mokytojai, kitaip tariant, inteligentija. Paskaitininkė primins, kas buvo tos dipukų stovyklos, sužinosime, kuo skyrėsi pokario emigrantai nuo pirmosios bangos, išgirsime, ką išeivija ten sukūrė ir paliko. Pagaliau, kam rūpi pokario išeivijos sukauptas kultūrinis ir intelektualinis palikimas.

Juozo Tumo-Vaižganto metai. Vakarų literatūrologijoje laiškai vis dažniau pasirenkami tyrimo objektu. Tai aptars dr. Aistės Kučinskienės paskaitoje „Vaižgantas besiformuojančioje lietuvių kultūroje ir literatūroje: ką perskaitome jo laiškuose?“Pasak dr. Aistės Kučinskienės, laiškų rašymo ekstensyvumu lietuvių literatūros istorijoje niekas neprilygsta Vaižgantui. Šioje paskaitoje pristatoma trumpa Tumo laiškų apžvalga, didžiausią dėmesį kreipiant į susirašinėjimuose susikūrusius kultūrinės veiklos modelius. Bandoma parodyti, kad XIX a. pab.–XX a. pr. vykusi Vaižganto ir jo amžininkų korespondencija buvo pamatas modernios lietuvių kultūros ir sykiu literatūros tolesnei plėtotei.

Viktoro Šebeštjeno knygos „Leninas. Intymus diktatoriaus portretas“ aptarimas. Vengrų kilmės rašytojas V. Šebeštjenas pateikia sudėtingos, negailestingos, šaltos ir drauge aistringos asmenybės paveikslą, suteikia naujų atspalvių suvokti 1917-ųjų revoliucijai – tam istoriniam momentui, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams. Tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę. Diskusiją moderuoja istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys.Įrašyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje balandžio 15 d.

2019 metus Seimas paskelbė Laikinosios sostinės atminimo metais. Diskusija „Atsisveikinimas su Laikinąja sostine“ apie Kauno metamorfozes per pastarąjį šimtmetį. Pareigą Kaunas atliko: per neįtikėtinai trumpą laiką buvo sukurta moderni miesto kultūra. Kaip teigia diskusijos dalyviai, šiandien Kaunas išgyvena pokyčių ir optimizmo laiką. Diskusijoje dalyvavo Daiva Citvarienė, Aleksandra Fominaitė, Herkus Kunčius, Tomas Grigalevičius. Moderavo Rytis Zemkauskas.Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d.

Lietuvos medžių mistinės savybės. Pasak lektoriaus Šarūno Laužadžio, peizažas neįsivaizduojamas be medžių. Jie ramina, guodžia, jie – lyg gyvos būtybės mums teikia stiprybę. Pagal medžių augimo vietas netgi parenkami vietovardžiai. Lektorius aptars daugelio medžių savybes. Bus kalbama apie galiūnus ąžuolus, egles, šermukšnius, beržus, liepas, kadagius, obelis, minimos kai kurių iš jų gydomosios savybės.Įrašyta Vilniaus mokytojų namuose kovo 13 d.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – žymiausias Lietuvos menininkas. Pasak menotyrininkės Rasos Žukienės, jis „į Europos kultūros istoriją įėjęs kaip naujų kelių muzikoje ieškojęs kompozitorius, kaip tapybą ir muziką sintezavęs dailininkas“. Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros profesorė Rasa Žukienė paskaitoje „Čiurlionio asmenybė ir kūryba istorijos tėkmėje“ primena svarbiausius M. K. Čiurlionio gyvenimo faktus, nusako jo kūrybos recepciją šimtmečio perspektyvoje, atkreipia dėmesį į savo krašto mitologijos, simbolikos pažinimą, senosios pasaulėžiūros pajautą. Viena paskaitos dalis skiriama Čiurlionio įsitraukimui į tautinį atgimimą XX a. pradžioje aptarti.

