Pirmas sakinys

Paskutinis sakinys. Ar jis svarbus, jei kūrinys jau perskaitytas? Ar paskutinis sakinys turi kalbėtis su pirmu sakiniu? Ar paskutinis sakinys uždaro tekstą ir leidžia mums iš jo ištrūkti, ar jis tik turi pradėti pasakojimą, prasidedantį anapus istorijos?Apie paskutinį sakinį kalbamės „Pirmame sakinyje“, nes juo galime pradėti naujas diskusijas arba viską pamėginti užbaigti.Paskutinės laidos pašnekovai – literatūrologas Paulius Subačius, rašytoja Renata Šerelytė, poetas, eseistas Gytis Norvilas, apžvalgininkas Rimvydas Valatka, poetė, „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė ir poetas, eseistas Alfonsas Andriuškevičius.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė visą gyvenimą rašo knygas apie žinomus Lietuvos kultūros žmones – Aleksandrą Staškevičiūtę, Vytautą Kernagį, Robertą Verbą, Vladą Bagdoną, Arūną Žebriūną, Olgą ir Grigorijų Kanovičius.Rašo ir toliau, šį kartą – apie scenografę Jūratę Paulėkaitę. Kiekvieną kartą – tai ne tik vis nauja ir savita knygų herojų gyvenimo ir kūrybos istorija. Tai kaskart nauja ir savita Rūtos Oginskaitės rašymo istorija: skirtingi užsimezgę santykiai, skirtinga patirtis, skirtingas rezultatas.Apie susitikimus su knygų herojais ir iš jų atsirandančias rašymo istorijas „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Rūta Oginskaite.Nuotraukos autorius – Dmitrijus Matvejevas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Rašytoja ir dramaturgė Virginija Rimkaitė savo prozoje ir pjesėse personažus dažnai suveda dramatiškose situacijose, kuriose dramos ir aitros yra prigesinamos, bet išryškinimas jų absurdiškumas, nenoras paklusti įprastai pasaulio logikai.Kas autorei įdomu absurdo ir grotesko pasaulyje ir kaip į išvirkščią tikrovę turėtume reaguoti mes, skaitytojai ir žiūrovai? Su Virginija Rimkaite kalbamės „Pirmame sakinyje“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais dažniausiai ji buvo klausiama apie naują knygą „Baltieji prieš juoduosius“ – pirmąjį savo romaną, kuriame Danutė Kalinauskaitė išlieka atpažįstama iš dėmesio kalbai ir jos vaizdingumui.Kaip apskritai literatūroje veikia stilius ir kaip jaučiasi autorė, matydama menkstantį dėmesį metaforai ar palyginimui? „Pirmo sakinio“ laidoje su rašytoja Danute Kalinauskaite kalbamės apie jos ir mūsų visų kalbą.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Ievą Mariją Sokolovaitę, Kopenhagoje studijuojančią biologiją, kelerius metus galima matyti kaip aktyviai mūsų literatūros lauke dalyvaujančią rašytoją: ji viešai skaito savo kūrinius, žurnaluose publikuoja apsakymus ir esė, laimi jaunųjų prozininkų konkursus.„Pirmame sakinyje“ su ja kalbamės apie jaunąją kartą, ateinančią į literatūrą, ir jos lūkesčius, apie mąžtančią būtinybę išleisti pirmąją knygą, viešus skaitymus, rašymą kaip lūzerės užsiėmimą, jos domėjimąsi ekologinio nerimo temomis ir naujų nežmogiškų perspektyvų paiešką, apie žvilgsnį pro mikroskopą ir rastą negyvą zylę.Nuotraukos autorius – Linas Daugėla.