Draugystė veža

Klastinga liga žurnalistei Daivai Ausėnaitei, kaip ir daugeliui kitų pacientų, buvo diagnozuota ne iš karto. Išsėtinė sklerozė Daivą jau ligoninėje vėl suvedė su Ana Staševičiene, Išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ pirmininke, kurią anksčiau buvo kalbinusi pati. Moterys susidraugavo ir jau daug metų veikia kartu.Studijoje skamba juokas, nors kalbamės apie labai jautrius ir asmeninius dalykus: ką jaučia ir išgyvena pacientai, susirgę išsėtine skleroze, kaip mokosi „susidraugauti“ su šia liga? Ar įmanoma žmonėms, sergantiems išsėtine skleroze, Lietuvoje gyventi kokybiškai šiandien, kokios kylančios problemos labai svarbios? Kaip šiais metais „Feniksai“ pasitiks Pasaulinę išsėtinės sklerozės dieną Lietuvoje – pokalbis laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Smegenys kaip ir kompiuteriai apdoroja informaciją – taip dažnai manome. Tačiau pasaulinio garso psichologas ir autizmo ekspertas dr. Peter Vermeulen (Belgija) teigia, kad mūsų smegenys veikia kitaip. Remdamasis naujausiais neuromokslo atradimais, jis išryškina svarbų skirtumą: smegenys labiau spėja, nei apdoroja informaciją. Lietuvoje šią nuomonę išgirdome balandžio mėnesį jau ketvirtąjį kartą vykusioje nacionalinėje autizmo konferencijoje, kurioje dalyvavo šios laidos pašnekovės: Gintarė Šatė ir Loreta Grikainienė – Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė ir specialistė.Dr. Vermeulen nacionalinėje autizmo konferencijoje pateikė naujas, moksliškai pagrįstas įžvalgas bei praktines strategijas, kaip kurti autizmui draugišką mokymosi ir socialinę aplinką, kurioje mažiau netikėtumų, daugiau aiškumo ir geresnė savijauta – pagrindiniai veiksniai, mažinantys nerimą ir didinantys sėkmę mokykloje bei gyvenime. Kaip tos naujos įžvalgos galėtų keisti situaciją Lietuvoje?Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Ką reiškia atstovauti Lietuvai, kai esi mažiau girdimas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme? Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas pristato socialinę kampaniją „Už stiprybės stovi realybė“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į kurtumo negalią turinčių sportininkų pasiekimus, kasdienius iššūkius ir lygių galimybių trūkumą sporte.Kampanija pasakoja apie žmones, kurie savo rezultatais garsina Lietuvą, tačiau jų pergales dažnai užgožia didžiųjų sporto šakų naujienos. Ji kelia svarbius klausimus: kodėl Europos ir pasaulio čempionatuose medalius skinantys kurtieji sportininkai vis dar sulaukia mažiau dėmesio nei girdintieji? Kaip sportas tampa jų keliu į socialinę integraciją ir savarankiškumą? Ar Lietuvoje visiems sportininkams sudaromos vienodos sąlygos siekti aukščiausių rezultatų?Apie visa tai laidoje pasakoja Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto prezidentas, buvęs profesionalus sportininkas Edvinas Kriūnas, kurčiųjų vyrų ir moterų krepšinio rinktinių vyriausieji treneriai Rolandas Rakutis ir Andrius Vaicekauskas. Gestų kalbos vertėja Inesa Mateikė.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Reda - dar jauna mama, jos durytei Augmilei dar tik metukai ir mėnuo. Savo istoriją Reda jau pasakojo mūsų laidoje: jos ūgis yra tik 124 cm, gyvenimas jai siuntė įgimtą ligą – kaulų augimo sutrikimą, sukeliantį neproporcingą kūno augimą.Rūtos dukrai Miglei – jau dešimt. Ji dėl savo įgimtos negalios (Rūta juda neįgaliojo vežimėliu) praeityje sulaukdavo daug ne pačių maloniausių žvilgsnių ir replikų. Abi moteris sieja nuoširdi draugystė jau ne vienerius metus. Ir jų abiejų vyrai, kurie neturi jokių negalių, myli savo moteris, dukras, o ne jų galias ar negalias, ir jau visai nepaiso, ką apie juos galvoja aplinkiniai.Augmilę ir Miglę skiria devyneri metai. Tačiau ar pasikeitė požiūris į mamas, turinčias kokią nors negalią, per tuos devynerius metus? Ar Rūta ir Reda gali save vadinti savarankiškomis mamomis? Laidoje, skirtoje Motinos ir Europos žmonių su negalia savarankiško gyvenimo dienoms paminėti, – pokalbis apie motinystę savarankiškumo kontekste.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kompozitorės, tyrėjos Snieguolės Dikčiūtės rašytojo, chirurgo Gasparo Aleksos intraOpera „Ėriukėlis stiklo ragais“ kviečia pasinerti į tarpdisciplininį muzikos, žodžio, judesio, garso objektų ir vizualių žaismių pasaulį. Žiūrovai taps kūrinio dalyviais, keliaujančiais per menamą žmogaus kūno vidų. Pastate, kuris virs žmogaus kūno modeliu, jie keliaus per keturis žmogaus kūno ir psichikos aspektus atkuriančias muzikines erdves. Taip jie turės galimybę išgirsti, pamatyti ir patirti žmogaus kūną per fizinę, emocinę, mąstymo-kongityvinę ir socialinę prizmę. Tuo pat metu bus tiriama, kaip keičiasi biologiniai širdies, kraujotakos ir mąstymo parametrai.Laidoje dalyvauja ir apie už dviejų savaičių vyksiančią premjerą pasakoja Snieguolė Dikčiūtė – kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė ir Lietuvos Žmonių su negalia sąjungos meninių socialinių projektų vadovė, Saulius Čėpla – aktorius, režisierius, teatro pedagogas – ir Inga Filipovič. Inga intraOperoje atlieka pagrindinį vaidmenį ir prisistato kaip žmogus, kuriam sunku gyventi be scenos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Lina, dar visai neseniai palaidojusi savo sūnų, atvirai dalijasi visais jausmais: „Net ir mums, išgyvenusiems širdies transplantaciją sūneliui, nebuvo paprasta priimti tai, kad tokie atvejai nutinka, tik kažkam mirus“. Linos Šerėnienės sūnaus Edvardo atvejis ypatingas tuo, kad tai buvo tik ketvirtasis atvejis Lietuvos organų ir donorystės istorijoje, kai asmuo, pats gyvenęs su donoriniu organu, po savo mirties gelbsti kitus. Edvardukas sunkia širdies liga sirgo nuo gimimo, transplantacijos stebuklą berniukas patyrė būdamas trejų metų. Po širdies persodinimo jis išgyveno septynerius metus. Po Edvardo mirties vienas jo inkstas buvo paimtas ir sėkmingai transplanuotas jaunai merginai.Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė Audronė Būziuvienė laidoje dėkoja visiems mirusių donorų artimiesiems už kiekvieną „taip“ ir džiaugiasi, kad tų „taip“ daugėja.Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs: „Mes turime džiaugtis, kad medicina gyvybės tarnystėje, organų transplantacijoje atrado naują būdą tarnauti žmonijai saugant esminę asmens vertybę. Donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui.“Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Wrinkles of Style“ – ne tik madų šou. Tai – gyvenimo šventė, kuri įkvepia drąsiai žengti į priekį, mylėti save ir parodyti, kad stilius neturi amžiaus ribų!”, - sako viena iš projekto organizatorių Gabija Veronika Barkauskė.Kartu su ja laidoje dalyvaujančios projekto dalyvės Virginija Cimermonienė ir Nijolė Forman pasakoja: „Kada, jei ne dabar? Kodėl daugeliui atrodo, kad vyresnio amžiaus žmonės tik pavargę, dejuojantys ir nelaimingi? Mes griauname šiuos mitus ir rodome kitokią realybę!“Projektas, kuriame senjorai pasirodo ant podiumo, turi labai svarbią žinutę: visi turi teisę jaustis gražūs, unikalūs, pasitikintys savimi, nepriklausomai nuo amžiaus. Laidoje pašnekovės kviečia atsisakyti stereotipų apie vyresnio amžiaus žmones ir neužsidaryti vienatvės gniaužtuose – dalyvauti, savanoriauti, bendrauti.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Aš nesu stipri. Neapsigaukite. Aš esu trapi ir labai didelė bailė“, - taip prieš keletą metų dalijosi aktorė ir tinklaraštininkė Toma Razmislavičiūtė, auginanti autistišką dešimtmetį sūnų. Šiandien ji jau suprato, kad nereikia norėti keisti sūnaus, reikia keistis pačiai, tačiau ir šiandien liudija: „Sunkiausia – ne autizmas, sunkiausia – aplinkinių reakcija“.Balandis visame pasaulyje minimas kaip autizmo supratimo mėnuo jau aštuonioliktą kartą. Lietuvoje nuo šių metų balandžio 2-oji įtraukta į atmintinų dienų sąrašą kaip autizmo supratimo diena. Tomos sūnui Adomui nustatytas autizmo spektro sutrikimas, kai jam buvo treji metukai, todėl moteris nusprendė viešai dalintis savo išgyvenimais, kad palaikytų kitus tėvus, kad pagelbėtų sau.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

O ar nėra pavojaus įsimylėti dirbrinį intelektą? Vieni džiaugiasi dirbtiniu intelektu, kiti liūdi, dar kiti ir prisibijo. O štai Eglės Jarmolavičiūtės, LRT radijo garso režisierės gyvenimą dirbtinis intelektas tik dar labiau išlaisvina.Kita pašnekovė laidoje – fotografė, Lietuvos fotomeninkų sąjungos narė, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose pelniusi daugybę apdovanojimų Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė. Vėtrė augina autistišką sūnų, kuris taip pat naudojasi dirbtiniu intelektu.Ką duoda dirbtinis intelektas regos negalią turinčiai Eglei? Vėtrė pasakoja, kaip kūryboje gali pagelbėti dirbtinis intelektas. Ar netenka konkuruoti su juo? Kaip ir kokiose situacijose dirbtinio intelekto pagalba naudojasi Vėtrės sūnus ir kiti autistiški asmenys? Atsakymai – laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Prieš priimdami sprendimą už kitą, pirmiausia pagalvokite, ar tikrai tas žmogus nenori ar negali to padaryti pats. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės kiekvienas, jei už jus kažkas nuspręstų, kaip rengtis, ką valgyti arba – kokį filmą žiūrėti. Laidoje - pokalbis apie socialinę kampaniją „Kaip gera galėti galėti“, kuri siekia keisti požiūrį į žmones su negalia, ir apie tai, kaip svarbu leisti jiems priimti sprendimus savarankiškai.Laidoje dalyvauja projekto, kurio lėšomis finansuojama paslauga Pagalba priimant sprendimus vadovė Svajonė Rainienė ir socialinė darbuotoja, pagalbos priimant sprendimus specialistė Violeta Tamelytė.Ką suteikia žmogui, turinčiam intelekto ar psichosocialinę negalią paslauga Pagalba priimant sprendimus? Koks esminis skirtumas tarp teorinio projekto aprašymo jo įgyvendinimo realybės? Ko mokosi paslaugos Pagalba priimant sprendimus specialistai iš savo klientų? Kodėl ši paslauga svarbi? Ką ji duoda mums, įprastos raidos visuomenei? Kaip klientai ir specialistai suranda vieni kitus? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Nevyriausybinės organizacijos ir bendruomenės atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį, kuriant teisingesnę ir tvaresnę visuomenę. Jau ne kartą įsitikinome, kad organizuota ir gerai valdoma bendruomenė tikrai gali daug. Ir psichologai sako, kad bendravimas bei bendradarbiavimas su bendraminčiais labai svarbus kiekvienam žmogui.