Mažoji studija. Kultūra ir religija.

Dr. Vincentas Vobolevičius yra Vilniaus ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas, specializuojasi politinės ekonomikos, pokomunistinių transformacijų, politinių sprendimų proceso ir statistinių duomenų analizės srityse. Šiandien laidoje „Kultūra ir religija“ jis pasakoja apie su kolegomis vykdytą sociologinį tyrimą apie vertybinių nuostatų perdavimą šeimoje; tyrime buvo nagrinėjama ir tai, kuo pasižymi tėvai, kuriems pavyksta savo vaikams perduoti krikščionių tikėjimą. Tema aktuali visiems, bet tikintiems mamoms ir tėčiams ypač. Apie šį tyrimą, kaip jis buvo sumanytas, kokie buvo rezultatai ir ką iš viso to pasiėmė kaip tėtis, dr. Vincentas Vobolevičius dalinasi šioje „Mažosios studijos“ laidoje.

Kristiną Žaldokaitę dėl jos unikalaus balso ir profesionalumo puikiai žino populiariosios muzikos žvaigždės, norinčios ją, kaip pritariantį balsą, turėti savo koncertinėse programos; ji dalyvauja įvairiuose televizijos projektuose, du dešimtmečius vyksta į „Eurovizijos“ muzikos festivalį, yra ir gospelo choro „Vilnius voices“ vadovė. Laidoje sužinosite ne apie jos darbus, bet apie savanorystę arba tai, kas bažnytinėje aplinkoje vadinama tarnyste, be kurios Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė jau neįsivaizduoja sekmadienio vidudienio Mišių. Taip pat išgirsite, kodėl tokio unikalaus balso savininkės iki šiol nematėme kaip solistės „Eurovizijos“ konkurse.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Popiežiui Pranciškui atminti (2 dalis). Ištraukos iš vieno pirmųjų popiežiaus Pranciškaus interviu, kurį 2013 m. rugsėjį parengė tuometinis autoritetingo jėzuitų leidinio La Civiltà Cattolica vyriausiasis redaktorius Antonio Spadaro SJ. Pokalbį perteikia Violeta Osteikienė ir Virgilijus Kubilius.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Nors kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Prisikėlimo žmogumi, kai kuriems Apvaizdos valia tenka paliudyti tą Prisikėlimą ypatingu būdu: išgyventi pavergėjų bandymus fiziškai sunaikinti tavo tautą ir valstybę, liudyti jos užvaldymą, vėliau - patirti brutalias pastangas prieš nesitaikstančius su melo ir prievartos viešpatavimu, ir kai atrodo, jog tamsa niekada neišsisklaidys, galiausiai savo akimis regėti Valstybės prisikėlimą ir 1990 metų kovo 11-ąją iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos įteikti atkurtos valstybės vadovams per okupaciją išsaugotą partizanų Vytį. Tai – disidentė, dukart politinė kalinė, Sausio 13-osios brolijos įkūrėja Jadvyga Bieliauskienė, kurios gyvenimo istorija galiausiai nugulė biografinėje knygoje „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“. Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši knygos autorė, žurnalistė ir rašytoja Ramunė Sakalauskaitė ir filosofas, kultūros istorikas Vytautas Ališauskas.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Ištraukos iš vieno pirmųjų popiežiaus Pranciškaus interviu, kurį 2013 m. rugsėjį parengė tuometinis autoritetingo jėzuitų leidinio La Civiltà Cattolica vyriausiasis redaktorius Antonio Spadaro SJ. Pokalbį perteikia Violeta Osteikienė ir Virgilijus Kubilius.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Popiežius Jonas Paulius II verbų sekmadienį paskelbė jaunimo diena. Laidos „Kultūra ir religija“ pašnekovai – studentai Lukrecija ir Simonas. Jiedu lanko šv. Tomo Akviniečio, angeliškojo daktaro, Viduramžiais gyvenusio dominikonų teologo ir filosofo studijų grupę, vedamą VDU dėstytojos dr. Linos Šulcienės. Kam jiems to reikia ir kuo Tomas Akvinietis juos patraukė? Kaip šiandien atrodo jaunų žmonių tikėjimas? Koks technologijų vaidmuo tikėjimo paieškose ar gilinime? Ką Bažnyčios Tradicijos lobynas gali pasiūlyti jaunimui?

