Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Atvykę į svečią šalį dažnai skubame pažinti ją lankydami žymiausias jos vietas: architektūros paminklus, muziejus, galerijas, sporto arenas. Maistas dažnai nueina į antrąjį planą ir tampa tik priverstine pertrauka numarinti gurgiantį skrandį ir papildyti energijos atsargas. Vis tik ką apie konkrečią šalį ar tautą liudija jos maisto tradicijos tiek gaminant virtuvėje, tiek susėdus prie bendro stalo eilinei vakarienei ar minint kurią nors šventę? Kartu su Nida Degutiene šiandien pasižvalgysime po Izraelio ir Australijos kulinarinius lobynus ir už jų glūdinčias tradicijas.Ved. Donatas Puslys

Jeilio universiteto leidykla leidžia nuostabią knygų seriją, kurios tikslas yra glaustai papasakoti vieno ar kito dalyko istoriją. Pavyzdžiui, „Glausta mokslo istorija“, „Glausta archeologijos istorija“, „Glausta meno istorija“, „Glausta mokslo istorija“, „Glausta religijos istorija“, „Glausta kalbos istorija“. Viena iš knygų – „Glausta filosofijos istorija“ – netrukus pasirodys ir lietuviškai. Tad su leidėju, leidyklos „Phi knygos“ vadovu Tomu Šinkūnu kalbamės ne tik apie šią Nigelo Warburtono knygą, tačiau ir apskritai apie filosofijos istoriją, filosofiją populiarinančias knygas, filosofiją mokykloje ir mokinių žinių egzaminavimą.Ved. Donatas Puslys

Kol nemaža dalis Lietuvos laukia Pasaulio krepšinio čempionato, pasikalbėkime apie tikrąjį sporto karalių – futbolą. Kaip futbolas gali padėti geriau suprasti modernųjį pasaulį ir jo iššūkius? Kiek dar svarbios klubų tapatybės, įsikūnijusios bendruomenėje? Ar futbole dar įmanomas lojalumas? Ar tapatinamės tik su nugalėtojais? Kodėl vis daugiau žmonių ima palaikyti ne komandas, o paskirus žaidėjus? Apie visa tai – pokalbis su filosofu, publicistu Pauliumi Gritėnu.Ved. Donatas Puslys

Apie literatūros kritikos funkciją, kritiko santykį su autoriumi, kintančią Lietuvos knygų leidybos situaciją, literatūrinius festivalius, skaitymą kaip poilsį ir kaip darbą, smaugiančius terminus, knygos vaidmenį formuojant miesto tapatybę kalbamės su su metų knygų kritikės apdovanojimo laureate Jūrate Čerškute.Ved. Donatas Puslys

Kaip ruošiamės ateičiai? Kaip mokomės? Kaip tam panaudojam fizines miesto erdves, ir kaip - fikcijas? Apie miestą, edukaciją ir ateities projekcijas kalbamės su rašytoja ir EDU Vilnius vadove Une Kaunaite.Ved. Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas

Kokią įtaką Lietuvos viešojoje erdvėje turi kairiosios idėjos, ypač kalbant apie ekonomiką? Kiek Lietuvos kairės paveldą vis dar apibrėžia Algirdo Brazausko asmenybė ir epocha, ir kokias kryptis šiandienai gali pasiūlyti tarpukario kairės palikimas? Kaip apibrėžiame solidarumą ir koks vaidmuo šios vertybės įtvirtinime tenka valstybei, o koks pilietinei visuomenei? Kaip Europos kairę pakeitė karas Ukrainoje? Visus šiuos klausimus svarstome su Solidarumo instituto vadovu Liutauru Gudžinsku.Ved. Donatas Puslys

Kaip valstybinis istorijos egzaminas atrodo iš jį laikančių mokinių pusės ir kokias tendencijas įvardina egzaminą vertinantys mokytojai? Kas tikrinama – žinios ar įgūdžiai? Kokių pokyčių atneš nauja istorijos bendrojo ugdymo programa? Ar iš tiesų geram mokytojui nereikia vadovėlių ir kaip kinta vadovėlių pateikiami pasakojimai? Ar istorijoje pastebime tik didžiąsias asmenybes? Kaip istorija gali ugdyti empatiją? Ar būta aukso amžiaus? Apie visa tai pokalbis su istorike, Karalienės Mortos mokyklos istorijos mokytoja Laura Valante.Ved. Donatas Puslys

Po neseniai vykusio Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pasigirdo nemažai kritikos, kad tokios temos kaip žemdirbiškoji kultūra ar tokie autoriai kaip Donelaitis ar Šatrijos Ragana yra tiesus kelias į jaunosios kartos atbaidymą nuo literatūros. Kaip vertinti patį egzaminą ir jam išsakytą kritiką? Ar mokykla išmoko mokinį savarankiško mąstymo ir suteikia instrumentų analizei, ar vis tik įdiegia tam tikras klišes, kurias svarbu atkartoti norint gero vertinimo? Kokie tikslai apskritai keliami literatūros pamokoms mokykloje? Ar literatūros pamokos gali padėti jaunuoliams geriau suvokti šiandieninius iššūkius – žmogaus teisių problematiką, klimato kaitą ir ekologiją, pasikeitusį informacijos vartojimą ir melagienas? Kaip programoje dera klasika ir šiuolaikinė literatūra, Lietuvos bei užsienio autoriai ir ar šiandien vis dar reikalingas toks dalykas kaip kanonas. Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju, programos „Renkuosi mokyti“ alumnu Aliumi Avčininku.Ved. Donatas Puslys