Gedimino kalno aikštelėje Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikti 20 asmenų palaikai. Apie tai – Gyčio Grižo paskaita „Sukilėlių kapų tyrinėjimai Gedimino kalne 2017–2018 m.“Pasak archyvinių šaltinių, 1863–1864 metais Lukiškių aikštėje Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Paskaitoje bus aptariami sudėtingi kapų archeologiniai tyrimai Pilies kalno aikštelėje ir laboratorijose. Šių kompleksinių tyrimų duomenys leido identifikuoti sukilėlių tapatybes. Tai žmogiškai jautri tema. Įrašyta vasario 28 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šįkart vietoj paskaitos – diskusija apie Maxo Tegmarko knygą „Gyvybė 3.0. Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“. Dirbtinis intelektas – šiuo metu pati svarbiausia ir įdomiausia mokslininkus ir visuomenę jaudinanti tema. Ypač tai svarbu jauniems žmonėms, kuriems neišvengiamai teks gyventi drauge su dirbtiniu intelektu. „Gyvybė 3.0“ duoda mums postūmį mąstymui ir žinių, kad galėtume susidaryti nuomonę, kas mūsų visų laukia. Knygos autorius Maxas Tegmarkas – švedų kilmės fizikas ir kosmologas, Masačusetso technologijos instituto profesorius, vienas iš Gyvybės ateities instituto įkūrėjų. Įrašyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje balandžio 10 d.

Aptarsime Lino Kojalos knygą „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie ateitį“. Tarptautinėje politikoje netrūksta iššūkių. Europą kamuoja migracijos krizė, Jungtinė Karalystė traukiasi iš Europos Sąjungos, Donaldo Trumpo ir tradicinių sąjungininkių santykiai įtempti, O kur dar artėjančio finansinio sunkmečio nuotaikos? Visi šie procesai tiesiogiai susiję su Lietuva. Todėl Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie ateitį“ pristatyme bandoma suvokti, kodėl kyla aktualiausios šiandienos dilemos.Diskusijoje dalyvauja pats knygos autorius, taip pat Aurelijus Katkevičius, Arnoldas Pranskevičius, Donatas Puslys. Moderatorius Edmundas Jakilaitis. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 23 d.

Džiaugiamės pagaliau sulaukę šiltesnių orų, kurie vilioja į parkus, laukus, miškus, pievas. Bet... „Atsargiai! Erkės!“ – perspėja mus Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja entomologė biomedicinos mokslų daktarė Milda Žygutienė. Pasirodo, erkės – vieni seniausių parazitų pasaulyje, kuriuos dar Antikos laikais savo veikaluose paminėjo Homeras ir Aristotelis. Aktyviausias šis vabzdys balandžio – gegužės mėnesiais. Iš dr. Mildos Žygutienės paskaitos sužinosime: kokios tinkamiausios sąlygos erkėms daugintis, kokiomis ligomis jos gali užkrėsti, ką būtina žinoti susiruošus į gamtą, jei erkė įsisiurbė, kaip taisyklingai ją ištraukti?

Šventųjų Velykų išvakarėse norime jus sudominti istorikės habil. dr. Aldonos Prašmantaitės paskaita „1862 metų plakato su perlaužtu kryžiumi istorijos pėdsakais“. Lektorė pasakoja, kad Šiaulių ir Raseinių apylinkėse 1862 metų pavasarį vienur kitur pasirodę spalvoti, ranka piešti plakatai su perlaužto kryžiaus piešiniu ir spausdintomis raidėmis išrašytu lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių“. Kada ir kokiomis aplinkybėmis plakatas atsirado? Kas buvo jo autorius ar autoriai? Kada šis plakatas, tyrėjų siejamas su lietuviško plakato ištakomis, tapo eksponatu? Remdamasi istoriografija ir pirminiais šaltiniais istorikė Aldona Prašmantaitė pristatys istorinį tyrimą, virtusį tikru detektyvu. Paskaita įrašyta sausio 24 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Neseniai pasirodė nauja istoriko Tomo Balkelio knyga „Lemtingi metai. Lietuva 1914–1923 m. Karas revoliucija ir tautos gimimas“. Autorius supažindino su knygos parašymo aplinkybėmis, nusakė, kodėl jam svarbus tas laikotarpis. Klausytojai išgirs, kaip į Lietuvą keitėsi ją supančių valstybių požiūris, ar negalėjo jos ištikti Baltarusijos likimas, kokią įtaką darė lietuvių kalba, pagaliau, kodėl verta skaityti Tomo Balkelio knygą. Diskusiją moderavo Arūnas Gelūnas, pasisakė istorikai Česlovas Laurinavičius ir Vasilijus Safronovas. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d..

„Lietuviškasis Marcelis Proustas“. Paskaita susidės iš dviejų dalių. Pirmoje – VU prof. dr. Vytautas Bikulčius aptars Marcelio Prousto septynių tomų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Antroje dalyje VDU Švietimo akademijos prof. dr. Dainius Vaitiekūnas pateiks klausimų iš Prousto kūrybos, pats šį tą komentuos. Į klausimus atsakinės prof. Bikulčius.Praėjusių metų pabaigoje „Vagos“ leidykla baigė leisti žymiausio XX a. prancūzų rašytojo Marcelio Prousto septynių tomų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Iki šiol jį leido dvi leidyklos – „Vaga“ ir „Alma littera“, tačiau tik dabar „Alma littera“ ryžosi pateikti skaitytojui šį kūrinį vientisu apipavidalinimu. Taigi puiki proga prisiminti šio rašytojo kelionę į Lietuvą. Paskaita vasario 13 d. įrašyta Prancūzų institute Lietuvoje.

Paskaitoje „Didieji sapnai Lietuvos asmenybių dienoraščiuose ir prisiminimuose“ jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Lovčikienė aptars reikšmingus didžiųjų asmenybių sapnus. Nors lektorė nesiekia kurti išsamios šių sapnų sistemos, tačiau pastebi kai kuriuos prasmingus sutapimus su istoriniais Lietuvos įvykiais. Paskaitininkė pateiks analitinės psichologijos požiūrį į šių sapnų prasmę.

Prasidėjus gavėniai lietuviai iš kartos į kartą laikydavosi pasninko. Tradicija nyksta, bet bus žmonių, kurie ir dabar to paisys. Dr. Ksavera Vaištarienė sako, kad gavėnios penktadieniais laikytis pasninko yra naudinga. Ksavera Vaištarienė – chemikė, pati praktikuojanti sveiką gyvenseną, galinti ir kitiems duoti naudingų patarimų. Jos paskaitos tema „Sveikatos pagrindas ir vaistas – mityba“ arba „Pasninkavimo nauda žmogaus sveikatai“. Joje išgirsime kuo naudingi grikiai, kaip juos tinkamai paruošti. Ką apie mūsų sveikatą byloja tokie organai kaip nosis, kaktos raukšlės, lūpos ir kt. Antroje paskaitos dalyje Ksavera Vaištarienė vėl primins pasninko naują, patars, kaip ruošti maistą, kaip nustatyti produkto tinkamumą, pateiks moterų ir vyrų mitybos formules. Įrašyta 2018 m. spalio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

Lietuvos švietimo krypčių ieškant. 2018 metų Meilės Lukšienės premijos laureate tapo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkė doc. dr. Ramutė Bruzgelevičienė. Lietuvoje pastaruoju metu švietimas yra toji valstybės sritis, dėl kurios dažnai kryžiuojamos ginčų ietys. Todėl atrodė aktualu pakviesti švietimo raidos tyrinėtoją pasidalinti mintimis, kilusiomis iš Lietuvos švietimo kūrimo pirmojo dešimtmečio tyrinėjimų, tęsiant juos dabartinime raidos etape – analizuojant, lyginant su tendencijomis, kurios švietime ryškėja dabar.

„Kalbant apie Vasario 16-ąją, svarbiausią modernios Lietuvos Respublikos gimimo datą, beveik niekada neminimos painios ir permainingos Lietuvos Tarybos atsiradimo ištakos, neakcentuojamas Lietuvos nacionalinės valstybės atgimimo kontekstas“, – sako istorikas dr. Algimantas Kasparavičius. Paskaitoje „Karas, kuriame gimė Vasario 16-oji“ aiškinama, kaip Didysis karas (1914–1918 m.), jo permaininga raida ir nevienareikšmiai rezultatai ne tik esmingai formavo XX a. pradžios lietuvių politinį pasaulį, politinę filosofiją, bet de facto atnešė Lietuvai laisvę.

