Mažoji studija. Daug buveinių.

„Jeigu eini teisingu keliu, Dievas visada padeda“,- sako Trakų rajono Daniliškių gyvenvietės sentikių bendruomenės pirmininkė Arianda Šostak, kurios troškimas išsaugoti ateinančioms kartoms gyvą tikėjimą ir maldos namus per dešimtį metų atkaklaus rūpesčio ir pastangų sulaukė vaisių. Sekminių dieną sentikiai iš daugelio Lietuvos miestų ir net Lenkijos atvyko į iškilmę - Švč. Trejybės cerkvės atšventinimą. VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Grigorijus Potašenko pristatė knygą „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė". Autorius pasakoja apie vieną iš devynių valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų ir kuo jai svarbi Daniliškių cerkvė.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Mažoji studija. Daug buveinių

Mažoji studija. Daug buveinių

Lietuvos evangelikų liuteronų XV sinodas patikėjo Mindaugui Sabučiui Bažnyčios vairą dar vienai, devynerių metų kadencijai. Kokie ganytojo uždaviniai laukia, kokių sprendimų tikisi parapijų kunigai ir pasauliečiai? Kaip pavyksta išlaikyti tą pačią kryptį ne tik Lietuvos, bet ir JAV bei Vokietijoje veikiančiose liuteronų bendruomenėse? Koks Bažnyčios požiūris į civilinės sąjungos įstatymą, Estijai įteisinus tos pačios lyties santuokas, į Stambulo konvenciją ir pagalbą ukrainiečiams Rusijos agresijos akivaizdoje? Pokalbyje aptariama ir bendrystė su Konstantinopolio patriarchatą pasirinkusiais Lietuvos stačiatikiais.Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Seimui paskelbus šv. Juozapato Kuncevičiaus metus ne vienam kilo klausimas, o kas tas Juozapatas? Įvairiuose Lietuvos miestuose įvykę ir būsimi renginiai - puiki proga pažinti šv. Juozapato asmenį, rusėnišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkarpą, istorinius ir kultūrinius Ukrainos ir Lietuvos ryšius, Bažnytinės unijos ir unitiškos kultūros paveldą, kurio ryškiausias pavyzdys - Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia. Pasakoja istorikė ir paveldosaugininkė, Lietuvos vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė.Redaktorė Jūratė Kuodytė

VDU prof. dr. Artūras Lukaševičius mano, kad daugelio kūno ir dvasios ligų priežasties verta paieškoti nuodėmingame žmogaus gyvenime, tad sukūrė programą tikslu padėti tiems, kurie nori pasirūpinti „dvasios ekologija“ ir pasveikti nuo priklausomybių, nerimo, streso pasekmių, o gal net užkardyti vos pastebėjus pirmuosius simptomus. Laidoje pokalbis apie programą „Dvasios ekologija visiems“.

Apie tą patį krikščionišką tikėjimą, bet skirtingą ortodoksiją Vilniuje, Maskvoje ir Paryžiuje. Tremtinių šeimoje Rusijoje užaugęs ir ten įgijęs išsilavinimą kompozitorius Viktoras Miniotas pasakoja apie savo tarnystę Maskvos patriarchato stačiatikių vyskupijoje Vilniuje, sprendimo palikti bendruomenę, kurioje išbuvo 20 metų, priežastis ir sugrįžimą prie muziko profesionalo karjeros, derinant ją su veikla naujoje Bažnyčios bendruomenėje.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kompozitorius, stačiatikių arkidiakonas Viktoras Miniotas maloniai sutiko pasidalinti ilgos kelionės nuo Rusijos iki Lietuvos ir nuo Maskvos iki Visuotinio Konstantinopolio patriarchato prisiminimais, kelionės, trukusios 60 metų. Pašnekovas pripažįsta, kad blogas gyvenimas Rusijoje priminė, kad yra lietuvis, o Maskvos patriarchato veiksmai priminė, kad Ortodoksija nėra tik Rusijos ir rusų Bažnyčia.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Lietuvoje dažnas pilietis, paklaustas apie religijas Lietuvoje, veikiausiai nesunkiai įvardytų kelias pagrindines, tradicinėmis valstybės pripažintas religines bendrijas: katalikus, stačiatikius, evangelikus liuteronus ir reformatus, galbūt prisimintų žydus judėjus, gal net karaimus, nes juk kas nebuvo Trakuose ir nevalgė kibinų! Tačiau Lietuvoje turime gerokai daugiau religijų ir žinoma, jas praktikuojančių tikinčiųjų. Ką apie jas žinome? O ar turėtume domėtis? Vytauto Didžiojo Universiteto profesorė, dr. Milda Ališauskienė mano, kad domėtis verta ir reikia, nes tai mūsų, Lietuvos istorija, mūsų dabarties tikrovė, kurioje bet kurios religijos vaidmuo yra svarbus visuomeniniu, socialiniu, kultūriniu požiūriu.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Apie Vilnių ir vilniečius XVI- XVII amžių sandūroje. Kiek svarbi buvo tuo laiku tautinė ir religinė tapatybė Vilniaus gyventojams? Ką galima pasakyti apie pasiskirstymą pagal tautybę ir religiją, žvelgiant į vilniečių gyvenamą vietą? Ar iki šių dienų išlikę gatvių pavadinimai, tokie kaip Vokiečių, Rusų ( stačiatikių kunigo Gintaro Sungailos pastebėjimu derėtų pervadinti šią senamiečio gatvelę į Rusėnų), Bernardinų ar Dominikonų, Mečetės ir pan., istoriškai žymi ir tam tikras salas, kuriose galbūt buvo rūpinamasi gera kaimynyste pagal tautybę ir religiją? Vilniaus 700 gimtadienio proga viešojoje erdvėje karštai svarstyta, kas yra ir kas nėra tikras vilnietis. Ar vilnietiškoji tapatybė buvo svarbi XVII a. pradžioje? Įžvalgomis ir tyrinėjimų rezultatais dalijasi Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Klovas.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Susitiksime su Lietuvos graikų stačiatikių bendruomenės nare, Graikų draugijos „Patrida“ pirmininke Evelina Paulavičiene ir Katerina Raftopoulou, kurios pasidalins įspūdžiais iš susitikimo su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi Stambule ir Vilniuje. Patriarcho vizitas Vilniuje bus įrašytas į Lietuvos istoriją ryškiomis raidėmis, nes jis svarbus ne tik religine, bet ir geopolitine prasme tebevykstant Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą, o Maskvos patriarchatui laikant jį šventuoju karu. Atkuriama pirminė – Konstantinopolio patriarchato jurisdikcija, kurios pavaldume stačiatikybė ir atėjo į Lietuvos žemes. Šiuo vizitu atsivėrė galimybė skleistis nuo Maskvos nepriklausomai stačiatikių Bažnyčiai Lietuvoje. Sužinosime, kaip jį vertina mažytė graikų stačiatikių bendruomenė, laukdama šv. Velykų, ir kokių religinių tradicijų per gavėnią laikosi Graikijoje ir Lietuvoje.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Rusijos paskelbtas karas Ukrainai tapo lakmuso popierėliu, atskleidusiu ne tik plačiosios Lietuvos visuomenės, bet ir tradicinių religinių bendruomenių vertybių sampratą, apie tai, kas yra moralė, teisingumas, nepriklausomybė, pilietiškumas ir sąžinės laisvė. Du pastarieji dėmenys visu aštrumu iškilo Maskvos patriarchato valdomoje Lietuvos stačiatikių benduomenėje, šiam pašalinus penkis dvasininkus iš kunigų dėl nepritarimo proputiniškam patriarchui Kirilui. Bendruomenė skilo, dalis jos, kartu su pašalintais kunigais, pasiprašė priimami į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, didžioji dalis liko Maskvos patriarchato pavaldume. Po metų Konstantinopolio patriarchatas, turintis aukščiausią sprendimo teisę pasaulio ortodoksų Bažnyčioje, grąžino kunigams teisę toliau eiti pareigas, tad Lietuvoje turime dar vieną oficialią stačiatikių bendruomenę, priklausančią nebe Maskvos jurisdikcijai. Apie pilietiškumą, „rusų pasaulio“ ideologiją Lietuvos stačiatikių bendruomenėje pasakoja Konstantinopolio patriarchato kunigai V. Mockus, V. Dauparas ir V. Seliavko.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kai Maskvos patriarchatas nuteisė penkis stačiatikius kunigus dėl nepritarimo patriarchui Kirilui, kuris nuo pat pirmųjų Rusijos invazijos į Ukrainą dienų palaikė Putino politiką, laikydamas tai šventu karu prieš ukrainiečių tautą, pasukusią Vakarų demokratijos keliu, jie kartu su juos palaikančia stačiatikių bendruomene išgyveno metus trukusią gavėnią: be liturgijos, sakramentų ir kitų krikščionims būtinų dalykų. Galiausiai 2023 m. vasario 17 d. Visuotinis patriarchatas oficialiai paskelbė, kad buvo peržiūrėtos Maskvos patriarchato iš kunigų luomo pašalintų Lietuvos kunigų V. Seliavko, V. Mockaus, V.Dauparo, G. Sungailos ir G. Ananjevo pateiktos apeliacijos. Jos buvo patenkintos, kas suteikė teisę dvasininkams toliau tęsti kunigo tarnystę.Tačiau galbūt skilimas ar net griovimas, kaip įvardija Maskvos patriarchato sprendimą palaikiusi Lietuvos stačiatikių dalis, prasidėjo gerokai anksčiau ir nesusijusi su Rusijos pradėtu karu? Gal pradžia - data, kai vienoje iš Vilniaus stačiatikių bažnyčių pradėta melstis ne rusų, o lietuvių kalba, ir tikslas parodyti, jog stačiatikybė nėra vienos tautos - rusų ar tik rusiškai kalbančių religija, buvo sąmokslas? Apie kalbą, tautybę ir vadinamojo rusiško pasaulio ideologijos populiarumą Lietuvos stačiatikių bendruomenėje pokalbis su Vilniaus šv. Paraskevės bažnyčios buvusiais klebonais kun. Vitalijumi Mockumi ir kun. Vitaliu Dauparu, dalyvauja kun. Vladimir Seliavko.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kodėl ir kam turėtų rūpėti Lietuvos totorių paveldas? Pageidautinas atsakymas būtų – visiems mūsų šalies piliečiams, tačiau ne vienas skeptikas pasakys, kad vis dar per mažai domimasi ne tik nuo seno Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istorija, religija, bet ir didžiosios daugumos kultūros paveldu. Lietuvos totorių rankraštinės kultūros vieną iš unikalių XVIII a. pirmos pusės pavyzdžių, rastą pas Keturiasdešimt Totorių kaimo imamą – I. Luckevičiaus kitabą – pristato Lietuvių kultūros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja doc. dr. Galina Miškinienė.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Apie gerąją naujieną, o gal netikėtumus, Gerosios Naujienos skaitytojams. 2022 m. pabaigoje Lietuvos Biblijos draugija išleido naują ekumeninį „Evangelijos pagal Matą ir Evangelijos pagal Morkų“ vertimą su įvadiniais straipsniais ir komentarais. Apie tokio leidinio poreikį mums maloniai sutiko papasakoti Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, prof. Tatjana Aleknienė ir evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Paprastai apie Biblijos leidimus kalba dvasininkai, teologai, o ką gali pasakyti Antikos tyrinėtoja? Vyskupo Sabučio teirausimės, kodėl prireikė dar vieno ekumeninio vertimo, kai tokių jau turime. Ir kodėl dvi iš keturių kanoninių krikščionių evangelijų pasirodo kartu vienoje knygoje? Ar vertėjai neturėjo pastabų evangelijoms pagal Luką ir Joną?Redaktorė Jūratė Kuodytė

Pristatome vis dar menkai mums pažįstamą asmenybę ir jos nuopelnus krikščionijai ir Lietuvos valstybei. 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske nukankintas Juozapatas Kuncevičius, graikų apeigų katalikas arba kitaip unitas, sujungė Vilnių, Kijevą ir Romą. Gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Vilniuje jis subrendo kaip iškilus dvasininkas, gyvybę paaukojęs dėl krikščionių Bažnyčios vienybės. Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu įkūrė šv. Bazilijaus ordiną, padėjusį formuoti daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą ir vakarietišką visuomenę. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Liškevičienė pasakos, kuo svarbus šis šventasis pasirodė XVII-o a. jėzuitų vienuoliui Andriejui Mlodzianovskiui, kad jis šventojo gyvenimą visuomenei pristatė ypatinga emblemų knyga. O tos knygos pagrindu 2016 m. gimė ir kolektyvinė monografija „Andriejus Mlodzianovskis, palaimintojo kankinio, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai, kurią išleido Vilniaus Dailės akademijos leidykla.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Pagrįstai didžiuodamiesi turėdami savo šventąjį – Lietuvos dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, turėtume prisiminti dar vieną mūsų valstybei svarbų šventąjį, subrendusį Vilniuje. Tai Juozapatas Kuncevičius. 1617 m. kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Rutskiu jis įkūrė vienuolių šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, vienintelį ordiną, įkurtą Lietuvoje. Savo gyvenimą šv. Juozapatas pašventė stačiatikiškos Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma. Šv. Bazilijaus ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintojų. Kijevo Rusia krikštą priėmė 988 m., kai krikščionių Bažnyčia dar nebuvo suskilusi. Juozapatui rūpėjo Bažnyčios vienybė ir visuotinumas, tačiau tai nesutapo su Maskvos patriarchato planais, kuris unitus laikė pavojingais išdavikais. „Tegul visi bus viena“, - Juozapato viso gyvenimo šūkis tapo jam mirties nuosprendžiu.Šventojo portretą, remdamasi 17 a. šaltiniais, pristato Vilniaus Dailės akademijos dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Liškevičienė.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kodėl vis labiau prarandame adventą? Kaip laukimą vienos gražiausių krikščioniškų švenčių giesmėmis įprasmina Lietuvos evangelikai, pasakoja Vilniaus evangelikų reformatų parapijos katechetas Holger Lahayne.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Menotyrininkės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos dr. Jolitos Liškevičienės vedami patyrinėsime vieną būdingiausių Lietuvos heraldikos požymių - religinę tematiką miestų ir bažnytkaimių herbuose, kuri yra labai įvairi: nuo šventųjų ir bažnyčių vaizdų iki mažiau atpažįstamų sakralinių simbolių.Ved. Jūratė Kuodytė

Kaip nutiko, kad Rusijos stačiatikių Bažnyčia įgijo galią spręsti kitose valstybėse esančios stačiatikių Bažnyčios reikalus? Ar tokią padėtį nulėmė Rusijos carai ir prezidentai, o gal esama ir Visuotinio patriarcho pražiūrėjimo, laikantis nesikišimo į autokefalinių Bažnyčių reikalus principo? Įžvalgomis dalijasi Gintaras Sungaila, VDA universiteto filosofijos doktorantas, iš kunigų pašalintas Maskvos patriarchato dėl nepritarimo Kirilui, paskelbusiam šventąjį karą prieš Ukrainą, ir ukrainiečių menininkas, Vilniaus Dailės akademijos absolventas, stačiatikis Petro Pyrohov.Ved. Jūratė Kuodytė

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pritaria tvirtinantiems, kad krikščionių Bažnyčia visame pasaulyje patiria gilią krizę. Tad verta dairytis bendraminčių ir bendražygių, kurie ypatingai aktualūs Lietuvos evangelikų liuteronų pasirinktai krypčiai likti ištikimiems Bažnyčios tradicijai, bet ne Šventojo Rašto interpretavimui pagal politines, ideologines ar įvarių interesų grupių užgaidas, siūlančias naujus „kanonus“ , kaip gyventi pagal Evangeliją.Ved. Jūratė Kuodytė

Mažoji studija. Daug buveinių

Įvairių konfesijų krikščionys savo maldose kreipėsi į Mariją įvairiausiais vardais, kurie nusako jų asmeninį santykį į Dievo Motiną, stebuklingų pasirodymų vietas arba daugialypius Mergelės bruožus: Taikos Karalienė, Tarpininkė ir Užtarėja, Kankinių Karalienė ir Visų tautų, Lurdo, Fatimos, Trakų Dievo Motina. Apie pamaldumo Mergelei Marijai tradicijas stačiatikių Bažnyčioje pasakoja buvęs Vilniaus šv. Paraskevės parapijos klebonas Vitalis Dauparas, pašalintas Maskvos patriarchato iš kunigų luomo dėl nepritarimo patriarchui Kirilui, laiminančiam Rusijos karą prieš Ukrainą.Ved. Jūratė Kuodytė

Pokalbis su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene vyko dviejų svarbių datų aplinkoje - pirmąjį rugsėjo sekmadienį švenčiamos Europos žydų kultūros dienos ir rugsėjo 23-ąją minimos Lietuvos žydų genocido aukų dienos. Ką sovietinės mokyklos auklėta Lietuvos visuomenės dalis yra girdėjusi apie žydų kultūrą? Veikiausiai atsimintume tik trumpą pasakojimą II-ojo pasaulinio karo kontekste apie tai, kaip fašistai žudė šią tautą ir kaip tarybinė armija juos išgelbėjo iš koncentracijos stovyklų. Tiek tų žinių, tik ar jos apie kultūrą? Kokios yra tokių kultūrinių spragų priežastys ir nuo ko priklauso, kad jos būtų užpildytos?Ved. Jūratė Kuodytė

Beveik jau praėjo tie laikai, kai studentai, vykdami studijuoti į užsienį, lagaminuose veždavosi dešros ir lašinių, storus žodynus ir Bibliją. Vakarų Europoje viską šiandien gali rasti panašiomis kainomis prekybos centruose, o Šventąjį Raštą – internete. Ir vis dėlto, ką dar verta pasiimti į kelionę, kas padėtų numalšinti namų ilgesį ir nerimą dėl ateities svečioje šalyje? Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos narė Morta Kačionaitė, mokyklą baigusi Jungtinėje Karalystėje, o studijas pasirinkusi Skandinavijos šalyse, teigai, kad verta pasiimti tikėjimą.Ved. Jūratė Kuodytė

Mažoji studija. Daug buveinių.

Pirmuosius Jėzaus mokinius vadiname apaštalais. Tai buvo žmonės, patikėję Kristaus skelbiama gerąja naujiena pasauliui, galinčia jį perkeisti, gebančia blogį nugalėti tikėjimu, viltimi ir meile. Persekiojami, kalinami, žudomi pirmųjų amžių krikščionys atlaikė išbandymus, neišsižadėjo savo mokytojo ir šiandien, nepaisant pranašautos ir vis dar pranašaujamos krikščionybės pabaigos, Jėzaus sekėjų ir mokinių gretos pasipildo naujais nariais, kuriuos Bažnyčia paskelbia palaimintaisiais ir šventaisiais, t.y. sektinais pavyzdžiais ir dangiškaisiais globėjais. Vilniaus piligrimų centras išleido naują knygą, kuri pasakoja apie dviejų 20 a. apaštalų - vienuolės, Faustinos Kovalskos ir kunigo Mykolo Sopočkos - susitikimą ir jo vaisius: Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją, pasaulyje plintantį pamaldumą, Vilnių kaip Dievo Gailestingumo miestą. Apie knygą „Susitikimas Vilniuje“ ir ne tik - pokalbis su Vilniaus piligrimų centro vadove Lina Šapauskiene ir bendradarbėmis Evelina Karčevska ir Vilija Tauraite.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kazachstanas buvo viena iš „populiarių“ vietų, į kurią bolševikai, Stalino ir jo pakalikų režimai trėmė komunistinio rytojaus skeptikus. Ji lietuviams žinoma ne tik dėl garsaus Kengyro sukilimo, kai 1954 m. ypatingojo režimo lageryje politiniams kaliniams pavyko perimti lagerio vadovavimą ir jį išlaikyti daugiau kaip 40 dienų.Vienoje didžiausių pagal teritoriją buvusios Sovietų Sąjungos respublikų ir šiandien galima sutikti lietuviškų, latviškų, lenkiškų ir vokiškų pavardžių. Tai dažniausiai mišrias santuokas sudariusiųjų tremtinių palikuonys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko šioje Azijos šalyje, tačiau vis dar nepamiršo savo šaknų ir krikščioniškų tradicijų, kurias, nors ir atšiauriomis sąlygomis, vis dėlto puoselėjo jų tėvai ar seneliai. Šiandien jų palaikymui reikia misionierių ir savanorių, teigia Kazachstane misionieriaujantis kun. Kastytis Šulčius.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kunigas Kastytis Šulčius jau dešimtį metų misionieriauja Kazachstane, tarnaudamas įvairių denominacijų krikščionims. Kaunietis dvasininkas užrašo dar gyvų tremtinių, vienuolių seselių liudijimus, jų gyvenimo istorijas, perteikia jų pasakojimus ir savo patirtį klausytojams.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Pokalbis su muziejininke ir edukatore Jurga Jackevičiūte gali atverti nelauktas galimybes, kaip prasmingai, įdomiai ir turiningai praleisti vasaros dienas sostinėje. Ir ne tik gyvai, nemokamai, bet ir virtualiai. Išgirsite apie žydų kultūros paveldą, religines tradicijas, istorinę atmintį ir mezgamą dialogą tarp tautų, kuriame gali dalyvauti ne tik suaugusieji, bet ir patys mažiausieji, lietuvių ir karo pabėgėlių ukrainiečių vaikai, šeimos ir visi norintieji.Redaktorė Jūratė Kuodytė

Mažoji studija. Daug buveinių

Laidoje „Daug buveinių“ LRT klasikos klausytojus supažindiname su Lietuvoje veikiančių tradicinių religinių bendrijų ir bendruomenių istorija ir šių dienų aktualijomis. Lietuvos stačiatikių bažnyčios kunigas Vitalis Dauparą, trejus metus Dievui ir žmonėms tarnavęs Vilniaus šv. Paraskevės parapijoje, Lietuvos stačiatikių bažnyčios vyresnybės buvo apkaltintas per mažu dvasingumu, nes išdrįso viešai pareikšti savo nepritarimą Maskvos patriarchui Kirilui, laiminančiam Rusijos krikščionis kovai prieš Ukrainos krikščionis. Pokalbis apie Bažnyčią ir politiką, krikščionių vienybę Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje, sąžinę ir moralę, ir apie labai praktiškus dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kaip ir iš ko gyventi, tapus bedarbiu kunigu, turinčiu šeimą.Ved. Jūratė Kuodytė

Prisiminsime 1595 m. Brastos bažnytinę uniją, kai krikščioniškame pasaulyje užsimezgė pirmieji ekumeninių idėjų daigai, pasodinti Abiejų Tautų Respublikoje ir palaistyti Romoje, popiežiui Klemensui VIII paskelbus bulę apie krikščionių pasaulyje gimusią naują konfesiją – graikų apeigų katalikus, dar vadinamus unitais. Graikų apeigų katalikų, pripažinusių savo pavaldumą popiežiui, kelias nebuvo rožėmis klotas, o ir šiandien jie didžiųjų brolių – tiek katalikų, tiek ir stačiatikių – nėra laikomi lygiaverčiais dėl įvairių priežasčių. Pasakoja Radvilų rūmų muziejaus vedėjas Remigijus Černius.Ved. Jūratė Kuodytė

Rusijai įsiveržus į Ukrainą ne tik politologai, karo ekspertai, istorikai, bet ir religijotyrininkai suskato gręžtis į praeitį ir ieškoti šio beprasmio karo priežasčių. Buvo prisiminti graikų apeigų katalikai, kitaip vadinami unitais. Tai viena gausiausių Ukrainos krikščionių bendruomenių, šalia stačiatikių Bažnyčios, kuri pradėjo skilinėti, kai Putino kariuomenė okupavo Krymą. Maskvos patriarchui Kirilui palaiminus brolžudišką karą, vis daugiau stačiatikių atsisako priklausyti priešiškoje valstybėje esančiai Bažnyčios hierarchijai ir renkasi Ukrainos stačiatikių Bažnyčią, kuriai nepriklausomybę nuo Maskvos suteikė Konstantinopolio patriarchatas. Plūstelėjus į Lietuvą ukrainiečių karo pabėgėliams netrukome sužinoti, jog daugeliui tikinčiųjų paguodos, ramybės ir vilties vieta tapo nuo LDK laikų Vilniuje veikianti unitų Švč. Trejybės bažnyčia, o šalia esantis bazilijonų vienuolynas kaip kuriems tapo ir laikinais namais. Apie unitus kaip religinį ir geopolitinį projektą pasakoja Radvilų rūmų dailės muziejaus vedėjas Remigijus Černius.Ved. Jūratė Kuodytė

„O žmogau, visada apverk savo nuodėmes ir prašyk Pono Dievo, nes Jis yra toks geras kaip motina, kuri išgirdusi vaiko verkimą, būna sujaudinta gailestingumo ir tą pačią akimirką paima vaiką į rankas. Taip pat ir Ponas Dievas, išgirdęs žmogaus verksmą dėl nuodėmių, tą pačią akimirką atleis jam. O žmogau, jei nori rojaus valgius ragauti, tai būnant šiame pasaulyje reikia laikytis pasninko. O žmogaus, būk kantrus ligoms, nelaimėms ir įvairiems nuostoliams, priimk tai su dėkingumu, nes tai tavo nuodėmių atpirkimas ir pagalba“. Šie pamokymai iš pirmo žvilgsnio atrodo skirti krikščionims gavėnios laiku, kai dvasininkai ragina atlikti išpažintį, laikytis pasninko ir melstis. Tačiau iš tiesų tai viso labo trijų arabų abėcėlės raidžių aiškinimas, kuriuo musulmonas yra mokomas, kaip dera teisingai gyventi, kad nebūtų nubaustas pragaro ugnimi. 29 arabų abėcėlės raidės, kaip ir Koranas, buvo svarbūs palydovai ir Lietuvos totorių dvasiniam gyvenimui. Pokalbis su totoristikos tyrėja, Lietuvių kalbos instituto vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Galina Miškiniene.Ved. Jūratė Kuodytė

Totorių istorija Lietuvoje prasidėjo ir tęsiasi daugiau kaip 600 metų. Lietuvos didieji kunigaikščiai - Gediminas, Algirdas ir Kęstutis - kovodami su Kryžiuočių Ordinu, Lenkija ir Maskva, dažnai sudarydavo sąjungą su totoriais, išnaudodami pastarųjų nesutarimus su rusais pietinėse Rusijos žemėse. Pirmąsias totorių kolonijas – vadinamąsias sodybas įkūrė Vytautas.Toliaregiškas politikas pakvietė totorius, garsėjančius drąsa ir karingumu, ginti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sienų, skirdamas jiems žemės ir juos globodamas. Apie pagarbą Lietuvos valdovui byloja faktas, kad totoriai, būdami musulmonais, Vytautą paminėdavo ir savo maldose. Lietuvoje, atplėšti nuo musulmoniškojo pasaulio, totoriai išsaugojo savo tautinį ir religinį tapatumą. O Lietuvos totorių išsaugoti rankraščiai, rašyti arabų rašmenimis, yra neįkainojamas dvasinis turtas visos Lietuvos. Vilniaus universiteto docentė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Galina Miškinienė, tyrinėjanti Lietuvos totorių rankraštinį palikimą, supažindina su tekstais apie maldų ir kerėjimų, gydomųjų burtų ir apsaugančių apeigų sistemą.Ved. Jūratė Kuodytė

Ar galima liuteronui giedoti grigališkąjį choralą per katalikų Mišias? Ir ne vieną kartą, kas gali būti suprantama ekumeninės savaitės metu, bet įsipareigoti nuolatinei tarnystei? O katalikas ar turi teisę šlovinti Dievą stačiatikių liturgijos metu? Augustei Žičkytei tokie klausimai nekyla, juolab, kad skirtingų konfesijų bendruomenės, kurių choruose ji gieda, priima ją kaip saviškę, tiesa, kiekviena paslapčia ar atvirai išreikšdamos lūkestį, kad Augustė galiausiai bus tik jų. Apie krikščionišką tapatybę, krikščionių vienybės troškulį ir tikėjimo išpažinimo formas pokalbis unikalia asmenybe – Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos nare Auguste Žičkyte.Ved. Jūratė Kuodytė

Jau prisijaukinome naują tikrovę - pabėgėlius ir migrantus, kuri nepasikeitė taip greitai, kaip to tikėjosi didesnė mūsų visuomenės dalis. Nuo baimės ir atstūmimo pamažėle pereiname prie noro pažinti, suprasti ir priimti. Vienas iš būdų, jei jau laikome save krikščioniška šalimi, sekti gailestingojo samariečio pavyzdžiu. Ir jis jau pastebimas santykyje su pabėgėliais. „Mažosios studijos“ laidose ne sykį pristatėme katalikų iniciatyvas. Pokalbis su stačiatikių bažnyčios dvasininku kun. Gintaru Sungaila - apie stačiatikių veikimą Vilniuje, Naujininkų pabėgėlių centre.Ved. Jūratė Kuodytė

Ambicingą šūkį „Radijas gyvenimui“ išsikėlęs radijas XFM vienija įvairių krikščioniškų denominacijų narius, kuriems rūpi skelbti evangeliją radijo bangomis. Pasak vieno iš idėjos autorių, Remigijaus Jucevičiaus, pradžioje buvo noras klausytojus supažindinti tik su krikščioniška muzika, retai skambėjusia komercinio radijo stotyse, tačiau ilgainiui programa pasipildė tokiomis rubrikomis kaip Menas ir tikėjimas, Kultūros horizontai, Lyderystės klubas, Sielovados namai ir kt. Apie krikščioniško radijo misiją, poreikį, klausytojus ir laidų rengėjus pasakoja XFM vadovė Gabrielė Krulytė ir VŠĮ „Gerosios Naujienos centras“ direktorius Remigijus Jucevičius.Ved. Jūratė Kuodytė

Net ir tolimi krikščionybei žmonės yra girdėję apie tris išminčius, iš Rytų atkeliavusius pasveikinti gimusio Jėzaus. Miestų aikštėse, bažnyčiose šv. Kalėdų laiku jų figūros pastatomos spalvingose prakartėlėse, jie tampa kuriamų vaidinimų svarbiais personažais. Ankstyviausi Romos katakombose aptikti jų atvaizdai datuojami IV–V a. Apie Trijų išminčių, įprastai vadinamų karaliais, vaizduosenos tradicijas ir tendencijas nuo pat ankstyvosios krikščionybės iki šių dienų pasakoja menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Ved. Jūratė Kuodytė

Po sovietų okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bene visos tarpukariu veikusios religinės bendruomenės suskato atstatyti ne tik nugriautus ar išniekintus maldos namus, bet ir gaivinti religines praktikas, pamirštas tradicijas, užsiimti religiniu švietimu. Girdime krikščionių bažnyčių varpus, kviečiančius į pamaldas, kai kuriuose miestuose, kur išlikusios totorių mečetės, galime matyti vis daugiau susirenkančių musulmonų maldininkų. Turime išlikusių ir restaturuotų žydų maldos namų, tačiau į sinagogas melstis ateinančiųjų reta. Puikiai žinome šiurpią statistiką apie masines žydų žudynes Lietuvoje – netekome apie 80 procentų savo piliečių. Ar šiandienė tyla sinagogose yra Holokausto pasekmė? Įžvalgomis dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.Ved. Jūratė Kuodytė

Sužinoti apie Lietuvos istoriją, kultūrą ir religiją galima ne tik muziejų ekskursijose, per istorijos pamokas, skaitant knygas ar stebint televizijos laidas. Kitu būdu – gyvai ir profesionaliai atliekamos muzikos pagalba siūlo visa tai pažinti senosios muzikos ansamblis Canto Fiorito. Europos ekonominės erdvės fondo dėka įgyvendinamas projektas „Spindinti Lietuva“, tikslu šviesti jaunimą, miestelių bendruomenes, kviečiant juos į katalikų ir evangelikų bažnyčiose rengiamus koncertus. Istoriniai vargonai, senoviniai instrumentai, religija, muzika ir istorija susijungia į vientisą pasakojimą, atveriantį Lietuvos miestelių bendruomenėms turtus, apie kuriuose jos net nenumanė, tad neturėjo progos jais ir didžiuotis. Pokalbis su menotyrininke, ansamblio Canto Fiorito nare dr. Renata Dubinskaite.Ved. Jūratė Kuodytė