Su neseniai savo veiklą pradėjusio „Europietiškos dešinės instituto“ vadovu Teodoru Žuku kalbamės apie tai, kokią įtaką Lietuvos politiniam laukui gali daryti prie partijų besikuriantys analitiniai centrai. Kaip šiandien apsibrėžiame europietiškumą ir dešinumą? Kodėl dalis jaunimo traktuoja demokratiją kaip duotybę ir nebelaiko jos savaiminiu gėriu? Kas darytina, kad situacija keistųsi? Ar narsiai savo šalį ginantys ukrainiečiai paskatins mus iš naujo pažvelgti į vieningos Europos ir demokratijos privalumus?Antroje pokalbio dalyje dėmesį sutelkiame į T. Žuko daktaro disertacijoje vykdomus Pirmojo pasaulinio karo tyrimus, analizuojančius karo kaltės sampratą XXI amžiaus istoriografijoje. Taip pat skiriame dėmesio šimtmetį mininčio buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henrio Kissingegio politiniam ir intelektualiniam palikimui.Ved. Donatas Puslys

Trejus metus rašęs ir socialiniame tinkle „Facebook“ sekmadienio Evangelijos meditacijas, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ visas jas sudėjo į knygą „Sekmadienių stabtelėjimai“. Šia proga su arkivyskupu kalbamės apie tai, kaip socialiniai tinklai gali būti išnaudoti evangelizacijai ir kokį mūsų visuomenės veidą jie atskleidžia. Kokia šiandien yra priesako švęsti sekmadienį prasmė, kaip sustoti laikmetyje, kai, anot sociologo Thomaso Hyllando Erikseno, esame priversti vis greičiau bėgti tik tam, kad išliktume vietoje? Kaip pats arkivyskupas, šiuo metu atsakingas ir už pasaulio lietuvių katalikų sielovadą, randa laiko stabtelėjimui ir meditacijai?Ved. Donatas Puslys

„Mes, liberalūs internacionalistai, daug dėmesio, ir pelnytai, skyrėme kitai pasaulio pusei, tačiau pamiršome savo pačių visuomenių pusę. Nelygybė buvo ne tik ekonominė ir socialinė, ji buvo kultūrinė: dėmesio ir pagarbos nelygybė. Kiek daug su simpatija parašytų straipsnių apie sunkumus, su kuriais susiduria baltoji darbininkų klasė vargingesniuose regionuose, skaitytojai galėjo atrasti liberaliuose metropolių laikraščiuose, kaip kad „The New York Times“ ir „The Guardian“, – savo knygoje „Tėvynės: asmeninė Europos istorija“ analizuodamas demokratijai kylančius iššūkius ir populistinių jėgų stiprėjimą rašo istorikas Timothy Gartonas Ashas. O kiek dėmesio patiriantiems socialinę atskirtį skiria mūsų žiniasklaida ir kaip konkrečiai tai atsispindi mūsų spaudos fotografijoje?Kiek dėmesio kokybiškai fotografijai ir fotožurnalistikai skiria žiniasklaidos priemonės Lietuvoje? Kaip ugdyti visuomenės raštingumą analizuoti fotografijas? Kaip socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai keičia spaudos fotografiją? Kaip spaudos fotografijoje atspindimas karas Ukrainoje ir kokios Lietuvos bei pasaulio temos praėjusiais metais sulaukė didžiausio spaudos fotografų dėmesio? Albumo „Lietuvos spaudos fotografija ‘23“ pasirodymo proga visus šiuos klausimus analizuojame su Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ pirmininke Evgenia Levin.Ved. Donatas Puslys

„Mūsų visų tėvynė yra atmintis. Štai joje mes ir gyvename“, – sako vienas iš šviesaus atminimo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus personažų rabinas Uri. Kita herojė Danuta-Hadasa teigia, kad tvirčiausi paminklai būna ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą. Apie iš žodžių suręstu paminklu tapusią G. Kanovičiaus kūrybą, atminties ir užmaršties akistatą, Šeduvoje kuriamą „Dingusio štetlo“ muziejų ir jo misiją puoselėti atmintį kalbamės su G. Kanovičiaus sūnumi, poetu, eseistu, „Dingusio štetlo“ projekto iniciatoriumi Sergejumi Kanovičiumi.Ved. Donatas Puslys

Pernai, kalbėdamas Bratislavoje, Indijos užsienio reikalų ministras diskusijoje, kodėl jo šalis perka rusišką naftą ir taip prisideda prie karo Ukrainoje finansavimo, buvo tvirtas ir net kategoriškas. Žurnalisto klausimą, kaip Indija gali tikėtis Europos paramos konflikte su Kinija, jei elgiasi kaip nepatikimas partneris, jis atrėmė tvirtai: „Kaip Azijoje išvis kas nors gali pasitikėti Europa?“ Kiek vėliau jis pridėjo dar daugiau: „Europa turi pagaliau išaugti iš nuostatos, kad Europos problemos yra pasaulio problemos, bet pasaulio problemos nėra Europos problemos.“Taigi šiandien kalbamės apie Indiją. Šalis, kurios paskutinių kelerių metų populiacijos augimas yra maždaug po procentą per metus (kai tuo tarpu Kinijos – 0,1 procento per metus) ir kuri šiemet turi pralenkti Kiniją ir tapti didžiausia pagal gyventojų skaičių šalimi pasaulyje. Kaip kolonijinis paveldas gali padėti suvokti Indijos šiandieną? Kokie šios šalies santykiai su Rusija, Kinija, Pakistanu ir Vakarais? Su kokiomis problemomis susiduria didžiausia pasaulio demokratija?Be to, Bolivudas kaip minkštosios galios simbolis jau nebėra tik vietinei rinkai skirtas produktas. „Netflix“ pasirodęs filmas RRR muša žiūrimumo rekordus net ir valstybėse be didelės indų emigrantų bendruomenės. O „The Disciple“ apskritai vakarų žiūrovą veda į nykstančios muzikos pasaulio klodus. Tad kokia ta Indija – galybė, kurią mes atsisakome matyti?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Vadinamųjų globaliųjų Pietų valstybės dėl augančių ekonomikų tampa vis svarbesnėmis žaidėjomis tarptautinėje sistemoje. Tačiau pastaruoju metu šios šalys susilaukia nemažai kritikos dėl savo pozicijos Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Jos renkasi ne stoti į aukos pusę, o likti sėdėti ant tvoros, t. y. nesirinkti jokios pusės, pastebi apžvalgininkai. Kas lemia tokį poziciją? Ekonominiai interesai, istorinės nuoskaudos bei nusiteikimas prieš Vakarus ir ypač JAV, kintanti tarptautinių santykių aplinka ir vienpolio pasaulio fragmentavimasis, o gal pragmatiniai išskaičiavimai nenorint prisijungti prie nė vienos iš didžiųjų galių stovyklų?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Niekur kitur iššūkis tarptautinei tvarkai nėra kompleksiškesnis tiek kalbant apie regioninės tvarkos organizavimą, tiek apie užtikrinimą, kad ši tvarka derėtų su likusio pasaulio taika ir stabilumu“, – taip apie Vidurio Rytus savo knygoje atsiliepė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Trijų didžiųjų monoteistinių religijų lopšys. Teritorija, kurioje iškilo ir kurioje žlugo didžiosios imperijos. Į šį regioną dažnai žvelgiame per savo interesų – energetinių išteklių, valstybės kūrimo ir jos stabilumo užtikrinimo, demokratijos ir žmogaus teisių plėtros, kovos su terorizmu ir t.t. – prizmę. Tačiau kaip pasaulį ir jo esamą tvarką regi pagrindiniai šio regiono žaidėjai? Kokie yra jų siekiai ir vizijos?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Koks Kinijos vaidmuo Rusijos kare prieš Ukrainą? Ar Pekinui apsimoka besąlygiškai remti Maskvą ir rizikuoti atstumti Vakarus? Ką liudija Kinijos pasiūlytas taikos planas? Kokias karo pamokas analizuoja Pekinas ir ar Kinija gali ryžtis invazijai į Taivaną? Kodėl Kinija siekia peržiūrėti tarptautinių santykių architektūrą ir kaip ji įsivaizduoja tarptautinę sistemą? Kaip Kinijos praeitis veikia šalies elgseną šiandien?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

1995 metais Umberto Eco paskelbė esė „Amžinasis fašizmas“. Ten jis išskyrė keturiolika punktų (tokių kaip mačizmas, tradicija kaip kultas, tautos vaizdavimas apgultyje), kuriais remiantis galime konkretų režimą įvardinti fašistiniu. Bet ar tai ne perdėm abstaktu? Juk visi tie punktai tinka apibūdinti beveik visus diktatūrinius režimus. Bet ar visos diktatūros yra fašistinės? Ar šita sąvoką nėra išskydusi, nebereiškianti nieko ir tiesiog patapusi epitetu bet kokio bet kokiam blogam režimui ar tironui apibūdinti? Kitaip tariant, mes bet kurį antidemokratinį reiškinį (ir net nebūtinai atidemokratinį), linkę vadinti fašistiniu, nes tai grynojo, tyrojo blogio sinonimas.Pavyzdžiui Rusijos karo Ukrainoje kontekste, gimė terminai putleris ir rašistai kuriantys asociaciją su hitlerine nacių vokietija. Bet ar nėra taip, kad Rusiją vadindami fašistine, (taip kaip visus žmogžudžius vadindami bepročiais) mes viską suniveliuojame ir pro mūsų akis prasprūsta konkreti istorinė situcija? Mes tampame nepajėgūs pastarosios analizuoti ir mąstome pasikartojančiomis klišėmis. Trumpiau tariant, ar nenutinka taip, kad mes nesuvokiame ne tik nacistinės Vokietijos ar fašistinės Italijos kaip istornių fenomenų, bet drauge imame nesuprasti ir putinistinės Rusijos?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Lygiai prieš dvidešimt metų, 2003 metų kovo devynioliktąją, prasidėjo JAV karinė intervencija į Iraką, lūžinis įvykis po Šaltojo karo pabaigos. Tiek politine, tiek karine prasme tai buvo itin kontraversiška opercija. Viena vertus vykdyta be JTO pritarimo, kita vertus neturint aiškių karinių tikslų ir neplanuojant, koks bus Irako likimas po Sadamo Huseino nuvertimo. Bet svarbiausia – visa karinė akcija inicijuota remiantis itin nepatikimais žvalgybiniais duomenimis. Karas, rodos, įkvėptas imperinės arogancijos, galiausiai JAV atvedė prie persitempimo. Ar galime kalbėti apie JAV dominavimo pasaulyje pabaigą? Kaip vertinti Jungtinių Valstijų ir Europos (ypač Lietuvos) santykius Ukrainos karo akivaizdoje? Ar apskritai, galime apie JAV mąstyti kaip apie imperiją? Atsinaujinusiuose „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame į imperiologines bei geopolitines batalijas.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kaunas neretai yra pristatomas kaip modernaus lietuviško tautiškumo bastionas, savotiška atsvara daugiakultūriam Vilniui. Tad tik dar įdomiau į tarpukario laikinąją sostinę pažvelgti iš žydiškosios ir dar, negana ta, kairuoliškos perspektyvos. Apie Kalmeno Zingmano knygą „Sraigtiniai laiptai“ kalbamės su jos vertėja Goda Volbikaite. Kokias opiausias miesto socialines, ekonomines problemas fiksuoja rašytojo plunksna?Ved. Donatas Puslys

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui kovo 20 dieną kviečiant pagerbti žydų gelbėtojus, pasaulio tautų teisuolius, su naujuoju muziejaus vadovu Simonu Strelcovu kalbamės apie šių žmonių atminimo įamžinimą, jų siunčiamą žinią šiandienai. Pokalbyje aptariame muziejaus viziją ir misiją supažindinant su turtinga, tačiau kartu ir tragiško Holokausto laikotarpio paženklinta Lietuvos žydų istorija, muziejaus siūlomas ir planuojamas edukacines veiklas bei tyrimus. Apie kokį muziejų svajoja naujasis jo vadovas, kokie gerieji užsienio pavyzdžiai jį įkvepia ir kokius didžiausius iššūkius jis regi kelyje?Ved. Donatas Puslys

Kaip iškilo ir iš kur save kildino svarbiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės: prie karalių priartėję Radvilos, jiems pirštinę metę Chodkevičiai, nuo raštininkų iki kanclerių iškilę Sapiegos, nekarūnuoti Lietuvos valdovai Pacai ir turtingiausi bei galingiausi Lietuvoje Tiškevičiai? Kokį pėdsaką šios giminės palieka svarbiausiuose Lietuvos istorijos įvykiuose – Liublino unijoje, kovose prieš Maskvą, Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose, sukilimuose prieš caro imperiją, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, įvykdžiusioje žemės reformą? Apie visa tai – pokalbis su knygos „Mėlynas kraujas“ autoriumi istoriku Eimantu Gudu.Ved. Donatas Puslys

Įtraukiojo ugdymo, bendrųjų programų atnaujinimo, tūkstantmečio mokyklų kūrimo, mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo – ko jau ko, bet reformų Lietuvos švietime tikrai nestinga. Kaip visų šių permainų kontekste gyvuoja miestelių ir kaimų mokyklos? Apie visa tai kalbamės su Dubysos aukštupio mokyklos direktoriumi Vaidu Baciu ir po studijų Jungtinėje Karalystėje mokytojauti į Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnaziją atvykusia programos „Renkuosi mokyti“ mokytoja Auguste Baltrūnaite.Ved. Donatas Puslys

Nuo kitų metų pradžios Lietuvoje įsigalios įtraukiojo ugdymo modelis, pagal kurį specialiųjų poreikių turintiems vaikams atsivers visos bendrojo ugdymo mokyklos. Kas apskritai yra tas įtraukusis ugdymas? Be to, šiandien apstu diskusijų, ar esame jam pasiruošę, kokios pagalbos stinga mokytojams, kaip toks modelis gali atsiliepti mokinių akademiniams rezultatams. Tačiau ar mokykla yra tik apie akademinius rezultatus? Ar iš įtraukiojo ugdymo laimi tik mokiniai su specialiaisiais poreikiais, o gal ir jų neturintieji įgyja labai svarbių įgūdžių? Apie tai, kaip šiandienos mokykloje kurti vaikocentrine filosofija pagrįsta aplinką kalbamės su programos „Renkuosi mokyti“ vadovu, Vilniaus Šilo mokyklos mokytoju Arturu Adamu Markiewicziumi bei Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos geografijos mokytoja ir karjeros specialiste Kornelija Čepyte.Ved. Donatas Puslys