Lietuvos mokslų akademija rengia paskaitų ciklą, kuriame pristatomi mokslininkai 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti. Vytauto Didžiojo universiteto prof. habil. dr. Regina Gražulevičienė skaitys paskaitą „Kaip aplinka veikia mūsų sveikatą?“Prof. R. Gražulevičienė aiškins, kokį poveikį užterštas oras, prastos socialinės sąlygos ir kiti gyvenamosios aplinkos veiksniai turi vaikų ir suaugusiųjų sveikatai: nutukimui, alergijoms, širdies ir kraujagyslių ligoms, psichologiniams ir emociniams sutrikimams. Taip pat bus kalbama, kaip galime pagerinti sveikatą keisdami elgseną ir daugiau laiko praleisdami žaliosiose miesto erdvėse.Įrašyta sausio 11 d. Lietuvos mokslų akademijoje.

Dr. Solveigos Daugirdaitės paskaita „Lyčių santykiai sovietinėje literatūroje“.Poreikis keisti lyčių padėtį visuomenėje buvo vienas iš XX a. pradžios socialinės-politinės kovos variklių, jo užuomazgos siekia Prancūzijos revoliuciją, remiasi liberalizmui svarbia žmonių lygiateisiškumo idėja. Sovietmečiu teigta, jog šalyje pasiekta tikroji moterų ir vyrų lygybė, nors tikrovė bylojo priešingai. O ką šiuo klausimu kalba grožinė literatūra? Dr. Solveigos Daugirdaitės nuomone, apie naujas galimybes moterims tobulėti rašyta stalininio laikotarpio socialistinio realizmo literatūroje. O vėliau, atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu, kuo labiau literatūra tolo nuo socialistinio realizmo klišių, tuo labiau lyčių santykių vaizdavimas artėjo prie tradicinio modelio, kuris moteris siejo su privačia sfera: šeima, meile, ištikimybe.

Šįkart mūsų laukia Jūratės Markevičienės paskaita „Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas“. Architektūrologė pristatys šį unikalų ansamblį ir misionierių bei gailestingųjų seserų (šaričių) veiklą. Anot Jūratės Markevičienės, Misionierių pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė – bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais. Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis panėšėja į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai. Paskaitoje bus kalbama apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui. Taip pat klausytojai susipažins su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje. Paskaita įrašyta Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2018 m. gruodžio 20 d.

Džeimsas Bondas – filmo herojus, sukurtas pagal Iano Flemingo romanus. O neseniai istorikas dr. Bernardas Gailius išleido knygą „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“. Dr. B. Gailius paskaitoje „Ar egzistuoja slaptoji tarnyba? Džeimso Bondo mitas šiuolaikinėje politikoje“ ieško sąsajų tarp Džeimso Bondo mito ir šiuolaikinės politikos realijų, nagrinėja slaptųjų tarnybų veiklą, pasaulio gelbėjimo, gėrio bei blogio temas. Analizuojant Džeimso Bondo mitą siekiama suprasti ir atskleisti dabartinę vakariečių padėtį juos supančiame pasaulyje.Kartojama 2018 metų gegužės 8 d. laida.Įrašyta 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Džeimsas Bondas – filmo herojus, sukurtas pagal Iano Flemingo romanus. O neseniai istorikas dr. Bernardas Gailius išleido knygą „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“. Dr. B. Gailius paskaitoje „Ar egzistuoja slaptoji tarnyba? Džeimso Bondo mitas šiuolaikinėje politikoje“ ieško sąsajų tarp Džeimso Bondo mito ir šiuolaikinės politikos realijų, nagrinėja slaptųjų tarnybų veiklą, pasaulio gelbėjimo, gėrio bei blogio temas. Analizuojant Džeimso Bondo mitą siekiama suprasti ir atskleisti dabartinę vakariečių padėtį juos supančiame pasaulyje.Kartojama 2018 metų gegužės 8 d. laida.Įrašyta 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.