Religinio gyvenimo Lietuvoje aktyvūs dalyviai ir stebėtojai, vertindami nepriklausomybę atkūrusios valstybės tikinčiųjų požiūrį į Bažnyčios siūlomas įvairias sielovados formas, programas, renginius, neretai išskiria tris populiariausias kryptis: rekolekcijas, Alfa kursus ir piligrimystę. Pastaroji ypatingai praturtėjo savo geografija – nuo tradicinių atlaidų gimtinėje, Žemaičių Kalvarijos, Aušros Vartų ar Šiluvos – iki atokiausių pasaulio vietų, neapsiribojant Vakarų Europa. Piligrimams vis mažiau rūpi sezoniškumas,geras ar blogas oras, tačiau, žinoma, per didžiąsias šventes ir Bažnyčios jubiliejiniais metais į kelionę jų išsiruošia daugiau. O šioje laidoje kalbamės su ilgamete piligriminių kelionių organizatore, vertėja, publiciste dr. Jūrate Micevičiūte.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Šio posakio autorystė priklauso tuometiniam kardinolui Josephui Ratzingeriui, vėliau tapusiam popiežiumi Benediktu XVI-uoju. Šiandienėje laidoje šį posakį cituoja Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atsiliepęs į „Naujojo Židinio-Aidų“ redakcijos prašymą susitikti ilgesnio pokalbio ir pasidalinti mintimis apie Bažnyčios ir valstybės santykių raidą Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, neišvengiamą visuomenės pasaulėjimą ir geriausią būdą Bažnyčiai išlikti svarbiai pasikeitusiame pasaulyje. Taigi vieną vaiskų vasario rytmetį kartu su „Mažosios studijos“ ir „Naujojo Židinio-Aidų“ bendradarbiu Paulium Subačium pakalbinome kardinolą dabartinių jo namų bibliotekoje. Laidoje girdėsite pokalbio fragmentus, o visą pokalbį rasite antrajame šių metų „Naujojo Židinio-Aidų“ numeryje.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Psichoterapeutas Algirdas Petronis kartu su Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro komanda parengė video kursą poroms, kurios gyvena nesudariusios civilinės arba bažnytinės santuokos, tačiau siekia puoselėti meilės ryšį, įsipareigoti gerbti ir mylėti, galbūt auginti vaikus kartu visą gyvenimą.Turint galvoje Bažnyčios požiūrį į nesantuokinius ryšius gali stebinti toks bažnytinės institucijos žingsnis. Ar galėtų parengta medžiaga sudominti ir net pasitarnauti poroms, neturinčioms jokio ryšio su bažnyčia? Juk meilės tvarumo receptų apstu pasaulietinėje žiniasklaidoje, ką jau kalbėti apie šimtus knygų, skirtų krizinių situacijų įveikai. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas A. Petronis tikina, jog siūlomo kurso „Gyvename ir sugyvename“ išskirtinumą sudaro ne tik vertingos paskaitos apie tarpusavio santykius, bet ir porų liudijimai.Redaktorė Jūratė Kuodytė

VU istorijos fakulteto docentas ir humanitarinių mokslų daktaras Liudas Jovaiša pristato trejus metus vykdytą tyrimo projektą „Buvę jėzuitai Lietuvoje po 1773 metų: kolektyvinė biografija“. Pasakojama apie lūžį jėzuitų ordino istorijoje. 1773 m, popiežiui paskelbus šios vienuolijos panaikinimą, tas sprendimas nebuvo pripažintas dalyje LDK teritorijos, atitekusios Rusijos imperijai po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.Taip LDK miestas Polockas keturis dešimtmečius iki 1820 m. buvo pasaulinis jėzuitų ordino centras su ten reziduojančiu ordino generolu, kolegija, spaustuve, naujokynu. Likusioje LDK dalyje keli šimtai buvusių jėzuitų turėjo įsilieti į švietimo įstaigas ar parapijų sielovadą. Vieniems jų naujomis aplinkybėmis pavyko pasiekti aukštus bažnytinius bei valstybinius postus, o kai kurie gyveno skurde, degradavo. Dalis to meto buvusių jėzuitų išgarsėjo Lietuvoje ir pasaulyje. Kunigas Martynas Počobutas tapo Vilniaus universiteto rektoriumi, atnaujino observatoriją, ieškojo naujų žvaigždynų, redagavo laikraštį, rašė mokslinius straipsnius ir eiles, prisidėjo prie Kosciuškos sukilimo, kunigavo. Kaune tuo pačiu metu gyvenęs buvęs jėzuitas ir architektas čekas Janas Matekeris suprojektavo ir dovanojo miestui baltąja gulbe vadinamą mieto rotušę.Laidos redaktorius Julius Sasnauskas

Tiek popiežius Pranciškus, tiek popiežius Benediktas XVI yra ne kartą kalbėję apie tai, kaip mūsų gyvenimą keičia technologinė pažanga. Jie ir pripažino technologijų naudą, ir įspėjo dėl gamtos ir žmogaus išnaudojimo grėsmės. Laidoje apie technologijų sėkmę ir jų kuriamas problemas filosofą, Vilniaus universiteto profesorių Naglį Kardelį kalbina Augminas Petronis.