Ar tai, kaip istorija šiandien yra dėstoma mokykloje, padeda jaunam žmogui geriau susigaudyti šiandieninio pasaulio aktualijose? Kaip aktualizuoti istoriją šiandienai? Ar susitelkimas į valstybinį egzaminą leidžia atskleisti disciplinos grožį? Kokią nacionalinę tapatybę – pilietinę ar etninę – siekiame formuoti? Kaip daugiaperspektyvė prieiga istorijoje pasitarnauja nagrinėjant Antano Smetonos palikimą? Ar jaunoji karta turi istorinių įvykių, kurie būtų neatsiejama jų tapatybės dalis? Koks istorijos ir pilietiškumo santykis ir kokia šiandieninė jaunoji karta? Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytoju Laurynu Kudijanovu ir VGTU Inžinerijos licėjaus istoriku Daliumi Vinciūnu.Ved. Donatas Puslys

Į ką dairomės ieškodami gairių Lietuvos švietimo reformoms? Ar egzistuoja toks tobulas modelis, kurį tiesiog galėtume perimti ir pritaikyti pas save? Kaip gerieji užsienio valstybių pavyzdžiai galėtų padėti mums spręsti savo švietimo sistemos bėdas? Kiek Lietuvos švietimo sistemoje dar liko nepasitikėjimo? Kaip dera siekis ugdyti kompetencijas ir išorinis žinių tikrinimas egzaminais? Kiek dabartinė egzaminų sistema dera su siekiu vystyti įtraukųjį ugdymą? Kuo panašūs Lietuvos ir Belgijos švietimo sistemų iššūkiai? Apie visa tai kalbamės su Mokyklų tobulinimo centro vadove Egle Pranckūniene ir programos „Renkuosi mokyti“ šeštosios karto alumne, Belgijoje prancūzų kalbą šiuo metu dėstančia Urte Penkauskaite.Ved. Donatas Puslys

Ką žvilgsnis į lietuvių grožinę literatūrą gali pasakyti apie kintantį mūsų santykį su žydais? Kodėl Lietuvos rašytojai laikėsi vienos ar kitos pozicijos vietos žydų, ir apskritai visos žydų tautos atžvilgiu? Kas lėmė lietuvių rašytojų mąstymą? Kaip įtakojo lietuvių literatūrą tradicinė per šimtmečius nusistovėjusi Katalikų Bažnyčios pozicija, neretai tiesmukai žydus įvardijanti kaip Viešpaties kankintojus, katalikybės priešus? Šiuos ir kitus klausimus savo knygoje „Žydai lietuvių literatūroje: nuo priešo iki sąjungininko“ nagrinėja mokytojas Vytautas Toleikis.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Ciklą apie Europos istorines traumas baigiame pozityvia nata – žvilgsniu į Europos Sąjungos istoriją. Tai yra istorija pastangos kurti tokią Europos bendriją, kurioje iki tol senąjį žemyną skaldę skirtingi interesai būtų paversti bendru rūpesčiu, kur bendradarbiavimo dvasia pakeistų galios logiką, kai, anot senovės graikų istoriko Tukidido, stiprieji gali daryti, ką nori, o silpniesiems tenka iškęsti tai, ko pakeisti jie paprasčiausiai negali. 2012 ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Tačiau atrodo, kad ilgą laiką ES pasiekimai buvo nuvertinami. Vis tik brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą paskatino daugelį permąstyti ES naudą ir atrasti šiame projekte ne tik ekonominę naudą, tačiau visų pirma taikos projektą. Projektą, kuris Šaltojo karo metais garantavo taiką ir klestėjimą Vakarų Europai, o po Šaltojo karo pabaigos įtraukė ir dalį buvusių Rytų bloko šalių, kad Europa vėl kvėpuotų abiem plaučiais. Žvilgsnis į tas valstybes, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nespėjo įšokti į ES traukinį, leidžia mums patiems įsivaizduoti, kaip šiandien galėtume gyventi, jei patys būtume pavėlavę ir būtume traktuojami ne kaip neatskiriama europinės šeimos dalis, o Rusijos privilegijuotų interesų zona, kurioje Maskva manosi galinti siekti primesti savo valią.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Vokiečių istorikas Clausas Leggewie teigia, kad bendrą Europos atmintį ar bent jau pastangas tokią turėti galime įsivaizduoti kaip septynis koncentrinius apskritimus, kurių kiekvienas simbolizuoja skirtingus klausimus. Pradėdamas nuo to, kad Holokausto atmintis yra negatyvus Europos steigties mitas, įsikūnijęs posakyje „niekada daugiau“, toliau jis kalba apie tokius klausimus kaip totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimai, priverstiniai Europos gyventojų perkėlimai kaip bendraeuropinė trauma, karą ir karo metų atmintį, Europą kaip imigracijos tikslą, Europos sėkmės istoriją po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuošalyje nelieka ir dar vienas esminis Europos istorijos dėmuo – kolonializmo istorija ir jos palikimas šiandienai. Tad šiandienos laidos tema – Europos kolonializmo istorija ir skirtingas Europos valstybių santykis su šia praeitimi.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

1914 metų Kalėdų taika tapo vienu iš žymiausių ir kartu labiausiai mitologizuotų Pirmojo pasaulinio karo įvykių. Pasakojama, kad Flandrijos apkasuose kovojantys britų kariai Kūčių vakarą išgirdo savo apkasuose kalėdines ir patriotines dainas dainuojančius vokiečių karius. Pirmą šv. Kalėdų dieną buvo paskelbtos paliaubos ir kariai iš priešiškų apkasų susitiko niekieno žemėje, kur apsikeitė dovanėlėmis, įsiamžino bendrose nuotraukose, laidojo kritusius kovos draugus, o taip pat sužaidė improvizuotas futbolo rungtynes. Nors šiandien istorikai ir ginčijasi, kaip viskas vyko, tačiau svarbesnė šiuo atveju yra moralinė istorijos žinia, kad nepaisant priešiškumo, brutalios gyvybes pasiglemžiančios kovos egzistuoja kažkas didesnio bendražmogiško, kas mus visus vis tik vienija, kad priešiškoje atmosferoje kitame galime regėti ne tik sunaikintiną taikinį, tačiau ir žmogų, kuris taip kenčia, ilgisi namuose paliktų artimųjų. Įkvėpti šios istorijos specialioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje kalbamės apie įkvepiančias istorijas, kai tamsiausiais istorijos momentais sužiba žmoniškumas.Ved. Donatas Puslys

Žlugus Sovietų Sąjungai milijonų žmonių gyvenimuose Rytų Europoje įvyko milžiniškas pokytis: jie tapo naujų sukurtų ar atkurtų valstybių, piliečiais, patyrė perėjimą prie demokratinio politinio režimo ir rinkos ekonomikos. Lietuvoje dažnai prisimename reikšmingiausius tautinio atgimimo bei kovos už laisvę įvykius, tačiau mažai žinoma ir kalbama, kaip žmonės išgyveno pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį – didelių ir greitų pokyčių laikotarpį. Atmintį apie šias patirtis tyrinėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkės Jogilė Ulinskaitė ir Rosita Garškaitė-Antonowicz, studentams padedant atlikusios daugiau nei septyniasdešimt biografinių interviu su Panevėžio ir Jonavos bei gretimų apylinkių gyventojais. „Mažosios Europos pokalbiuose“ – pašnekesys su mokslininkėmis apie tai ką atskleidė jų mokslinis žvilgsnis į transformacijos laikotarpį.Ved. Donatas Puslys

Ispanija šiandien dažnai įsivaizduojama kaip tikras turistų rojus. Turbūt jokia kita valstybė Europoje neturi tokio ryškaus stereotipo: tik Ispanijoje praleisi laiką ypač maloniai. Geras maistas, jūros gėrybės, vynas, juokas, daug saulės šviesos, truputį šokių, šypsenos. Tikra pažadėtoji laimės žemė, kurioje niekas neskuba ir taria „rytoj“. Tačiau už šio įvaizdžio slypi valstybė, kuri kadaise kilo į žygį ieškoti neatrastų žemių ir naujų prekybos kelių, kuri dalijosi pasaulį, didžiavosi savo nenugalimąja armada ir dar prieš Jungtinę Karalystę tapo pirmąja imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. XX amžiuje Ispanija tapo valstybe, kurią draskė brutalus pilietinis karas, palikęs ženklų pėdsaką tokių jį įamžinusių rašytojų kaip Ernestas Hemingway‘us ar George‘as Orwellas biografijose. Tuo tarpu fašistinės Francisco Franco diktatūros palikimas dar ir šiandien nėra tik į istorijos knygas ramiai atgulusi praeitis.Ved. Donatas Puslys

Istorikas Timothy Gartonas Ashas savo knygoje „Solidarumas. Lenkijos revoliucija“ rašo, kad šiandieninę Lenkiją geriausiai apibūdina iš XIX amžiaus septintojo dešimtmečio ateinantis posakis: „Lenkai sukyla prieš minkštą pavergėją, nes gali; lenkai sukyla prieš brutalų pavergėją, nes privalo.“ Anot jo, lenkiškąją sąmonę formavo sukilimų tradicija, romantinis mesianizmas, bažnyčios vaidmuo ir kultūrinis inteligentijos darbas. Keliautojams besidžiaugiant, kad jau visai netrukus traukiniu bus galima vykti maršrutu Vilnius-Kaunas-Varšuva-Krokuva, „Mažosios Europos pokalbiuose“ siūlome ekskursiją į kaimyninės šalies istoriją, palikusią ryškų pėdsaką valstybės ir tautos šiandienojeVed. Donatas Puslys

Šalis, suvienyta geležimi ir krauju ir pavėlavusi į kolonijų dalybas. Valstybė, po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare degusi revanšizmu ir patikėjusi mitu apie išdavystę ir dūrį į nugarą. Šalis pagimdžiusi totalitarinį nacių režimą, sąjungoje su Sovietų Sąjunga įžiebusi Antrąjį pasaulinį karą ir įvykdžiusi Holokaustą. Geležinės uždangos pusiau padalinta valstybė. Pavyzdys, kaip atgailauti ir susitaikyti su siaubinga istorija. Vieningos Europos projekto ramstis. Ostpolitik kaip suartėjimo su Sovietų Sąjunga skatinant pokyčius architektė. Europos Sąjungos didžiausia ekonominė galia. Šalis, kurią vieni laiko pavyzdžiu, o kiti smerkia dėl daugelio dalykų – nuo politikos pabėgėlių ir migrantų klausimu, iki pacifizmo ir santykių su autoritariniais režimais. Tad šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ apie tai, kaip suprasti šiandieninę Vokietiją.Ved. Donatas Puslys

Vienas iš mitų, kuriais vadovaujasi žmonija, yra prarastojo aukso amžiaus. Ir reiškiasi jis plačiai – nuo eilinių žmonių prisiminimų, kad anksčiau gyventi buvo geriau, iki valstybių politikos, kuria siekiama atkurti prarastą galią ir didybę. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios galios statusą prarado ne tik mūsų jau praėjusioje laidoje aptarta Jungtinė Karalystė, tačiau ir tiek karine, tiek kultūrine galia buvusi Prancūzija. Istorikai liudija, kad būtent prarastos Prancūzijos didybės atkūrimas buvo Prancūzijos pasipriešinimo simbolio ir vėliau šalies lyderio Charlesio de Gaulle‘io tikslas. De Gaulle‘io palikimas dar ir šiandien stipriai jaučiamas Prancūzijoje, pavyzdžiui, dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono politikoje. Ir ne tik jo, nes analizuojant šiandienos politinius ir geopolitinius iššūkius skamba ir Napoleono, jakobinų revoliucionierių ar net Karaliaus Saulės vardai. Kokį istorijos sunkį jaučia šiandieninė Prancūzija ir kaip ji ją paveikė tokie tokios krizės kaip konfliktas Alžyre, galiausiai atvedęs į Alžyro nepriklausomybę?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kodėl Serbijos tautiniam mitui toks svarbus Kosovas ir kaip ši šiandien jau nepriklausoma valstybė žymi serbiškojo nacionalizmo gimimą ir jo krachą? Kaip Serbijoje prisimenamas po Jugoslavijos subyrėjimo kilęs karas ir ką apie konfliktuojančius istorinės atminties režimus liudija karo nusikaltėliui skirtas gatvės menas Belgrade? Ko iš serbų studentų galime pasimokyti apie nesmurtinio pasipriešinimo autoritariniams lyderiams taktikas?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Britanija šiandien kontroliuoja likimus maždaug 350 mln. svetimų žmonių, kurie kol kas nepajėgia patys valdyti savęs ir kurie lengvai gali tapti plėšimų ir neteisingumo aukomis, jei jų negins tvirta ranka. Britanija suteikia jiems valdymą, kuris, be abejo, turi savų trūkumų, tačiau kurio, norėčiau patvirtinti, nuo jos priklausomiems žmonėms niekada nesuteikė jokia kita valstybė“, – 1909 metais rašė profesorius George‘as M. Wrongas. „Kolonializmas lėmė rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusią netoleranciją. Afrikiečiai, iš Afrikos kilę žmonės, azijietiškos kilmės žmonės, čiabuviai buvo kolonializmo aukos ir šiandien tebėra kolonializmo padarinių aukos“, – 2001 metais buvo skelbiama Pasaulinės konferencijos prie rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir susijusią netoleranciją Durbano deklaracijoje.Šiomis dviem citatomis savo knygą „Imperija“ pradeda istorikas Nialas Fergusonas. Ir šie du požiūriai įkūnija visiškai priešingus požiūrius į imperijos vaidmenį. Nors nuo 1909 iki 2001 metų Jungtinė Karalystė neteko savo imperijos, kurioje niekada nenusileidžia saulė, tačiau imperijos paveldas dar ir šiandien stipriai veikia britų valstybę ir visuomenę – ar kalbėsime apie savo vietos pasaulyje paiešką ir santykius su Europos Sąjunga, ypatingus santykius su JAV, ar analizuosime šiandien vykstančias istorinės atminties kovas, kurios kartais virsta neįtinkančių paminklų griūtimis ar karštais ginčais dėl vienos ar kitos asmenybės istorinio vaidmens. Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptarsime gyvenimą prarastos imperijos šešėlyje.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Veikiausiai ne kartą girdėjote sąvoką balkanizacija, reiškiančią iki tol taikiai tarpusavyje gyvenusių skirtingų tautų ir religijų susiskaldymą ir susipriešinimą, atvedantį iki genocido. Ar šis terminas netapo tik aklai klijuojama kliše, kuri nieko nebepaaiškina, o tiesiog žemina tuos, kuriems ji taikoma? Kaip Bosnija, kurios sostinėje Sarajeve dar 1984 metais vyko žiemos olimpiada ir kuris būdavo vadinamas Balkanų Šveicarija, kilo kruvinas konfliktas, atvedęs iki genocido Srebrenicoje? Kaip šiandieninėje Bosnijoje kaunasi atmintis ir užmarštis? Kaip istorijos traumos virsta turistų traukos objektu? Ir ar menas gali padėti užgydyti karo padarytas žaizdas?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Praėjusioje „Mažosios Europos laidoje“ kalbėjomės apie Vidurio Europą kaip kruvinąsias žemes, išgyvenusias nacių ir komunistinį totalitarinius režimus. Istorinė patirtis lemia, kad regionui būdingas nepasitikėjimas Rusija. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje pripažino, kad derėjo geriau įsiklausyti į Vidurio Europos lyderių jau ilgą laiką skelbtus perspėjimus dėl Kremliaus.Vis tik regione yra viena išimtis – Vengrija. Šalis, kurios režimas kelia iššūkių ne tik demokratijos ir teisės viršenybės idealams, tačiau neretai yra įvardijamas ir kaip Kremliaus Trojos arklys Europoje. Daugelis mūsų klausia, kaip 1956-ųjų metų Budapešto rudenį patyrusi Vengrija šiandien gali būti tokia palanki teroristiniam Rusijos režimui. Šioje laidoje paliesime ne tik šį klausimą, bet ir panagrinėsime, kaip Viktoro Orbano režimas manipuliuoja istorine atmintimi ir kaip šiandieninę Vengriją vis dar veikia Trianono trauma, žymėjusi imperijos pabaigą?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Laidoje su istoriku Vladu Liepuoniumi pradedame pokalbių ciklą, kurio tikslas yra aptarti, kaip trauminiai istorijos įvykiai bei jų atmintis veikia Europos šiandieną. Pirmoji ciklo laida skirta Vidurio Europai – regionui, kurį istorikas Timothy Snyderis pavadino kruvinosiomis žemėmis, patyrusiomis sovietinio ir nacistinio totalitarinių okupacijų pragarą. Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II šį regioną, pokariu dominuotą komunistinių režimų, įvardijo kaip vieną iš dviejų Europos plaučių, be kurio Europa tiesiog negali kvėpuoti. Kaip atmintis apie kruvinąsias žemes vis dar veikia mūsų šiandieną? Ar Vidurio Europą vienija tik tai, kad jos šalys patyrė komunizmo jungą, o Vakarai jas neretai vis dar įvardija kaip pokomunistines, o mūsų atveju – posovietines? Ar mes esame antrojo greičio Europa, kuriai skirta tik vytis Vakarus? Ar skaudi komunistinės diktatūros patirtis mums padėjo giliau suvokti putininę Rusiją ir perspėti apie jos grėsmę, ko, kaip pripažino Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Layen, nemaža dalis europiečių neišgirdo?Ved. Donatas Puslys

Pristatydama savo naujausią juostą „Piknikas Morijoje“, kalbančio apie prieglobsčio Europoje ieškančių migrantų padėtį stovykloje Graikijos Lesbo saloje, režisierė Lina Lužytė kalbėjo apie tai, kad ši situacija nėra migrantų krizė, o veikiau Europos vertybių krizė. Visa tai paskatino svarstyti, kaip kinas gali paskatinti mūsų istorinių patirčių ir traumų refleksiją bei prisidėti prie diskusijų apie tai, kokios vertybės šiandien formuoja Europos tapatybę. Apie visa tai kalbamės su Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite ir festivalio programų koordinatoriumi Dmitrijumi Gluščevskij.Ved. Donatas Puslys

Artėjančios Mokytojo dienos proga su buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos vadovu Miša Jakobu kalbamės apie tai, kuo skiriasi mokytojas pagal pašaukimą nuo mokytojo pagal profesiją, kodėl buvusių mokytojų nebūna. Kuo ypatinga žydiška ugdymo samprata ir kokias asmenybes ugdo šiandieninė mokykla? Kodėl matematika tapo skauduliu ir kodėl istorijos nederėtų paversti religija?Ved. Donatas Puslys

Piligrimystė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieni šimtus kilometrų kulniuoja šv. Jokūbo keliu, kad pasiektų Santjago de Kompostelą. Kiti savo ruožtu moderniais piligrimais tampa pasižadėdami visur ir visada sekti savo mylimą futbolo ar krepšinio komandą. Tačiau yra ir tokių, kurie kasmet keliauja į Bairoitą – miestą Bavarijoje, kur vyksta kompozitoriaus Richardo Wagnerio operos festivalis. Šiais metais pirmą kartą ten apsilankė ir šios laidos svečias. Kuo LRT Klasikos vadovui Julijui Grickevičiui svarbi Wagnerio kūryba? Kodėl George‘as Bernardas Shaw teigė, kad būti pasišventusiam Wagneriui taip, kaip šuo yra pasišventęs savo šeimininkui, nėra tikrasis wagnerizmas? Kokias įtakas atspindi ir kokią įtaką darė paties Wagnerio kūryba? Kaip skirtingi laikmečiai išnaudojo Wagnerio palikimą ir kaip jis buvo reinterpretuojamas? Apie visa tai – pokalbis su Julijumi Grickevičiumi.Ved. Donatas Puslys