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kaip jie paveikia mūsų apsisprendimą kurti, ar įmanoma išvengti mūsų kūrybos lyginimų ir kokiais būdais su jais kalbamės rašydami savus sakinius?Apie rašančių ir žinomų tėvų įtaką mūsų kūrybai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju, istoriku Bernardu Gailiumi, poetu ir vertėju Dovydu Grajausku ir poete, literatūros kritike Ieva Rudžianskaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Daug metų Lietuvos literatūra, drama, kinas sulaukia kritikos, esą trūksta „gerų istorijų“, nemokama sukalti gero siužeto, net sukurti tvarkingos pasakojimo struktūros, tarytum lietuviai iš tiesų būtų lyrikų tauta, kuriai lemta rašyti eilėraščius, bet ne regzti ilgas istorijas.Tokios kritikos galima girdėti iki šiol. Bet ar ji nėra išsakoma iš inercijos? Ar pastarųjų metų išėjusios lietuvių autorių knygos, filmai, pjesės nerodo, kad geros istorijos kartelė įveikta?Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su kino scenariste ir režisiere Egle Vertelyte, rašytoja Laura Sintija Černiauskaite ir profesionalia istorijų žodžiu pasakotoja Milda Varnauskaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pirmiausia ją pažįstame kaip žymią literatūrologę ir ilgametę literatūros dėstytoją, keliasdešimties monografijų ir eseistikos knygų autorę. Tačiau Viktorija Daujotytė rašo ir poeziją, Eglės Juozapos slapyvardžiu yra išleidusi ir romaną.Ar jai reikėjo savyje prislopinti rašytoją, ir kaip šios autorės kūrybą vertina literatūrologė? „Pirmame sakinyje“ su Viktorija Daujotyte kalbamės apie mokslinius ir grožinius sakinius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

„Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“, – Stokholmo senamiesčio restoranėlyje „Café Tabac“ 2000-aisiais rašė Rolandas Rastauskas.Kelionių ir klajonių knyga, pavadinta „Verkianti bronza“, – tai rinktinė šio rašytojo eseistika, atverianti ir geografinį, ir intelektualinį autoriaus žemėlapį.Keliaudami tekstais ir miestais su R. Rastausku kalbamės apie naująją jo knygą ir sakinį kaip svarbiausią rašytojo kelionę.Nuotraukoje – RoRa Airijoje. Autorius – Remigijus Treigys.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Turbūt niekas nesiginčytų, kad Judita Vaičiūnaitė užima reikšmingą vietą XX amžiaus Lietuvos poezijos kanone. Tačiau, po jos mirties praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, jos kūrybos nebegalime skaityti taip pat, kaip praėjusio šimtmečio aštuntame ar dešimtame dešimtmetyje.Literatūrologę Gintarę Bernotienę, kuri yra sudariusi J. Vaičiūnaitės kūrybos tritomį ir parašiusi jai skirtas dvi monografijas, pakvietėme pasikalbėti apie galimybę į šios kūrėjos poeziją žiūrėti nauju žvilgsniu, permąstyti jai lipinamą miesto poetės ir kitas etiketes naujos kultūros, naujų poečių ir poetų kartų, naujų pastangų permąstyti XX amžiaus antros pusės literatūrą kontekstuose.„Pirmas sakinys“ su Gintare Bernotiene – apie J. Vaičiūnaitės įtaką lietuviškajai poezijai, jos poezijos kelią į kitas kalbas, jos intymumą ir intelektualumą, poetės lyginimą su kitais poetais ir buvimą tarp kitų poetų.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kritika yra neatsiejama ir būtina kultūros dalis, tačiau jos sulaukiančioms rašytojoms ir rašytojams, ypač jei ji neigiama, vis tiek dažnai yra sunku kritiką ramiai priimti ir rašyti toliau.Psichologė psichoterapeutė, rašytoja Genovaitė Bončkutė-Petronienė yra pasakojusi, kaip po jos romanų pasirodymo sulaukdavusi nemažai kritikos, kartais - ir visai neobjektyvios.