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Petras Plumpa – neeilinis žmogus, sovietmečiu ne tik saugojęs savo vidinę laisvę, bet ir kovojęs už lietuvių tautos išsilaisvinimą nuo okupantų. Matęs pokarį, partizanų kovas, dalyvavęs pogrindinėje veikloje, du kartus kalintas ir pats patyręs, ką reiškia Sibiro lageriai, dalyvavęs Katalikų Bažnyčios kronikos leidyboje, už visa tai 2023 m. apdovanotas Laisvės premija, pats sako, kad ištverti išmėginimus padeda religinė viltis, tikėjimas, kad Dievas yra su žmonėmis. Pokalbis – apie P. Plumpos atsiminimus, ką reiškia patriotizmas ir kaip išsaugoti viltį grėsmės ir mirties akivaizdoje.Laidą parengė ir veda Augminas Petronis.

Paskelbęs jubiliejinių metų pradžią, popiežius Pranciškus visus pakvietė tapti vilties piligrimais. Nors tradiciškai piligrimų tikslas yra nukeliauti į Romą ir aplankyti keturias didžiąsias popiežiškąsias bazilikas ir įžengti pro jų šventąsias duris, tačiau negalintieji išvykti į tolimas keliones gali atlikti net ir simbolinę piligrimystę iki savo miesto katedros. Kita vertus, jubiliejiniai metai suteikia puikią progą gaivinti piligrimystės tradiciją platesne prasme – juk Lietuvoje turime oficialiai pripažintų piligriminio kelio maršrutų, įtrauktų į populiariausio Europoje – Šv. Jokūbo kelio, vadinamojo Camino de Santiago, tinklą. Kad šis tinklas gali neapsiriboti vien Europos žemynu, liudija Taivano katalikai, turintys savąjį piligrimų kelią – Taiwan Camino, kuriuo turėjo progos nueiti šiandieninės mūsų laidos svečiai – Kovo 11-osios Akto signatarė ir šv. Jokūbo kelio tinklo Lietuvoje iniciatorė ir pradininkė Laima Andrikienė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, maloniai sutikę pasidalyti įspūdžiais iš Taivano ir papasakoti apie piligriminius kelius Lietuvoje.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Vienos seniausių Lietuvoje moterų vienuolijų - benediktinių istorija siekia VI amžių, kai šv. Benediktas Nursietis parašė vienuolinio gyvenimo vadovą, tapusį pagrindu Europos vyrų ir moterų vienuolijų bendruomenėms, kurios kūrėsi ir skleidėsi viduramžiais. Į Lietuvą benediktinus pakvietė Vytautas Didysis, 1405 m. Senųjų Trakų piliavietėje įkūręs vyrų vienuolyną. Istorikas Liudas Jovaiša pastebi, kad XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjusi veikti moterų benediktinių vienuolija skaičiumi pranoko vyriškąją šaką. Tikras stebuklas, kad per įvairiausias negandas, okupacijas, kalėjimus ir trėmimus, benediktinai Lietuvoje gyvuoja ir turtina mūsų dvasinį, kultūrinį gyvenimą. Palendriuose įsikūręs vyrų benediktinų vienuolynas, o moterų bendruomenės veikia Kaune ir Vilniuje. Apie pastarosios istoriją ir palikimą - dvasinį bei regimą - pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus parodų kuratorė Karolina Koroliova-Barkova.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Tikėtina, jog tik laiko klausimas, kada Lietuvos stačiatikiai, supriešinti dėl maskvos įtakos daliai bendruomenės, o gal ir dėl įsisenėjusios sampratos apie stačiatikybę kaip „rusų religiją“ Lietuvoje, vėl švęs liturgiją įprastose bažnyčiose visi kartu. Tačiau kol kas maskvos patriarchatui priklausančiuose maldos namuose Konstantinopolio patriarchato stačiatikių kunigai liturgijos aukoti neturi teisės, tad atkurtoji stačiatikių bendruomenė Lietuvoje pradeda savo gyvenimą ant naujų pamatų. Primindamas lietuviškų pamaldų šv. Paraskevės cerkvėje istoriją, apie stačiatikių bendruomenių santykius ir ateitį įžvalgomis dalijasi Konstantinopolio patriarchato kunigas, filosofijos daktaras Gintaras Sungaila.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Rašytoja, romanų „Akys chimeros“, „Dionizo barzda“ ir „Katė, kurios reikėjo“ autorė Sandra Bernotaitė ir laidos „Kultūra ir religija“ vedėjas Augminas Petronis kalbasi apie seksualumo naudojimą mene. Kokia erotikos vieta mene? Ar šiuolaikiniam menui būdingos atviros miegamojo durys išlaisvina? Ar nepersistengia menininkai siekdami sudirginti savo auditoriją?

