Ryto rasa krito

Laidos viešnia – humanitarinių mokslų daktarė Aelita Kensminienė, LLTI Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja, du dešimtmečius paskyrė jų tyrimams, sisteminimui, skaitmeninimui. Šių darbų rezultatas – knyga „Lietuvių mįslės“. Laidoje kalbamasi darbų ties šia sakytinės tautosakos rūšimi bei apie pačias mįsles, jų ypatybes, kilmę, paskirtį, sąsajas su pasaulėvaizdžiu, mitologija, ir kitus dalykus. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Pasirodžius naujausiai habilituotos mokslų daktarės Nijolės Laurinkienės monografijai „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“,tarėmės su gerbiama tyrinėtoja pasikalbėti apie dangų ir senąją baltų jo sampratą. Tačiau įvyko tai, kad tuo pat metu būtent jai už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą buvo paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Laidoje kalbama apie žodžio dangus etimologiją, jo vaizdinius – analogijas su buitiniais daiktais, mariomis, akmeninį dangų, dangaus „ganyklas“, dangaus ir Dievo sąsajas ir pan. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida dar kartą atsisuka į vėją, tačiau šį kartą jau norint pamatyti gerąsias, naudingąsias jo savybes. Žinoma, šis atmosferos reiškinys – oro judėjimas, jo srautai, srovės, sukūriai – ne tik mūsų, bet ir visų kultūrų suvokimu, ir deja iš patirties, yra dvilypės prigimties. Jis gali būti griaunantis, naikinantis, nešantis lietų, audras, arba atvirkščiai – sausras, bet ir palaikantis tinkamą klimato pusiausvyrą – gaivinantis ar drėkinantis, palankus ir naudingas. Net viesulą seniau žmonės vadino „derliaus tekiu“. Jei per metus jis dažniau pasikelia – būna derlingi metai. Kuo ir kam jie naudingi, kodėl jis žingeisu, kas tie vėjo pančiai, klausia ir spėlioja laida „Ryto rasa krito“. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Religijotyrininkų, mitologijos tyrinėtojų teigimu vėlinių, ilgių laikotarpis – tamsus, žvarbus, vėjų siaučiamas laikas – yra skirtas ne tiek mums, gyviesiems, kiek mirusiems. Tad nėra ko tamsoje, vėjyje blaškytis po laukus, keliais, juolab bekele, miškais ar šlapynėmis, kur ir kuomet tradicijos suvokimu vaikšto vėlės. Galima sakyti, kad šis vėjuotas, nemalonus oras ir yra vėlių sugrįžimo, judėjimo, siautėjimo sukeltas. Laidoje sumanius prisiminti kai kuriuos mitinius, tautosakinius vėjo vaizdinius, kalbą ir pradedama nuo jo sąryšio su vėlėmis, o toliau – ir apie kitas jo galybes. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tęsia prieš savaitę pradėtą pokalbį apie didžiojo mūsų tautos kultūros paveldo rinkėjo, užrašytojo, leidėjo Antano Juškos surinktas dainas, kviečia drauge jų klausytis ir mėgautis jų grožiu. Savo įžvalgomis apie Juškos dokumentuotas dainas su mumis toliau dalijasi etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Aušra Žičkienė. Praėjusioje laidoje buvo aptarta brolių Antano ir Jono Juškų išleistų rinkinių reikšmė, juose užfiksuotų dainų įvairovė tematikos, žanrų ir raidos požiūriu, o šioje dar kiek stabtelėjama prie jų muzikinio stiliaus ypatybių ir tolesnio gyvavimo – iki pat šių dienų. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida „Ryto rasa krito” dar kartą prisimena vieną didžiausių mūsų tautos tautosakos rinkėją Antaną Jušką, kurio 200-ąsias gimimo metinines šiemet minime. Šiuokart plačiau apsistojama prie milžiniško kiekio jo Alsėdžių, Pušaloto, Vilkijos ir daugiausiai Veliuonos apylinkėse surinktų dainų, apie kurias pasakoja etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Aušra Žičkienė. Pirmojoje A. Juškai ir jo palikimui skirtoje laidoje kalbama apie bendresnę dainynų reikšmę, juose atsispindintį XIX a. vidurio dainų tradicijos daugiasluoksniškumą, sudėtų dainų žanrinę įvairovę. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laidos viešnios – menininkių grupės „Baltos kandys“ narės tekstilininkės, veltinio ir šilko erdvinių kompozicijų, projektų, performansų kūrėjos Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Karolina Kunčinaitė. Jos čia ne tik todėl, kad surengė retrospektyvinę parodą „Tėkmė“, bet pirmiausia dėl to, kad ne kartą pabrėžė prigimtinį savo kūrybos ir senųjų lietuvių bei kitų tautų kultūros tradicijų ryšį. Įžvalgomis apie šį ryšį, apeigos, šventės, gamtos suvokimą, savo bendrystę, ritualinį kūrinių pateikimą, santykį su kitomis kultūromis menininkės ir dalijasi laidoje „Ryto rasa krirto”.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tiks tiek vaikams, tiek suaugusiems, nes joje aptariamas gyvas sutvėrimas, kurio vieni nepakenčia, kiti – bijo, o tretiems jis visai mielas ir jaukus padarėlis. Panašiai klostosi ir jo vaizdinys mūsų tradicinėje kultūroje, tautosakoje tikėjimuose, papročiuose. Koks gi tas gyvūnėlis? Mažas, judrus, slapukas, bet neretai ir daug žalos pridarantis? Tiesiog paprastoji guvioji pelytė. Jos „portretas”, o jis, beje, nėra toks jau paprastas, aptariamas iš visų pusių – iš gražiosios ir ne tokios malonios. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Viena prasmingų rudens dienų yra Baltų vienybės diena. Dvi baltų tautos turi progą prisiminti tai, kas jas vienija, viena kitą geriau pažinti, susitelkti. To bendrojo vardiklio, atpažįstamos baltiškos prigimties aspektų bene daugiausiai galima apčiuopti mūsų tautų kultūros tradicijose, papročiuose, dainose, liaudies mene, pasaulėvaizdyje, kitose nuo senų laikų čia kultivuotose veiklose. Vis dėlto žinių apie sese vadinamos tautos praeities ir dabarties gyvenseną nepaskleidžiame tiek, kiek būtų verta. Tad šiandien laida dėmesį skiria latvių dainoms. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida supažindina su įdomiu, įkvepiančiu, augančiu ir drauge labai prasmingu renginiu – konkursu „Visa mokykla šoka”. Jis telkia ugdymo įstaigų bendruomenes, Iš pavadinimo aišku, kad jis sukasi apie šokius, ugdymo įstaigas ir susitelkimą. Renginys vienija ugdymo įstaigų bendruomenes, jaunajai kartai atveria savų kultūros tradicijų vertybes. Be to, tai – ne vienkartinis, vienadienis renginys, o visus mokslo metus ir dar daugiau trunkantis procesas, keliantis iššūkius, skatinantis iniciatyvas, kūrybiškumą, ištvermę ir dar daugelį dalykų. Žinoma, ne mažai ir duodantis jo dalyviams. Apie renginio patirtis pasakoja pagrindinė konkurso organizatorė Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografinio folkloro specialistė Audronė Vakarinienė. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Išaušęs rugsėjis skelbia kalendorinio rudens, mokslo metų, žinių kanalų, teatrų ir koncertų sezonų, o neretam ir tiesiog poatostoginių darbų pradžiai. O pradžia mūsų kultūroje nuo seno buvo ir tebėra svarbi, pažymima tam tikromis apeigomis – kaip tinkamas postūmis visai tolesnei darbų, įvykių, gyvenimo eigai, geros kloties užsitikrinimas. Lietuvoje rugsėjo pirmąją dar minime Mokslo ir žinių dieną ir Laisvės dieną. Šiemet ji sutapo su sekmadieniu, tad jau išties verta pažymėti, švęsti, nepaisant to, kad sieloje padvelkia ir šiokiu tokiu šešėliu – atsisveikinimo su vasara, atostogomis, kelionėmis, palaimingu buvimu gamtos glėbyje, mus paliekančiais paukščiais. Laida „Ryto rasa krito“ paminėti šią pradžią siūlo gražiausiais mūsų liaudies dainų ir muzikos pavyzdžiais. Jos tiks vaikams, jaunimui ir brandiems žmonėms. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Šiuokart daugiau girdėsime instrumentinių sutartinių, o apie jas sužinosime iš etnomuzikologės, Biržų krašto sutartinių tyrinėtojos, atlikėjos, Biržų Vlado Jokubėno muzikos mokyklos mokytojos, šios mokyklos folkloro ansamblio „Agluonėla” bei Pabiržės folkloro ansamblio „Žemyna“ vadovės Aušros Butkauskienės lūpų. Trumpai pakalbinsime ir kitą šio arealo sutartinių tradicijos entuziastę, mokytoją metodininkę Nijolę Kaulinienę.Biržų krašto sutartinių tradicijos savitumo, gyvybingumo, įvairovės patvirtinimas – jos įrašymas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Vedėja Vida Šatkauskienė.

Šia laida tęsiame pristatymus tų vertybių, reiškinių, kuriuos sukūrė ir išsaugojo Lietuvos žmonės, kuriuos pripažįstame tam tikrų vietovių, regionų bendruomenėms ar mums visiems svarbiomis, išreiškiančiomis mūsų tapatybę, savitumą, atspindinčiomis mūsų prigimtį, gyvenimo, pasaulėvokos būdą. Apie Biržų krašto sutartines mums pasakos jų tyrinėtoja ir mokytoja Aušra Butkauskienė ir aišku, jų klausysimės – kiek galėdami rinkdamiesi archyvinius ir šiuolaikinius bet biržiečių įrašus. Vedėja Vida Šatkauskienė.

Laida užbaigia pasakojimų ciklą apie vieną iš turiningiausių, visą Lietuvą apglėbiantį ir įtraukiantį 2019 m. jau aštuntąjį kartą organizuotą vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis”. Čia bus ne tik supažindinama su dar nepristatytais konkurso dalyviais, išklausoma jų įrašų, bet ir šnekamasi su pagrindine šio renginio organizatore – Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Jūrate Šemetaite. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida “Ryto rasa krito” dar kartą skiria dėmesį Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatams ir jų įrašytiems kūriniams. Kas du metus konkurso rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras drauge su beveik visomis savivaldybėmis – suburia daugybę vaikų, kuriems mūsų tautos dainos, muzika ir žodinė raiška ne tik padeda ugdyti meninius gebėjimus, bet ir asmenybes. Tai ypač akivaizdu stebint jaunimo – 15–19 metų grupės, taip pat mišraus amžiaus atlikėjų pasirodymus.

Laidoje grįžtama gražių, mus džiuginančių dalykų – gabių, savitų, jautrių, smagių ir išmintingų vaikų, dalyvavusių Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Ne tik dalyvavusių, bet praėjusių visus tris konkurso etapus ir laimėjusių laureato vardą. Susipažinti su vaikais ir išklausyti įsimintinų jų atliekamų kūrinių mums galimybę suteikia jau įrašyta 2019 metų Tramtatulio laureatų plokštelė. Ja pasinaudojant susipažįstama su pradinukų (79 metų) ir paaugliukų (10–14 metų) grupių konkurso dalyviais.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Belaukiant ypatingosios, šviesiausios, skaisčiausios, vienintelės tokios metuose šventės – Rasos, Kupolės, Joninių išvakarių, kai aukščiausiai pakyla saulė ir trumpiausia naktis, klesti gamta, nušvinta ir žmogus, laida „Ryto rasa krito“ sumanyta tarsi pamoka, repeticija – tam, kad vasaros saulėgrįžą švęstume kuo prasmingiau. Čia prisimenamos žygeivių, romuviečių ir kitų savosios kultūros puoselėtojų daugiau nei prieš penkis dešimtmečius Kernavėje atgaivintos Rasos šventės tradicijos, kurias iki šiol praktikuoja folkloro ansambliai, bendruomenės, etninės kultūros entuziastai ir specialistai, aptariamos svarbiausios jas sudarančios apeigos, siūloma pasiklausyti vienam ar kitam šventės momentui derančių dainų.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida susideda iš dviejų tarpusavyje tampriai susijusių dalių. Pirmoje – glaustai apžvelgiami vieno pirmųjų lietuvių tautosakininko, leksikografo, etnografo Antano Juškos gyvenimo ir veiklos bruožai, jo surinktos tautosakos, kalbos puoselėjimo reikšmė. Antroje dalyje pasakojama apie šiai asmenybei dedikuotą VIII Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursą „Tramtatulis“, supažindinama su jo paskirtimi, eiga, pristatomi mažiausieji konkurso dalyviai – 3–6 metų dainininkai, pasakotojai, muzikantai.Vedėja – Vida Šatkauskienė

Laida geografine ir laiko prasme nusikels už Atlanto ir pusšimčiu ar visu šimtu metų į praeitį. Taip nukeliauti progą mums suteikia pasirodžiusi knygelė ir kompaktinė plokštelė „Lietuvių dainos Amerikoje, įrašytos Jono Balio 1949–1951 metais“, kurią parengė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos Rūta Žarskienė ir Austė Nakienė.Apie lietuvių gyvenimą Amerikoje, Joną Balį ir jo surinktą tautosaką pasakoja etnomuzikologė, dr. Austė Nakienė. Laida atliepia ir 2019-iems Seimo paskelbtiems Pasaulio lietuvių metams. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Lietuva šiemet paskelbė Vietovardžių metus, numatydama galimybę daugiau dėmesio skirti jų išsaugojimui, tyrimams, visuomenės supažindinimui su šių kalbos elementų kultūrine, istorine, moksline reikšme. Tad apie juos pasakoja laidoje dalyvaujanti lietuvių toponimų arba vietovardžių tyrinėtoja, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro mokslo darbuotoja Dalia Sviderskienė. Šiuokart daugiausia kalbama iš paskelbtųjų metų tikslų ir mokslinių vietovardžių tyrimų perspektyvos. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Gegužės mėnuo – pats metas klausytis lakštingalos ir apie ją pasikalbėti – dainomis, sakmėmis, tyrinėtojų pastebėjimais. Kaip tik dabar jos giesmės plačiai sklinda gamtos eterio bangomis, nes ji susirūpinusi šeimos kūrimu, palikuonių auginimu. Išskirtinė plačiai sklindanti, ryškiai girdima, virpanti, tarsi atskirais žodžiais, sakiniais sudėta, aukščiausio meistriškumo puošmenomis išdabinta lakštingalos giesmė. Kokius jausmus ji kelia žmogui, kaip veikia jo gyvenimą, kokią vietą užima tradiciniame pasaulėvaizdyje – apie tai pasakoja laida „Ryto rasa krito“. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Savaitei po Velykų praėjus baigiasi vienos didžiausių, gražiausių, prasmingiausių metų švenčių laikotarpis. Atvelykis prasmingas užbaigia Velykų laikotarpį, ir drauge su juo atsisveikina bei pradeda kitą kalendoriaus, darbų, žmogaus gyvenimo ciklą – naujo darbų (pvz. arimo ir sėjos) ar vedybų - piršliavimo ciklo Tačiau tai ir galimybė šį perėjimą šventiškai paminėti. Atvelykis, arba Velykėlės, Mažosios Velykos, Vaikų Velykos ar Velykėlės, Baltosios Velykos, Pravadai, šiandien mūsų švenčiamas kaip vaikams skirta šventė – kad jie dar turėtų progos pasidžiaugti margučiais, žaidimais, skanėstais, galėtų ir patys pasirodyti. Laidoje trumpai pristatomi visuomet šventiškai prie tradicijų prisiliečiantys – dainuojantys, muzikuojantys, šokantys, į savo krašto dvasinį paveldą besigilinantys vaikai – Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršiukai”. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Verbų sekmadieniui skirta laida pasakoja apie ypatingą, išskirtinę šventės atributo rūšį – vadinamąsias Vilniaus verbas, kurias 2019 m. paskelbėme Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybėmis ir įrašėme į šių vertybių sąvadą. Tai šiaurės vakarinių Vilniaus apylinkių reiškinys, Vilniaus Kaziuko mugės ir Verbų sekmadienio puošmena, kuomet jomis pražįsta visas miestas. Apie Vilniaus verbos kilmę, gyvavimą, jos rišimo ypatybes, su gaminimu ir panaudojimu susijusius tikėjimus kalbamasi su Janina Norkūniene –etnografe, knygos „Vilniaus verbos – gyvoji istorija“ autore, verbų rišėja, Vilniaus rajono Čekoniškių verbų ir buities seklyčios bei šio amato meistrių folkloro ansamblio Cycha Novinka (Geroji naujiena) vadove. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tęsia pažintį su jaunaisiais folkloro veiklų plėtotojais, siejančiais su tuo savo gyvenimus. Šį kartą kalbamasi su aktyvia, sumanymų nestokojančia tradicinės muzikos atlikėja, propaguotoja etnomuzikologe Vera Venckūnaite-Čepuliene. Ji – folkloro ansamblio „Tula” vadovė, folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai” viena iš organizatorių, jaunųjų etnomuzikologų konferencijų rengėja, erdvinės muzikos projekto „Spengla” iniciatorė, įvairių projektų sumanytoja ir įgyvendintoja. Apie savo veiklų patirtį bei santykį su tradicine muzika ir pasakoja laidos pašnekovė. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida parengta tuo metu, kai kalendorius paliko žiemą ir įžengė pro pavasario vartus. Kad ir kaip piktoji besispardytų, jos galios senka – prieš šviesą ir šilumą ilgai netvers. Vis dėlto paprotiniame lygmenyje dar esame ant slenksčio, mat šiemet itin vėlyvos Užgavėnės, tad žiema dar mūsų neišprašyta. Tai suteikia progą aptarti artėjančios šventės požymius. Vienas būtiniausių Užgavėnių elementų – persirengėliai, apie juos čia ir kalbama kiek rečiau liečiamu – tamsiuoju, žiemiškuoju, mitiškuoju – jų prigimties kampu, bet ne tik.

Laidoje dar kartą susitinkama su Agota Zdanavičiūte – etnomuzikologe, įvairių senąją muziką į šiuolaikinį gyvenimą įliejančių sumanymų įgyvendintoja ir savita menininke, vis labiau besireiškiančia kaip savarankiška kūrėja bei atlikėja, drauge su seserimi Dorota Girskiene muzikuojančia grupėje „Laiminguo“, dar ir su Živile Razinkoviene – eksperimentinio folkloro, world muzikos grupėje Sen Svaja. Šįsyk plačiau kalbama apie kūrybą. Nors etninės muzikos apraiškų joje gausu, tačiau tai – visai kitas pasaulis ir ieškoti jame saldžiai padailinto folkloro neverta. Greičiau čia aptiksime slėpiningus, mitinius bauginančius ir skaidrius žmogaus sąmonės ir pasąmonės pavidalus, patirsime nekasdieniškas būsenas. Pro vartus į šį pasaulį žengti padės muzika ir jos kūrėja Agota Zdanavičiūtė.

Partizanų dainose Tėvynė aukščiau už viską. Laida atspindi svarbios mūsų valstybei sukakties nuotaikas – ginkluoto arba partizanų pasipriešinimo okupacijai viršukalne įvardytiną įvykį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio suvažiavimą ir čia paskelbtą deklaraciją – jos 70-metį, nes renkasi būtent partizanų temą. Tačiau laikydamasi savo krypties – kviesdama į tai pažvelgti tarsi iš vidaus, iš šį laikmetį patyrusių žmonių širdies, dvasios. O viena iš gražiausių šios dvasios išraiškų – neabejotinai daina. Apie partizanų dainas kalbamasi su etnomuzikologe d. Dalia Vaicenavičiene, kuriai šios dainos yra itin svarbios, prasmingos, atmintinos, kaip ir visas jas pagimdęs kontekstas. Skambės ir partizanų dainos. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Sutartinių mankšta – ar tai įmanoma? Senoji mūsų kultūra jaunus žmones inspiruoja įvairiems sumanymams. Apie tokius – kiek neįprastus, kūrybiškus, dovanojančius nekasdieniškas, ryškias patirtis, pojūčius, teikiančius peno mintims – laidoje „Ryto rasa krito“ pasakos jos viešnia Agota Zdanavičiūtė – kūrybinga, įdomi, savitos pasaulėžiūros ir muzikinės kalbos menininkė, etnomuzikologė, žinoma kaip eksperimentinio postfolkloro grupės Sen svaja dalyvė, su seserimi Dorote muzikuojanti grupėje Laiminguo, koncertuojanti savarankiškai. Tačiau ji itin išradingai senąja etnine muzika grindžia ir kitokias veiklas. Kokias – išgirsite laidoje. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida toliau verpia ir audžia pokalbį apie rankšluostį – tradicinį rankų darbo dirbinį ir paprastą, kasdienišką, ir drauge nepaprastą, magišką. Taip mūsų senosios kultūros tradicijos suvokė ko ne kiekvieną būties apraišką – visą didįjį pasaulio audinį ar jo skiautelę. Kaip ir praėjusioje laidoje, apie šį audeklą pasakoja dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė – etnografė, lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja. Pasiaudojama ir kitais šaltiniais, lyginamąja medžiaga. Šįsyk gręžiamasi į apeigines, ypač svarbiausiuose žmogaus gyvenimo virsmuose, simbolines, sakralias jo reikšmes.

Kasdien nuprausę veidą, burną nusišluostę rankšluosčiu pradeda dieną. Mums tai įprastas veiksmas, tačiau senosios paveldėtosios kultūros požiūriu tai reiškia, kad taip jis tampa švariu, šviesiu, nuvalytu nuo nakties apnašų veidu. Tad laida ir pasakoja apie šių dienų akimis paprastą, kasdienišką, o tradicinei kultūrai daugiasluoksnį, buitinių, apeiginių, simbolinių, sakralinių prasmių įkrautą daiktą – rankšluostį, žinoma, namų darbo austinį rankšluostį.Apie jį sužinoti padeda lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja, dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė. Pirmojoje laidoje daugiau dėmesio skiriama išorinėms rankšluosčio ypatybėms.

Lopšinės – geriausi vaistai miegui. Laida dar kartą grįžtama prie lopšinių, tačiau šiuokart jau kalbame apie jas bei vaikų migdymo tradiciją, pirmuoju kvietimu įrašytą į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Taigi lopšinės tapo ne tik praeities reliktu, bet savo gyvybingumą tvirtinančiu, mums visiems svarbiu dalyku, dėl jų išlikimo visi dalijamės atsakomybe. Apie lopšines ir jų gyvavimą mūsų dienomis kalbamės su šios tradicijos užrašytoja, tyrinėtoja, skleidėja muzikologe Jūrate Šemetaite.

Lopšinės – geriausi vaistai miegui. Laida dar kartą grįžtama prie lopšinių, tačiau šiuokart jau kalbame apie jas bei vaikų migdymo tradiciją, pirmuoju kvietimu įrašytą į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Taigi lopšinės tapo ne tik praeities reliktu, bet savo gyvybingumą tvirtinančiu, mums visiems svarbiu dalyku, dėl jų išlikimo visi dalijamės atsakomybe. Apie lopšines ir jų gyvavimą mūsų dienomis kalbamės su šios tradicijos užrašytoja, tyrinėtoja, skleidėja muzikologe Jūrate Šemetaite.

Šventinio laikotarpio, vadinamojo tarpušvenčio, laida turėtų būti šventiška. Šis tarpsnis – nuo švenčių laukimo, saulėgrįžos, Kūčių ir Kalėdų, Naujųjų Metų iki Trijų karalių ar Žvaigždžių dienos – yra tarsi dovana išgyventi, patirti, apmąstyti šventę, šventiškumą, šventumą. To ir siekiama laida, pasiremiant gimtąja kultūra – viena kita jos briauna. O svarbiausia jos žinia mums – ta, kad šventumas pasklidęs po visą pasaulį.

Šį dar tamsų, bet jau visas viltis atsisukti į šviesą pildantį metą laida „Ryto rasa krito“ kviečia pokalbiui apie vakarą, vieną svarbiausių vakarų metuose – mums visiems po Lietuvos dangum. Ir čia turbūt sutariame visi – ne veltui Kūčios tapo tuo reiškiniu, kurį pirmuoju ypu įrašėme į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Laida siūlosi padėti pasiruošti Kūčių vakarienei – ir dvasia, nusiteikimu, ir medžiagiškai, tuo, kuo galėtima praturtinti savo šeimos stalą. Ir čia į talką ateina tikra šio reiškinio žinovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Verta turėti po ranka kuo šį bei tą naudingo pasižymėti. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Šį dar tamsų, bet jau visas viltis atsisukti į šviesą pildantį metą laida „Ryto rasa krito“ kviečia pokalbiui apie vakarą, vieną svarbiausių vakarų metuose – mums visiems po Lietuvos dangum. Ir čia turbūt sutariame visi – ne veltui Kūčios tapo tuo reiškiniu, kurį pirmuoju ypu įrašėme į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Laida siūlosi padėti pasiruošti Kūčių vakarienei – ir dvasia, nusiteikimu, ir medžiagiškai, tuo, kuo galėtima praturtinti savo šeimos stalą. Ir čia į talką ateina tikra šio reiškinio žinovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Verta turėti po ranka kuo šį bei tą naudingo pasižymėti. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Nuo kiškelio iki Zuikių dievo. Jau antroji „Ryto rasa krito” laida pasimato ir bičiuliaujasi su kiškiu. Pirmąjį kartą linksmai, labiau vaikišku žvilgsniu pastebėta daugiau gerųjų kiškio – baikštaus žvėrelio – bruožų, o dabar bus žvelgiama į jį ne mažiau atidžiai ir kiek iš kitos pusės. Mūsų ir kitų tautų tradicijų, tautosakos, mitologijos tyrinėjimų pagrindu konstruojamas sudėtingas zuikio vaizdinys jei nenustebins, tai bent padės atkreipti dėmesį į kai kuriuos iki dabar šmėžuojančius simbolinius jo pėdsakus.

Nuo kiškelio iki Zuikių dievo. Jau antroji „Ryto rasa krito” laida pasimato ir bičiuliaujasi su kiškiu. Pirmąjį kartą linksmai, labiau vaikišku žvilgsniu pastebėta daugiau gerųjų kiškio – baikštaus žvėrelio – bruožų, o dabar bus žvelgiama į jį ne mažiau atidžiai ir kiek iš kitos pusės. Mūsų ir kitų tautų tradicijų, tautosakos, mitologijos tyrinėjimų pagrindu konstruojamas sudėtingas zuikio vaizdinys jei nenustebins, tai bent padės atkreipti dėmesį į kai kuriuos iki dabar šmėžuojančius simbolinius jo pėdsakus.

Advento laiku skambėjusios, Dzūkijoje ilgiausiai išlikusios dainos neretai apdainuoja kiškelį arba zuikelį – abu šie vardai lygiaverčiai. Laidoje bandoma atkurti jo tautosakinį, mitologinį vaizdinį. Labiausiai įprasta kalbėti apie jį, kaip apie gerąjį, švelnųjį, baukštų žvėrelį, neretai skriaudžiamą, o kitiems grėsmės nekeliantį – ir advento dainose dažniausiai girdime nuoširdžią atjautą gyvūnėliui, kuriam žiema – sunkus metas, šaltis, pusnys, medžiotojai ir skalikai nuolat graso jo egzistencijai. Apie kai kurias kiškio savybes, taip pat apie nepaprastą jo ūkį, kuriame randasi ir garsioji „zuikio duonelė“ ar „kiškio pyragas“ ir pasakoja pirmoji „zuikio bylos“ laida.

Advento laiku skambėjusios, Dzūkijoje ilgiausiai išlikusios dainos neretai apdainuoja kiškelį arba zuikelį – abu šie vardai lygiaverčiai. Laidoje bandoma atkurti jo tautosakinį, mitologinį vaizdinį. Labiausiai įprasta kalbėti apie jį, kaip apie gerąjį, švelnųjį, baukštų žvėrelį, neretai skriaudžiamą, o kitiems grėsmės nekeliantį – ir advento dainose dažniausiai girdime nuoširdžią atjautą gyvūnėliui, kuriam žiema – sunkus metas, šaltis, pusnys, medžiotojai ir skalikai nuolat graso jo egzistencijai. Apie kai kurias kiškio savybes, taip pat apie nepaprastą jo ūkį, kuriame randasi ir garsioji „zuikio duonelė“ ar „kiškio pyragas“ ir pasakoja pirmoji „zuikio bylos“ laida.

Laida skiriama reiškiniui, susijusiam su ilgaamže lietuvių tautos, žmonių kultūra, trisdešimtmetį mininčiam žurnalui „Liaudies kultūra”. Tai platų mūsų kultūros, istorijos, antropologijos, jų sąveikos ir atsišakojimų lauką apimantis leidinys, pasižymintis išskirtiniu, vertingu kasdienybėje neišsisklaidančiu turiniu. Žurnalas turi savo ištikimų skaitytojų ratą, kuriame yra tvirtinančių, kad tai „geriausias jų skaitytas žurnalas“. Šį šešis numerius per metus išleidžiamą žurnalą pristato dabartiniai jo redaktoriai – vyriausioji redaktorė Saulė Matulevičienė, redaktoriai Lina Leparskienė, Dainius Razauskas ir Juozas Šorys. Laidą veda Vida Šatkauskienė.

Laida skiriama reiškiniui, susijusiam su ilgaamže lietuvių tautos, žmonių kultūra, trisdešimtmetį mininčiam žurnalui „Liaudies kultūra”. Tai platų mūsų kultūros, istorijos, antropologijos, jų sąveikos ir atsišakojimų lauką apimantis leidinys, pasižymintis išskirtiniu, vertingu kasdienybėje neišsisklaidančiu turiniu. Žurnalas turi savo ištikimų skaitytojų ratą, kuriame yra tvirtinančių, kad tai „geriausias jų skaitytas žurnalas“. Šį šešis numerius per metus išleidžiamą žurnalą pristato dabartiniai jo redaktoriai – vyriausioji redaktorė Saulė Matulevičienė, redaktoriai Lina Leparskienė, Dainius Razauskas ir Juozas Šorys. Laidą veda Vida Šatkauskienė.