„Atviros Lietuvos fondo organizuojama programa VERTA skirta žmogaus teisių srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimui ir jų vykdomiems projektams finansuoti. Programos dėmesio centre – organizacijos ir projektai, siekiantys įtraukti pažeidžiamas grupes ir asmenis, užtikrinti jų lygiateisiškumą, skatinti solidarumą, bei gerinti pilietinio ir demokratinio dalyvavimo sąlygas. Ypač daug dėmesio skiriama vietos lygmeniu veikiančioms, mažoms NVO stiprinti“, - taip pristato programą organizatoriai.Kaip ši programa gyvena realų gyvenimą, ko mokoma „NVO lyderių akademijoje“, kodėl dirbantiesiems nevyriausybinėse organizacijose svarbu mokytis ir kokius pokyčius inicijuoja „NVO lyderių akademijos“ absolventai, laidoje kalbamės su Atviros Lietuvos fondo programų vadove Marta Gadeikiene ir VšĮ „Tapk laisvas“ socialine darbuotoja, projektų koordinatore ir NVO lyderių akademijos absolvente Rūta Gerasime.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Apie lyčių lygybę ir moterų teises tiek Lietuvoje, tiek kariaujančioje Ukrainoje. Ir kodėl tai ypatingai svarbu šiandien, laidoje kalbamės su VU mokslininke, lyčių lygybės eksperte dr. Zuzana Vasiliauskaite ir fondo „Inoblita“, kuris teikia humanitarinę pagalbą civiliams, nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje, įkūrėja ir vadove Skirmante Cairns.Kokia yra kovo 8-osios – Tarptautinės moterų solidarumo dienos istorija ir kodėl jos nereikėtų sieti su sovietmečio palikimu? Kodėl svarbu kalbėti apie moterų teises karo kontekste? Kaip jaučiasi moterys karo metu? Gėlės kovo 8-ąją – tradicija ar prieštaravimas lygioms teisėms?Ved. Žydrė Gedrimaitė

Timukui dabar du metukai ir du mėnesiai, o jis sveria vos šešis su puse kilogramo. „Mes dar esame ligos patvirtinimo kelyje. Tačiau mums labai svarbu žinoti, kas mūsų laukia ateityje augant sūneliui, kam mes turėtume ruoštis“, - sako Laura Sivakonenko, Timuko globėja, save jau vadinanti berniuko mama.Kiekvienais metais vasario mėnesio paskutinę dieną minima Pasaulinė retų ligų diena. Kokia situacija Lietuvoje, su kokiomis problemomis susiduria tiek medikai, tiek pacientai retų ligų priežiūroje?Laidoje taip pat dalyvauja Santaros klinikų Retų ligų koordinavimo centro vadovė Dr. Birutė Tumienė ir Retų ligų asosciacijos prezidentas Danas Čeilitka.Ar retos ligos tikrai yra retos? Ar yra Lietuvoje tokių ligų, kuriomis sergantys pacientai yra vieninteliai šalyje? Ar ilgas retos ligos diagnozavimo kelias? Atsakymai – laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Dvidešimt šešerių Viktoras, kovodamas už savo ir mūsų laisvę, neteko abiejų kojų, brolis, su kuriuo kovojo kartu, toliau gina laisvę fronte. Pusbrolis žuvo, kitas dingo be žinios, dar vienas – taip pat sunkiai sužeistas. Tačiau nei artimųjų ir draugų netektys, nei kojų amputacija netrukdo Viktorui kovoti toliau – jis tapo dronų inžinieriumi, o dabar fondo „Back to Life“ dėka“, kurio vadovas Danas Rėksnys taip pat dalyvauja laidoje, yra atvykęs į Lietuvą, kur jam buvo pritaikyti protezai ir paskirta reabilitacija.„Dronai šiandienos kare – labai svarbus ginklas“, - sako Viktoras.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar įmanoma pamilti savo ligą ar negalią? Ar tikrai, kai myli žmogų, pamilsti ir jo negalią? Kokius iššūkius tenka įveikti, norint neužsiskleisti savyje ir leisti sužydėti meilei? Laidoje savo istoriją pasakoja Karolina Arčvadzaitė ir Jonas Valiukevičius.Kad serga išsėtine skleroze, Karolina sužinojo, kai jai buvo penkiolika metų, o Jonas su cerebriniu paralyžiumi draugauja nuo vaikystės. Praėjusi įvairius gyvenimo etapus, pora šiandien mėgaujasi gyvenimu, vienas kitu ir sako: „Patikėkite, meilė daro stebuklus! Nors mylėti nėra lengva, nekovokite su savo liga ar negalia, susidraugaukite su ja. Ir pasitikėkite savimi – kiekvieną gali aplankyti meilė!”Ved. Žydrė Gedrimaitė

Tradiciškai vasario 4-ąją minėjome Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, vasario 9-oji -oji – Tarptautinė odontologų diena, o vasaris yra burnos vėžio prevencijos mėnuo. Laidoje kalbamės su Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos vadove Neringa Čiakiene, Nacionalinio vėžio centro veido ir žandikaulių chirurge Otilija Kutanovaite ir klaipėdiete, gyvenančia Vilniuje Rūta Voiniuškiene.Rūta atvirai pasakoja, kad šiandien ji gali ramiau atsikvėpti, liga remisijoje, tačiau teko išgyventi daug, net psichiatrinėje ligoninėje gydytis, sužinojus apie diagnozę.Galbūt burnos vėžys labai retas? Apie jį viešojoje erdvėje girdime kur kas mažiau nei, tarkime, apie krūties, gimdos kaklelio, prostatos vėžį. Gydytoja O. Kutinovaitė pasakoja, kokie dažniausi burnos vėžio simptomai, ar yra būdų apsisaugoti nuo šios klastingos ligos, į ką reikia atkreipti dėmesį.N. Čiakienė laidoje pristato Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos veiklos prioritetus 2025-iems metams, savalaikio diagnozavimo svarbą: „Kviečiu rūpintis savimi ir savo artimaisiais, dalyvauti prevencinėse programose, stebėti sveikatos pokyčius“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Vienuolika dienų komoje, du mėnesiai reanimacijoje ir septyni mėnesiai ligoninėje... - rydama ašaras prisimena Vilniaus dailės akademijos trikotažo specialistė Gintarė Lučiūnienė, kurios gyvenimą prieš dvejus su puse metų