Iš neseniai pasirodžiusio naujo kultūros, religijos ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio šiandieniniam pokalbiui pasirinkome straipsnį labai intriguojančia tema – „Krikščionybės pabaiga". Straipsnio autorė – garsi prancūzų filosofė, politikos istorikė ir rašytoja Chantal Delsol, prieš keletą metų Prancūzijoje išleidusi itin daug dėmesio sulaukusią to paties pavadinimo knygą. Ar tikrai krikščionybei atėjo galas? Kas pasibaigė ir kas atsirado vietoj to, kas pasibaigė? Ar buvo galima tos pabaigos išvengti ir kaip gyventi toliau? Šiuos klausimus užduosime laidos svečiui. Tai – geras Chantal Delsol bičiulis, jos profesijos kolega ir autorės tekstų komentatorius bei tikras jos idėjų ambasadorius, Mykolo Riomerio Universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Laidoje „Kultūra ir religija“ atveriame naują rubriką, kurią pavadinome Namų bažnyčia, o joje kalbinsime šeimas. Dėl šeimos sampratos Lietuvoje kryžiuojamos ietys, Bažnyčia skelbia memorandumus, politikai nevengia krautis iš šios temos kapitalą, o eiliniai žmonės gyvena kartu taip, kaip jiems išeina: pykdamiesi ir vėl susitaikydami, augindami vaikus, kurdami meilės, pasitikėjimo ryšius. Popiežius Benediktas XVI pavadino Nazareto Šventąją šeimą namų Bažnyčia, iš kurios galima mokytis Dievo pajautos. Mažąją bažnyčią galima rasti ir mūsų aplinkoje, tik neretai Juozapą joje atstoja močiutė, o ir ėdžios gali būti tuščios, tačiau Betliejaus žvaigždės nušviesti namai pilni vilties ir meilės. Šioje laidoje išgirsite, kaip namų bažnyčią statė Živilės ir Giedriaus Tamaševičių šeima.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kūčių vakarą popiežius Pranciškus paskelbė 2025-ųjų Jubiliejinių metų pradžią. Kas ketvirtį amžiaus Katalikų Bažnyčioje švenčiamas jubiliejus – reta proga išgyventi ryšį su tais savo tikėjimo broliais ir seserimis, kurie minėjo šią tradiciją nuo pat 1300-ųjų metų, kai, pasak legendos, į Romą atvykęs būrys piligrimų kreipėsi į popiežių Bonifacą VIII-ąjį, prašydami suteikti jiems ypatingą palaiminimą. Tačiau šios tradicijos šaknys glūdi Senajame Testamente, kuris liudija, jog kas penkiasdešimt metų būdavo skelbiamas Jubiliejus, per kurį vergai būdavo išlaisvinami, skolos nurašomos, o dirbamai žemei leidžiama pailsėti. Jubiliejinių metų piligrimai pagal tradiciją lanko šventąsias vietas, daro artimo meilės darbus ir siekia pelnyti visuotinius atlaidus. Ir nors piligrimais galima tapti, neišvykstant iš savo gimtųjų vietų, nori ar nenori, bet visi keliai veda į Romą, kuri kartu su bazilikų Šventosiomis Durimis šiemet atveria duris daugiau kaip trims dešimtims milijonų piligrimų. Tie, kurie į jubiliejaus maršrutus įtrauks ir Šv. Petro baziliką, turės ypatingą progą patirti šventovės istoriją per unikaliose jos erdvės įrengtą parodą „Petros eni“ – „Petras yra čia“. Ši paroda – tai Vatikano bendradarbiavimo su didžiosiomis informacinių technologijų bendrovėmis vaisius, o jai regimą pavidalą įgyti padėjo lietuvių kūrėjų komanda, kurios atstovai šiandien svečiuojasi mūsų laidoje. Tai – dizaino studijos DADADA vadovas Martynas Birškys ir bendrovės „Processoffice“ architektas Rokas Kilčiauskas.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi.Red. Julius Sasnauskas