„Pirmame sakinyje“ su ja kalbamės apie konstruktyvią ir nepelnytą kritiką, jos poveikį rašančiam žmogui, apie sunkias pastangas, išgirdus kritiką, „atskirti kūrinį nuo autoriaus“, ir būdus, kaip susigyventi su šia neišvengiama kultūrinio gyvenimo dalimi.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais lietuvių kalba pasirodė bent keletos pačių ryškiausių kino režisierių knygos – Wernerio Herzogo, Michelangelo Antonioni, Davido Lyncho, Piero Paolo Pasolini, Federico Fellini.Šie tekstai – nuo poezijos iki atsiminimų – leidžia geriau susipažinti su kino meistrais ir labiau suprasti jų kinematografijos kūrinius, bet taip pat yra įdomūs ir vertingi kaip literatūra.Apie „Odilės“ ir kitų leidyklų į Lietuvą atneštą literatūrinę kino režisierių bangą kalbamės su vertėja Zita Baranauskaite-Danieliene ir kino kritike Izolda Keidošiūte.Nuotraukoje – režisierius Davidas Lynchas. Vida Press nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Aušra Pukelytė ir Aleksas Kazanavičius, Valstybinio jaunimo teatro aktoriai, – ir scenoje, ir namuose kartu. Abu sako nesinešantys asmeninių santykių į teatrą, o teatro peripetijų – į šeimą. Tačiau ir scenoje, ir šeimoje juos jungia pomėgis literatūrai.Kodėl teatrui reikalinga užrašyta istorija? Kuo skiriasi aktorių darbas su pjese ir prozos kūriniu? Kaip scenos kalbą veikia kasdienė žiūrovų kalba? „Pirmo sakinio“ pokalbis apie literatūrą scenoje ir šeimoje.Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rašytoja Dalia Staponkutė į Lietuvą ir literatūrą grįžta su nauja grožine knyga, šį kartą – plutarchišku paralelinių istorijų romanu „Vivat Regina!“ Joje ji lyg ir tęsia tas temas, su kuriomis jau pelnė skaitytojų dėmesį ir kritikų pagyras: dvilypė tapatybė, savos ir svetimšalės drama, periferijos ir centro santykiai, moters vaidmuo.Tačiau romane šios temos plečiamos ir gilinamos turtingu istoriniu kontekstu, Renesanso dvasios apmąstymu, kultūrinėmis įtampomis tarp geografiškai nutolusių, bet paralelių surištų dviejų – kipriško ir lietuviško – pasaulių.Atsispyrę nuo naujojo romano, su Dalia Staponkute kalbamės apie išpopuliarėjusį istorinių romanų apie moteris žanrą, jai įprastų temų permąstymą bei naujų plėtojimą ir apie periferijos kultūrinį nerimą.Gretos Skaraitienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

2022-ųjų vasario 24-ąją, pirmąją Knygų mugės dieną, su rašytoju Marku Zingeriu turėjome kalbėtis apie laiko triukšmą ir šio autoriaus pasirinkimą būti kiek atokiau, stengtis nuo viešumos atsiriboti.Tačiau tą rytą Rusijai pradėjus atakuoti Ukrainą, pokalbį apie literatūrą ir susikaupimą keitė klausimai apie geopolitiką ir istoriją.Šiandieninės laidos nesinori vadinti skola. Bet apie šviesaus atminimo Marką Zingerį, praėjus dvejiems metams nuo anos Knygų mugės, pakvietėme pasikalbėti jo brolį Emanuelį – žinomą politiką, kuris pirmiausia, kaip pats sako, yra filologas, švarko kišenėje dažnai turintis pirmąją brolio poezijos knygą „Namas iš kedro“, o kompiuterio atmintyje – paskutinį brolio parašytą, bet kol kas neišleistą romaną „Kai pasaulis buvo gražus“.Nuotraukoje iš šeimos albumo – Markas (dešinėje) ir Emanuelis maždaug 1963 metais.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Tiesioginė transliacija iš Tarptautinės Vilniaus knygų mugės.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Tapinienė yra sakiusi, kad mėgsta gyventi prisiminimais, bet ilgą laiką jų neišguldė į knygą – ilgai galvojo, kaip užrašyti prisiminimus, kad jie nebūtų naudingi jai.Dabar ji rankose laiko knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“, vildamasi, kad jai pavyko tokius prisiminimus iš praeities ištraukti.„Pirmame sakinyje“ su Violeta Tapiniene kalbamės apie atmintį ir joje kaip blyksniai pasirodančius artimuosius, literatūrą ir darbą mokykloje. Apie mėgstamą Charles`ą Baudelaire`ą, nemėgstamą Antaną Škėmą ir nieko vertą „Kalvio Ignoto teisybę“.Nuotraukos autorė – Guoda Kavaliauskaitė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Keliasdešimt metų redaktore dirbanti Audra Kairienė sako, kad atskleisti, ką taiso konkretaus autoriaus ar autorės tekste, būtų tas pats, kas gydytojui atskleisti paciento paslaptį.„Pirmo sakinio“ pokalbyje jos atskleisti neprašėme, tačiau kalbėjomės apie šia paciento paslaptimi apgaubtus redaktorės ir autorių santykius, apie jų galias ir negalias, pagarbą ir jos stoką, abipusius lūkesčius ir nusivylimus, apie anatomiškai mėsinėjamą tekstą ir būtinybę išsaugoti gebėjimą matyti jo grožį. Ir apie tekstus, kurių nereiktų vadinti tekstais.Nuotraukos autorius – Stanislovas Kairys.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų ji mokėsi knygų leidybos, pradėjo rašyti kultūrinėje spaudoje ir įsiliejo į kino pasaulį – Dovilė Raustytė septynerius metus dirbo „Kino pavasario“ komunikacijos vadove, o dabar koordinuoja „Meno avilio“ tekstus, vaizdus ir įvaizdžius.Pasikalbėti apie kūrybos ir kuriančių žmonių komunikaciją ją pasikvietėme ir kaip rašytoją – 2021 metais pasirodžiusi debiutinė D. Raustytės novelių knyga „Tobulų žmonių istorijos“ atveria ir viešo mūsų buvimo, savojo mito kūrimo temą, apie kurią nusprendėme šįkart pasikalbėti.Nuotraukos autorius – Visvaldas Morkevičius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Skaitant jos publicistiką ar literatūros kritiką turbūt neįmanoma nepastebėti autorės siekio įtraukti skaitytoją į kiek sudėtingesnę visumą – publicistė, politikos mokslų daktarė Marija Antanavičiūtė mūsų kultūrinėje spaudoje išsiskiria drąsiomis įžvalgomis, kurios dažnai atsiremia į politinį ir socialinį tikrovės pamatą.Birmingemo universitete podoktorantūros studijas šiuo metu tęsianti pašnekovė „Pirmame sakinyje“ svarsto apie literatūros politiškumą ir sąmoningą visuomenės dialogą, mums mokantis ir rašyti, ir atsakyti.Nuotraukos autorius Martynas Zaremba.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais dažniausiai apie jį kalbame kaip apie Olgos Tokarczuk vertėją – Vyturys Jarutis jau prieš kelis dešimtmečius ėmėsi versti šios rašytojos kūrybą, o šiandien yra tapęs pagrindiniu nobelistės vertėju į lietuvių kalbą.„Pirmame sakinyje“ susitikome pasikalbėti ir apie kitus jo mėgstamus ir verčiamus lenkų autorius, jų priėmimą ir supratimą Lietuvoje.Nuotraukos autorius – Bartosz Frątczak.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Literatūros seserys – taip būtų galima įvardinti Eglę ir Rūtą Kačkutes. Jų abiejų veikla skirtingai, bet labai glaudžiai susijusi su literatūra: pirmoji sesuo – literatūrologė, savo tyrimuose nagrinėjanti moters, motinos, lyčių klausimus, antroji – archeologė, Nacionalinio muziejaus vadovė, bet gerai žinoma dėl savo literatūrinių iniciatyvų, kaip Metų knygos rinkimai ar „Vilniaus lapų“ festivalis.„Pirmame sakinyje“ su seserimis Kačkutėmis kalbamės apie jų ryšį su literatūra ir jų tarpusavio ryšį per literatūrą.Šeimos archyvo nuotraukoje – maždaug 1980-ieji: Eglė – kairėje, Rūta – neblogos nuotaikos.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Šalia knygynų ir bibliotekų atsiranda interneto platformų, kurios siūlo ne tik nusipirkti, bet ir mainyti arba prenumeruoti knygas. Nemažai skaitytojų tai tapo naujais patogiais įrankiais – greičiau ir pigiau įsigyti norimą skaitinį.Tačiau šios platformos kelia ir naujų klausimų: kaip jos paveiks leidybos verslą, ar nėra pamirštamos autorinės teisės, ar atsižvelgiama į tų, kas kuria ir spausdina knygas, interesus?Apie naujas knygų mainų ir prenumeratos platformas kalbamės su vienu „Bookswap“ įkūrėjų Martynu Basoku, Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos prezidente Lolita Varanavičiene ir autorių teisių politikos specialistu Aurimu Šimeliūnu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Neseniai pasirodžiusi literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko knyga „Kairiarankio kentauro pėdomis“ – tai pastarojo dvidešimtmečio jo kelionė literatūros kritikoje: ilgametis Klaipėdos universiteto dėstytojas knygoje publikuoja jam svarbiausius tekstus, apmąstančius literatūros klasiką ir jos aktualumą šiandien.„Pirmame sakinyje“ kalbėdamiesi su Marijumi Šidlausku, apie jo paties pėdas ir įkvėpimą jomis savaip sekti pakvietėme pamąstyti dar du pašnekovus – buvusį studentą, rašytoją, literatūrologą Rimantą Kmitą ir muzikos kūrėją, švedų prodiuserių nesyk pastebėtą komiką Luką Šidlauską, „Šventinį bankucheną“, Marijaus Šidlausko sūnų.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kokią įtaką tavo asmenybei padaro ne tėvai, ne seneliai, o proseneliai, ypač, kai vieną jų žino ne tik visa giminė, bet ir visa Lietuva?„Pirmame sakinyje“ – rašytojos Žemaitės proanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė, su kuria kalbamės apie šį giminystės ryšį, jo reikšmę visai šeimai ir kintantį santykį su Žemaitės kūryba.Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Grožinėje literatūroje (net tik skirtoje vaikams) prabyla žvėrys, paukščiai, vabalai ir visa kita gamta. Pasakose, poezijoje ir prozoje kalbasi medžiai, upės, akmenys, o santykiai tarp gyvūnų dažnai kuriami kaip alegorija žmogiškai kasdienybei apmąstyti.Kaip rašome apie gamtą ir kaip literatūroje veikia gamtos dėsniai – „Pirmame sakinyje“ kalbamės su prozininku, gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Visiems gerai žinomas Maironio eilėraštis „Pavasaris“ atrodo aiškus ir skaidrus. Bet literatūrologė Aušra Jurgutienė, interpretuodama šį eilėraštį, jį susieja su klasta ir apgaule.Jos pasiūlytas dekonstrukcinis lietuvių literatūros klasikų kūrybos perskaitymo būdas tarsi griauna paprastumo ir akivaizdumo įspūdį ir kviečia pamatyti žinomus poetinius kūrinius kitaip.Su literatūrologe Aušra Jurgutiene kalbamės apie neseniai pasirodžiusią jos knygą „Dekonstrukcinių skaitymų užrašai“ ir klausiame, kuo vertingas ir prasmingas toks skaitymo būdas.Sonatos Grėbliūnaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jie visi turbūt lipdomi iš kasdienybės detalių, iš mums gerai pažįstamų ar atsitiktinai sutiktų žmonių – iš jų savybių, gyvenimo būdo, judesių, mimikų. Iš jų troškimų, klaidų, rūpesčių, iš santykio su kitais – iš visko, kas esame mes patys.Kaip savo pjesių personažus, jų mąstymą ir kalbą atranda poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė?„Pirmas sakinys“ – iš Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriame susitikome pasikalbėti su šia autore, prisimindami jau sukurtus jos personažus ir klausdami apie tuos, kurie kol kas veikia ne scenoje, o vaizduotėje.Lauros Vansevičienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Poetės ir vertėjos Zitos Mažeikaitės vienas eilėraštis baigiasi klausimu: „gal mane vis dar globoja/ anoji Šiaurės dvasia?“Studijavusi germanistiką ir pradėjusi nuo vertimų iš vokiečių kalbos, ji vėliau ėmėsi vis daugiau versti iš švedų kalbos ir dabar jos dėka lietuviškai galime skaityti daugybę klasikinių ir šiuolaikinių Švedijos autorių.Tarp jų – ir du poetai, Werneris Aspenströmas ir Tomas Tranströmeris, du ryškūs šiaurės dvasios puoselėtojai poezijoje.Su Zita Mažeikaite „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie šiuos du poetus, jų eilėraščių šiaurietiškumą ir šiaurės dvasios įtaką jos pačios kūrybai.Pirmas sakinys.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

XX a. pabaigoje literatūrologė Rita Tūtlytė parašė knygą „Eilėraščio skaitymas“, kuri porai dešimtmečių tapo parankine knyga mokyklose mokantis, kaip interpretuoti, kaip atrakinti eilėraštį.Per tą laiką žodis „interpretacija“ mokyklose gerokai nutolo nuo R. Tūtlytės pasiūlyto jautraus ir subtilaus būdo, kaip skaityti eilėraštį, ir ėmė asocijuotis su dirbtinai iškaltomis klišėmis ir trafaretais.Su literatūrologe Rita Tūtlyte „Pirmame sakinyje“ prisimename, kaip buvo sumanyta ir parašyta knyga „Eilėraščio skaitymas“, kokiais principais paremta poezijos interpretacija ir kodėl, išleidus knygą antrą kartą, ant viršelio atsidūrė aštrus kaštonas.Nuotraukos autorė – Rūta Lazauskaitė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Tautvydos Marcinkevičiūtės poezija – lyg be apsauginio skydo: joje savo ir kitų sutiktų žmonių gyvenimus poetė apmąsto, nebijodama kalbėti net apie sunkiausias akimirkas, jos žodžiais tariant, kai buvimas atrodo be išeities.Nuvykę į Kauną, su Tautvyda Marcinkevičiūte kalbėjomės apie jos pasaulį anapus poezijos, apie dirbtus darbus ir sutiktus ar jai įtaką dariusius žmones, nuo „Maximos“ kasininkės iki Alfonso Nykos-Niliūno, nuo Gintaro Patacko iki Sylvios Plath.Nuotraukos autorė – Aistė Jurė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Istorikas Egidijus Aleksandravičius kol kas neparašė romano, o paaugliškus poezijos bandymus metė, tačiau daugelį jo tekstų galima skaityti kaip literatūrinius kūrinius.Istorija galbūt nesutampa su literatūra, bet be jos yra neįmanoma. Dar daugiau – tik būdama šalia literatūros istorija gali apsisaugoti nuo mokslo biurokratijos.Su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi kalbamės apie istorijai ir literatūrai svarbius siužetus, herojus, idealus ir aistringai parašytus sakinius.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Ko iš mūsų tikisi kiti ir kokius lūkesčius su savo kūryba siejame mes patys, patiriantys ir sėkmės skonį, ir nesėkmės baimę? Iš kur randasi tas vidinis ir išorinis spaudimas? Galbūt tas lūkesčių horizontas – tik prieš mūsų pačių akis, – niekam kitam nematomas ir nesvarbus?Prisimindami prieš dešimtmetį išleistą populiarųjį romaną „Mano vardas – Marytė“, apie kūrybą ir lūkesčius „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju Alvydu Šlepiku.Nuotraukoje – sunkaus roko grupė „Vilniaus kailiai“. Iš kairės – Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius, 2012 metai, autorius – Alis Balbierius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Diskusijoms apie mokyklinę literatūros programą nerimstant, atrodo, kad susitarti dėl to, ką moksleiviai turėtų skaityti ir kaip apie kūrinius ir jų autorius vertėtų kalbėti, gali būti neįmanoma.O gal išeitis galėtų būti radikali reforma – iš pamatų keičianti ne literatūros sąrašus, bet principus, kaip yra mokoma ir kiek laisvės mokytojams ir moksleiviams suteikiama?Apie idėjas, kaip galėtų keistis literatūros mokymas mokyklose, į „Pirmą sakinį“ pakvietėme pasikalbėti kalbininkę Loretą Vaicekauskienę, kuri ne tik dėsto universitete, bet ir dirba su moksleiviais.Dovaldės Butėnaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Kartais jos rašomas dialogas mūsų skaitomoje pjesėje ima blyškėti – iš personažo lūpų ji tarsi nutrina kalbą, bet paties tariančiojo nesunaikina. Kartais jos tekste visiškai nesvarbu, kas parašyta žodžiais – autorė taip ir siekia atkreipti mūsų dėmesį į susikalbėjimo neįmanomybę.„Pirmame sakinyje“ – rašytoja ir tarpdisciplininio meno kūrėja Paulina Eglė Pukytė, su kuria kalbamės apie tekstą kaip erdvę ne vien literatūrai – apie tekstą kaip meną.Daivos Kairevičiūtės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jei Ričardo Šileikos paklaustumėte, kuo jis užsiima, galbūt jis įteiktų vizitinę kortelę, ant kurios parašyta: „Fasuotojas“, „Tupėtojas“ ar „Nuo/girdininkas“.Paprastai jis pristatomas kaip rašytojas ir fotografas. Bet meną ir gyvenimą jis suvokia kaip žaidimą, kuriame galima žaisti su bet kuo – su savąja tapatybe taip pat.Su Ričardu Šileika „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie įvairias meno-žaidimo formas, kurios gali padėti išsivaduoti iš baimės, nerimo ar skausmo sukeltų įtampų, tapti laisvam ir gyventi gyvenimą, kuriame nesvarbi tampa ir literatūra.Nuotraukos autorius – Mindaugas Česlikauskas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Literatūra yra neatsiejama seksualumo kultūros dalis. Per ją išreiškiamos fantazijos, apmąstomos patirtys, palaikomos ir griaunamos normos, pažįstama ir išsakoma tai, ko nedrįstama realiame gyvenime. O kiekviena skaitytoja ir skaitytojas, ko gero, turi savąją seksualumo skaitymo istoriją.Su rašytoja Egle Frank kalbamės apie tokias literatūrines istorijas - geismo, pažinimo, malonumo, nekaltybės ir nuopuolio. (S)Laimos Stasiulionytės nuotrauka.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Rašytojos Jurgos Tumasonytės knygoje „Naujagimiai“ skirtingų novelių siužetai galiausiai susijungia į vientisą pasakojimą, kurio ašimi būtų galima pavadinti gimimą – ir žmogaus, ir jo istorijos.Autorė mus kviečia nusikelti į „pradžių pradžią“, ir, pasitelkdama mito logiką, atkeliauja iki pabaigos, kurioje prasideda nauja pradžia – užsimezga gyvybė.O kaip naują pradžią suvokiame kūryboje? Ar kiekviena knyga, atskira novelė, eilėraštis mums reiškia naują pradžią? „Pirmo sakinio“ pokalbis su Jurga Tumasonyte.Lauros Vansevičienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kuriant turbūt neįmanoma pasikliauti vien tikrove – į mūsų kūrybą įsilieja ir kiti realybės papildiniai. Kaip jie veikia pasakojime, kaip dera su tuo, kas apčiuopiama ir kokius babilonus sukuria mūsų atmintyje?