Mažoji studija. Kultūra ir religija.

Nors C. S. Lewisas lietuviams visų pirma žinomas kaip „Narnijos kronikų“ autorius, tai toli gražu nėra vienintelis vaidmuo, kurį teko vaidinti šiam talentingam žmogui. Jis buvo ir Oksfordo bei Kembridžo universistetų dėstytojas, ir krikščionybę proto argumentais bandančių apginti knygų bei kosminės fantastikos romanų autorius, ir kruopštus Viduramžių kultūrinio palykimo tyrinėtojas. Šioje laidoje apie C. S. Lewisą ir pirmą kartą leituviškai pasirodžiusią šio autoriaus knygą „Kol neturime veidų“ Augminas Petronis kalbina filosofą, Vilniaus universiteto profesorių Naglį Kardelį.

Apie žmones, kurių dėka aštunto devinto dešimtmečio studentų karta turėjo galimybę sužinoti nesumeluotą Lietuvos istoriją, suprasti sovietų režimo veikimo būdus ir represijas. Nelegalios spaudos dauginimą ir platinimą, vadinamo samizdato atsiradimo priežastis, poreikį ir reikšmę aptaria istorikas Arūnas Streikus, o kaip ir kur visa tai vyko, prisiminimais dalijasi Loreta ir Alfonsas Vinclovai.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Visiškas skaidrumas ir, apaštalo Pauliaus žodžiais, viltis, kai regis nėra jokios vilties. Tokį įspūdį palieka pokalbis su Alesiu Beliackiu. Nūdienos pasauliui labai reikia tokio liudijimo. 2025 m. gruodžio viduryje tarpininkaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, iš kalėjimo buvo paleistas ir į Vilnių atgabentas Baltarusijos disidentas, dukart politinis kalinys, rašytojas ir 2022 m. Nobelio Taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis. Praėjus mėnesiui po jo išlaisvinimo, pasitaikė ypatinga proga pakalbinti šį iškilų žmogaus teisių gynėją, kuris mielai sutiko duoti interviu „Naujajam Židiniui-Aidams“ bei „Mažajai studijai“. Kalbėjomės telefonu, ponui Bialiackiui viešint Norvegijoje, o mūsų pokalbis sukosi apie nelaisvę, orumą, viltį ir Europą. Visą pokalbio turinį rasite pirmajame šių metų „Naujojo Židinio-Aidų“ numeryje, o šiandien kviečiame klausytis atskirų pokalbio fragmentų.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Laidoje „Kultūra ir religija“ Augminas Petronis kalbina Vaidotą Vaičaitį. V. Vaičaitis yra Vilniaus universiteto teisės fakulteto docentas, konstitucinės teisės dėstytojas ir tyrėjas, taip pat viešojoje erdvėje žinomas katalikas visuomenininkas, buvęs ateitininkų katalikiškos jaunimo organizacijos pirmininkas. Pokalbis su V. Vaičaičiu – ir apie naujausią jo knygą „Šiuolaikinio konstitucionalizmo samprata“, ir apie tai, kuo jį apskritai patraukė konstitucinė teisė, ar kaip viešojoje erdvėje reikėtų diskutuoti apie konstitucinio teismo sprendimus ir ką jam kaip teisės tyrinėtojui davė jo tikėjimas.

Laida skirta Tarptautinei Holokausto aukų pagerbimo dienai, kuri minima sausio 27- ąją. Vilniaus universiteto magistrantė Agnė Kereišiūtė iš užmaršties prikėlė vieną lietuvišką Holokausto istoriją. Kalbama apie Kaune garsaus gydytojo psichiatro namuose gimusią Tamarą Lazerson. Dvylikos metų kartu su kitais šeimos nariais ji atsidūrė Kauno gete.Mergaitė lietuvių kalba slapčiomis, „savo sielos atgaivai“, rašė dienoraštį, kurio dalis stebuklingai išliko. Išgyveno ir pati dienoraščio autorė: artėjant frontui jai pavyko pabėgti iš geto ir prisiglausti pas pasiaukojusias lietuves moteris, kurios vėliau buvo represuotos sovietinio saugumo. Tėvai žuvo išvežti į konclagerius Vokietijoje. 1971 m. emigruodama į Izraelį Tamara Lazerson sugebėjo slapta persiųsti ten ir savo dienoraštį. Unikalus nevaikiškos geto vaikystės dokumentas buvo išverstas ir išleistas keliomis kalbomis, Rusijoje apie autorę sukurtas filmas. Holokausto egodokumentikos kontekste Lazerson dažnai vadinama lietuviškąja Ana Frank.Laidos redaktorius Julius Sasnauskas.

Pradėdamas naujus liturginius metus, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas tikintiesiems adresuotame laiške pranešė apie šiemet rengiamą ypatingą šventę. Birželio mėnesį Vilniuje vyks Pasaulinis apaštalinis gailestingumo kongresas, visus skatinsiantis tapti gailestingumo liudytojais. Liudyti Dievo gailestingumą taip, kad jis taptų mūsų miesto, šalies ir mūsų pačių veidu, kitaip tariant, statyti Gailestingumo miestą. Ką kasdieniame mūsų gyvenime reiškia šie žodžiai, primenantys garsiąją šv. Augustino metaforą apie Dievo ir žmonių miestą, ir kas laukia Vilniaus ateinantį birželį? Laidos dalyviai - renginio organizatoriai Inesa Čaikauskienė ir kun. Mykolas Sotničenka.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Laisvė yra dovana, nuo Adomo ir Ievos laikų mums Dievo duota už dyką, tačiau podraug ji yra ir nuolatinis rūpestis pasirinkti pusę. „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“,- sakė Jėzus, išgelbėjęs nebylį iš demono gniaužtų. Tikėjimas, viltis ir dalies Lietuvos visuomenės drąsa pasirinkti Dievo, t. y. gėrio pusę, lėmė tai, kad buvome išvaduoti iš sovietų okupacijos, blogio, kurio pasekmes jaučiame iki šiol. Stebėdami įvykius pasaulyje ir čia pat, kaimynystėje, suprantame, jog tas blogis niekur nedingo, tad turime būti budrūs, ieškodami orientyrų ateičiai. Vienus tokių, disidentus, iš nepelnytos užmaršties gyvenant žodžio ir sąžinės laisvės aplinkoje, prikelti ir pristatyti plačiajai visuomenei, ėmėsi Tomas Reventas, krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Apie šiuolaikinių žmonių išgyvenamą nerimą, įvairius psichologinius sunkumus šiandien girdime daug. Ar iš Bažnyčios dvasingumo tradicijos lobyno yra ką pasiūlyti šiuolaikiniam nerimaujančiam žmogui? Pokalbis su teologe, vertėja, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja Milda Vitkute.

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Popiežius Leonas XIV savo pirmajam užsienio vizitui į Turkiją ir Libaną, kuris įvyko lapkričio 27-gruodžio 2 d., pasirinko tikrai bene karščiausią šiuo metu pasaulio geopolitinio žemėlapio vietą. Ne veltui stebėtojai komentavo, kad regionas, pasižymintis kultūrų ir religijų įvairove ir esantis Artimųjų Rytų konflikto kaimynystėje, pareikalaus iš naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo diplomatinių gebėjimų, prilygstančių lyno akrobatui. Šiandieninėje laidoje kaip tik ir kalbėsime apie trapias ir besitraukiančias krikščionių bendruomenes biblinėse žemėse, krikščioniškas mažumas Turkijoje, kuri šiandien yra musulmoniška valstybė, bet turinti gilias krikščioniškas šaknis, ir didžiule įvairove pasižymintį Libaną, susiduriantį su itin dideliais išbandymais šalies vidaus politikoje. „Mažosios studijos“ viešnia - Bažnyčios istorikė, buvusi Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šv. Sosto Irena Vaišvilaite.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Iš ciklo „Namų bažnyčia“. Popiežius Benediktas XVI pavadino Marijos, Juozapo ir Kūdikėlio Jėzaus šeimą namų Bažnyčia, iš kurios galime mokytis Dievo pajautos. Mažąją bažnyčią randame ir savo aplinkoje, tik neretai Juozapą joje atstoja močiutė ir senelis, o ir ėdžios šiais laikais dėl įvairių priežasčių vis dažniau būna tuščios. Tik ne Andriaus ir Neringos Jūrelių šeimoje. Ant kokių pamatų ir iš kokių plytų jiedu statė savąją namų bažnyčią?Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Kultūros protesto organizatoriai gruodį paskelbė savišvietos mėnesiu ir pakvietė skaityti politinės filosofijos skaitinių sąrašas, kuriame – ir Platonas bei Aristotelis, ir Stasys Šalkauskis bei Antanas Maceina, ir Hannah Arendt, ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Kuo įdomus šis sąrašas? Kam reikalingos politinės filosofijos knygos? Ir ką skaityti, jei laiko gruodį yra tik vienai knygai? Apie kultūros protesto skaitinių sąrašą teologę Mildą Vitkutę ir filosofą Simą Čelutką kalbina Augminas Petronis.

„Pasaulietinė kultūra nesilaiko bažnytinio kalendoriaus arba jį savaip supranta ir panaudoja. Ar reikia su tuo nesutikti, šaipytis, kovoti, ar steigti alternatyvas? Dievas įsikūnijo ir dėl tų, kurie blaškosi prekybos centruose. Kristus ateina ne į specialiai paruoštą nusileidimo aikštelę. Ateina bet kur. Ta aplinkybė mus moko religinės vaizduotės“, - sako laidos dalyvis kun. Mozė Mitkevičius.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaruoju metu visuomenėje kilusios diskusijos dėl to, ar Salomėja Nėris, sutikusi tapti okupacinio režimo marionete, buvo tėvynės išdavikė, ar nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka, rodo, kad jos biografija vis dar tebėra mįslė, kuriai iki galo įminti trūksta patikimų, šaltiniais pagrįstų įrodymų, o jos lemtingą posūkį į kairę gaubia nemaža mitų ir legendų. Šiandieninės laidos dalyvė - istorikė, UNESCO Literatūros miesto vyriausioji renginių kuratorė Gerda Žalkauskaitė naujausiame „Naujojo Židinio-Aidų“ numeryje publikavo straipsnį, pavadintą „Mįslės ir mitai Salomėjos Nėries gyvenime: 1931 m. posūkio analizė“ ir šiandien svečiuojasi prie Naujojo Židinio.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

„Laimės paieška - ir perspektyva ją rasti kitur - yra viena iš pagrindinių šiuolaikinio žmogaus mobilumo priežasčių“,- teigia popiežius Leonas XIV. Šiandien galime sėsti į lėktuvą ir per kelias valandas atsidurti Ispanijoje, Norvegijoje ar Nyderlanduose, Dubajuje, bet kur, kur tikimės geresnių darbo, pragyvenimo sąlygų nei Lietuvoje. Tai daugelis mūsų tautiečių daro iki šiol, tikėdamiesi jei ne svetingo priėmimo, tai tiesiog pagarbaus ir adekvataus santykio, kokį skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Tad kartais sunkiai suprantama, kodėl patys taip labai nenorime, jog į mūsų šalį atvyktų tie, kurie lygiai kaip ir mes ieško laimės, galbūt bėgdami nuo karo, bado arba,kaip ir mes, tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams. Kasdien girdime, jog trūksta darbo rankų. Visur. Tačiau migrantų nenorime. Jie svetimi, nežinome, ko iš jų tikėtis, priešinamės, kad dirbtų net tai, ko mes patys nenorime arba tiesiog nėra kam. Ar tikrai tie svetimi yra blogesni nei savi? Be migrantų Lietuva neišsivers, tvirtina ekonomistai ir sociologai, tad kaip galėtume tvarkytis, kad svetimieji taptų savais, kokį santykį kurti su pabėgėliais ir migrantais, kad mes patys ilgainiui savoje šalyje netaptume svetimais? Pokalbis su Kauno arkivyskupijos Caritas direktoriumi Arūnu Kučiku.

Susiskaldymas ir poliarizacija – jau tapo nuolat viešojoje erdvėje minimomis temomis. Galima sakyti - madingomis temomis. Yra madinga ir patogu sakyti, kad mums trūksta vienybės – kas gi nenorėtų, kad būtume vieningesni? Bet apie šią temą galima užduoti ir klausimų, taip sakant, iš esmės: ar poliarizacija ir susiskaldymas nėra tiesiog neišvengiama pasekmė to, kad žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir laisvai reikšti savo įsitikinimus? Ar vienybės trūkumas visada yra blogas dalykas? Ar bet kuris žmogus, kuris išdrįsta garsiai pasakyti tiesą, nesulauks priekaištų, jog skatina susiskaldymą?Apie susiskaldymą ir poliarizaciją Augminas Petronis kalbina Vilniaus universiteto profesorių filosofą Naglį Kardelį.

Vėlinių minėjimą, su mirusiųjų pasauliu surištas mūsų tradicijas ir besikeičiantį mūsų kapinių kraštovaizdį „Mažojoje studijoje“ aptaria ir komentuoja poetė ir redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, atėjusį į laidą tiesiai iš ekskursijos po Bernardinų kapines, kur su būriu vilniečių, vadovaujant patyrusiam gidui, vaikščiojo nuo paminklo prie paminklo, nuo vienos istorijos prie kitos. Kelios valandos mirusiųjų mieste - ir ne tik dėl Vėlinių.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Dar visai neseniai Katalikų Bažnyčia Lenkijoje daugeliu požiūrių atrodė sektinas pavyzdys Lietuvai: tautos vienybės ir tapatybės sergėtoja, ypač tais lemtingais laikotarpiais, kai šalis patekdavo po svetimšalių jungu, tarpininkė ir socialinių pokyčių spartintoja permainų laikais, krikščioniškų vertybių puoselėtoja, surenkanti pilnus maldos namus ir turinti aiškiai girdimą balsą visuomenėje bei politikoje. O kur dar jos karitatyvinė veikla, suburianti parapijos bendruomenes ir stiprinanti žmonių tarpusavio saitus. Vis dėlto pastaruoju metu sociologiniai tyrimai rodo, jog Lenkijoje sparčiausiai iš visų Europos šalių vyksta sekuliarizacija, ypač tarp jaunimo. Jaunesnės kartos lenkai daug sparčiau už vyresnes kartas palieka Katalikų Bažnyčią. Tad kas gi nutiko ir ar lenkiškoji katalikybė tebėra sektinas pavyzdys Lietuvai? Apie tai - pokalbis su Lietuvoje viešinčia „Mažosios studijos“ korespondente iš Krokuvos Katarzyna Korzeniewska ir filosofu, kultūros istoriku Vytautu Ališausku.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Lietuva savo chorais pradėjo garsėti ko gero nuo pirmosios Dainų šventės, kai bažnyčiose susibūrusiems choreliams dainas kūrė žymiausi to meto mūsų kompozitoriai. Sovietmetis nutraukė bažnyčios chorų profesionalumo galimybes, tačiau atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais ne tik katedrų, bet ir kai kurių parapijų kunigų dėka, chorų kryptis pasikeitė – iš pasaulio į bažnyčią, o iš jos, kaip tai nutiko chorui „Langas“, nukeliauti iki Vatikano ir giedoti per mišias pačioje Šv. Petro bazilikoje, ir dar ypatingiausia - Šventųjų metų – proga, be kita ko, pritariant popiežiaus vargonininkui. Apie tai pasakoja choro „Langas“ prezidentė Sandra Brazis ir iš ilgametės choro vadovės Ritos Kraucevičiūtės choro vairą perėmęs Gabrielius Gaidamavičius.1995 m. pakviestas giedoti į naujai pašventintą Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, šis choras tapo neatskiriama ir labai reikšminga parapijos kasdienybės ir švenčių dalimi.Redaktorė Jūratė Kuodytė

325 m. vykęs Nikėjos-Konstantinopolio susirinkimas buvo vienas iš svarbiausių įvykių Bažnyčios istorijoje. Imperatorius Konstantinas sušaukė visos Romos imperijos vyskupus kartu svarstyti svarbių to meto Bažnyčiai klausimų – nuo visiems bendros tikėjimo išpažinimo formulės, naudojamos iki šiol, iki Velykų šventimo datų suvienodinimo ir konfliktų, kilusių tarp svarbių to meto dvasininkų, sprendimo. Prieš savaitę VDU Katalikų teologijos fakultete vyko šio susirinkimo jubiliejui skirta konferencija, kurioje teologai ir filosofai, istorikai ir menotyrininkai, katalikai, protestantai ir ortodoksai kartu svarstė šio susirinkimo reikšmę ir diskutavo apie jo palikimą. Šios laidos svečiai – šios konferencijos dalyviai: teologas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkas dominikonas Saulius Rumšas ir teologė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja Milda Vitkutė.

Red. Julius Sasnauskas.

Iš ciklo „Pažįstami nepažįstami žmonės“. Pokalbį su Milita Žičkute -Lindžiene įrašėme Lietuvoje renkant naują vyriausybę, kitaip tariant, žmones, kurie bus atsakingi už svarbiausias mūsų valstybės sritis. Visuomenė pagrįstai viliasi, jog paskirti ministrai puikiai išmano būsimą darbo lauką, jei ryžtasi prisiimti tokią didelę atsakomybę, kaip ir juos tvirtinantis prezidentas. Bažnyčios gyvenime taip pat vyksta rinkimai: tiek pašvęstųjų, tiek ir pasauliečių organizacijose, ieškant darbininkų Kristaus vynuogynui, idant Geroji Naujiena pasiektų visus, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ar kitų skirtumų. Naujajai Lietuvos Caritas vadovei Militai Žičkutei-Lindžienei reikėjo drąsos ir tikėjimo prisiimti atsakomybę už 332 darbuotojus, virš 4,5 tūkst. savanorių, kurie rūpinasi vaikų dienos centrais ir pagalba šeimoms, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, ieškoti žmonių, padedančių patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, jaunimo, kuris mažintų technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda grįžti į visuomenę.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Laidos svečias – apaštalinis nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Liudijimai ir pamokos, sukauptos karo apimtoje Ukrainoje.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaroji savaitė buvo gausi nuskambėjusių politinių įvykių. Lietuvoje tęsėsi vyriausybės skyrimo drama, JAV buvo nušautas prezidentą D. Trumpą palaikęs aktyvistas Charlie‘is Kirkas, į Lenkijos teritoriją įskrido dronų būrys. Ši laida – kvietimas į Lietuvos politinį gyvenimą pažiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Po penkiasdešimt metų trukusio okupacijos laikotarpio jau trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje šalyje. Keista, tačiau vis dar girdime sakant, kad Lietuva yra „buvusi sovietų sąjungos šalis“ ar „posovietinė valstybė“. Ar sovietmetis vis dar veikia mūsų kultūrą ir politiką? Ar esame posovietinė šalis? Apie tai Augminas Petronis kalbina VU TSPMI profesorę Ainę Ramonaitę.

„Mums patinka lėtas švietimas, tad pirmiausia ugdome pagarbą vieni kitiems, o paskui – per meną ir kultūrą - keliaujame į akademinius tikslus“, - pasakoja vaikų meninės studijos „Diemedis“ vadovai: edukologas Virgilijus Pupeikis ir kompozitorė Rasa Dikčienė. Šios Vilniaus ugdymo įstaigos istoriją norisi pristatyti ne tik dėl unikalumo, bet ir dėl aktualumo, nes per 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus vis dar ieškome kelių, kaip užauginti atvirą, pilietišką ir laimingą žmogų.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

„Fotografija iš esmės yra stebėjimas“, - sako „Mažosios studijos“svečias Gediminas Pranckūnas - tapytojas, pasukęs į fotografiją. Laidą parengė ir veda Živilė Stonytė.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pavydas, alkoholis iš vienos pusės ir kontrolė, sprendimų vienasmenis priėmimas iš kitos – klasikinis derinys, vedantis į pragarą šeimoje ir galiausiai į jos griūtį.Tačiau ne visada: jei vis dar rusena meilės žarijos gęstančiame židinyje, jei bent vienas turi tikėjimą, jog viskas įmanoma ir pradeda ieškoti kelių išsaugoti tai, kas buvo sukurta ir vis dar brangu. Jūsų dėmesiui – Vilniaus šv. Jonų bendruomenės zakristijono Jono ir jo žmonos Daivos istorija. Kaip jie statė savo namų bažnyčią.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Augminas Petronis kalbina politologą Gintą Karalių apie jo straipsnį „Demokratijoje kalbama apie kritinį mąstymą, bet viešpatauja konformizmas?“ (straipsnis paskelbtas portale LRT.lt.). Tekste teigiama, kad esame linkę techninį efektyvumą paversti tikslu sau pačiam, lyg tai būtų stabas. Ir priduriama, kad viešojoje erdvėje tokie dažni raginimai pačiam kritiškai mąstyti ir kitus to pamokyti kartais tampa panašūs į ideologinius akinius, užmetamus ant nosies, pateisinančius privalomą technikos vyravimą ir tuo pačiu susiaurinančius gyvenimo horizontą. Ar efektyvumo ir technologijų progreso siekiai tapo tikslais, užuot buvę priemonėmis? Koks efektyvumo ir laisvės santykis?

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Įvykiai Ukrainoje, taip pat Lietuvos istorijos pamokos, valstybės žlugimas 1940 metų vasarą ir mintis, kad viskas gali pasikartoti, kino režisierių Karolį Kaupinį nuvedė į sukarintos Šaulių sąjungos savanorių gretas. Režisierius stebisi brolybės dvasia, atsirandančia tarp savanorių. Jis sako: „Tokių žmonių daug, tik jie nematomi ir negirdimi.”Pokalbio su K. Kaupiniu pirmoji dalis.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Matematika plius biologija lygu psichologija – taip paskutinėse mokyklos klasėse prasidėjo Aušros Kurienės pašaukimo padėti nelaimingiems vaikams kelias, Lietuvai davęs vieną žinomiausių pagalbos vaikams ir šeimai įrankių – Paramos vaikams centrą. 30 metų jam vadovavusios psichologės-psichoterapeutės lediniai apie darbą su smurtą patyrusiais vaikais, knygos „Kaip užauginti žmogų, „Ką kiekvienas vaikas turi žinoti apie smurtą“, mokymai ir pozityvios tėvystės idėjos sulaukė ne tik psichologų, socialinių darbuotojų, švietimo bendruomenės pripažinimo, bet ir Bažnyčios bei valstybės svarbiausių institucijų įvertinimo, tarp kurių - ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius už darbus, kad Lietuvos vaikai jaustųsi saugūs ir laimingi. Tačiau iki laurų vainiko buvo erškėčių, apie kuriuos Aušra Kurienė užsimena tik puse lūpų, nes svarbiausia - ką ir kaip daryti, kad vaikai augtų laimingi.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Šios laidos pašnekovui – devyniasdešimt septyneri. Tai – Jonas Kadžionis, slapyvardžiu Bėda, paskutinis gyvas Lietuvos partizanas, taip pat – politinis kalinys, Sibire praleidęs dvidešimt penkerius metus. Vėliau sovietinė valdžia trukdė jam grįžti, statė biurokratines kliūtis Lietuvoje įsikurti. Į tėvynę Jonas Kadžionis galutinai grįžo tik 1989 m. Šiame pokalbyje – jo prisiminimai ir apie tarpukario Lietuvą ir apie okupaciją, partizanavimą, kalinimą ir tremtį, sovietinės valdžios trukdymus grįžti į Lietuvą. Kaip sako pats Jonas Kadžionis, nors ir nemanė, kad pats tos dienos sulauks, jis visada tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva.

Kodėl krikščionio gyvenime reikia ne vien taisyklių, bet ir šiek tiek polėkio, intrigos, nuotykio, nežinomybės - kitaip tariant, tų dalykų, kurie priskiriami Dvasios veikimui. Laidoje panaudotas archyvinis pokalbis su kunigu Antanu Saulaičiu SJ.Redaktorius Julius Sasnauskas.

„Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“. Paukščiai šiame Jėzaus palyginime iš Evangelijos pagal Matą simbolizuoja besąlygišką pasitikėjimą Dievo Apvaizda, kuri pasirūpins viskuo, kas ne mūsų valioje, tad „supaukštėjimas“ šia prasme pateikiamas kaip siektinas idealas. Apie supaukštėjimą kalbėsimės ir šios dienos laidoje, nes pokalbį įkvėpęs istoriko Nerijaus Šepečio straipsnis naujausiame Židinio numeryje būtent taip vadinasi: „Supaukštėjusi siela: apie karo grėsmes ir jų nesureikšminimą“. Rodos, kur labiau begalima išmėginti savo pasitikėjimą Apvaizda, jei ne ketvirtus metus gyvenant karo Ukrainoje nuotaikomis ir paslapčia baiminantis, kad ateis ir mūsų eilė. Tačiau mūsiškis supaukštėjimas pasireiškia dviem kraštutiniais efektais, kurie atskleidžia nūdienos Lietuvos jausenas ir nuotaikas, nustelbiančias sveiko proto balsą.Laidoje dalyvauja VU Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Dr. Vincentas Vobolevičius yra Vilniaus ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas, specializuojasi politinės ekonomikos, pokomunistinių transformacijų, politinių sprendimų proceso ir statistinių duomenų analizės srityse. Šiandien laidoje „Kultūra ir religija“ jis pasakoja apie su kolegomis vykdytą sociologinį tyrimą apie vertybinių nuostatų perdavimą šeimoje; tyrime buvo nagrinėjama ir tai, kuo pasižymi tėvai, kuriems pavyksta savo vaikams perduoti krikščionių tikėjimą. Tema aktuali visiems, bet tikintiems mamoms ir tėčiams ypač. Apie šį tyrimą, kaip jis buvo sumanytas, kokie buvo rezultatai ir ką iš viso to pasiėmė kaip tėtis, dr. Vincentas Vobolevičius dalinasi šioje „Mažosios studijos“ laidoje.

Kristiną Žaldokaitę dėl jos unikalaus balso ir profesionalumo puikiai žino populiariosios muzikos žvaigždės, norinčios ją, kaip pritariantį balsą, turėti savo koncertinėse programos; ji dalyvauja įvairiuose televizijos projektuose, du dešimtmečius vyksta į „Eurovizijos“ muzikos festivalį, yra ir gospelo choro „Vilnius voices“ vadovė. Laidoje sužinosite ne apie jos darbus, bet apie savanorystę arba tai, kas bažnytinėje aplinkoje vadinama tarnyste, be kurios Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė jau neįsivaizduoja sekmadienio vidudienio Mišių. Taip pat išgirsite, kodėl tokio unikalaus balso savininkės iki šiol nematėme kaip solistės „Eurovizijos“ konkurse.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Popiežiui Pranciškui atminti (2 dalis). Ištraukos iš vieno pirmųjų popiežiaus Pranciškaus interviu, kurį 2013 m. rugsėjį parengė tuometinis autoritetingo jėzuitų leidinio La Civiltà Cattolica vyriausiasis redaktorius Antonio Spadaro SJ. Pokalbį perteikia Violeta Osteikienė ir Virgilijus Kubilius.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Nors kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Prisikėlimo žmogumi, kai kuriems Apvaizdos valia tenka paliudyti tą Prisikėlimą ypatingu būdu: išgyventi pavergėjų bandymus fiziškai sunaikinti tavo tautą ir valstybę, liudyti jos užvaldymą, vėliau - patirti brutalias pastangas prieš nesitaikstančius su melo ir prievartos viešpatavimu, ir kai atrodo, jog tamsa niekada neišsisklaidys, galiausiai savo akimis regėti Valstybės prisikėlimą ir 1990 metų kovo 11-ąją iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos įteikti atkurtos valstybės vadovams per okupaciją išsaugotą partizanų Vytį. Tai – disidentė, dukart politinė kalinė, Sausio 13-osios brolijos įkūrėja Jadvyga Bieliauskienė, kurios gyvenimo istorija galiausiai nugulė biografinėje knygoje „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“. Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši knygos autorė, žurnalistė ir rašytoja Ramunė Sakalauskaitė ir filosofas, kultūros istorikas Vytautas Ališauskas.Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Ištraukos iš vieno pirmųjų popiežiaus Pranciškaus interviu, kurį 2013 m. rugsėjį parengė tuometinis autoritetingo jėzuitų leidinio La Civiltà Cattolica vyriausiasis redaktorius Antonio Spadaro SJ. Pokalbį perteikia Violeta Osteikienė ir Virgilijus Kubilius.Redaktorius Julius Sasnauskas.

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Popiežius Jonas Paulius II verbų sekmadienį paskelbė jaunimo diena. Laidos „Kultūra ir religija“ pašnekovai – studentai Lukrecija ir Simonas. Jiedu lanko šv. Tomo Akviniečio, angeliškojo daktaro, Viduramžiais gyvenusio dominikonų teologo ir filosofo studijų grupę, vedamą VDU dėstytojos dr. Linos Šulcienės. Kam jiems to reikia ir kuo Tomas Akvinietis juos patraukė? Kaip šiandien atrodo jaunų žmonių tikėjimas? Koks technologijų vaidmuo tikėjimo paieškose ar gilinime? Ką Bažnyčios Tradicijos lobynas gali pasiūlyti jaunimui?

Religinio gyvenimo Lietuvoje aktyvūs dalyviai ir stebėtojai, vertindami nepriklausomybę atkūrusios valstybės tikinčiųjų požiūrį į Bažnyčios siūlomas įvairias sielovados formas, programas, renginius, neretai išskiria tris populiariausias kryptis: rekolekcijas, Alfa kursus ir piligrimystę. Pastaroji ypatingai praturtėjo savo geografija – nuo tradicinių atlaidų gimtinėje, Žemaičių Kalvarijos, Aušros Vartų ar Šiluvos – iki atokiausių pasaulio vietų, neapsiribojant Vakarų Europa. Piligrimams vis mažiau rūpi sezoniškumas,geras ar blogas oras, tačiau, žinoma, per didžiąsias šventes ir Bažnyčios jubiliejiniais metais į kelionę jų išsiruošia daugiau. O šioje laidoje kalbamės su ilgamete piligriminių kelionių organizatore, vertėja, publiciste dr. Jūrate Micevičiūte.Redaktorė Jūratė Kuodytė.