Iš kur atsirado lietuviškos kalėdinės giesmės? Ką žinome apie seniausias kalėdines giesmes? Iš kur atkeliavo šių giesmių tekstai ir melodijos? Anot muzikologo Jono Vilimo, seniausios lietuviškos kalėdinės giesmės randamos tarp Martyno Mažvydo raštų, o didžiausią įtaką lietuviškam kalėdinių giesmių paveldui padarė Juozas Naujalis.

Paaiškėjus faktams apie Lietuvos dvasininkų seksualinį piktnaudžiavimą ir primygtinai paakinta katalikų bendruomenės dalies, Vilniaus arkivyskupijos kurija surengė mokymus, skirtus dvasininkams, vienuoliams, katechetams ir tikybos mokytojams, jaunimo centrų darbuotojams ir įvairių kitų sričių specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais, tikslu kurti saugią aplinką nepilnamečiams. Buvo pasitelkti stipriausi šios srities ekspertai: Paramos vaikams centras, „Caritas“ organizacija ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstove Agne Markauskaite ir 10 Vaikų dienos centrų kuruojančia „Caritas“ bendradarbe, teisininke Jurgita Čičeliene.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Šiandien laidoje kalbėsimės apie politinę kultūrą. Ne tik dėl to, kad neseniai išrinktas naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas, dar nepradėjęs darbo, apaugo įvairiausiomis kontroversijomis, dėl kurių peršasi klausimas, ar tai išvis vadintina kultūra, bet ir todėl, kad per daugiau kaip trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų įvyko virsmas pačioje Lietuvos politinėje sistemoje ir ženklino vadinamosios „sąjūdinės“ sistemos pabaigą. Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši šia tema neseniai straipsnį spaudoje publikavęs politikos mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Justinas Dementavičius, su kuriuo ir kalbėsimės - apie politinę kultūrą ir įprastas ydas.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Spaudai rengiant netrukus pasirodysiantį naują kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerį, vienas jo tekstų netikėtai įgijo naujo aktualumo. Istoriko Nerijaus Šepečio publikacija apie Kauno žydų geto policiją ir jos autoritetą – tai dalis kartu su prof. Giedre Jankevičiūte vykdyto tyrimo „Meninė kūryba Kauno gete: tikrovės reprezentacijos klausimai.“ Prie jo galima priskirti ir šių metų vasarą surengtą parodą, skirtą Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui. Tada, ko gero, buvo sunku nuspėti, jog Seimo rinkimai pasibaigs skandalinga valdančiosios koalicijos sudėtimi, įtraukiant į ją ir už antisemitinius pasisakymus nubausto politiko vedamą judėjimą. Apie tai šiandien ir kalbėsimės prie Naujojo Židinio. Laidos svečias – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Klausytojai Mariją Vasiliauskienę turėtų gerai prisiminti: jos liudijimas apie pirmąją Dainų šventę paliko tokį įspūdį, kad dar ir šiandien sulaukia vis naujų perklausų LRT radiotekoje. Ko gero, Dievas šimtą metų perkopusiai Marijai dovanoja ilgą gyvenimą, turėdamas tikslą panaudoti ją ir kaip įrankį, galintį padėti į tikėjimą, į krikščionybę pažvelgti kitomis akimis, taip, kaip Jėzus kviečia evangelijoje pagal Matą: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę." Nenoriai Marija kalba apie gyvenimą ir savo, kaip švietimo darbuotojos patirtis sovietmečiu, tik užsimena, jog buvo baisūs laikai. Tačiau tų metų neįmanoma ištrinti iš atminties, tad ir šiame pokalbyje, kuriame ketinome pasvarstyti apie Dievo Motiną Mariją, apie atlaidus ir jai skirtas maldas, nukrypome į kitas temas, vedančias ir į laisvės, kurioje šiandien turime privilegiją gyventi, dovaną, ir į meilės artimui pamokas.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Ar jums teko lankytis gydytojo reabilitologo kabinete? Veikiausia taip, nes net jaunam, ne tik pagyvenusiam, šiandien skauda nugarą, kaklą, kelį ar riešą. Toks jau tas mūsų amžius. O ar reabilitologas (žinoma, jei gydytojas yra vyras) jums neprimena kunigo klausykloje, kuris po išpažinties dažniausiai skiria tuos pačius poterius visiems nusidėjėliams: tris „Sveika, Marija“ ir vieną „Tėve mūsų“, kaip ir poliklinikos reabilitologas - magnetą, elektrostimuliaciją ir mankštą? Net jei ir taip, tai tenka pripažinti, jog ir skirti poteriai, ir išrašyti receptai dar negarantuoja pasveikimo nuo kūno ir dvasios negalių. Reikia dar keleto svarbių dalykų. Apie juos ir kaip gyventi ilgai ir laimingai, nepaisant patirtų ar patiriamų kūno negalių, - pokalbis su reabilitologu Vytautu Medučiu.Red. Jūratė Kuodytė