kardinaliai pakeitė erkės įkandimas. „Erkinis encefalitas prikaustė prie lovos ilgam, mokiausi iš naujo visko: kvėpuoti, kalbėti, valgyti... Gydytojai sakė, kad su tokiomis diagnozėmis žmonės negyvena“. Gintarė į studiją atvyko kartu su drauge Vaida Butautaite-Sankovskaja, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ meninės raiškos studijos vadove. Vaida neregė nuo gimimo. Drauges suvedė negalia.Laidoje pokalbis apie norą gyventi, nepaisant visų gyvenimo siunčiamų išbandymų. Ir priminimas – dabar pats laikas pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Nuo 2024-ųjų sausio 1-os dienos, prasidėjus negalios reformai, vienas iš pokyčių – neįgalumas keičiamas dalyvumu. Panašu, kad dar daugelis žmonių taip ir nesupranta, kodėl reikėjo keisti negalios nustatymo tvarką ir kokia pokyčių esmė. Kas pasikeitė pensinio amžiaus žmonėms? Kodėl jaučiamas nepasitenkinimas dėl negalios nustatymo tvarkos?Laidoje dalyvauja Jelena Ivančenko – Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorės pavaduotoja, Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskas ir Žilvinas Mišeikis – Asmeninių asistentų asociacijos vadovas.„Naujoji tvarka ir procesas nėra baigtinis. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios gali teikti ir teikia pasiūlymus, kas gali įtakoti ir įtakoja dalyvumo nustatymo tvarką“, - sako J. Ivančenko. Kaip tai vyksta ir kodėl svarbu – klausykite laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Taip jau atsitiko, kad šios kadencijos LR Seime nedirbs nei vienas asmuo, turintis negalią. Kaip planuoja naujoji LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisija darbais pagrįsti nuostatą: „Be žmonių su negalia – nieko apie žmones su negalia”, laidoje kalbamės su naująja LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininke Indre Kižiene ir komisijos nariu Dainiumi Varnu.Pašnekovai dalinasi įspūdžiais po šią savaitę vykusio pirmojo naujosios Neįgaliųjų teisių komisijos posėdžio: „Žinome, laukia daug darbų, esame pasirengę daryti daug, į daugelį sričių dar gilinamės“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Draugystė veža. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Jau planuojate atostogas? Kokius namų darbus reikia padaryti žmonėms, turintiems negalią, jei planuose kelionė į Graikiją – ne tik senovinių griuvėsių ir gražių salų šalį, bet ir Vakarų civilizacijos lopšį bei mitologijos, šimtmečius žavinčios žmoniją, gimtinę? Ar Akropolis, kiti istoriniai bei kultūriniai objektai prieinami visiems? Kaip priima žmones su negalia aplinkiniai šioje šalyje?Pokalbis su socialinio verslo „Unikalus šokis“ įkūrėja ir vadove, organizacijos „Unikalus gyvenimas“ direktore, „Lietuvos galia“ bei „Poveikio akademijos“ laimėtoja Rita Juškyte ir kelionių vadove Graikijoje Laura Kaikaryte-Moysidou.„Labai džiugu, kad Akropolis yra pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia, tačiau rasti liftą tikrai buvo iššūkių“, - pasakoja Rita, kuriai neseniai su kolega, turinčiu judėjimo ir regos negalią, teko lankytis Atėnuose. „Tokia jau yra graikiška kultūra, kad neretai būna neaišku, kas už ką atsakingas“, - sako kelionių vadovė Graikijoje Laura ir pataria žmonėms su negalia, jų artimiesiems kelionei ruoštis iš anksto.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Pokalbis su tėčiu ir dukra – Arnoldu ir Egle Stasiuliais, kurie neseniai grįžo iš savo gyvenimo kelio - kartu įveikė Camino Santjago kelią. Tai buvo ne tik nueiti kilometrai, pasiektas tikslas, tačiau ir nueitas didelis kiekvieno atskirai bei abiejų kartu – tėčio ir dukros kelias.„Vaikų ir tėvų santykis yra augantis. Jis yra taip sukurtas, kad turi jį visą gyvenimą ugdyti ir mokytis. Buvimas su Egle dabar yra pamokos ir man, ir jai. Ir būtėnt šis būdas – keliavimas Camino keliu, buvo tinkamas ugdyti santykį būtent su šia dukra. Su kitomis dukromis, ko gero, to daryti negalėčiau, tam yra kiti būdai“, - sako trijų dukrų tėtis.„Galvoju, kad, kai esi vaikas, paauglys, uždedi filtrus žmonėms, ypatingai patiems artimiausiems – tėvams, sesėms, kokie jie yra, ką jie gali, ko ne. Šiame kelyje stengiausi atverti akis ir pamatyti – o kas yra mano tėtis?“, - laidoje sako Eglė.Pašnekovai pasakoja, kaip keitėsi tėvo ir dukros ryšys, kai Eglė buvo vaikas, paauglė ir dabar, jau suaugusi moteris. Dalijasi bendrame kelyje išmoktomis pamokomis ir sako: „Buitis Camino yra pasirūpinimas savimi. Ir tai, ko gero, yra svarbiau nei žingsniavimas. Ir nepamirškime, visada yra kelias, visada turime ir kur, ir su kuo eiti, tik reikia sekti rodyklėmis“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Visiems mums, kurie jaučiasi brokuoti, kurie dar šįryt žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir akimirksniu atrado, ką pakeisti, panaikinti ir užmaskuoti, visiems, kurie užaugo jausdamiesi vieniši, nesuprasti ir nepritampantys draugų kompanijose, kad ir kiek stengtųsi, ir visiems, kurie nuo pat mažens nesijautė, o galbūt ir šiandien nesijaučia mylimi, tenoriu pasakyti, kad visa tai normalu...“, – tai ištrauka iš Austėjos Šidlauskaitės knygos „Gimę jausti“.„Gimę jausti“ – jaudinanti, atvira, tačiau daug šviesos talpinanti knyga apie tai, kaip priimti savo jautrią prigimtį. Knygos autorė Austėja Šidlauskaitė dalyvauja šioje laidoje, pasakoja savo asmeninę istoriją, ką jai teko išgyventi, mėginant priimti ne visada ją priimantį pasaulį.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Lietuvos respublikos įstatymuose jau yra įtvirtinta nuostata apie šunį pagalbininką. „Šuo pagalbininkas“ apima ir „šuns vedlio“ sąvoką. Tačiau dar neretai pasitaiko atvejų, kai visuomenė apie šunis vedlius, šunis asistentus žino mažai ir dėl to kyla daug skaudžių nesusipratimų.Laidoje - pokalbis apie šunis vedlius, šunis asistentus. Kodėl jie svarbūs, ką ir kaip jie daro, kaip dresuojami, kas daroma valstybiniu lygmeniu šiuo klausimu, kuo skiriasi šunys vedliai ir šunys asistentai?Savo patirtimis ir žiniomis dalinasi Irina Liubertė – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėja, nevyriausybinės organizacijos „Šunys asistentai“ įkūrėja, pati turinti negalią ir pagalbininkę - asistentę kalytę Aurą, Oksana Dobrovolskaja – paralimpietė, dar vis gyvenanti Paryžiaus paralimpiados įspūdžiais ir laukianti savo šuns vedlio, Vaidotas Glodenis – dresuotojas, Tarnybinės šunininkystės klubo steigėjas, ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.„Aš svajoju į Los Angelo paralimpines žaidynes vykti kartu su Rubbi“, - sako paralimpietė Oksana Dobrovolska. – Tai man yra labai didelė paspirtis ne tik aktyviai ruoštis sportinėms varžyboms, tačiau ir atsakingai dalyvauti šuns vedlio dresūroje“. „Aš negalėjau net įsivaizduoti, kiek man auksaspalvis retriveris Aura padės kasdienybėje“, - apie savo šunį asistentą, įspėjantį apie artėjančius skausmo priepuolius, pasakoja Irina Liubertė.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Nusprendžiau, kad gana, noriu išsilaisvinti ir, tuo pačiu įkvėpti kitus gyventi laisvai. Patikėkite, verta“, - sako Aistė Krušinskaitė, neseniai viešai prisipažinusi apie savo netradicinę seksualinę orientaciją.„Kodėl yra manoma, kad heteroseksualioms poroms džiaugtis savo santykiais yra normalu, o homoseksualioms – tai tarsi neįmanoma?“ – piktinasi regos negalią turinti Irma Jokštytė - Stanevičienė, kuri yra ištekėjusi už vyro, judančio neįgaliojo vežimėliu, ir dalinasi kažkada išsakyta draugės mintimi: „Aš tau duosiu milijoną, ar tu sutiksi tapti lesbiete?“. - Juk niekas mūsų neįvels į homoseksualių žmonių ratą, jei mes neturime tokio potraukio“, - pasakoja Irma.Laidoje, skirtoje Tarptautinei žmogaus teisių dienai, pašnekovės sako, kad jos yra dėkingos gyvenimui už dalykus, kurie vyksta ir per juos visi iššūkiai tampa prasme, nes jos gali kalbėti, veikti bei keisti žmonių požiūrį į nepatogias temas. Bei kviečia nepamiršti, kad visi mes esame unikalūs, ir visi norime būti saugūs, priimami, mylėti ir būti mylimi.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Taip, mūsų vaikai tikrai nepatogūs“, - sako sunkią kompleksinę negalią turinčius vaikus auginančios mamos. – „Žodis „nepatogu“ mus lydi kiekvieną dieną ir visur, kur mes su savo vaikais būname, ką bedarome. Jie napatogūs patys sau, nepatogūs aplinkiniams, kurie juos mato, nepatogus ir mūsų pačių gyvenimas“. Keturios mamos, auginančios tokius vaikus, įkūrė fondą „Nepatogūs“. Trys iš jų: Henrika Varnienė, Snežana Glebovė ir Laima Ingileikienė – dalyvauja šioje laidoje, skirtoje Tarptautinei žmonių su negalia dienai.Sunki kompleksinė negalia – dar mažai plačiajai visuomenei pažįstama tema. Laidoje pašnekovės dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, pasakoja, su kokiomis problemomis ir džiaugsmais susiduria jos pačios ir jų vaikai. Ir kodėl buvo svarbu įkurti fondą, kuris rūpintųsi oriu ir patogiu gyvenimu jau užaugusiems, turintiems sunkią kompleksinę negalią vaikams, visiškai nepriklausomai nuo jų fizinių ar intelektinių galimybių.„Mūsų vaikams taip pat reikia bendravimo, meilės, dėmesio, draugų. Mūsų vaikams reikia žinių, ugdymo, pažinimo“. „Kiekviena mama, auginanti sunkią negalią turintį vaiką, sugeba prisitaikyti ir šešios valandos miego paroje yra lobis“. „Kviečiame jungtis ir kitas mamas, auginančias „nepatogius“ vaikus, tai tikrai nauja paslauga, o ne fantastinis filmas“, - sako laidoje dalyvaujančios moterys.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šiais metais jau 106 kartą minime Lietuvos kariuomenės dieną. Žmonės, turintys negalią, ir krašto gynyba - ar tai suderinama?Lietuvos krašto apsaugos ministerijos laikinoji viceministrė Kamilė Gogelienė laidoje sako: „Mūsų noras yra neatstumti tų žmonių, kurie savanoriškai nori prisidėti prie krašto gynybos”. Judėjimo negalią turintis šaulys Vaidas Stravinskas pasakoja: „Yra dalykų, apie kuriuos reikia labai pagalvoti, ar tikrai esi tam pasiruošęs, tačiau iškart nenurašyti saves. Tikrai krašto gynyboje yra sričių kuriose ir mes, žmonės turintys judėjmo negalią galime būti labai naudingi”.Kamilė Gogelienė pasakoja, kad kolegos karininkai sako: „Kiekvienas karys ruošiasi karui”, priduria kad kariuomenėje romantikos mažai, tačiau tai nemažina norinčių savanorių tarnauti Lietuvos kariuomenėje skaičiaus. Šaulys Vaidas sako niekaip nesuprantantis tų, kurie stengiasi išvengti pareigos Tėvynei atlikimo ir pasakoja apie asmenines pamokas, įgytas kariuomenėje ir Lietuvos šaulių sąjungoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar įmanoma susilaukti vaiko po inksto persodinimo? Laima Kuckailienė – pirmoji pagimdžiusi moteris, serganti diabetu ir gyvenanti su persodintu inkstu Baltijos šalyse, įrodo - taip! Šiame jautriame, kupiname dėkingumo pokalbyje, du pašnekovai - Laima ir Virgilijus Zigmantavičius – pirmasis pacientas Lietuvoje, kuriam buvo atlikta kasos salelių transplantacija, atvirai dalijasi savo kelione, sergant diabetu.Abu pašnekovai gyvena su transplantuotais inkstais, prieš tai teko išgyventi skausmingas dializes ir kitas procedūras. Jie abu diabetu susirgo dar vaikystėje ir pasakoja, su kokiais sunkumais tekdavo susidurti anksčiau. Abu sutaria, kad dabar yra daug daugiau informacijos ir paslaugų geriau kontroliuoti ligą. Laima sako: „Mes abu su sūnumi, kuriam jau 13 metų esame dėkingi donoro artimiesiems už lemtingą sprendimą“. Virgilijus papildo: „Diabetas nėra nuosprendis. Taip, gyventi reikia pagal griežtas taisykles, tačiau su artimųjų, medikų pagalba viskas yra įmanoma“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar žinojote, kad, tinkamai pakeitę savo reakciją į vaiko elgesį, padedame jam ugdyti savivertę? O sąvoka „tolerancijos langas“ jums žinoma?Laidoje pokalbis su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininke Kristina Košel Patil ir VŠĮ „Augu kartu“ vadove Paulina Kuraitiene. Tėvystė ne sprintas, o maratonas – dar viena labai susijusi tema, nuskambėsianti laidoje.Pašnekovės sako: „Jutiminės sistemos pažinimas, delfino, medūzos, raganosio, senbernaro ar kito gyvūno atpažinimas savyje, žinios, savirefleksijos gali kiekvienam žmogui gelbėti kasdieninėje veikloje“.Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ pristato dar vieną knygą lietuvių kalba „Jutimai: kaip padėti sau ir savo vaikui“. Pristatyme dalyvaus ir pati autorė Tanya van Dalen, bus organizuojami mokymai tėvams ir specialistams.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Padovanok antrą gyvenimą“ – unikalus Marijampolės onkologinių ligonių asociacijos „Rūpestėlis“ projektas, kviečiantis išgyvenusius onkologines ligas iš naujo atrasti kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi. Projekto pavadinimas labai simbolinis, jis tarsi suvienija po onkologinės ligos sveikstančias moteris ir tvarius pokyčius atliekų tvarkymo srityje.Susirgus onkologine liga, keičiasi ne tik susirgusiojo, tačiau ir visų artimųjų gyvenimas, trūksta tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. Labai svarbus artimųjų palaikymas. Pašnekovės pabrėžia bendrystę, optimizmą, tikėjimą - kaip vienus svarbiausių vaistų: „Susirinkę siūti, stengiamės apie ligas nekalbėti. Tam yra skirtos kitos edukacinės ir palaikomosios veiklos“, - laidoje sako asociacijos vadovė Roma Karčiauskienė ir savanorė, įvairių socialinių projektų koordinatorė Rūta Kupčinskaitė.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Aš nežinau, kurį rytą mama manęs paklaus – kas tu tokia?“ – „Labai sunku susitaikyti su tuo, kai aplinka „laidoja“ žmogų jam gyvam esant.“ – „Globojant artimąjį labai jaučiasi izoliacija, visuomenė vis dar nepasirengusi priimti sergančiųjų demencija“.Demencija - progresuojantis ir asmens pažintines funkcijas pažeidžiantis sindromas. Tai yra negalią sukelianti būklė, apribojanti asmens galimybes priimti sprendimus. Ši liga paveikia ne tik pacientą, tačiau ir visus jų šeimų narius, keičia gyvenimus iš esmės. Ką mes galime padaryti visi kartu ir kiekvienas atskirai, kad nuostatos keistųsi į gerąją pusę?Laidoje pokalbis su projekto „Nepatyręs nesupras“ idėjos autore ir meno vadove, asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadove Ieva Petkute ir projekto dalyvėmis. Projektas „Nepatyręs nesupras“ pristatė moterų, globojančių demenciją turinčius artimuosius, žvilgsnį į globos patirtį.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Orumo sąvoką girdime dažnai, tačiau ar susimąstome, kas tas orumas ir ką reiškia gyventi oriai? Ką rodo mūsų orumas mums patiems ir aplinkiniams? Ar dažnai tenka paminti orumą dėl kokių nors priežasčių? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus laidoje ieškome su Laura Stadalninkaite – mama, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotoja, neregių bendruomenės nare, ir teisininku Egidijumi Grigoniu, atstovaujančiu žmonių su judėjimo negalia bendruomenę.„Artėjant Pasaulinei orumo dienai, linkiu sau ir kitiems būti vieni kitiems tolerantiškiems“, - sako Laura Stadalninkaitė. – „Nesvarbu, kokie yra mūsų įsitikinimai, pasirinkimai ar skirtumai, tiesiog būkime savimi. Svarbiausia, kad siekdami savo orumo nepamintume kitų žmonių vertybių”. „Dėl savo nesėkmių nekaltinkime kitų. Neišskiriant negalios buvimo ar ne, kiekvienas ieškokime būdų, kaip nemenkinti savo ir kitų orumo“, - antrina Egidijus Grigonis.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Nuo pat gimimo mane persekioja labai daug mirčių”, - pasakoja mirusio donoro žmona Birutė Semėnienė, kartu su sūnumi, mirus vyrui, priėmusi lemtingą sprendimą, kuris pagelbėjo net keliems žmonėms. Laidoje taip pat dalyvauja Audronė Būziuvienė – Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė, Daiva Vilija Čičiškinienė – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus II poskyrio gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Kauno ir Klaipėdos regionų donorystės paslaugų koordinavimo centro koordinatorės Paulina Aldakauskaitė ir Diana Palepšaitienė.Kasmet Lietuvoje užregistruojama daugiau nei 40 000 mirčių ir tik apie 150 yra išskirtinės – konstatuojama smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka – ir prasideda organų donorystės procesas. Ir tai vyksta reanimacijoje, kur gydytojas anesteziologas reanimatologas gydo 6-10 sunkių ligonių – po operacijų ir pan. O štai vienam diagnozuojama smegenų mirtis – tai reiškia žmogus mirė, bet prasideda donorystės procesas. Ir, kad viskas įvyktų, reikia keturių raidžių junginio TAIP.Kokias emocijas, vidines būsenas išgyvena reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai, regionų donorystės paslaugų biurų koordinatoriai, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai? Kaip viskas vyksta? Atsakymai – laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kaip šiandien jaučiasi mokytojai? Kas daroma ir jau padaryta, kad jų netrūktų? Ar įtraukusis ugdymas tikrai toks didelis baubas, kaip dažnai girdime, skaitome? Kiek ir kodėl dar turi praeiti laiko, kad tiek mokyklose, tiek darželiuose, tiek darbuose, gatvėse ir apskritai gyvenime būtume priimti ir tilptume visi?Laidoje, skirtoje Mokytojo dienai paminėti, kalbamės su Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos direktore Danute Mažvyliene ir Jūrate Lazdauskieneė – Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktore. Pašnekovės dalijasi savo asmenine patirtimi, kaip ir kodėl jos tapo mokytojomis, kaip, ir jų manymu kodėl, keičiasi požiūris į mokytoją bei mokyklą, pasakoja apie situaciją Anykščių, Tauragės rajonuose ir konkrečiai jų vadovaujamose mokyklose. Ir profesinės šventės proga sau bei kolegoms linki nepasiklysti permainose, projektuose, idėjose, politikos vėjuose.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Lemiamas buvo susitikimas su negalią turinčia moterimi. Nustebino tos moters asmenybė. Jaučiausi prieš ją tarsi būčiau skurdi”, - sako socialinė darbuotoja Sigita Narauskaitė. Kolegė Miglė Maniušytė pasakoja savo istoriją apie mokykloje kentėtas patyčias, kurias padėjo išspręsti mokyklos darbuotoja: „Supratau, kad šie žmonės gali padėti. Norėjosi pačiai tapti tokia darbuotoja”.Ten, kur ateina socialinis darbuotojas, atsiranda daugiau dėmesio žmogui, jo tikriesiems poreikiams, daugiau supratimo apie teisingesnę visuomenę. Pasaulyje socialiniai darbuotojai labai plačiai dirba sveikatos priežiūros srityje, teisėsaugos, valdžios institucijose, pagalbos linijose. Jie tarpininkauja net kariniuose konfliktuose. Ir visame pasaulyje stebima tendencija – šių specialistų poreikis didėja, o norinčiųjų dirbti šį darbą yra per mažai.„Dažnai nusivili, dažnai nepavyksta. Bet po truputį pavyksta įtikinti visuomenę. Jeigu būsi nuoširdus, tada ir pavyks“, - sako pašnekovės.Laidoje, skirtoje Lietuvos Socialinių darbuotojų dienai paminėti, - pokalbis apie susitikimus socialinio darbo kelyje – lemiamus ir praturtinančius.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Paitaiko, sakome, „gyvenu kaip cirke“, arba kokį nors įvykį ar reiškinį apibūdiname žodžiu „cirkas“. Kodėl žodis „cirkas“ dar vis turi ir neigiamą atspalvį, kai realybėje tai yra nuostabi pramoginio meno šaka, o kai kam – nuoseklus darbas cirke yra ir nauji atradimai, pažinimai, gyvenimo kokybės pokytis?Laidoje dalyvauja Ieva Variakojytė-Reynstrom – Baltijos cirko projektų vadovė, Aurimo Jungaičio ir Vytauto Laibinio trenerė, Kauno cirko meno akademijos vadovė bei trenerė ir abu vaikinai.Socialinės globos centre „Vija“ Kaune, kur ir gyvena abu mūsų šios laidos herojai, apgyvendinami vaikai ir suaugę asmenys, turintys proto negalią ir (ar) psichikos sutrikimų, dėl kurių jiems nustatytas visiškas arba dalinis nesavarankiškumas, vertinant socialinės globos poreikį. Tačiau draugystė su Ieva, nuoseklus darbas vaikinams atvėrė duris į tarptautinį menų festivalį SPOFFIN, praėjusį rugjūtį vykusį Nyderlanduose, į kurį jie gavo vardinius kvietimus.Socialinis cirkas. Kas tai? Ko, be įvairiausių triukų, vaikinai mokosi būdami cirko dalimi? Kaip tokių artistų pasirodymus priima žiūrovai? Atsakymai – laidoje.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Jūsų sūnus ruošiasi šaudyti“, - vieną dieną išgirdo Jūratė, kai jai paskambino iš mokyklos, kurioje tada dar mokėsi sūnus Martynas. Tai buvo tik viena iš sukurtų istorijų, kad atsikratytų nepatogaus bei nepageidaujamo mokinio ir bendramokslio. Grasinimai susidoroti, nuolatinės patyčios, fizinis smurtas buvo kasdieniniai Martyno palydovai.„Tau čia ne vieta“ – frazė, girdėta daugelį kartų, tačiau viena iš jų buvo lemtinga, privertusi Martyną patikėti, kad visiems bus geriau, jei jis paliks šį pasaulį. Prieš tai buvo dar du mėginimai nusižudyti. Martynas pasakoja, kad kiekvienas rytas prasidėdavo nuo nežinomybės baimės. Mama net mokė sūnų muštis, kad jis galėtų atsiginti nuo jį puolančių bendramokslių.Kaip šiandien sekasi Martynui, kuriam jau dvidešimt ketveri? Kaip pavyko išgyventi visai šeimai, kai mažame mieste, kur visi vienas apie kitą viską žino, teko kovoti su mokyklos, įvairių institucijų atstovais, kad apsigintų nuo neteisingų kaltinimų? Atsakymai – laidoje.Tai pirmas viešas Martyno interviu, kur apie savo išgyvenimus jis pasakoja pats.Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Labai smagus potyris – įlįsti į kelnes, kurios buvo ankštos”, - sako operos solistas Rafailas Karpis.„Aš stengiuosi nekelti sau tikslo, kad pasiekčiau greitų rezultatų. Kol kas ši strategija man pasiteisina, minus 11 kilogramų“, - dalijasi regos negalią turintis informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžėjus Ravanas.Ir Rafailas, ir Andžėjus dalyvavo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos organizuotame projekte „Nematau, bet judu“. Apie projektą laidoje pasakoja Lietuvos audiosensorinės bibliotekos leidybinės veiklos vyriausias kuratorius, projekto vadovas Audrius Meška.„Gali viską išmanyti ir puikiai žinoti, kaip viskas veikia, tačiau esmė – gyvenimo būdas. Svarbiausia – daug vidinės ramybės bei ją prisijaukinti kasdienybėje“, - sutaria pašnekovai ir dalijasi ne tik geros savijautos, tačiau ir savo mėgstamiausių patiekalų receptais.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Paskutinėje vasaros laidų ciklo, skirtų paralimpiniam sportui, laidoje susitinka patirtis ir jaunystė. Laidoje svečiuojasi ir savo patirtimis, mintimis bei išgyvenimais dalijasi Vytautas Girnius, kuris pirmąkart paralimpiadoje dalyvavo dar 1988 metais Seule ir laimėjo auksą. Kita pašnekovė – rutulio stūmikė Eivydė Vainauskaitė, kuri paskutinė papildė šių metų Lietuvos paralimpinę komandą.Vytautas Girnius dalyvavo net penkiose paralimpiadose. Barselonoje, kur Lietuvos paraatletai pirmą kartą atstovavo laisvą Lietuvą, jam teko garbė nešti Lietuvos trispalvę. Eivydei ši paralimpiada – pirmoji.„Paralimpiniame sporte atletai nugali ne tik savo negalią, tačiau ir save“, - sako pašnekovai ir atvirai pasakoja apie savo kelią, kuris nebuvo tik rožėmis klotas. Abu pabrėžia labai svarbų tikėjimą savimi.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kada Edgaras suprato, kad būtent Gerda yra jo gyvenimo moteris, ir kaip Gerda reagavo sužinojusi, kad jai patinkantis vaikinas turi regos negalią?Laidoje pašnekovai pasakoja savo pažinties ir meilės istoriją. Kalbamės apie artimųjų palaikymo svarbą ne tik treniruočių, varžybų metu, tačiau ir kiekvieną dieną, siekiant savo tikslų. Pasirodo, Gerdai visada dažnėja pulsas, kai ji stebi Edgaro plaukimą, o Edgaras labai dėkingas sužadėtinei už besąlyginį palaikymą net pačiose sudėtingiausiose situacijose. „Viską galima įveikti, jei iš tiesų myli, palaikai ir supranti savo žmogų, tačiau labai svarbu nepamiršti ir savęs“, - sako sužadėtiniai Edgaras ir Gerda.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Lietuvos paralimpinės rinktinės kandidatė, pirmoji Lietuvos neįgaliųjų teniso raketė Agnieška Toločko pasakoja, kad dar prieš metus keturi iš gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi dėl didelio rankos skausmo, pasiūlė nebežaisti teniso ir tik penktasis sutiko atlikti itin sudėtingą operaciją, po kurios sportininkė gali tęsti karjerą.„Man sportas yra viena iš laisvės išraiškų, o neįgaliojo vežimėlis atvėrė dar daugiau galimybių“, – nepasiduoti kviečia kita pašnekovė – tenisininkė Kotryna Žiežmaraitė, kuri dėl cerebrinio paralyžiaus nebegali vaikščioti.Milda Liubinienė – Lietuvos neįgaliųjų tenisų turnyrų Lietuvoje direktorė įsitikinusi, kad yra aukštesnė jėga, kuri nuveda ten, kur esi labiausiai reikalingas. Mildos vyras, merginų treneris Andrius Liubinas dar prieš keletą metų sėkmingai vadovavo vienai įmonei, teikiančiai teisines ir buhalterines paslaugas, o pati Milda dirbo Vilniaus universitete. Tačiau vyrą užklupusi liga šeimos gyvenimą keitė iš esmės.„Į viską reikia žiūrėti pozityviai, nesustoti svajoti ir turėti lygiai tokį patį išprotėjusį draugą“, - vieningai sutaria pašnekovės.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Labai neretam paraatletui kelias link didžiųjų startų atsiveria Šiauliuose, kur dirba treneris Deimantas Jusys. Paralimpietis Andrius Skuja – vienas iš Deimanto auklėtinių. Paraatletas ne tik siekia asmeninių pergalių, tačiau jau ketvirti metai kartu su savo treneriu Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre dirba su kitais lengvaatlečiais, turinčiais negalią.„Dirbdamas šį darbą mokausi kantrybės, supratau, kad viskam reikia laiko, reikalingos naujos žinios. Sportininkai, su kuriais dirbu, - išskirtiniai žmonės. Darbas su jais priverčia vis daugiau domėtis kiekviena negalia, neįgaliųjų sporto specializacija, medicina. Mano auklėtiniai dalyvaus jau ketvirtoje paralimpiadoje. Manau, tai rodo, kad esame teisingame kelyje“, - sako sportininkus, turinčius negalią, treniruojantis treneris Deimantas Jusys.„Nenoriu nieko žadėti, pasakysiu tiek, kad stengsiuosi padaryti viską, ką galiu geriausiai“, - paklaustas, ar tikisi paralimpiadoje pasipuošti medaliu, sako paralimpietis Andrius Skuja ir atvirai pasakoja, kaip dideliam ir stipriam vyrui sekasi tvarkytis su jauduliu.Beveik dešimt metų bendradarbiaujantys paralimpietis Andrius Skuja ir treneris Deimantas Skuja sako, kad svajonę reikia turėti visada. Likus nedaug laiko iki paralimpinių startų, vyrai pasakoja apie pasiruošimą, sirgalių palaikymo svarbą bei nelengvą kasdieninį darbą.Ved. Žydrė Gedrimaitė