„Pirmame sakinyje“ viešinti poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė – apie vaizduotę, sapnus, prisiminimus ir nuojautas. Apie tikrovę atrakinusį surūdijusį raktą iš sakinio.Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Su dviem rašytojais ir dviem vasarotojais – Sauliumi ir Artūru – prisimename vaikystės ir paauglystės vasaras: ar jos prisiminimai pilni nuotykių, ar nuobodulio, ar draugysčių, ar vienatvės valandų, ar poilsio, ar pagalbinių darbų soduose ir daržuose, ar tarp pasakojimų apie ledus, limonadus, pokštus, ežerus, jūras, iškylas ir kaimus lieka vietos skaitytoms knygoms.Ar tų vasarų įspūdžiai nugulė kaip nors į jų kūrybą – kaip siužetas, motyvas, metafora, palyginimas ar ilgesys.Apie jaunų dienų vasaras „Pirmame sakinyje“ kalbamės su poetu, vertėju Artūru Valioniu ir rašytoju, literatūrologu Sauliumi Vasiliausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jau beveik du šimtus metų pasauliniuose literatūros vandenyse plaukioja Hermano Melville‘io „Mobi Dikas“. Toks pat galingas, nepailstantis, laiko neįveikiamas. Jis sužavi šimtus tūkstančių skaitytojų, kurie nori jį ne sumedžioti, o suprasti jo daugiasluoksnį pasakojimą.Vienas iš tokių skaitytojų – poetas, antikvarininkas Edmondas Kelmickas, galintis kalbėti apie šį kūrinį valandų valandas, kaip paskui banginį plaukiantis laivas.Su juo „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie jam daugybę metų svarbias ar naujai iškylančias romano „Mobi Dikas“ interpretacijas, žvilgtelint tai į Bibliją, tai į Shakespeare‘o tomelį.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Niekas iki galo nežino, kas glūdi mūsų archyvuose. Net tai, kas guli oficialiose atminties institucijose, nėra visiškai peržiūrėta ir įdomūs nepublikuoti literatūros kūriniai gali slėptis po nieko nesakančiais aprašais.Štai Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas Juozapas Blažiūnas dalinasi paskutiniųjų metų atradimais: iki šiol niekur viešai nerodyti, privačiame Juozo Budraičio archyve buvę rašytojo Ričardo Gavelio kino scenarijai arba baltarusių poeto Jankos Kupalos kūriniai, kuriuos pamatę iš Baltarusijos atvykę tyrėjai nesulaikė ašarų.Su Juozapu Blažiūnu „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie tai, kokių literatūrinių įdomybių jis yra atradęs archyve ir kas dar galėtų būti ten atrasta.Nuotraukos autorė – Isaiah Fainberg.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Arvydas Belkevičius dvidešimt metų dirba skirtingus darbus, susijusius su Lietuvos rašytojų sąjunga ir jos leidykla. Anksčiau – ūkvedys, dabar – vairuotojas ir knygų išvežiotojas.Kartu su juo po renginius visoje Lietuvoje keliaujantys rašytojai mini subtilų Arvydo humoro jausmą, atsidavimą savam darbui ir mokėjimą kalbėtis tiek apie kelią, tiek apie literatūrą.„Pirmame sakinyje“ – pokalbis su Arvydu, kurį aplankėme knygų sandėlyje. Čia ir pasikalbėjome apie keliones su knygomis ir jų autoriais. Kelis jų, beje, laidoje taip pat išgirsime.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta