Bičiuliams

Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Įsižiūrime į Caravaggio šedevrą "Šventojo Tomo netikėjimas", susipažįstame su Tomu, kurio paveikslą nutapė Jonas, ir mėginame atsakyti į klausimą, ar Tomas buvo šventasis, ar netikintis.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.

Aptariu bene spalvingiausią Apokalipsės metaforą, istorines, biblines ir mitines jos paraleles.

Per Bažnyčios istoriją krikščionys mėgino išspręsti žvėries ženklo 666 mįslę. Surinkau daug skirtingais amžiais pateiktų atsakymų. Aptariu, kaip jie turėtų formuoti mūsų eschatologinius lūkesčius.

Daug spekuliuojama, kokia yra apokalipsėje minimo skaičiaus 666 reikšmė. Ar galime jį įminti? Pateiksiu ne vieną šios mįslės atsakymą, gimusį per krikščionybės istoriją, bet pradžioje susipažįstame su istoriniais precedentais ir egzegezės metodu – gematrija – hebrajų abėcėlės raidžių keitimą skaičiais, siekiant išgauti gilias Šventųjų Raštų prasmes ir jomis remiantis interpretuoti biblinius tekstus.

Kuo Jono evangelija skiriasi nuo kitų? Ar Jėzus Joną mylėjo labiau už kitus mokinius? Ką reiškia Šv. Dvasią apibūdinantis graikiškas žodis Parakletas? Kuo man ypatingi Jono tekstai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus šioje laidoje.

Kaip ugninį septyngalvį slibiną aiškino XI a. mistikas Joachimas de Fiore? Kas yra moteris, kurios gimusį kūdikį slibinas siekė praryti? Aiškinamės svarbią apokaliptinę „sąrėmių“ sąvoką ir kodėl apokalipsės negandų neturime bijoti.

Kas yra Apokalipsės Didžioji neganda? Kokia nuniokojimo šlykštybės prasmė? Aptariu vieną pamatinių apokaliptinio žanro sąvokų, naudodamasis hermeneutiniu „spiralės“ raktu.

Aptariu pagrindinius eschatologinius požiūrius, tarp jų Joachimo iš Fiorės, vieno didžiausių apokaliptinių mąstytojų Viduramžiais. Dantė Dieviškojoje komedijoje Joachimą priskyrė Teologų dangui. Kristupas Kolumbas Joachimo pranašystėmis grindė savo kelionę per Atlantą, o puritonai, jomis remdamiesi, kūrėsi Naujajame pasaulyje.

Kaip sąžinę suprato graikai ir žydai? Kada sąžinė atsiranda lietuvių raštijoje? Kaip ją traktuoja Naujojo Testamento autoriai? Kodėl šiandien ypač svarbu įsiklausyti į sąžinės balsą?

Aiškinamės Dievo baimės reikšmę, taip pat ar vienas iš keturių, baltasis Apokalipsės žirgas, galėtų būti islamo ženklas. Aptariu apokaliptinį penktojo antspaudo regėjimą ir jo prasmę.

Aptariu apokaliptinių ženklų: užantspauduotos Knygos, Liūto Avinėlio ir keturių žirgų bei jų raitelių, reikšmes ir tai, ko jie galėtų mus pamokyti.

Aptariu apokaliptinę judėjų literatūrą ir jos įtaką Jono apokalipsei.

Svarstau, kodėl turime siekti brandos ir kas trukdo žmogui bręsti. Nors visų pirma turiu omenyje dvasinę tikinčiųjų brandą, tie patys principai galioja, kalbant ir apie asmenybės brandą apskritai.

Žvelgiu į žmogų, į esminį kiekvieno žmogaus poreikį: būti priimtu, suprastu ir vertinamu. Pasitelkęs evangelinius epizodus, psichologo Karlo Rogerso asmenybės teorijos pagrindus bei teologo Danieliaus Migliore antropologinę poziciją svarstau, kuo turi būti grindžiami santykiai, padedantys žmogui būti žmogumi.

Tikriausiai esate žiūrėję filmą „Egzorcistas“ (jų daugiau nei vienas). Makabriškos scenos, kuriose draskosi ir kitus mėgina žaloti demonų kankinama jauna moteris, gąsdina ir žadina smalsumą. Pasinaudodama mūsų žingeidumu populiarioji kultūra pateikia pigius atsakymus, kuriais tūlas tiki. Žmones traukia mistiniai reiškiniai. Bet ir krikščionių bendruomenėse, kai kalbama apie velnią, dažniausiai pasitenkinama nepilnu, supaprastintu jo apibūdinimu, tik iš dalies atitinkančiu (arba visai ne) tai, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Laidoje aptariu vieną ryškiausių velnio savybių, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, labai būdinga ir žmonėms.

Velnias ne kartą yra vedęs derybas su Dievu. Ir kaip nebūtų keista, gaudavo tai, ko prašydavo. Apžvelgiu retai apmąstomas Rašto vietas, kurios mini šėtoną ir jo užduotis. Skaitau Izaijo ir Ezechielio pranašystes ir apžvelgiu, kaip jas aiškino Bažnyčios tėvai ir vėlesnių amžių biblistai.

Antroje pokalbio Kretingos bibliotekoje dalyje aptariu, kaip Biblija pasiekė Lietuvą, įvardinu svarbiausius jos vertimus į lietuvių kalbą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, puslapio ir daug kitų nežinomų faktų.

Aiškinamės, koks seniausias išlikęs Šventraščio rankraštis, kodėl žodžiai „Kristus“, „Dievas“ ir kai kurie kiti buvo trumpinami, kodėl judėjai netaria Jahvės vardo ir kodėl neįmanoma pažodžiui išversti Šventojo Rašto. Sužinosite, kaip save vadino Marija, kas gundė Ievą ir dar ne vieną Biblijos tekste atrandamą įdomybę. Apie visa tai rimtai ir linksmai.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) simboliškai žymi atėjimą Gelbėtojo, kuris nugalės blogį ir įtvirtins savo karalystę – gėrio, tiesos, laimės ir amžinojo gyvenimo. Adventas primena, kad, kol blogis nenugalėtas, neteisybė, skausmas ir kančia yra neatskiriama gyvenimo dalis. Pasitelkęs Senojo Testamento pranašystes, Naujojo Testamento tekstus ir vieną ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, Ireniejų, aptariu kelis kristologinius įvaizdžius, adventinius portretus – Kristų kaip Dievo avinėlį, kaip Žmogaus Sūnų ir kaip gyvatę – ir ko jie moko mus.

Remdamasis senovės Egipto literatūriniais tekstais ir Šventuoju Raštu, atskleidžiu aiškias sąsajas tarp Egipto ir Izraelio kultūrų: panašius apokaliptinius fragmentus, artimus poetinius elementus ir tas pačias etikos normas. Svarstau, kaip šios įžvalgos koreguoja požiūrį į skirtingas kultūras ir, atrodytų, priešiškas religijas; ką jos pasako apie skirtingų tautų žmones, bet svarbiausia – apie Dievą, visų Kūrėją ir Viešpatį.

Aptariu vieną senovės Egipto papiruso fragmentą, praskleidžiantį pomirtinį pasaulį, ir svarstau, kokią įtaką Dekalogo kūrimui ir apskritai Šventajam Raštui turėjo Mozės išsilavinimas faraono rūmuose – geriausioje Egipto mokykloje.

Dekalogas ne burtažodis, o doro gyvenimo gairės. I a. jau patys judėjai suprato, jog įsakymų per daug, kad žmogus galėtų juos visus nuolatos vykdyti. Todėl jų skaičių mažino, kol atėjo iki vieno. Naujajame Testamente nuolat girdime klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Pats Jėzus Kristus įkūnijo tą svarbiausią įsakymą ir kviečia mus jo laikytis. Mozė dovanojo doro gyvenimo gaires, o Kristus – patį gyvenimą.

Atrodytų, kad ką jau ką, bet Dekalogą, t. y. Dešimt Dievo įsakymų krikščionys tikrai žino. Jie užrašyti visuose katekizmuose ir juos mokomasi sakyti atmintinai. Vis dėl to, jei paklaustum, kas ir kokia kalba juos užrašė, kodėl pačioje Biblijoje skiriasi jų turinys arba kodėl skirtingos konfesijų katekizmai turi skirtingus Dekalogus, atsakytų tik nedaugelis. Būtent šiuos klausimus aptariu pranešime, skaitytame konferencijoje „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“.

Ar pagarbi Dievo baimė nėra tas pats, kas pagarbi Dievo meilė? Su Pauliumi Čerka aptariame šį ir kitus jūsų klausimus, kalbamės apie biblinės sąvokos „Dievo baimė“ prasmę, apie atleidimo reikšmę, šiek tiek apie karą Ukrainoje ir apie begalinę Kristaus meilę.

Su Pauliumi Čerka kalbamės apie graikų kalbą, moters vaidmenį Naujajame Testamente, evangelijų šaltinius bei parašymo chronologiją ir kitais klausimais.

Šventumo siekis yra girtinas, tačiau esminis klausimas, kaip jo siekiame. Neretai nutinka, kad laikantys save šventais, neturi paprasčiausio žmogiškumo. O tai priešinga Evangelijai. Taigi, kaip šventėti neprarandant žmogiškumo?

Kiekviena evangelija turi savo ypatumų. Aptariu Evangelijos pagal Luką išskirtinumą, atskleisdamas pagrindinę šio evangelinio naratyvo mintį.

Antroje Įvado į Ekleziasto knygą dalyje dr. Paulius Čerka aptaria paradoksalią mintį: kaip miglų migloje būti laimingu ir surasti gyvenimo džiaugsmą.

Įvade į Ekleziasto knygą dr. Paulius Čerka apžvelgia Išminties literatūros įtaką Vakarų kultūrai ir aptaria gyvenimo prasmės, tiesos ieškojimo, Dievo baimės, tikėjimo ir intelekto santykio klausimus.

Judėjai aukštino Torą, bet Kristaus, apie kurį ji kalbėjo, nepažino. Reikia būti labai atidiems, kad Raštą laikydami Dievo žodžiu nepakartotume šios klaidos. Dievo žodis yra ne vien Knyga, bet ir Asmuo, su kuriuo turime susipažinti, dar daugiau – susibičiuliauti. Pasitelkdamas modernius autorius, kaip antai Philip Yancey, ir klasikinius – Tomą Kempietį, įsižiūriu į Žodį, pilną malonės ir tiesos.

Šventasis Raštas yra panašus į Visatą. Gėrimės ir vienu ir kitu, o juos tyrinėdami, geriau pažįstame tikrovę, gyvenimą, ir jų Autorių Dievą. Mėginu atsakyti į gan dažnai užduodamą klausimą, kaip suprasti Senojo Testamento pranašystes. Ar pranašo žodžiai jau išsipildę, ar jų išsipildymas dar laukia ateityje? Laida bus naudinga ne vien tiems, kas Raštą laiko Dievo žodžiu, bet ir tiems, kas tuo dvejoja. Neretai žmonės, nelankantys jokios bažnyčios, užduoda pagrįstus ir sąžiningus klausimus. Nuo jūsų nenusisuku. Kalbu, ką esu suvokęs, o ko nežinau, pripažįstu ir toliau ieškau atsakymų. Einu Keliu. Ir jus kviečiu keliauti drauge.

Dievo žodžio galia sukurti pasauliai. Visata – Dievo šedevras, žavintis kiekvieną, turintį sielą. Tyrinėdami šį dievišką meno kūrinį pažįstame Kūrėjo didybę. Mokslininkai yra tikinčiųjų pagalbininkai, stropiai ir sąžiningai tyrinėjantis tikrovę ir ieškantys tiesos. Dievo žodžiu sukurta ne tik dabartinė, laikina ir žūvanti kūrinija. Juo gimdoma ir būsimoji amžina, kurios dalimi tapome tikėdami Kristų. Naują sezoną pradedu įžvalgomis iš Palangoje vykusio renginio "Susitikimai Kelyje".

Giesmės, padėsiančios nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Tą, kuris duoda gyvybę, neleidžia vilčiai užgęsti ir ištraukia iš tamsos. Angelė Joknytė (vokalas, gitara), Aušra Smilgė (violončelė, fleita), Valdas Šličius (klavišiniai, back vokalas)

Tikintys yra Kristaus liudytojai. Svarbu, nepraleisti progos ir išdrįsti kitiems papasakoti apie Kristų. Tačiau nemažiau svarbu, kaip žiūrime į tuos, kuriems kalbame. Evangelisto Jono aprašytas epizodas, kurį nagrinėju, itin ryškiai atskleidžia, kuomet Evangelija pasiekia širdį. Registracija į renginį "Susitikimai Kelyje", kuris vyks Palangoje rugpjūčio 24 d. čia: https://biciuliams.lt/sk-registracija/

Dievo galia reiškiasi, kai tikime, bet taip pat, kai netikime, idant tikėtume. Vaikytis stebuklų neevangeliška, neevangeliška ir juos neigti. Aptariu pirmuosius Jėzaus stebuklus ir jų paslėptą žinią. Registracija į Susitikimą Kelyje Palangoje rugpjūčio 24 d.: https://biciuliams.lt/sk-registracija/

Jūros bangų, Baltijos smilčių ir pajūrio pušynų, bet labiausiai sielos bendrystės su Kristumi ir bendraminčiais išsiilgusius kviečiu susitikti Palangoje rugpjūčio 24 d. ir praturtinti save Biblijos įžvalgomis bei išmintimi, pagilinti tikėjimą ir Dievo artume patirti tiesos pažinimo džiaugsmą. Registracija: https://biciuliams.lt/sk-registracija/

Kodėl Jėzus apie dieviškus dalykus daugiausiai kalbėdavo palyginimais? Aptariu šią judėjų išminčių naudotą stilistinę priemonę, laikomą atskiru pasakojimo žanru. Pasitelkęs kelis Jėzaus palyginimus, svarstau apie tai, kodėl mes turime keisti savo požiūrį į kitokius nei mes. Paskaita įrašyta Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos stovykloje "Bažnyčia prie ežero". Kviečiu į renginį "Susitikimai Kelyje", kuris vyks rugpjūčio 24 d. 11 val. Palangoje Grand Baltic Dunes viešbutyje (Birutės al. 26). Programoje: mano ir dr. Ingridos Gudauskienės biblinės įžvalgos, naujų knygų "Galia ir teisingumas" ir "Evangelija pagal Luką" pristatymas, Angelės Joknytės giesmės.

„Tikriausiai nebūtų lengva paaiškinti, iš ko atpažįstate šedevrą. Pripildyti šviesos ir jus užplūdusio džiaugsmo, jūs netikėtai užčiuopiate paslaptingą Grožį, kurio jūsų siela taip neapsakomai laukė“, – rašė Maurice Zundelis. Toks jausmas iš tiesų apima skaitant Emily Dickinson eiles, kurias ji pati yra įvardijusi kaip laišką pasauliui. Šioje laidoje skaitau ir kontempliuoju tą slėpiningą ir dievišką pasaulį, kurį atveria nepakartojama Dickinson kūryba. „Čia tai – ką šiandien tau nešu – Tik tai, ir dar širdis – Tik tai, širdis, ir dar laukai, Ir pievų šiugždesys. Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei – Skaičius kažkas žinos. Tik tai, širdis ir bitės dar, Kur glaudžias dobiluos.“ Daugiau E. Dickinson eilių galite paskaityti čia: https://biciuliams.lt/emily-dickinson-laiskai-pasauliui/ https://biciuliams.lt/emily-dickinson-laiskai-pasauliui-ii/

„Mes nežinome, kas esame, ir kasdien juntame savyje dar neištirtas sritis, nepažintas žemes, atitrūkusius kontinentus, kylančias ir griūvančias karalystes: visą pasaulį nuolatiniame brendime. Ir mūsų gyvenimo paslaptį – mūsų viltis ir mūsų svajones, mūsų skausmus ir silpnumus, mūsų didybę ir menkystę – visa tai išgyvena kiekvienas, tik kiekvienas savaip.“ Skaitau ir aptariu Maurice Zundelio „Vidinę Evangeliją“ ir Platono „Alkibijadą“. Atsiliepdamas į jų raginamą siekiu pažinti save, idant „kitą sielą padaryčiau mažiau liūdną“.

Supažindinu su mažai žinoma Mozės apokalipse, kuri atskleidžia netikėtą Liuciferio kryčio priežastį. Aptariu šio teksto santykį su bibline sukūrimo istorija ir Naujojo Testamento ištraukomis apie angelus. Biblinę perspektyvą pagilinu Šventojo Rašto pavyzdžiais ir Bažnyčios Tėvų, Klemenso Romiečio, Kiprijono, Bazilijaus Cezariečio ir Efremo Sirijiečio raštų ištraukomis.

Kvailybė stengiasi pasirodyti kaip išmintis, o išmintis kartais atrodo kaip kvailybė. Aiškinuosi, kokios išminties stokojo net įžvalgiausi Izraelio mokytojai, kodėl išminties žodžiai vienus piktino, o kitiems atrodė kvailystė, ir kaip, leisdamasi nukryžiuojama, išmintis atvėrė savo gelmes.

Senojo Testamento Išminties literatūroje ieškau atsakymo į klausimą, kaip įgyti išminties.

Kas yra gyvenimas? Ar jis turi tikslą. Iš kur mes? Drauge su Josephu Ratzingeriu ieškau atsakymų į šiuos mano sūnaus Radvilo keliamus klausimus.

Kartais vaikų poezija apie Dievą pasako daugiau nei pranašo gyvenimas. Rabinas Moshe Reissas rašo, kad Elijas labiau primena graikų legendą nei hebrajų pranašą. Aiškinamės, kodėl Jėzus neleido sekti šio uolaus pranašo pavyzdžiu. Mokomės skaityti Senąjį Testamentą Naujojo šviesoje, atskirti Dievą nuo sukurtų jo paveikslų.

Juozapo Flavijaus, šiuolaikinių biblistų ir Naujojo Testamento autorių padedami tyrinėjame I a. judaizmo atšaką, skatinusią žydų sukilimus. Karingas religinis patriotizmas paradigma padeda suprasti per krikščionybės istoriją Dievo vardu vykusius karus bei mūsų dienų religinius judėjimus, siekiančius politinėmis priemonėmis įtvirtinti Dievo karalystę.