Draugystė veža

Gabija beveik 33 metus gyveno su jausmu, kad kažkas jai ne taip. Ji – dviejų mergaičių mama, kūrė šeimą, dirbo, siekė savo tikslų, tačiau viduje nuolat jautė įtampą, nuovargį ir nesupratimą. Kai gyvenimas tapo nepakeliamas, prasidėjo atsakymų paieškos kelias, kuris galiausiai atvedė prie dviejų diagnozių – ADHD ir autizmo spektro sutrikimo.Laidoje Gabija pasakoja apie gyvenimą iki diagnozės – apie bandymą prisitaikyti, slėpti sunkumus, alkoholio, narkotikų vartojimą, toksiškus santykius, nuolatinę savikritiką ir jausmą, kad galbūt jai kažkas negerai. Kartu su ja – ADHD klubo ir asociacijos įkūrėja Elita Žakevičiūtė, kalbanti apie tai, kodėl tiek daug žmonių metų metus gyvena nesuprasdami savo smegenų veikimo, kodėl svarbu laiku atpažinti neuroįvairovę ir kiek žalos gali padaryti netinkamas požiūris.Tai pokalbis apie kaukes, kurios vieną dieną nukrenta. Apie savęs priėmimą. Ir apie svarbų suvokimą – kartais problema nebuvai tu. Tiesiog ilgai neturėjai atsakymo.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kaip žmogus, pasaulį matantis kitaip, atranda fotografiją – meną, kuris daugeliui neatsiejamas nuo regėjimo? Ką reiškia kurti portretą, kai svarbiausia tampa ne tai, ką matai akimis, o gebėjimas pajausti žmogų ir užmegzti su juo ryšį?Laidoje kalbamės su fotografu Simonu Kriaučiūnu, kurio fotografijų paroda „Vidinis gylis“ kviečia pažvelgti giliau nei pirmas žvilgsnis. Kodėl jos herojai fotografuojami užmerktomis akimis? Kaip gimė ši idėja? Ir kuo išskirtinis silpnaregio fotografo žvilgsnis į žmogų?Kartu studijoje – viena iš parodos veidų, biologijos mokslų daktarė Tautvilė Šukytė. Kalbamės ne tik apie jos patirtį tapus šio projekto dalimi, bet ir apie žmogaus bei gyvūno ryšį, vadinamąją karvių terapiją. Ir apie tai, kaip pačios karvės „pasako“, kada nebenori jos tęsti.Tai pokalbis apie fotografiją, pasitikėjimą, ryšį, jautrumą ir tai, kas slypi giliau nei pirmas žvilgsnis.Ši laida klausytojus pasiekia paskutinį liepos šeštadienį – mėnesį, kai pasaulyje minimas Negalios pasididžiavimo mėnuo (Disability Pride Month). Tai gera proga prisiminti, kad talentas, kūryba ir gebėjimas įkvėpti nepriklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį, tai priklauso nuo to, kaip jis jį kuria.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kartais užtenka vieno žvilgsnio ar vienos situacijos, kad susidarytume nuomonę apie žmogų. Matome elgesį, girdime žodžius, stebime reakcijas. Tačiau labai dažnai nematome to, kas slypi po jais.Šioje laidoje kalbamės su Laura Kazlauskaite – mama ir sveikatos psichologijos magistrante. Jos kelias į psichologiją prasidėjo ne nuo profesinio pasirinkimo, o nuo asmeninės patirties – noro suprasti savo sūnų, kuriam vėliau buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas.Kalbamės apie nematomus sunkumus, apie tai, kaip greitai visuomenė linkusi vertinti tai, ko nesupranta, ir kaip kartu su vaiko elgesiu neretai įvertinama ir mama. Apie kaltės jausmą, vienatvę, nuolatinį bandymą pateisinti save ir akimirką, kai diagnozė tampa ne etikete, o galimybe pagaliau suprasti.Tai dar viena šios vasaros laidų ciklo „Vasara su savimi“ istorija, kviečianti trumpam sustoti prieš vertinant.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Prieš dešimt metų atrodė, kad jos gyvenime nieko netrūksta – sėkminga karjera, geras atlyginimas, santykiai. Tik vieno žmogaus jame nebuvo – jos pačios.Kaip nutinka, kad išmokstame pasirūpinti visais, tik ne savimi? Kodėl net asmeninis augimas kartais tampa dar vienu būdu save spausti? Ir kaip iš nuolatinės kovos su savimi pereiti į draugystę su savimi?Šioje „Draugystė veža“ vasaros ciklo „Vasara su savimi“ laidoje su koučingo specialiste ir meditacijų mokytoja Lolita Paragyte-Agejeva kalbamės apie perdegimą, vidinį kritiką, emocijas, nervų sistemos svarbą ir kelią atgal į save.Apie tai, kodėl tikri pokyčiai prasideda ne tada, kai save spaudžiame labiau, o tada, kai išmokstame save geriau suprasti. Nes kovoje su savimi nėra nugalėtojų.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar svarbiausios mūsų kelionės prasideda oro uoste? O gal tada, kai gyvenimas netikėtai pakviečia eiti visai kitu keliu?Šįkart laidoje kalbamės su egzistencinės krypties psichoterapeute Gabija Petroniene apie keliones, kurios keičia ne tik maršrutus, bet ir žmogų. Apie sūnų Pijų, kuris visą šeimą išvedė iš komforto zonos, apie besąlygišką meilę, kuri moko atsisakyti noro pasirodyti geresniems, ir apie tai, kodėl kelionės taip ryškiai atskleidžia ir mūsų stiprybes, ir silpnybes.Laidoje kalbame apie kitoniškumą, norą pritapti ir drąsą eiti savu keliu. Gabija dalijasi ir savo asmenine istorija: kodėl į psichoterapijos studijas įstojo tik perkopusi keturiasdešimtmetį ir kaip būtent netiesus gyvenimo kelias padėjo geriau suprasti žmones, kurie netelpa į įprastus rėmus.Kodėl pokytis toks gąsdinantis? Ar tikrai nerimas yra ženklas sustoti? O gal jis – natūrali kaina už tai, kad augame ir žengiame ten, kur dar nebuvome? Kalbame apie gebėjimą išbūti neapibrėžtume, nebandant kuo greičiau pabėgti nuo sunkių jausmų, ir apie tai, kodėl kartais mažiausias žingsnis į nežinomybę tampa didžiausia dovana sau.Tai pokalbis apie keliones, kurios prasideda pasaulyje, bet visada baigiasi žmogaus viduje.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Vaikai tinkamai elgiasi, kai jie gerai jaučiasi.“ Ši vaikų ir paauglių psichiatrės, žirgų terapijos specialistės Viktorijos Palubeckienės mintis tampa raktu į visą pokalbį. Juk už vaiko elgesio dažnai slypi tai, ko jis dar nemoka arba nedrįsta pasakyti žodžiais.Kodėl kartais lengviau parašyti laišką žirgui, nei pasikalbėti su žmogumi? Ką vaikai patiki tuose laiškuose? Ir ko jie gali išmokyti mus, suaugusiuosius, apie vaikų emocinį pasaulį, nerimą, vienišumą ir tai, kaip svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris moka išgirsti?Neseniai skaitytas Viktorijos pranešimas „Arkliškumas medicinoje“ puikiai atspindi jos profesinį kelią – mediciną, kurioje svarbūs ne tik metodai, bet ir ryšys. Šioje laidoje kalbamės apie vaikų emocinę sveikatą, žirgų terapiją ir unikalią iniciatyvą „Žirgų paštas“, padedančią vaikams prabilti tada, kai žodžius ištarti dar per sunku.Viktorija atvirai dalijasi ir savo asmenine istorija – apie socialinio bendravimo sunkumus, lydėjusius nuo vaikystės, apie žirgus, tapusius jos ryšiu su platesniu pasauliu, ir apie neuroskirtingumą, apie kurį viešai prabyla pirmą kartą. Galbūt todėl jos pasakojime tiek daug jautrumo ir supratimo, kaip svarbu kiekvienam žmogui rasti savo vietą ir būti išgirstam.Beje, buvo svarstymų, kad į studiją kartu atvyks ir ponis Mistika. Nors šį kartą jis liko namuose, pokalbyje jo netrūko – juk kartais būtent žirgai tampa tais, kurie padeda vaikams žengti pirmą žingsnį link žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Laidoje kalbame apie tai, kas iš tiesų svarbiausia autistiškam vaikui ruošiantis mokyklai. Apie pokyčius, nerimą, pirmuosius žingsnius naujoje aplinkoje ir tai, kodėl pasiruošimas pirmai klasei prasideda gerokai anksčiau nei rugsėjo pirmoji. Kas padeda vaikui jaustis saugiau? Kaip kurti aiškumą ir nuspėjamumą? Ir kodėl šiam pokyčiui turi ruoštis ne tik vaikas bei jo šeima, bet ir mokykla?Pokalbyje apie tai, kaip į pirmą klasę žengti ne tik pasiruošus, bet ir jaučiantis laukiamam, dalyvauja Lietuvos autizmo asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Košel Patil ir Lietuvos įtraukties švietime centro autizmo spektro sutrikimo grupės specialioji pedagogė Vaida Maziukienė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Sajus svajojo būti karatistu. Ir nors juda neįgaliojo vežimėliu, jo svajonė nesibaigė ten, kur daugelis būtų nubrėžę ribą.Šioje laidoje kalbame apie vaikų su negalia fizinį aktyvumą, sportą ir teisę dalyvauti. Kodėl judėjimas vaikui reiškia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą? Kodėl svarbu ne atleisti nuo veiklų, o ieškoti būdų įtraukti? Ir ką praranda vaikas, kai lieka stebėtoju, o ne dalyviu?Savo istorija dalijasi Oksana Mejerė, auginanti spinaline raumenų atrofija sergantį sūnų Sajų. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto generaline sekretore Asta Narmonte kalbamės apie sporto galią, priklausymo jausmą, įtrauktį mokyklose ir tai, kodėl kartais didžiausia pergalė nėra medalis.Tai pokalbis apie vaikus, kurie nori ne ypatingų privilegijų, o galimybės būti kartu su visais.Laidoje taip pat prisimename Paralimpinių pamokų iniciatyvą, kuri padeda vaikams pažinti vieniems kitus ne per skirtumus, o per bendras patirtis. Nes kartais svarbiausia pamoka yra suprasti, kad kiekvienas vaikas nori to paties – judėti, draugauti, priklausyti ir būti matomas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kai kurie stipriausi tėčiai gyvenime niekada taip ir nepasako, kaip jiems sunku. Jie tiesiog kiekvieną dieną atsikelia ir dar kartą pasirenka savo vaiką...Laidoje — istorija apie tėvą. Apie vyrą, kuris daugiau nei 20 metų dirbo policijoje.Žmogų, įpratusį reaguoti į krizes, priimti sprendimus, saugoti kitus. Tačiau sunkiausia jo gyvenimo situacija laukė ne tarnyboje, o namuose. Egidijaus Maniko sūnus Evaldas kalba labai nedaug. Jam diagnozuotas autizmas ir stiprus protinis atsilikimas. Iki 18 metų Evaldas gyveno su tėvais namuose, po to – globos namuose, o nuo 2025 vasario mėnesio teismo sprendimu jaunas vyras priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. O jo tėtis, pakeitęs profesiją, kad būtų arčiau sūnaus, ir dabar dirba psichiatrijos skyriuje.„Būdavo tokių situacijų, kai galvojau, kad nebesuvaldysiu savo vaiko ir viskas pradės slysti iš rankų, - pasakoja Egidijus. – Tačiau, palikdamas sūnų ligoninėje, jaučiausi labai blogai. Mūsų gyvenime kartu buvo ir labai šviesių momentų. O ar gali būti kitaip? Jis juk mano sūnus.“Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Lietuvoje jau nuskambėjo pirmasis realus oro pavojus dėl įskridusio drono. Ir daugelis po jo uždavė sau klausimą – ar žinotume, ką ir kaip daryti? O kaip tokiose situacijose jaučiasi žmonės su negalia? Laidoje kalbamės apie pasirengimą, informacijos prieinamumą, bendruomeniškumą, emocinį saugumą ir tai, ką galime padaryti kiekvienas.„Ukrainiečių patirtis liudija: nesitikėkime, kad ekstremalioje situacijoje mums padės kaimynai. Labai kviečiu, kiek galime, ką galime, ruoškimės patys“, - kviečia Žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė, LŽNS tarybos pirmininkė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė. „Pasimokykime iš autistiškų žmonių – jie ruošiasi visoms situacijoms, jiems reikalingas kasdieninis planas“, - sako Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. „Nepanikuokime, tik tada tinkamai reaguosime į aplinkybes. Esame didinga tauta, išgyvenome daug krizių, išgyvensime ir dabar“, - viltingai laidą baigia Andžejus Ravanas – dviejų dukryčių tėtis, informacinės aplinkos prieinamumo specialistas, atstovaujantis neregių bendruomenei.Laidoje - pokalbis apie saugumą, kuris prasideda nuo kiekvieno žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Gal jau laikas mums ne tik dalyvauti įvairiuose lyderių seminaruose ir mokytis vadovauti minioms, tačiau pradėti mokytis to, kas padėtų pažinti ir suprasti tuos žmones, kurie sudaro tą minią“, - laidoje sako prodiuseris Artūras Povilaitis, jau daugiau nei septynerius metus dirbantis kartu su „Feniksų“ bendruomene, organizuojantis renginius ir seminarus žmonėms su išsėtine skleroze, kuriantis ir įgyvendinantis įvairias akcijas, socialinius eksperimentus, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir sužinotų apie ne visada matomą negalią.Šįkart laidoje – kitoks pokalbis apie išsėtinę sklerozę. Kaip žmogų su išsėtine skleroze mato tie, kurie gyvena šalia? Ko visuomenė vis dar nesupranta apie nematomas ligas? Ir kodėl kartais svarbiausia – tiesiog būti kartu?„Susirgus vienam šeimos nariui, suserga visa šeima. Darbdaviai ir kolegos irgi ne visada žino, kaip elgtis, ką sakyti“, - pasakoja išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ prezidentė Ana Staševičienė. „Mūsų visuomenė yra labai uždara, ir tai neprisideda prie kito žmogaus supratimo ir pažinimo“, - antrina Artūras.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Ne visi papuola į kalėjimus, ne visi tampa narkomanais, bet tikrai nemaža dalis jų kaunasi su savo vidiniais demonais, kurie lieka nepastebėti“, - taip apie užspaustas emocijas, sąmoningai ar ne slepiamą neuroskirtingumą turinčius vyrus sako Kęstutis Kaupas – festivalio „Debesų pieva“ organizatorius, dirbantis saugumo vadovu naftos platformose Norvegijoje, savanoriaujantis kalėjimuose ir atvirai besidalijantis savo skausminga praeitimi. Kęstutis kviečia visus leisti sau keistis, leisti sau priimti sprendimus, kurie keistų gyvenimą iš esmės: „Svaiginimosi būdų yra daug ir įvairių, ir tai tikrai neturi būti alkoholis ar narkotikai: svaigus bendravimas, svaigus šokis, tik leiskime sau būti savimi ir neužsidarykime savo viduje...“.Ko gero, neretas esame išgyvenę akimirkų, kai jaučiame, kad vidus nesutampa su tuo, kaip „turėtų būti“. Išoriškai funkcionuojame, kuriame, kalbame, bet viduje lieka įtampa, per jautrus pasaulio jutimas ir klausimas: kur mano vieta? Ypač tai pažįstama vyrams, kurie dažnai apie tai nekalba garsiai — labiau užsidaro, prisitaiko arba išgyvena tyliai. Laidoje su Kęstučiu Kaupu kalbamės apie vyrų savijautą, neuroįvairovę, priklausomybes, savanorystę kalėjimuose ir erdvių, kuriose nereikia savęs slėpti, kūrimą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Viskas prasidėjo nuo nemigos. Pradžioje nelabai kreipiau dėmesį į tai. Grįžus namo, situacija blogėjo, viskas baigėsi visišku išsekimu, apatija, nerimu, pykčiu, nebežinojimu kur dėtis. Pripažinti, kad reikalinga specialistų pagalba, nebuvo lengva“, - pasakoja Vesta apie išgyventą pogimdyminę depresiją.Motinystė dažnai matoma kaip natūraliai džiaugsminga ir pilna prasmės patirtis. Tačiau realybėje ji gali būti ir labai įvairi – kupina nuovargio, nerimo, abejonių ar jausmo, kad viską tenka išgyventi vienai. Minėdami Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną, laidoje kalbamės apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – apie motinystės patirtis, kurios ne visada telpa į gražius įvaizdžius ir paprastus atsakymus. „Svarbu paminėti – gimė kūdikis, gimė ir mama. Kaip kūdikėlis auga savo tempu, taip ir naujagimė mama mokosi visko palengva ir savo tempu“, - sako psichologė Vilma Petrikienė, konsultuojanti Pogimdyminės depresijos centre. „Vaikeliui užauginti reikalingas visas „kaimas“, - sako Pogimdyminės depresijos centro vadovė, motinystės gerovės iniciatyvų autorė Nida Vildžiūnaitė. Kas tas kaimas? Atsakymai - laidoje.

Yra motinystė, kuri telpa į atvirukus… Ir yra motinystė, kuri prasideda nuo skambučių iš mokyklos. Kartais – iš ligoninės. O kartais – net iš policijos. Šioje laidoje, skirtoje Motinos dienai, kalbamės apie šeimą, kur ADHD yra kasdienybė visiems. Apie vaikus, kurie atrodo labai skirtingai – vienas tylus, kitas intensyvus, trečias – irgi įdomus. Ir apie mamą, kuri sako: „Aš nustojau slopinti jausmus – nes kūnas vis tiek viską prisimena.“Kada „geras vaikas“ iš tikrųjų tampa signalas, kad jis per daug prisitaiko? O kaip mamai išbūti su vaiku, kuris nuolat ieško stiprių patirčių? Laidoje - pokalbis apie motinystę, kuri netelpa į jokius standartus, su trijų vaikų mama Rūta Viktorija Rute, kuri ir pati priklauso neuroskirtingų žmonių „genčiai“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Kaip man susigrąžinti savo karūną? – toks klausimas man kilo, kai vienoje iš tūkstančio situacijų norėjau pasirodyti gera mama, o dėl Adomo ypatumų, nepavyko“, - sako aktorė Toma Razmislavičiūtė, auginanti autistišką sūnų, kuriam jau prasidėjo ankstyvoji paauglystė.Artėjant Motinos dienai ir dar gyvenant autizmo pažinimo mėnesio ritmu, laidoje kalbame apie tai, kad esmė yra ne viską padaryti teisingai, o po visų džiaugsmingų ir sunkių dienų leisti sau būti žmogumi. Kartais stipriu, kartais pavargusiu, kartais tiesiog nebežinančiu. Kartais su karūna, o kartais ir be jos. Ir vis tiek – savimi. Pašnekovė kviečia galvojant apie autizmo pažinimo mėnesį, apie įtrauktį ir kasdienybę, kurioje visi mokomės suprasti vieni kitus, paklausti savęs – kiek šiandien mes leidžiame sau ir kitiems tiesiog būti savimi. Paklausykime ir pagalvokime.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kartais vienas pasakojimas gali pakeisti daugiau nei ilgi paaiškinimai. Kaip knygos padeda suprasti tai, ko patys nesame patyrę? Kur jos padeda, o kur jų nebeužtenka? Ar knygos gali būti pirmas saugus būdas susitikti su kitoniškumu?Šioje laidoje dalyvauja vertėja Aigustė Vykantė Bartkutė, auginanti keturis vaikus, iš kurių dvi dukros – neuroskirtingos, ir Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimo grupės vadovė Gintarė Šatė. Pokalbis apie tai, kaip literatūra atveria neuroįvairaus pasaulio matymą, ugdo empatiją ir kartais – susiduria su sudėtinga realybe. „Kartais pagalvoju, kaip gyvenčiau, jei neturėčiau dvynio brolio, kurio visos dienos turi spalvą, o duonos riekės apvalios. Jei mama visą dėmesį skirtų tik man. Jei nereikėtų nuolat kraustytis. Žmonės mums su mama patarinėja, kad be jo būtų lengviau. Bet... Ar galėtumėte atsisakyti dalelės savęs“, - skaitome knygoje „Bliauk tyliai, broli“, kurioje paauglė mergaitė dalijasi savo mintimis apie kasdienybę, kur visas gyvenimas sukasi apie autistišką brolį.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Prieš ketverius metus Irmos gyvenime pasireiškė bipolinis afektinis sutrikimas. Mergina pasakoja, ką jai teko išgyventi: „Man pasireiškė psichozės epizodai, mūsų buvo dvi – aš dabar ir aš maža mergaitė“.Laidoje dalyvaujanti klaipėdietė menininkė ir bendruomenės „SocialTabūnas“ įkūrėja Irma Bušmaitė kalba apie gyvenimą su bipoliniu sutrikimu, drąsą gyventi autentiškai, kūrybą kaip gijimo kelią ir įvairias veiklas, keičiančias visuomenės požiūrį į jautrias socialines temas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Įsivaizduokite namus, kuriuose gyvena keli šimtai Barbės lėlių. Skirtingi veidai, skirtingi stiliai, skirtingos istorijos. Vilnietė Rūta – Barbių kolekcininkė. Bet ši kolekcija – ne tik apie žaislus. Tai pasaulis, kuris turi savo tvarką, savo logiką, savo prasmę. Rūta Voitechavičiūtė laidoje sako: „Niekada nesupratau, kodėl žmonės susikuria taisykles, kurių patys nesilaiko. Nuo pat vaikystės jaučiausi visiškai nepritampanti. Mokykloje išgyvenau nuolatines patyčias, o į ją eiti reikėjo kasdien. Į mane mėtė akmenis, mėtė „bombikes“… Buvo labai sunkus metas, pasinėriau į gilią depresiją. Tik supratusi, kad aš esu autistiška, gavusi oficialias diagnozes, o man nustatytas Aspergerio sindromas ir ADHD, aš galėjau priimti save, atleidau sau. Jei galėčiau grįžti pas save mažą, pasakyčiau – tu nesi viena ir tu rasi savo žmones“.Balandis – autizmo pažinimo ir priėmimo mėnuo. Tačiau svarbiausia – ne mėnuo, ne kiekvienais metais ateinančios ir praeinančios šventės su naujais pažadais sau ir kitiems. Laidoje – pokalbis apie tai, kaip mes žiūrime vieni į kitus kasdien.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar kiekvienas žmogus gyvenime išgyvena savo Velykas? Tą momentą, kai po tamsos ateina šviesa? Laidoje – atviras pokalbis apie laukimą, viltį ir antrą šansą. Savo istorija dalijasi Dorota, kuriai buvo transplantuotas inkstas. O Santaros klinikų kapelionas kunigas Gabrielius Satkauskas pasakoja, ką mato žmonių širdyse sunkiausiomis jų gyvenimo akimirkomis.Dorota pasakoja, kad nėra paprasta priimti tai, kad tavo antras šansas – kito žmogaus gyvenimo pabaiga: „Donorystė – dviejų žmonių gyvenimų susikirtimas. Kai skausmas nenugali tos šviesos, kuri ateina.“O kunigas Gabrielius sako, kad sunkiose situacijose visada yra labai svarbus artimųjų palaikymas bei išklausymas, kur labai gelbėja ligonius aplankantys savanoriai: „Šiandien atsiranda nauja religija „aš – man“, „ašmanizmas“. Velykų žmogus yra tas, kuriame kiekvieną dieną gyva sąmoninga šviesa ir noras dovanoti save kitam, kuris stengiasi kiekvieną dieną „paaugti“ bent milimetru.“Laidoje – pokalbis apie gyvenimo Velykas, kurios gali ateiti bet kurią dieną.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kovo 21-ąją pasaulis mini Pasaulinę dauno sindromo dieną. Tai diena, skirta ne tik kalbėti apie sindromą, bet ir apie žmones – jų gyvenimus, svajones, darbus ir draugystes. Šioje laidoje – žmonės, kurie kiekvieną dieną primena, kad gyvenimo džiaugsmas dažnai slypi paprastuose dalykuose.Laidoje dalyvauja Dominykas Damkauskas. Jam 34-eri. Tikras vilnietis. Didelis Vilniaus „Ryto“ fanas. Ir jau septynerius metus jis dirba padavėju restorane „Pirmas blynas“. Dominykas sako labai paprastai: „Man patinka aptarnauti žmones ir su jais bendrauti. Ir man patinka, kai žmonės šalia manęs yra laimingi.“Gabrielei Danilevičiūtei - 25-eri. Ji sako labai paprastai: „Aš myliu žmones.“ Gal todėl Gabrielė turi daug draugų. Šiuo metu ji mokosi Šilo ugdymo centre ir studijuoja floristiką. Jai labai patinka dirbti su gėlėmis ir augalais. Ir visai netrukus Gabrielės laukia praktika Vilniaus universiteto botanikos sode.Marta Bielskytė-Lenktaitė – Lietuvos žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos projektų vadovė. Marta važinėja po mokyklas, veda paskaitas moksleiviams ir kalba apie Dauno sindromą. Įdomiausia tai, kad Marta į šią veiklą pateko visai netikėtai. Jos gyvenime nebuvo artimo žmogaus su Dauno sindromu. Tačiau atsirado draugystė. Ir būtent ji atvedė iki šios veiklos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Laidoje kalbamės apie gyvenimą bendruomenėje ir apie tai, kas dažnai lieka už ribų. Išgirsime trijų mamų ir organizacijų vadovių balsus: kai paslaugos tinka tik „lengvesniems atvejams“, sunkiausi lieka pamiršti, o šeimoms ateitis neaiški. „Deinstitucionalizacija turi būti tikra ir visapusiška – kad gyvenimas bendruomenėje būtų pasirinkimas visiems, įskaitant ir tuos, kuriems reikia intensyvios pagalbos“, - sako laidos viešnios Henrika Varnienė, paramos ir labdaros fondo „Nepatogūs“ direktorė ir viena iš kūrėjų, Ramunė Lebedytė Undzėnienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė, ir Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Įsivaizduokite muziką, kurios negirdite. Muziką, kuri gimsta iš ritmo kūne, iš judesio, iš vaizdo, iš jausmo. Ši laida – apie kūrybą, kuri sujungė kurčiuosius ir girdinčiuosius. Projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo istoriniu – pirmą kartą Lietuvoje kurčiųjų bendruomenės nariai tapo oficialiais muzikos kūrinių autoriais.Laidoje dalyvauja projekto „Mes taip nesitarėm“ meno vadovas ir projekto iniciatorius Dominykas Vaitiekūnas ir projekto dalyvis ir bendraautorius Paulius Jurjonas.Šis projektas svarbus ne tik kaip meninis darbas, tačiau ir kaip pokytis visoje kultūros sistemoje. Ką kurčiųjų bendruomenei reiškia tai, kad pirmą kartą tapo registruota muzikos kūrinių autore? Kaip gimsta muzika žmogui, kuris negirdi – kas tampa svarbiausia kūryboje? Ką pažintis su kurčiųjų kūryba duoda girdintiesiems? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – laidoje.„Mes palieskim palangę, kad išgirstume lietų,/plakančią širdį paverskime gestu./ Mano kūnas, tavo žodis,/ aš gestais kalbu/ gestais pajudinti tave aš galiu“, - tai dainos priedainio tekstas lietuvių kalba, kurį sukūrė kurtieji.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kova tarp ADHD ir autizmo, kai viena smegenų pusė rėkia „varom!“, kita šaukia „Nejudėk!“. Viena trokšta naujovių, kita prisiriša prie rutinų – Sandros Merulos kasdienybė. Dar, kad „mažai nebūtų“, Sandros gyvenime susipina 1 tipo narkolepsija su katapleksija. Laidoje - pokalbis apie kasdienybę, kurioje reikia nuolat derintis prie savo kūno, savo tempo. Apie šią patirtį Sandra parašė knygą „ADHD ir autizmas. Dvipusiai žmonės“ – knygą tiems, kurie per ilgai jaučiasi pavargę, per jautrūs ar ne tokie, kaip visi, tačiau niekada nesuprato kodėl. Knyga skirta ir tiems, kurie nesupranta savo artimųjų ar pažįstamų, kodėl tam tikrose situacijose jie elgiasi ne taip, kaip įprasta.„Daug metų maskavausi ir stegiausi būti normali, tačiau realybė buvo kitokia, buvau išsekusi ir pavargusi“, - sako Sandra. O pasireiškus 1 tipo narkolepsijai su katapleksija, moterį lydi nuolatinė baimė „išsijungti“, dėl ko ji beveik neišeina iš namų.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Šioje laidoje veža kalbamės apie tai, kas dažnai matoma, tačiau vis dar nesuprantama. Apie garsus ir judesius, kurių neįmanoma tiesiog sulaikyti. Apie gyvenimą, kuriame kartais labiau skauda ne simptomai, o žmonių reakcijos. Apie Tureto sindromą ir gyvenimą su juo papasakoja Brigita Baužaitė, VšĮ „Nesislėpk“ vadovė, ir Paulina Danilevičiūtė, turinti Tureto sindromą.Abi merginos atvirai dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, atskleidžia, kokie mitai apie Tureto sindromą ir tikus girdimi dažniausiai, ir sako: „ Ne visada žinai viską, ką matai. Dažniausiai priežastis to, ką matai, yra nematoma. Jei matote žmogų, kuriam yra tikai ar jis skleidžia nevalingus garsus, nesakykite „nusiramink“, tai tikrai nepadės. Ir klausimas, kodėl tu taip elgiesi, taip pat nereikalingas“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Nė keturiasdešimties metų neturinčios Anos gyvenimo istorijoje jau buvo: įgimta širdies liga, vaikystė ligoninėse, keturios širdies operacijos, vaikelio ir brolio netektys, laikas, kai teko ne tik gedėti, tačiau ir pačiai stengtis tiesiog išgyventi, kai dėl užspausto nervo galvoje prasidėjo paralyžius.Ana laidoje sako: „Kai pas mane į ligoninę ateidavo mokytoja ir verkdavo, aš nesuprasdavau, kodėl. Aš gyvenau man įprastą gyvenimą“. O paklausta, ar lieka vietos gedėjimui, kai prie vienos netekties prisideda kita, Ana atsako: „Ne. Tada supratau, kad gyvenimas skilo į dvi dalis: į gyvenimą „prieš“ ir gyvenimą „po“. Ir, nors buvo visokių minčių, dar supratau – aš myliu gyvenimą!“Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kartais gyvenime ilgai turime jausmą, kad mums kažkas ne taip. Stengiamės labiau, prisitaikome tyliau, pavargstame greičiau – ir vis tiek atrodo, kad pasaulis veikia pagal kitokias taisykles.„Atrodo, gyveni gyvenimą ir visą laiką jautiesi, kad kažkas tau negerai. Kai gauni diagnozę, supranti, kad nesi brokuotas ar „klaida“, tiesiog tavo smegenys veikia kitaip“, - sako Elita. „Sunkiausia buvo suprasti, kad visas mano gyvenimas iki diagnozių nustatymo buvo viena didžiulė improvizacija“, - papildo Marius.Kartais vienas atsakymas gali tapti pradžia labai ilgam palengvėjimui. Laidoje – keturiasdešimtmečių sesers ir brolio istorija apie gyvenimą prieš ir po ADHD ir autizmo spektro diagnozių nustatymą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Ar žinai, kad žmogus gyvas, kol jaučia, kol leidžia sau klysti, būti pažeidžiamas, kol santykyje – su savimi ir kitu? Klausimas – ar tu šiandien gyvas?„Stovėjau kaip ta mergaitė kaimo šokiuose, o staiga atsiradau mėsos parduotuvėje, kur svarbu ūgis ir svoris. Ir jei man gali pasiūlyti tik lubrikantus, tai gal aš pasirūpinsiu pati“, – apie patirtis pažinčių programėlėje „Tinderis“ pasakoja dramos terapijos praktikė, pedagogė, teatro režisierė, psichodramos vadovė, lektorė Vida Lipskytė. „Žmogus gyvas, kol gyvas“ – tokia šios laidos tema. „Kam tu tvarkai namus, jei į tavo namus niekas neužeina?“ – klausia pašnekovė ir kviečia „nusiimti karūnas“, leisti sau būti tikruoju savimi.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Aš moku gražiai pakalbėti. Dažnai žmonėms atrodo, kad man viskas visada labai gerai, tačiau, kai jie mane pažįsta geriau, sužino, kad būna tokių momentų, kai mano kūnas mane erzina“, - sako Matas Geležauskas – vertėjas, mokytojas, nuo vaikystės turintis cerebrinį paralyžių, ir paprašo pokalbio metu kuo mažiau kalbėti apie negalią.Matas skaityti išmoko būdamas ketverių metų ir, suprasdamas, kad jis niekada negalės dirbti fizinių darbų, rinkosi kalbas ir vertėjo bei mokytojo darbą. Laidoje vyras pasakoja ir apie draugus, pažinčių ir draugysčių su merginomis istorijas: „Dar studijų metais viena mergina manęs paklausė – ar ten pas tave veikia viskas taip, kaip turi veikti?“ O pokalbiui pasisukus apie tikslų siekimą, Matas klausia: „Koks tavo pasiteisinimas, kad negali vieno ar kito dalyko padaryti?“ Ir priduria, kad žmogui, turinčiam negalią, labai svarbus tėvų ir kitų artimųjų teisingas palaikymas ir nukreipimas, kartais net ir pastūmėjimas veikti, o ne gailestis.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Jau šią savaitę knygų prekybos vietas pasiekė Barboros Suisse knyga „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai“. Knygoje – dvidešimt žmonių su negalia gyvenimo ir profesinės istorijos. Tarp jų - ir tų žmonių, kuriems įdarbinimo tarpininkai SOPA padėjo rasti savo vietą darbo pasaulyje. Šioje laidoje – pokalbis apie darbą, kolegas ir supratimą. Laidoje dalyvauja Barbora Suisse ir Tatjana Pleskevičienė – knygos autorė ir iliustratorė, „Draugiški autizmui komanda“. Abi moterys – autistiškų vaikų mamos, o Tatjana ir pati autistiška.Paklausus, jei skaitytojas prisimintų tik vieną mintį iš knygos, kokia ji turėtų būti, abi pašnekovės vienbalsiai sutarė – nepamiršti paklausti: „Gal einam kavos, kolega?“ ir „Ko tau reikia, kad galėtumei būti savimi?“Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė, pirmosios pagalbos instruktorė Jekaterina Romanovienė sako: „Pirmosios pagalbos kursai – pirmiausia tam, kad prireikus, galėtume padėti savo artimajam“.„Matėsi, kad praeiviai šalinasi tos vietos, kur gulėjo žmogus, kuriam reikėjo pagalbos. Kai jau jį gaivinau, tik viena moteris iš tolo paklausė manęs, ar gali man kuo nors padėti“, – pasakoja Vygis Radžiukynas, kraujo centro darbuotojas, kraujo donoras, kuriam ne kartą teko realiai gaivinti žmogų.Kodėl žmonės dar vis nelabai noriai renkasi pirmosios pagalbos kursus? Kas dažniausiai „paralyžuoja“ žmogų kritinėse situacijose – nežinojimas, ar baimė suklysti? Ką kiekvienas žmogus privalo mokėti, net jei niekada nėra lankęs kursų? „Pirmoji pagalba prasideda nuo sprendimo nelikti nuošalyje, nebūtina būti mediku. Patikrink! Paskambink! Padėk!”, – atsako abu pašnekovai.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Tavo asmeninis gyvenimas nuo šiol baigėsi“, – kartu su žinia apie sūnaus diagnozę išgirdo tinklaraštininkė Ilona Plavska, į ką ji visiems atsako kuriamu projektu „Autizmas – ne nuosprendis“. Laidoje moteris prisipažįsta: nors ir labai norisi kurti pozityvų turinį, pačiai susitaikyti su situacija prireikė pusantrų metų, o kiekviena diena yra tarsi mokykla, kurioje ji mokosi kartu su savo sūnumi ir aplinka.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Smegenys, kaip ir raumuo, ką treniruoji, tą ir turi. Jei mums pavyksta nulaužti „išgyvenimo režimą“, mes stipriname save“, – pasakoja laidos viešnia psichologė, vadybos konsultantė Solveiga Grudienė. Dėkingumas yra galinga emocija, galinti padidinti laimės jausmą, o taip pat pagelbėti sunkiais gyvenimo momentais.Kodėl ir kaip į mūsų gyvenimus ateina dėkingumas būtent tuomet, kai išgyvename sudėtingus etapus? Kokia dėkingumo nauda? Ką apie tai sako tyrimai? Nuo ko pradėti dėkoti, kaip atrasti dalykus, už kuriuos galime būti dėkingi? Kokios praktikos rekomenduojamos?Paskutinėje šių metų laidoje – pokalbis apie dėkingumą ir jo galią.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šventės neretai kelia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Ir vienišumas švenčių metu gali sukelti stipresnius jausmus. Kaip sušvelninti šį jausmą, padėti sau ir kitiems ne tik švenčių metu, laidoje pasakoja Aldona Katilienė ir Laura Balčiūtė – projektų 60+ autorė ir senjorų draugė.„Aš gyvenimą švenčiu, nebūnu viena, einu į žmones ir būnu su žmonėmis, gyvenu savo gyvenimą”, – pasakoja 77-erių Aldona, kurios gyvenimas pilnas savanorystės ir įvairių veiklų. „Noriu jaunus žmones pakviesti pabendrauti su senjorais, gal tiesiog pasivaikščioti, arbatos atsigerti“, – laidoje sako Laura. O Aldona dar kviečia nepamiršti dėkoti ir apsikabinti, kad „akys žibėtų ir širdyje šviesu būtų“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Man išgyventi labiausiai padėjo skaudžios patirties įprasminimas, bendruomenės, kurioje jaučiuosi saugiai, radimas“, - sako Viktorija Andreikėnaitė – SafeTalk ir A-SIST mokymų lektorė, „Žvelk giliau“ projekto ambasadorių koordinatorė, daugiau nei prieš dvidešimt metų išgyvenusi tėčio savižudybę.„Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus pastebėtų galimos savižudybės artėjimo ženklus“, - laidoje pasakoja Julija Meišimė – Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos pirmininkė.Gyvename sudėtingu metu – visuomenės susiskaldymas, karo grėsmė, artėjančios šventės, kaip ir daugybė blizgučių dar labiau paaštrina psichikos sveikatos problemas. Laidoje priminimas, kas labai svarbu kiekvieną dieną, į ką turėtume atkreipti dėmesį, kaip elgtis, kad padėtume tiek sau, tiek greta esančiam išgyventi emocines duobes. Pašnekovės pasakoja, kad labai svarbu mokėti padėti ne tik kitam, tačiau ir pačiam sau. Gruodžio 13- oji - Šviesos, šv. Liucijos diena. Šviesus pokalbis apie su-dėtingus dalykus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kokia yra šiuolaikinė karta? Ar noriai priima kitokį? Ar šiuolaikinė mokykla yra stereotipiška erdvė? Kokia reali situacija mokyklose šiandien?Laidoje dalyvauja istorijos mokytojas, švietimo aktyvistas Antanas Jonušas, Sandra Gaučiūtė – „Nepatogaus kino klasės“ programos vadovė, Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė ir neformaliojo ugdymo fanė ir kino kūrėja, edukatorė, dirbanti su vaikais ir jaunimu formaliajame švietime ir neformaliame ugdyme Augustė Baltrūnaitė.„Man teko mokytis mokykloje, kuri buvo tikra patyčių mokykla“, - sako mokytojas Antanas Jonušas, - „dabar tokios neigiamos aplinkos yra mažiau, vyksta daug įvairių mokymų“. „Staiga tapau patyčių objektu, net negalėjau suprasti, kodėl staiga man kimbama į plaukus tik dėl to, kad aš esu“, - pasakoja Augustė Baltrūnaitė, - „dabar stebiu pokytį, nors dar reikia daug nuveikti“.Apie svarbias kino festivalio „Nepatogaus kino klasės“ veiklas įvairiose temose, edukacijas, mažinančias atskirtį, keičiančias požiūrį, laidoje pasakoja Sandra Gaučiūtė: „Girdime, kad edukacijos veiksmingos ne tik vaikams, tačiau jos labai vertingos ir mokytojams. O Įvairovė yra sveikintinas dalykas ir leidžia mums būti stipresne visuomene“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Laidos pabaigoje paralimpietė disko metikė Oksana Dobrovolskaja, jos brolis Andrejus ir sesuo Jelena susižvalgo, nusijuokia ir sutartinai sako: „Taip atvirai apie savo šeimą, mūsų tarpusavio santykius dar niekada nekalbėjome“. Vyriausioji iš jų – Jelena – pasakoja, kaip ji, augdama neregių šeimoje, jautėsi kitokia ir dar vaikystėje taip pat norėjo nematyti. Andrejus buvo tas žmogus, kuris lydėjo sesę Oksaną į startą, ir pasakoja, kad ne iškart suprato, kad bronza jau laimėta. Tačiau apie Oksanos sužadėtinį jis turi tvirtą savo nuomonę. O Oksana, paklausta kas svarbiau – sportas ar šeima, nesuabejojusi atsako – šeima.Atviras, nuoširdus pokalbis apie nelengvą, tačiau mielą visos šeimos kelią link Oksanos pergalių tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Buvo akimirkų, kai bijojau garsiai džiaugtis, nes rytojus galėjo viską atimti. Bet liūdėti negalėjau – liūdesys žudo viltį. Ir - reikėjo veikti“, – sako Veronika Valančienė – dvynukių ankstukių mama. Laidoje išgirsime Viltės ir Ievos istoriją nuo 500 ir 615 gramų iki šviesių, žaismingų 7-mečių mergaičių. 150 dienų ligoninėje, grįžus namo, vienai iš dukryčių buvo būtinas deguonies aparatas... „Tai tik viena iš daugelio istorijų, o kasdien gimsta 2-3 neišnešioti naujagimiai“, – antrina pati neišnešiotukę auginanti Jolanta Leonavičiūtė-Grigorjevienė, asociacijos „Neišnešiotukas“ atstovė ryšiams su visuomene.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Edvardas iki transplantacijos diabetu sirgo apie dvidešimt keterius metus. Trejus metus buvo dializuojamas. 2014 m. jam atlikta kasos inksto komplekso transplantacija. Ir jau vienuolika metų Edvardas gyvena be insulino injekcijų ir dializių.„Diabetas „suvalgo“ inkstus, pažeidžiamos kraujagyslės, išsivysto aterosklerozė“, – laidoje sako gydytoja nefrologė, gydanti Edvardą, Ilona Rudminienė.Kasos inksto komplekso transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 2008 m., tokių transplantacijų per metus atliekama vos viena ar dvi. Operacijas atliekantis docentas Vitalijus Sokolovas atskleidžia jų sudėtingumą ir prisimena pačią pirmąją atliktą inksto komplekso transplantaciją: „Iškart pastebėjome gerėjančius pacientės rodiklius“. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Renata Bruzgienė kviečia nenusiminti, išgirdus diagnozę: „Diabetas šiandien – jau ne nuosprendis“.Minint Pasaulinę diabeto dieną – pokalbis apie kasos inksto komplekso transplantaciją ir kitus diabetą stabdančius gydymo būdus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Pradėsiu nuo pirmadienio. Ne, gal pradėsiu nuo sausio 1-osios“, - daug kartų sakė sau Ieva Brogienė. Ir, sau pasakiusi, kad tai paskutinis mėginimas numesti svorio, pradėjusi sveikai maitintis, atsikratė 24 kilogramų. „Per 8 mėnesius išmokau suprasti, ką ir kodėl dedu į burną“, – laidoje pasakoja pašnekovė. Dietistė Ieva Balnionė dalijasi receptu: „Pirmiausia atkreipkite dėmesį į savo sveikatą ir leiskite sau gyventi pilnavertį gyvenimą“.Ar žinojote, kad mes nepaveldime pilnumo geno? Pokalbis, skirtas Europos sveikos mitybos dienai.Laidos vedėja Žydrė GedrimaitėVed. Žydrė Gedrimaitė

„Nėra šventojo be praeities ir nusidėjėlio be ateities“, - cituodamas popiežių Pranciškų, kunigas, priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas Kęstutis Dvareckas pasakoja apie savo ir kitų priklausomų žmonių kelią. Priklausomo žmogaus artimieji neretu atveju savo noru įsisuka į priklausomybės palaikymą, ne į pagalbą sveikti. „Per daug mačiau artimųjų kančių, kurie lieka tik su kuprine ant pečių, viską praradę, prie mylimo priklausomo žmogaus kapo“, - pasakoja kunigas. Ir kviečia mylėti besąlygiškai, net jei tai reikštų santykių pabaigą: „Priklausomybės atveju labai tinka posakis: kuo blogiau – tuo geriau“.Lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną – minima ir Tarptautinė kovos su narkomanija diena.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Aš nepasakysiu tikslaus skaičiaus operacijų, kiek man teko išgyventi. Manau, virš 20 tai tikrai“, - sako vos dvidešimt aštuonerių metų vertėja Urtė Atkucevičiūtė. – „Tarp operacijų ir visų sunkumų vyksta daugybė gerų ir gražių dalykų. Gyvenime aš renkuosi koncentruotis į tai“.„Tėvams buvo pasakyta, kad aš neišgyvensiu, tačiau, kaip matote, prognozės nepasitvirtino“, - šypsosi kita pašnekovė Ieva Gaučaitė, kuri ne tik savarankiškai pasirūpina savim, bet, kaip ir Urtė, baigė mokyklą, mokėsi universitete, siekia savo svajonių ir tikslų išsipildymo.Abi merginas vienija bendra diagnozė - spina bifida. O spalis yar minimas kaip šios diagnozės pažinimo mėnuo. Pokalbis, kuriame išgirsite atvirus pasakojimus apie šią ligą ir merginų svajones, kasdieninius rūpesčius ir tikslus bei jų siekimą. Merginų pavyzdys rodo: nors ši būklė yra nepagydoma, su tinkama medicinine priežiūra bei asistuojančių žmonių pagalba stuburo smegenų išvaržą turintys žmonės gali gyventi, mokytis, dirbti, kurti santykius ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kaip jaučiatės šį rudenį? Kai prastėjant orams mus visus vis dažniau užklumpa slogi nuotaika, tampame vangesni, neretai ir motyvacija apleidžia. Prie viso to dar prisideda dabartinis sociokultūrinis kontekstas – karai, ligos. Dėl informacinių technologijų nesunku paskęsti informacijos gausoje, o socialinių tinklų realybė neretai iškreipia tikrąjį suvokimą apie tai, kas aš esu, dėl ko esu.Šioje laidoje kalbamės apie motinystę ir patiriamus psichinės sveikatos patyrimus bei sutrikimus. Kristina Mažeikaitė, balsą tyrinėjanti muzikos terapeutė, vokalo mokytoja ir vieniša mama, sako: „Susidūriau su akistata, kas aš esu ir dėl ko esu?“. Giedrė Dambrauskaitė, humanistinių ceremonijų vedėja atvirai pasakoja apie ją ištikusią psichozę po gimdymo: „Tik pagimdžius, pradėjo ryškėti pogimdyminės psichozės požymiai. Man vaidenosi veidai, išgyvenau ryškius emocijų pliūpsnius. Jaučiausi kaip visatos valdovė“. Tiek Kristina, tiek Giedrė yra iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorės.Trečioji laidos viešnia Nida Vildžiūnaitė - iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė, Pogimdyvinės depresijos centro įkūrėja pasakoja, kad pogimdyvinė depresija ir kiti iššūkiai motinystėje nepriklauso nuo sezoniškumo ar nuo to, kelintą kartą moterys tampa mamomis.Ved. Žydrė Gedrimaitė