„Birželio 18 d. Vilniaus balso vedamajame žymus vilnietis žurnalistas Rapolas Mackonis konstatavo: „Mirė prezidentas – tegyvuoja Lietuva“. Šį straipsnį jis paaiškino taip: „Kaip žinia, dar šeštadienio naktį į užsienį išvyko ilgametis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Mes ruošėmės jį, kaip valstybės galvą, sutikti Vilniuje, o jis, palikęs tautą jos pačios likimui, išvyko į užsienį“. Simboliška, kad besikeičiant politinei santvarkai, atsirado kas Mackoniui už jo rašinį papriekaištavo. Anot priekaišto autoriaus, Smetoną vertinti dar anksti, nes mes dar daug ko nežinome. Be to, žurnalistui buvo priminta, kad jam apie prezidentą to nederėjo rašyti ir kaip tikram vilniečiui. Taip žinomą žurnalistą birželio 18 d. auklėjo vienas žymiausių Vilniaus vadavimo lyderių, Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška. Tądien, birželio 18 d., Antanas Smetona, pavargęs ir nuliūdęs, su artimaisiais įsikūrė Rytų Prūsijos kurorte prie Šventaičio ežero ir akivaizdu, kad Vilniaus balso neskaitė. Buvo prasidėjusi alternatyvi jo vasaros odisėja.“Tai – paskutinė pastraipa iš Norberto Černiausko straipsnio „Paskutinis Antano Smetonos (ne)apsilankymas Vilniuje 1940 m.“ Jo autorius jau yra išleidęs dvi knygas – „Paskutinė Lietuvos vasara“ ir "Fado, arba Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija", kuriose tarsi mėginama braižyti trajektorijas „o kas gi būtų, jei ne...“ Šiame „Naujojo Židinio-Aidų" straipsnyje autorius rašo apie prezidento Smetonos kelionę į Vilnių, turėjusią įvykti 1940 metų birželio 23-24 d., jei ne viską nutraukusi lemtingoji sovietų okupacija ir katastrofiški jos padariniai. Šiandien Mažojoje studijoje prie Naujojo Židinio vieši straipsnio autorius – istorikas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas, o jį kalbina mūsų studijos bendradarbis Vytauta Ališauskas.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Artėjant Vėlinėms Lietuvos keliuose kasmet daugėja automobilių - žmonės iš įvairiausių šalies vietovių keliauja tvarkyti savo artimųjų kapų. Kiek ilgai dar gyvuos ši tradicija? Kiek jai įtakos turi emigracija ir senstanti mūsų visuomenė, kai daugelis nebepajėgia leistis į tolimą kelionę? Savame mieste taip pat sudėtinga visuomeniniu transportu vežti įrankius, žvakes, o dar ir gėlės... Žmonėms reikia pagalbos. Apie augantį poreikį pasakoja kapų priežiūros verslą įkūrusi Rūta Matuliene.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Popiežius Pranciškus, 2021 m. pakvietęs visą Bažnyčią į trejus metus trunkantį įsiklausymo ir dialogo procesą, vadinamą sinodu, sakė, kad „būtent tokio sinodinio kelio Dievas tikisi iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios“. Ši kelionė, einanti po Vatikano II Susirinkimo pasiūlyto Bažnyčios „atsinaujinimo“, yra ir dovana, ir užduotis: keliaudama kartu ir kartu apmąstydama nueitą kelią, Bažnyčia per savo patirtį galės sužinoti, kokie procesai gali jai padėti išgyventi bendrystę, siekti dalyvavimo, atsiverti misijai.“ Šiuo metu Vatikane kaip tik vyksta sinodo baigiamosios asamblėjos antroji sesija - jos fone ir kelsime klausimą, ar sinodiškumas Bažnyčioje aprėpia ir visuomeninių klausimų svarstymą. Laidoje dalyvauja poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Gailius ir žurnalistas, dailininkas Vaidotas Žukas.Red. Rūta Tumėnaitė.

Galimybė kalbėti tokia tema radosi 2019-ųjų pavasarį, popiežiui Pranciškui nusprendus anksčiau įprasto termino atverti Antrojo pasaulinio karo laikotarpio Vatikano archyvus. Po to užslinkusi pandemija ir atnaujintas Rusijos agresyvus karas Ukrainoje temos aktualumą tik dar labiau paspartino, ir šiandien taip vadinasi nauja knyga, kurios autorius, VU Istorijos fakulteto profesorius ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys Arūnas Streikus šiandien vieši Mažojoje studijoje, o jį kalbina nuolatinis mūsų laidų dalyvis, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šv. Sosto Vytautas Ališauskas.Red. Rūta Tumėnaitė.

Pokalbyje su kultūros politikos tyrėja dr. Skaidra Trilupaityte aptariamas DI - dirbtinio intelekto fenomenas. Pandemija parodė technologijų svarbą ir naudą, tačiau tuo pat metu atskleidė didžiulio palengvėjimo jausmą, kai vėl galima buvo eiti į bibliotekas, teatrus, pasikalbėti gyvai, o ne per kompiuterį. Paaiškėjo, kad priklausymas nuo technologijų ir jų priverstinis, bet ne pasirenkamas naudojimas vargina ir sekina. Tad kodėl imta taip aukštinti DI? Kodėl tiek daug lūkesčių į jį dedama, kiek galima juo tikėti ir juolab pasitikėti? O gal teisus kun. Tomašas Halikas, apie technologijas pasakęs, kad jos panaikino atstumą tarp žmonių, tačiau nepajėgia sukurti artumo?Ted. Jūratė Kuodytė

Knygos „Holokausto postsekuliarumas“ autorius dr. Nerijus Šepetys:„Vietoj žmonių pavertimo numeriais - sugrąžinti kiekvienam jo veidą“.Laidos redaktorius Julius Sasnauskas.

Įvairiais skaičiavimais, per pastaruosius pusšimtį metų šios knygos pasaulyje parduota nuo 4 iki 5 milijardų egzempliorių, taigi, visiškas bestseleris. Ši knyga yra Biblija. Tačiau įsigyti ir turėti nebūtinai reiškia perskaityti. Jei Biblijos tomas tik puošia knygų lentyną arba guli naktinio stalelio stalčiuje, ar tai reiškia, kad ji nebėra gyva ir įkvepianti knyga šiuolaikinio žmogaus gyvenime? O gGal tiesiog reikalingas mokytojas ar vedlys, kuris tinkamu metu suteiktų įrankių, padedančių prakalbinti įkvėptųjų knygų puslapius taip, kad Biblijos skaitymas ir išmanymas taptų viso gyvenimo užsiėmimu? Apie savo kaip Šv. Rašto tyrinėtojos kelią šiandien laidoje pasakoja biblistė, Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto teologijos daktarė, knygų autorė ir Vilniaus Šv. Juozapo teologijos instituto vadovė Ingrida Gudauskienė.Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė

Laidoje vieši Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Vytautas Toleikis.Ved. Julius Sasnauskas

Ukraina – jau pustrečių metų mūsų galvose ir širdyse, mūsų sapnuose ir apmąstymuose apie gyvenimą ir mirtį, taip pat ir vaizduose, pasiekiančiuose mūsų akis iš karo zonos. O kokia Ukraina atrodo, žvelgiant į ją filosofo ir kino režisieriaus akimis? Kokius egzistencinius klausimus išryškina mąstytojo žvilgsnis ne tik pro menamą, bet ir pro tikrą kino kamerą? Šiandien „Mažojoje studijoje“ svečiuojasi VU Filosofijos fakulteto profesorius, taip pat ir kino režisierius Nerijus Milerius, šiemet jau ne kartą spėjęs suvažinėti į karo niokojamą šalį.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Jubiliejiniai, arba Šventieji metai, - ne šiaip smagus religinis festivalis ar religinio turizmo progos. Pasak popiežiaus bulės, „Jubiliejaus metais būsime kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis“.Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventosios durys bus atidarytos 2024 m.gruodžio 24-ąją, o dar po savaitės, gruodžio 29-ąją, popiežius atvers Šventąsias duris ir savo katedroje Laterane.„Mažosios studijos“ svečias - kunigas Kęstutis Smilgevičius, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, žmogus, kuris sudėlioja, suderina, pristato visus pagrindinius bažnytinių metų renginius. Apie katalikiškąjį paveldą su juo kalbėtis juo maloniau ir patikimiau, nes jo studijų Romos universitete sritis - Bažnyčios istorija. Tad ir šis pokalbis suksis apie Šventųjų metų tradiciją, jos tikslus bei prasmę.Laidos redaktorius Julius Sasnauskas.

Šiandien susitinkame prie Naujojo Židinio. Tębesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą ir įvairūs vieši popiežiaus Pranciškaus bei Vatikano diplomatų pasisakymai, dažnai sulaukiantys nevienareikšmiškų vertinimų, vis iš naujo iškelia klausimą, ką gali ir ko negali Šv. Sosto diplomatija didžiulio karo situacijoje.2020 m. Vatikanui atidarius Antrojo pasaulinio karo dokumentų archyvus, istorikams atsivėrė naujas tyrimų laukas. Vienas jų yra ir šiandieninis mūsų laidos pašnekovas – istorikas, Vilniaus Universiteto profesorius ir Lietuvių katalikų mokslų akademios narys Arūnas Streikus, publikuojantis šiame Židinio numeryje straipsnį apie Lietuvą ir lietuviškąją katalikybę iš karto po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietų reokupacijai: kaip situacija atrodė iš Vatikano perspektyvos?Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Šį sykį naujojo Mažosios studijos laidų ciklo „Kur mūsų namai“ pašnekovas – Amerikos lietuvis Darius Polikaitis. Dipukų vaikui, pirmą kartą tėvų gimtinę Lietuvą išvydusiam dar sovietų okupacijos metais, kai 1989 m. dalyvavo garsiajame Roko marše, atsakymas tarsi turėtų būti aiškus – namai ten, kur gimė, t. y. Čikagoje, kur jo tėvai, artimieji, jo paties šeima ir darbai. Tačiau lietuviškų chorų Amerikoje vadovas, Kanados ir JAV lietuvių dainų švenčių Čikagoje, Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas, kompozitorius, kuriam dar ir teko garbė atlikti savo dainą „Sveikas, Dievo Piligrime“ Lietuvos jaunimo susitikimo proga su popiežiumi Jonu Pauliumi II Kaune, ne mažiau svarbūs namai yra Lietuvoje, namai, kuriuos jo širdyje pastatė tėvai ir lietuvių katalikų Bažnyčios bendruomenė. Ir žinoma – daina.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kaip Kavarsko bažnytkaimio žmonės sugebėjo pasirengti pirmajai Dainų šventei, nemokėdami skaityti ir juolab pažinti natų rašto? Kodėl 12-metei buvo patikėta solo partija suaugusių chore? Marija Vasiliauskienė prisiminė ir pirmąją sovietinę Dainų šventę, į kurią moksleiviai išvyko nežinodami naujo Lietuvos himno, tad teko skubiai mokytis traukinyje, ir kodėl sovietinių Dainų švenčių gražiausia ir įsimintiniausia dalis prasidėdavo renginiui jau pasibaigus.Redaktorė Jūratė Kuodytė

2023 m. Europos katalikų teologijos draugija geriausia metų knyga išrinko Ligitos Ryliškytės daktaro disertacijos pagrindu išleistą veikalą „Kodėl kryžius? Dieviškoji draugystė ir teisingumo galia“. Ligita Ryliškytė – Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo, medikė kardiologė, profesorė, medicinos ir teologijos mokslų daktarė, ilgą laiką dirbo Vilniaus Universiteto Santaros klinikų ligoninėje, o dabar visą profesinį laiką skirianti sisteminės teologijos dėstymui prestižinėje Jungtinių Amerikos Valstijų akademinėje institucijoje – Bostono koledže. Prieš gerą pusmetį Vilniaus edukaciniame medijų centre Lojoteka buvo surengtas sesers Ligitos Ryliškytės knygos pristatymas, su kurio fragmentais galėjo susipažinti ir Mažosios studijos klausytojai, o šiandien pagaliau turime progą ilgiau pakalbinti viešnią apie jos dvigubą – gydytojos ir teologės – pašaukimą, šiandienines akademinės teologijos sroves ir jos pačios veikalą „Kodėl kryžius?“Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė.