Istoriko teritorija

Ar Rusijos istorinis kelias ypatingas? Ką reiškia mokslininkų formuluojama įžvalga, jog XXI amžiaus Rusijoje susiformavo feodalinių luomų valstybė? Kas yra svarbiausias Putino sukurto režimo stabilumą užtikrinantis elementas? Kodėl Rusijos visuomenės mentalitete dabar itin svarbiu tapo ne ateities, o praeities vaizdinys? Ką tikimasi surasti būtajame laike? Ar prieš metus apsisprendęs iš Vokietijos į Rusiją sugrįžti opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas suklydo? Ar įmanomas valdžios tranzitas Kremliuje?Pokalbis su Sergejumi Medvedevu, rusų žurnalistu, radijo ir televizijos laidų vedėju, istoriku, politologu, rašytoju, Laisvojo universiteto profesoriumi, į daugelį kalbų išverstos knygos „Krymo periodo parkas“ autorius.(nuotr. culturell.com)Ved. Aurimas Švedas

Šio pokalbio epicentre – žmogaus ir visuomenės tobulėjimo, pažangos, progresosiekis. Kaip Vakarų civilizacijoje gimė ir plėtojosi pažangos idėja? Ką skirtingų epochųintelektualai mąstė apie žmogaus bei visuomenės netobulumą ir jo priešybę – progresą? Ar XXI-ajame amžiuje išsigandę ateities mes turėsime pripažinti, jog kelių paskutiniųšimtmečių kelias sekant progreso gairėmis ir žalvykslėmis buvo klaidingas?Dar vienas pokalbio kontekstui svarbus klausimas – kaip valstybės ir visuomenėspažanga buvo įsivaizduojama Nepriklausomybės epochoje, kokie tekstai ir programiniai dokumentai brėžė galimos mūsų ateities kontūrus?Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto dėstytoju, dr. Viliumi Bartninku.Ved. Aurimas Švedas

Kaip istorikai, antropologai, politologai ir kitų mokslų atstovai tyrinėja baimės jausmą? Kokią funkciją baimė atlieka mūsų gyvenime kai emocija, mentaliteto struktūra ar politinė idėja? Kaip kito baimės objektai Vakarų civilizacijos istorijoje, nuo Viduramžių iki Naujausiųjų laikų amžiaus? Kokie mūsų portretai išryškėja įsižiūrėjus į baimės veidrodį? Ką baimė daro su mūsų gyvenimais XXI-amžiuje?Ved. Aurimas Švedas.

Kada Vilnius tampa ne tik verslo, pramonės ir modernizacijos, bet ir stiprios ideologijos raiškos erdve arba - ideologiniu valdžios veidrodžiu? Kokiose Vilniaus vietose įvairūs politiniai režimai visų pirma stengėsi pademonstruoti savo buvimą, galią ir kartu – išsakyti tam tikrus teiginius?Ar Vilniuje egzistuoja erdvės, kurios visokeriopai priešinasi įvairių politinių režimų ir atminčių bendruomenių pastangoms šias erdves užvaldyti?Kodėl nepriklausomos Lietuvos visuomenė XXI a. nesimoko iš istorijos pamokų ir kurdama įvairius atminties ženklus viešose Vilniaus erdvėse kartoja savo pirmtakų jau padarytas klaidas?Šiuos ir kitus klausimus laidoje nagrinėsime su menotyrininke ir kuratore Rasa Antanavičiūte, parašiusia puikią monografiją „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (Lapas, 2019).Ved. Aurimas Švedas.

„Kai žaidi sostų žaidimą, tu laimi arba miršti”, – ištarė karalienė Sersėja Lannister Eddardui Starkui prieš pastarajam netenkant galvos. Šią frazę nuolat kartojome devynerius metus žiūrėdami JAV kabelinės televizijos HBO serialą „Sostų žaidimas”. Kodėl tiek daug žmonių įsitraukė į rašytojo George R. R. Martin knygose ir televizijos seriale kurtą „Sostų žaidimą”? Kuo skaitytojus ir žiūrovus papirko istorija, kurioje gausu smurto, magijos ir drakonų, netgi kraujomaišos? Kokį mūsų pačių, XXI-ojo amžiaus žmonių, atvaizdą atsispindi „Sostų žaidimo” veidrodis?Kaip fantasy žanrui priskirtiną pasakojimą apie Septynias Karalystes, Geležinį sostą, Šiaurėje stūksančią ledo Sieną, paslaptingus Kitus ir Nakties karalių galima interpretuoti žvelgiant iš istorijos, politinės filosofijos, tarptautinių santykių mokslų perspektyvų? Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Viliumi Bartninku, teisininku ir rašytoju, Mykolo Romerio universiteto dėstytoju prof. Justinu Žilinsku, istorikais Remigijumi Černiumi (Radvilų rūmų muziejus) ir Antanu Petrilioniu (Vilniaus universitetas Istorijos fakultetas). Ved. Aurimas Švedas.

Paskutinysis XX a. dešimtmetis, ilgą laiką visuomenės atmintyje funkcionavęs kaip „kažkoks keistas laikas”, grįžta į mūsų gyvenimus kaip nostalgijos objektas, rašytojų vaizduotę pažadinančių siužetų lobynas, pagaliau – kaip madingas dalykas.Kodėl chronologiškai artima epocha taip greitai nutolo nuo mūsų kasdienybės, mentaliteto, estetikos prasme? Kaip paaiškinti tai, jog mes patys sau, žvelgdami į 90-ųjų pasaulį, atrodome keisti ir neretai juokingi? Kodėl kioskelių kapitalizmo, garintų džinsų, piratinių videokasečių epocha staiga tapo „cool” reiškiniu tarp jaunų žmonių, kurie turi mažai ką bendro su 90-aisiais? Kaip pirmąjį Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo laisvėje dešimtmetį atranda ir interpretuoja rašytojai? Kokiais būdais grožinėje literatūroje kuriami pasakojimai apie 90-uosius padeda mums geriau save suvokti dabartyje? Pokalbyje dalyvauja menininkas, menotyrininkas ir rašytojas Kęstutis Šapoka, literatūrologė, literatūros kritikė ir rašytoja Virginija Cibarauskė, literatūrologas, vertėjas ir rašytojas Rimantas Kmita. Ved. Aurimas Švedas.

Pastaruoju metu sparčiai besivystanti gyvūnų istorijos tyrimo kryptis leidžia naujais būdais pažinti praeitį. Kokių gyvūnų istorija ir kokiais aspektais yra nuosekliausiai ištyrinėta Lietuvos archeologų bei istorikų?Ką naujo apie žmogaus ir gyvūno santykius mums gali papasakoti Vilniaus pilių tyrimai?Kodėl būtent Vilniaus pilių komplekso teritorija mokslininkų apibūdinama kaip itin palanki archeologiniams tyrimams? Kokios fizinės dirvožemio sąvybės ir kitos aplinkybės lėmė šios teritorijos išskirtinumą?Kada apie gyvūnų istoriją Lietuvoje mums prabyla istoriniai šaltiniai? Kuomet remdamiesi pastaraisiais šaltiniais istorikai jau gali prisidėti prie archeologų atliekant gyvūnų istorijos tyrimus?Koks buvo šuns gyvenimas viduramžių Vilniuje? Ar galima bent preliminariai pasakyti, kada į Lietuva ateina katės? Kodėl lietuvių archeologus, atlikusius Vilniaus pilių tyrimus, nustebino ir nudžiugino, XXI amžiaus žmogaus požiūriu, banalus radinys – trys jauno triušio priekinės ir užpakalinės galūnių kaulai? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su knygos „Vilniaus pilių fauna: nuo kepsnio iki draugo” autoriais, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir Bioarcheologijos tyrimų centre bei Valdovų rūmuose dirbančiais mokslininkais dr. Povilu Blaževičiumi, dr. Neringa Dambrauskaite, dr. Giedre Piličiauskiene.Ved. Aurimas Švedas.

Kiek romantikos, polėkio ir nuotykių yra archeologo arba archeologės kasdienybėje? Kaip šie mokslininkai padeda mums, XXI amžiaus visuomenei, save geriau suprasti?Kas yra bioarcheologija? Kaip atliekami praeities mitybos tyrimai? Ką praeities mitybos ypatumai gali mums papasakoti apie senojoje istorijoje egzistavusių civilizacijų raidą, šių civilizacijų tarpusavio bendravimą, tolimose epochose gyvenusių žmonių kasdienybės ypatumus?Kaip maisto globalizacijos procesai įvairiais amžiais keitė Lietuvos gyventojų maitinimąsi? Ar šiandienos žmonės gali ko nors pasimokyti iš savo protėvių mitybos praktikų? Pokalbis su Vilniaus Universiteto Bioarcheologijos tyrimų centro vadove, doc. dr. Giedre Motuzaite-Matuzevičiūte Keen. Ved. Aurimas Švedas.

XX amžiuje idėjiniai komunistai ir kairieji intelektualai gyveno tikėdami, jog jiems pavyko įminti svarbiausias istorijos paslaptis ir sužinoti, kas laukia žmonijos netolimoje ateityje. Šio žinojimo šerdyje glūdėjo įsitikimas, jog kapitalizmas pasiekė savo finalinę raidos stadiją ir nebesugebės išspręsti jam kilusių politinių, socialinių bei ekonominių prieštarų, kurios ir palaidos šią socialinę – ekonominę formaciją revoliucijos ugnyje. Istorija paneigė šias prognozes, o Sovietų Sąjungos ir jos sukurto satelitinių valstybių bloko žlugimas 1989-1990 metų sandūroje tapo oficialia marksizmo ir komunizmo mirties data didelės pasaulio visuomenės dalies sąmonėje. XX ir XXI amžių sandūroje kairieji intelektualai ėmėsi konstruoti naujas teorijas, kurių pagalba jie siekė paaiškinti postmodernybės pasaulį, kuriame triumfavo dešiniojo ir liberalaus sparno mąstytojai.Vienu iš tokių bandymų kurti naują didijį marksistinį pasakojimą apie kapitalizmą ir individo bei visuomenės situaciją, laikytina Michael Hardt ir Antonio Negri knyga „Imperija” (2000), ką tik išleista lietuvių kalba.Kas yra Imperija kairiųjų intelektualų požiūriu? Ar įmanoma ją nugalėti arba bent jau iš jos pabėgti? Šiuos ir kitus klausimus svarstome sklaidydami Michael Hardt ir Antonio Negri knygą kartu su jos vertėju, filosofu, Vilniaus Dailės Akademijos dėstytoju, dr. Kasparu Pociumi.Ved. Aurimas Švedas.

Ką mes išgyvenome matydami degantį Vakarų civilizacijos simbolį – Paryžiaus Dievo Motinos katedrą? Kokias reakcijas šios patirtys sukėlė? Kodėl tokios nelaimės, kokia ištiko Notre Dame, dažniausiai pažadina Kasandras, prabylančias apie „metafizinį ženklą mums visiems”, „degančią Europą”, „Vakarų civilizacijos žlugimą” ir „senojo katalikų Dievo mirtį”? Ar tikrai yra amoralu skirti didžiulius pinigus konkrečios šalies arba visos Europos istorijai, kultūrai ir tapatybei svarbių simbolių išsaugojimui arba atkūrimui po nelaimės tuo metu, kai Senajame žemyne ir visame pasaulyje yra tiek daug žemiau skurdo ribos gyvenančių, badaujančių ir sergančių žmonių?Ką apie save ir visuomenę galėjome suprasti pažvelgę į Notre Dame nelaimės veidrodį?Pokalbis su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriumi dr. Vytautu Ališausku ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene.Ved. Aurimas Švedas.

Ar mes iš tiesų bijome istorijos pabaigos? O gal tiesiog nuobodžiaujame ir norime prasiblaškyti, pasinaudodami „komfortišku išgąsčiu”, kuomet televizoriaus ekrane mums rodoma siaubinga postistorinė realybė? Kokias idėjas simbolizuoja zombiai šiuolaikinėje kultūroje? Kaip paaiškinti tai, jog žmonės ne tik skaito komiksus, žiūri televizijos serialus arba kino filmus, bet ir dalyvauja vadinamuosiuose zombie walks, kurie sutraukia didžiules minias Sidnėjuje, Denveryje ar Mineapolyje? Kodėl AMC kanalo kuriamas depresyvus televizijos serialas „Vaikščiojantys numirėliai” (The Walking Dead) tapo išskirtinai populiariu visame pasaulyje? Ar tikrai šiame seriale keliami pamatiniai klausimai apie politiškumą? Kokių filosofijos knygų prireiktų žmogui siekiančiam išgyventi zombių apokalipsėje? Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju, dr. Viliumi Bartninku. Ved. Aurimas Švedas.

„Kultūra prasideda ne kaip žaidimas ir ne iš žaidimo, kultūra prasideda žaidime.” Šiuos žodžius parašė Johanas Huizinga – olandų istorikas, kultūros teoretikas, žaidimo teorijos kūrėjas, vienas iš šiuolaikinės kultūros istorijos pradininkų. „Istoriko teritorijoje” kalbėta apie šį žmogų, jo idėjas ir į lietuvių kalbą išverstą bei 2018-ųjų pabaigoje išleistą olandų istoriko veikalą „Homo ludens”, o taip pat – kitas, Lietuvos visuomenei jau puikiai pažįstamas J. Huizingos knygas – „Viduramžių ruduo” ir „Erazmas”. Taigi, kaip J. Huizingos idėjos bei tekstai padeda suprasti Vakarų Europos visuomenės istoriją ir mūsų dabartį? Pokalbio dalyviai: J. Huizingos veikalų iš nyderlandų į lietuvių kalbą vertėjas Antanas Gailius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, prof. Rimvydas Petrauskas ir to paties Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Vasiliauskas. Ved. Aurimas Švedas.

Prancūzų fotografijos istorikas ir teoretikas Michel Frizot teigia, jog fotografija esmingai pakeitė mūsų pasaulio suvokimo būdą. Kaip fotoaparatas, kamera arba išmanusis telefonas, įsiterpę tarp pasaulio ir žmogaus, keičia jo gebėjimą kurti santykį su aplinka? Ar galima eiti dar toliau ir konstatuoti, jog vaizdai ne tik daro mums įtaką, bet ir kažkuria prasme patekome į jų nelaisvę? Kaip žmogaus, plaukiančio vaizdų vandenyne, situaciją bei elgesį yra linkę vertinti menotyrininkai? Kokiomis aplinkybėmis patys vaizdų kultūros tyrinėtojai ima fotoaparatą arba išmanųjį telefoną ir ima fiksuoti tai, kas juos supa? Kaip gimė mobiliografijų parodos „Sublime” (kuri veikė kovo 5-31 dienomis Vilniaus rotušėje) idėja? Šiuos ir daugelį kitų klausimų svarstysime su menotyrininku, kritiku, vaizdų kultūros tyrinėtoju, mobiliografijų parodos „Sublime” autoriumi Virginijumi Kinčinaičiu. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Jeruzalės Hebrajų universiteto profesoriaus Noah Yuval Harari knygos „Homo Sapiens” ir „Homo Deus” tapo tikrais intelektualiniais bestseleriais visame pasaulyje? Kokios šio mokslininko idėjos atrodo pačios svarbiausios, kuomet kalbame apie visą jo knygų trilogiją? Kokias pamokas šis mokslininkas siūlo išmokti savo naujausioje minėtos trilogijos knygoje „21 pamoka XXI amžiui”? Kaip Harari idėjas priima ir interpetuoja Lietuvos akademinė bendruomenė ir visuomenė? Pokalbyje dalyvauja menotyrininkė, kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja, Skaidra Trilupaitytė ir filosofas Viktoras Bachmetjevas. Ved. Aurimas Švedas.

Ką dailininkas Ferdynandas Ruszczycas davė Vilniaus miestui ir kuo Vilnius praturtino šios asmenybės gyvenimą?Ką iš F. Ruszczyco palikimo mes matome kasdien vaikštinėdami Vilniaus gatvėmis?Kaip derėtų apibūdinti šio meninko kūrybinį savitumą ir gyvenimo filosofiją? Kokios įtakos ir aplinkybės suformato daugialypę menininko sąvastį? Kokias prasmes F. Ruszczycas įdėjo į žodžius: “Civis vilnensis sum?” Kodėl iki pat XX a. pabaigos F. Ruszczyco gyvenimui ir kūrybai Vilniuje buvo skiriama labai mažai dėmesio pas mus, Lietuvoje?Ką galima pamatyti pažvelgus į Vilnių ir epochą per vieno žmogaus, šiuo atveju Ferdynando Ruszczyco, biografiją, jo kūrybinę patirtį? Pokalbyje dalyvauja dailės istorikė dr. Algė Andriulytė (knygos “Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnenis sum” autorė), dailėtyrininkė prof. dr. Laima Laučkaitė, menotyrininkas Ernestas Parulskis. Ved. Aurimas Švedas.

Kiek istoriko amatas yra panašus į detektyvo darbą, kuomet tenka imtis sudėtingų praeities siužetų tyrimo?Kokiu būdu žurnalistei, rašytojai ir istorikei Gražinai Sviderskytei pavyko „atrakinti” svarbiausias „Lituanicos“ paslaptis, glūdinčias istorijos, atminties ir mito sferose?Kokie trys „Lituanicą“ galinčios ištikti nelaimės pranašai temdė horizontą dar prieš prasidedant Stepono Dariaus (Jucevičiaus) ir Stasio Girėno (Girskio) skrydžiui? Kokie penki svarbiausi žmonės tapo mito apie „Soldino miško paslaptis“ kūrėjais? Kaip „Lituanicos“ žūtimi ciniškai pasinaudota sovietmečiu ir kodėl ši atminties klastotės skleidžiama radiacija mus veikia iki šiol? Kokias prasmes „Lituanicos“ istorija, apvalyta nuo sovietinio mito apnašų, teikia mūsų dabarčiai?Pokalbis su žurnaliste, rašyta ir istorike Gražina Sviderskyte.Ved. Aurimas Švedas.

Kokios trys lietuvių kartos, intensyviai dirbusios, polemizavusios ir konkuravusios tarpusavyje, sukūrė trumpąjį lietuviškojo nacionalizmo amžių (1883–1940 m.) bei Pirmąją Lietuvos Respubliką? Kokie tekstai, muzikos ir vaizduojamojo meno kūriniai suformavo Vasario 16-osios epochos kanoną, esmingai paveikusį to meto Lietuvos visuomenės savivoką? Kokie žmonės išsakė pačias svarbiausias tarpukario Lietuvos valstybei ir visuomenei idėjas? Ar tarp šių intelektualų būta istorikų? Kaip būtų galima apibūdinti aktualias Vasario 16-osios epochos reikšmes dabarčiai? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su Vilniaus universiteto istoriku doc. Aurelijumi Gieda, monografijos „Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje (1883-1940)” (Vilnius, 2017) autoriumi.Ved. Aurimas Švedas.

Algimantą Aleksandravičių galima pavadinti vienu istoriškiausių šiandienos Lietuvos fotomenininkų. Nuolat su istorijos ir atminties temomis dirbdamas A. Aleksandravičius sukūrė įspūdingą mūsų genties veidų archyvą, užfiksavo svarbiausias LDK paveldo bei atminties vietas Baltarusijoje ir Ukrainoje, o taip pat ėmėsi Lietuvos epo vaizdais formavimo. Kodėl šis fotomenininkas atsigręžė į Lietuvos istoriją ir mūsų valstybės bei visuomenės atminties vietas? Kas sudaro A. Aleksandravičiaus „paveldo šešėlių fotografavimo metodo” išskirtinumą? Kaip šis žmogus dirba su vietomis, peizažais, objektais, žmonėmis, kurių fotografijos suformavo Lietuvos vaizdų epo pagrindą?Ved. Aurimas Švedas.

Šiandienos istorijos teoretikai sako, kad XXI amžiaus žmogui labai svarbu ne tik suprasti, bet ir pajausti istoriją. Ką naujo galime suvokti apie save ir kitus, nuo mūsų laike jau nutolusius žmones, tyrinėdami jų epochoje susiklosčiusią maisto gaminimo ir valgymo kultūrą, gamindami ir ragaudami mūsų protėvių mėgtus patiekalus? Kaip yra apibrėžiama kolektyvinės bendruomenės gastronominė tapatybė? Kokie patiekalai formavo lietuvių savasties jausmą XIX ir XX amžių sandūroje? O kokius patiekalus derėtų pasigaminti Lietuvos piliečiui, besiruošiančiam švęsti Vasario 16-ąją ir norinčiam prisiminti tarpukariu sukurtą modernios Lietuvos civilizaciją?Šiuos ir kitus klausimus kartu su istorikais Anželika ir Rimvydu Laužikais svarstysime sklaidydami Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856-1925) parengtą knygą „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas” (1893), kuri ką tik pradėjo naują savo gyvenimo etapą, išleista „Vagos” leidyklos.Ved. Aurimas Švedas.

Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali” (2002; antrasis leidimas 2018) yra XXI amžiaus lietuvių literatūros ir visuomenės istorinės kultūros reiškinys. Tik pasirodę „Žali” sukėlė tikrą polemikos audrą, o šio romano autoriui teko išgirsti daug karčios, tačiau ne visuomet pagrįstos, kritikos žodžių. Prieš keletą savaičių lietuviškoje viešojoje erdvėje vėl prasidėjo kovos, kuriose ginklus surėmė „Žalių” kritikai ir ginantys rašytojo pamatinę teisę į saviraiškos laisvę. Atrodo, kad šioje polemikoje romanas dažnai lieka antrame plane, todėl pats laikas atsiversti tekstą ir pabandyti atsakyti į keletą klausimų. Kuo išskirtinis grožinės literatūros kūrinių apie partizanų karą kontekste yra romanas „Žali”? Kas pavyko arba nepavyko Mariui Ivaškevičiui pasakojant apie partizanų karą savajai – tuometinių trisdešimtmečių – kartai, atsisakius įprastinių literatūroje dominavusių klišių vartojimo? Kokias idėjas savo tekste siekia išsakyti rašytojas? Kaip Lietuvos visuomenė skaito ir interpretuoja „Žalius”?Diskusijoje dalyvaus literatūrologai Aušra Jurgutienė, Rimantas Kmita, istorikai Norbertas Černiauskas, Antanas Terleckas.Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl mes, paprastai, pritariame nuomonei, kad reikalai Lietuvoje ir pasaulyje „eina prastyn ir prastyn”? Kas lemia tai, jog mes noriai pasiduodame žiniasklaidos manipuliacijoms negatyvia informacija? Kodėl mes taip mėgstame viską piešti „juoda – balta” spalvomis, skubame apibendrinti, pasiduodame „tiesios linijos instinktui”, esame linkę pervertinti pavienių reiškinių svarbą?Kokios dešimt mąstymo klaidų dažniausiai trukdo rasti gyvybiškai svarbią informaciją apie mus supantį pasaulį bei mūsų vietą jame ir tuo pat metu užkerta kelią tinkamai jos interpretacijai? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime vartydami Hans Rosling knygą „Faktų galia. Dešimt priežasčių, kodėl klystame mąstydami apie pasaulį ir kodėl viskas nėra taip blogai, kaip atrodo“.Diskusijos dalyviai – knygos vertėja Daiva Vilkelytė, žurnalo „Verslo klasė” redaktorius Aurelijus Katkevičius ir žurnalistas Arūnas Brazauskas.Ved. Aurimas Švedas.

XX amžiaus paskutinysis dešimtmetis Lietuvos istorijoje yra lyg Klondaikas ieškantiems kvapą gniaužiančių siužetų ir neįtikėtinai keistų personažų, į kuriuos žvelgdami patiriame nuostabą: „Ar taip iš tikrųjų buvo?!“ Kino filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybinė grupė pasakoja mums vieną iš tokių neįtikėtinų istorijų: apie penkiolika nutrūktgalvių vaikinų, kurie buvo pasiryžę kovoti su Sovietų Sąjungos karinėmis pajėgomis ir jas nugalėti, o įkvėpimo būsimoms kovoms sėmėsi iš Dolph Lundgren, Jean-Claude van Damme ir kitų to meto kovinių filmų žvaigždžių. Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybine grupe: kino režisieriumi Andriumi Lekavičiumi, montažo režisieriumi Kostu Radlinsku, prodiusere Gabriele Vaičiūnaite. Kas ir kodėl 1992-asiais sutelkė „Franco žvėryną“? Ką veikė pirmasis specialiųjų pajėgų būrys tais neramiais Lietuvos valstybei laikais? Su kokiais iššūkiais susiduria kino kūrėjai, norintys papasakoti apie dalykus, kurie yra pridengti tylos ir užmaršties šydu? Kokius dalykus specialiojo būrio istorija leidžia suprasti apie XX a. dešimtą dešimtmetį ir mus pačius, prisimenančius tą laiką? Ved. Aurimas Švedas.

XX amžiaus paskutinysis dešimtmetis Lietuvos istorijoje yra lyg Klondaikas ieškantiems kvapą gniaužiančių siužetų ir neįtikėtinai keistų personažų, į kuriuos žvelgdami patiriame nuostabą: „Ar taip iš tikrųjų buvo?!“ Kino filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybinė grupė pasakoja mums vieną iš tokių neįtikėtinų istorijų: apie penkiolika nutrūktgalvių vaikinų, kurie buvo pasiryžę kovoti su Sovietų Sąjungos karinėmis pajėgomis ir jas nugalėti, o įkvėpimo būsimoms kovoms sėmėsi iš Dolph Lundgren, Jean-Claude van Damme ir kitų to meto kovinių filmų žvaigždžių. Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybine grupe: kino režisieriumi Andriumi Lekavičiumi, montažo režisieriumi Kostu Radlinsku, prodiusere Gabriele Vaičiūnaite. Kas ir kodėl 1992-asiais sutelkė „Franco žvėryną“? Ką veikė pirmasis specialiųjų pajėgų būrys tais neramiais Lietuvos valstybei laikais? Su kokiais iššūkiais susiduria kino kūrėjai, norintys papasakoti apie dalykus, kurie yra pridengti tylos ir užmaršties šydu? Kokius dalykus specialiojo būrio istorija leidžia suprasti apie XX a. dešimtą dešimtmetį ir mus pačius, prisimenančius tą laiką? Ved. Aurimas Švedas.

Kaip Lietuvos visuomenė įsivaizdavo savo ateitį ir kokias šios ateities formas ruošėsi kurti tarpukariu, sovietmečiu, Kovo 11-osios epochoje? Ką ateities vizijos mums sako apie jas sugalvojusių žmonių siekius, baimes, abejones, viltis? Kokius dalykus iš minėtų idėjų, planų ir siekių pavyko įgyvendinti, o kas liko intriguojančiais projektais? Šiuos ir daugelį kitų klausimų laidoje „Istoriko teritorijoje” aptarsime su prof. Marija Drėmaite, dr. Norbertu Černiausku, dokt. Akvile Naudžiūniene, knygos „Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų 1918–218”, sudarytojais ir bendraautoriais. Ved. Aurimas Švedas.

Kaip Lietuvos visuomenė įsivaizdavo savo ateitį ir kokias šios ateities formas ruošėsi kurti tarpukariu, sovietmečiu, Kovo 11-osios epochoje? Ką ateities vizijos mums sako apie jas sugalvojusių žmonių siekius, baimes, abejones, viltis? Kokius dalykus iš minėtų idėjų, planų ir siekių pavyko įgyvendinti, o kas liko intriguojančiais projektais? Šiuos ir daugelį kitų klausimų laidoje „Istoriko teritorijoje” aptarsime su prof. Marija Drėmaite, dr. Norbertu Černiausku, dokt. Akvile Naudžiūniene, knygos „Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų 1918–218”, sudarytojais ir bendraautoriais. Ved. Aurimas Švedas.

Vasarnamis ir jo paslaptys. Kodėl Naujausiais laikais užgimęs modernybės pasaulis dažniausiai buvo nepakantus kitiems ir kitokiems, bandydamas juos izoliuoti, įkalinti, gydyti? Ką specifinės sovietinės modernizacijos projektas reiškė žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių negalių, tarp jų – nuo psichinių sutrikimų? Kokie svarbiausi mitai ir legendos slepia tikrąjį sovietinės psichiatrijos veidą? O kokius dalykus gydytojai, pacientai, jų artimieji linkę iš viso apgaubti užmaršties šydu? Ką mums apie sovietinės valstybės ir visuomenės gyvenimą gali papasakoti ligoninės, kurią vadiname Vasaros 5, istorija? Kaip paaiškinti tai, kad daugeliu atvejų mūsų atšiaurus požiūris į gyvenančius ir kenčiančius nuo psichinių sutrikimų iš esmės nepasikeitė nuo kūjo ir pjautuvo civilizacijos klestėjimo laikų? Ar tai reiškia, jog kai kuriose mūsų gyvenimo sferose sovietmečio eksperimentai tęsiasi toliau? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su istoriku, rašytoju, redaktoriumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Tomu Vaiseta, parašiusiu monografiją „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija (1994–1990)“.

Vasarnamis ir jo paslaptys. Kodėl Naujausiais laikais užgimęs modernybės pasaulis dažniausiai buvo nepakantus kitiems ir kitokiems, bandydamas juos izoliuoti, įkalinti, gydyti? Ką specifinės sovietinės modernizacijos projektas reiškė žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių negalių, tarp jų – nuo psichinių sutrikimų? Kokie svarbiausi mitai ir legendos slepia tikrąjį sovietinės psichiatrijos veidą? O kokius dalykus gydytojai, pacientai, jų artimieji linkę iš viso apgaubti užmaršties šydu? Ką mums apie sovietinės valstybės ir visuomenės gyvenimą gali papasakoti ligoninės, kurią vadiname Vasaros 5, istorija? Kaip paaiškinti tai, kad daugeliu atvejų mūsų atšiaurus požiūris į gyvenančius ir kenčiančius nuo psichinių sutrikimų iš esmės nepasikeitė nuo kūjo ir pjautuvo civilizacijos klestėjimo laikų? Ar tai reiškia, jog kai kuriose mūsų gyvenimo sferose sovietmečio eksperimentai tęsiasi toliau? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su istoriku, rašytoju, redaktoriumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Tomu Vaiseta, parašiusiu monografiją „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija (1994–1990)“.

Prieš šimtą metų: apie istorijos pabaigą ir naujų dalykų pradžią. Pirmasis pasaulinis karas Vilniui, šio miesto gyventojams (kaip ir visai Lietuvai) tapo išbandymų laikotarpiu. Kaip keitėsi žmonių elgsena ir savivoka istorijos pabaigos bei naujų dalykų pradžios akivaizdoje? Kokios visuomeninio, kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo formos prigęso, o kokios – suklestėjo Vilniuje karo metais? Kaip Pirmasis pasaulinis karas paskatino naujų mieto gyventojų identitetų formavimąsi? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su dailėtyrininke Laima Laučkaite ir istoriku Tomu Balkeliu. Ved. Aurimas Švedas.

Istoriko teritorija“. Prieš šimtą metų: apie istorijos pabaigą ir naujų dalykų pradžią. Pirmasis pasaulinis karas Vilniui, šio miesto gyventojams (kaip ir visai Lietuvai) tapo išbandymų laikotarpiu. Kaip keitėsi žmonių elgsena ir savivoka istorijos pabaigos bei naujų dalykų pradžios akivaizdoje? Kokios visuomeninio, kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo formos prigęso, o kokios – suklestėjo Vilniuje karo metais? Kaip Pirmasis pasaulinis karas paskatino naujų mieto gyventojų identitetų formavimąsi? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su dailėtyrininke Laima Laučkaite ir istoriku Tomu Balkeliu.

Kodėl XXI amžiuje suklestėjo distopijos žanras? Ką mums apie mus pačius pasakoja baugios ateities vaizdinius kuriantys romanai, meniniai filmai ir televizijos serialai? Kodėl Lietuvos rašytojai, nepaisant visuomenės susidomėjimo distopijomis, vis dar ganėtinai atsargiai žvelgia į pastarąjį žanrą? Su kokiais iššūkiais susiduria menininkas, siekiantis papasakoti mums tikėtinos ateities istoriją? Ar ateities istorijų kūrimas gali būti vertinamas ne tik kaip vaizduotės pratybos, bet ir kaip bandymas keisti mūsų dabartį? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su literatūros kritiku ir rašytoju Marijumi Gailiumi, kuris prieš keletą savaičių Lietuvos visuomenei pristatė distopinį romaną „Oro“. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl XXI amžiuje suklestėjo distopijos žanras? Ką mums apie mus pačius pasakoja baugios ateities vaizdinius kuriantys romanai, meniniai filmai ir televizijos serialai? Kodėl Lietuvos rašytojai, nepaisant visuomenės susidomėjimo distopijomis, vis dar ganėtinai atsargiai žvelgia į pastarąjį žanrą? Su kokiais iššūkiais susiduria menininkas, siekiantis papasakoti mums tikėtinos ateities istoriją? Ar ateities istorijų kūrimas gali būti vertinamas ne tik kaip vaizduotės pratybos, bet ir kaip bandymas keisti mūsų dabartį? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su literatūros kritiku ir rašytoju Marijumi Gailiumi, kuris prieš keletą savaičių Lietuvos visuomenei pristatė distopinį romaną „Oro“. Ved. Aurimas Švedas.

Kas yra antropocenas? Kokios priežastys nulėmė naujojo „žmogaus amžiaus“ susiklostymą? Kaip antropocenas įtakoja mūsų šiandieną ir kokią ateities perspektyvą mums žada? Ar XXI amžiaus žmonės sugebės pakeisti požiūrį į save ir į savo vaidmenį pasaulyje tam, kad antropocenas nevirstų akligatviu homo sapiens istorijoje? Ką turėtume nuveikti visų pirma mėgindami išvengti antropoceno mums ruošiamos istorijos pabaigos? Į šių ir kitų klausimų svarstybas leisimės kartu su filosofais Audrone Žukauskaite, Mintautu Gutausku ir Kristupu Saboliumi. Ved. Aurimas Švedas.

Kas yra antropocenas? Kokios priežastys nulėmė naujojo „žmogaus amžiaus“ susiklostymą? Kaip antropocenas įtakoja mūsų šiandieną ir kokią ateities perspektyvą mums žada? Ar XXI amžiaus žmonės sugebės pakeisti požiūrį į save ir į savo vaidmenį pasaulyje tam, kad antropocenas nevirstų akligatviu homo sapiens istorijoje? Ką turėtume nuveikti visų pirma mėgindami išvengti antropoceno mums ruošiamos istorijos pabaigos? Į šių ir kitų klausimų svarstybas leisimės kartu su filosofais Audrone Žukauskaite, Mintautu Gutausku ir Kristupu Saboliumi. Ved. Aurimas Švedas..

Kodėl verta susirasti šiais metais išleistą Paul Monty slapyvardžiu pasirašytą knygą „Vilniaus kelrodis”, kuri pirmą kartą pasirodė 1918-aisiais? Ką apie save galime sužinoti žvelgdami į Kito, kažkada klaidžiojusio po mūsų miestą, akis? Kas Vilniaus veide nepakito per pastarąjį šimtą metų, o kokius jo bruožus istorija negailestingai ištrynė arba sudarkė? Kaip mums XXI amžiuje atsiskleidžia Vilniaus tapatybė? Kokios idėjos, atminties vietos, pagaliau pasakojimai kuria dabarties Vilniaus DNR? Kaip nauji naratyvai sugyvena su senosiomis istorijomis apie Vilnių? Kiek visi šie dalykai veikia šiandien Vilniuje gyvenančių žmonių savivoką ir kiek jie lieka tik „akademinio geto” reikalu? Kokius namų darbus reikėtų padaryti vilniečiams ruošiantis 2023-iais metais švęsti Vilniaus pirmojo paminėjimo 700-ąsias metines? Visus šiuos klausimus aptarsime su kultūros geografu Laimonu Briedžiu. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl verta susirasti šiais metais išleistą Paul Monty slapyvardžiu pasirašytą knygą „Vilniaus kelrodis”, kuri pirmą kartą pasirodė 1918-aisiais? Ką apie save galime sužinoti žvelgdami į Kito, kažkada klaidžiojusio po mūsų miestą, akis? Kas Vilniaus veide nepakito per pastarąjį šimtą metų, o kokius jo bruožus istorija negailestingai ištrynė arba sudarkė? Kaip mums XXI amžiuje atsiskleidžia Vilniaus tapatybė? Kokios idėjos, atminties vietos, pagaliau pasakojimai kuria dabarties Vilniaus DNR? Kaip nauji naratyvai sugyvena su senosiomis istorijomis apie Vilnių? Kiek visi šie dalykai veikia šiandien Vilniuje gyvenančių žmonių savivoką ir kiek jie lieka tik „akademinio geto” reikalu? Kokius namų darbus reikėtų padaryti vilniečiams ruošiantis 2023-iais metais švęsti Vilniaus pirmojo paminėjimo 700-ąsias metines? Visus šiuos klausimus aptarsime su kultūros geografu Laimonu Briedžiu. Ved. Aurimas Švedas.

Ar pokalbis yra tinkamas metodas siekiant pažinti žmogų ir perprasti jo likimą? Kaip užduodami klausimai, „atrakinantys“ pašnekovą? Kas pokalbio metu yra svarbesnis dialogo dalyvis – žmogus užduodantis klausimus ar tas, kuris atsakinėja ir pasakoja savąsias istorijas? Kiek tiesos gali būti dokumentinėje arba sakytinės istorijos knygoje? Į šių ir kitų klausimų svarstybas leisimės kartu su kino ir teatro kritike Rūta Oginskaite, 2017-aisiais parašiusia knygą „Gib a kuk = Žvilgtelėk: pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose”. Ved. Aurimas Švedas.

Ar pokalbis yra tinkamas metodas siekiant pažinti žmogų ir perprasti jo likimą? Kaip užduodami klausimai, „atrakinantys“ pašnekovą? Kas pokalbio metu yra svarbesnis dialogo dalyvis – žmogus užduodantis klausimus ar tas, kuris atsakinėja ir pasakoja savąsias istorijas? Kiek tiesos gali būti dokumentinėje arba sakytinės istorijos knygoje? Į šių ir kitų klausimų svarstybas leisimės kartu su kino ir teatro kritike Rūta Oginskaite, 2017-aisiais parašiusia knygą „Gib a kuk = Žvilgtelėk: pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose”. Ved. Aurimas Švedas.

Kokie praeities reliktai mums padeda rekonstruoti ir suprasti žmogaus gyvenimo bei klajonių tam tikrose erdvėse istoriją? Ką mes žinome apie mėginusius susiorientuoti senosios Lietuvos valstybės teritorijoje bei joje keliavusius žmones? Kada žemėlapiai tampa ne vien tik kartografiniu šaltiniu, o veidrodžiu, kuriame atsispindi žmogaus kasdienybė ir mentalitetas? Ką mums apie mūsų protėvių ir jų valstybės gyvenimus gali papasakoti senosios Lietuvos valstybės kelių aprašymai? Kalbėsimės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Tomu Čelkiu. Ved. Aurimas Švedas.

Kokie praeities reliktai mums padeda rekonstruoti ir suprasti žmogaus gyvenimo bei klajonių tam tikrose erdvėse istoriją? Ką mes žinome apie mėginusius susiorientuoti senosios Lietuvos valstybės teritorijoje bei joje keliavusius žmones? Kada žemėlapiai tampa ne vien tik kartografiniu šaltiniu, o veidrodžiu, kuriame atsispindi žmogaus kasdienybė ir mentalitetas? Ką mums apie mūsų protėvių ir jų valstybės gyvenimus gali papasakoti senosios Lietuvos valstybės kelių aprašymai? Kalbėsimės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Tomu Čelkiu. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Baltarusija ir baltarusiai mūsų viešojoje erdvėje ir kultūrinėje atmintyje tapo tolimu, itin retai prisimenamu reiškiniu? Kas jungia ir kas skiria Lietuvos ir Baltarusijos visuomenes? Ar tikrai baltarusiai mėgina pasisavinti mūsų istorijos bei atminties „teritorijas“? Kaip šiuolaikiniai istorikai rekomenduoja kalbėtis skirtingų tautų atstovams, kai jie ima dalintis bendrą praeitį, nesutarti arba net pyktis dėl jos? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su istoriku prof. dr. Alvydu Nikžentaičiu ir politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Baltarusija ir baltarusiai mūsų viešojoje erdvėje ir kultūrinėje atmintyje tapo tolimu, itin retai prisimenamu reiškiniu? Kas jungia ir kas skiria Lietuvos ir Baltarusijos visuomenes? Ar tikrai baltarusiai mėgina pasisavinti mūsų istorijos bei atminties „teritorijas“? Kaip šiuolaikiniai istorikai rekomenduoja kalbėtis skirtingų tautų atstovams, kai jie ima dalintis bendrą praeitį, nesutarti arba net pyktis dėl jos? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su istoriku prof. dr. Alvydu Nikžentaičiu ir politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu. Ved. Aurimas Švedas.

Kokios šiuolaikinio pasaulio raidos tendencijos verčia reinterpretuoti mūsų istorines patirtis? Ką reiškia posakis „istorija yra gyvenimo mokytoja”? Kodėl XXI amžiuje vieni politikai, visuomenės veikėjai ir intelektualai mokosi iš Stalino ar Mao, o kiti – iš Gandžio ar Lincolno? Ką daryti Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių visuomenėms, kad nebūtų pakartotos apmaudžios praėjusio šimtmečio klaidos? Atsakymų į šiuos ir kitus labai svarbius klausimus ieškosime kartu su istoriku Andriumi Povilu Stepavičiumi ir filosofu Simu Čelutka, sklaidydami amerikiečių istoriko Timothy Snyderio, knygą „Apie tironiją. Dvidešimt 20-ojo amžiaus pamokų”. Ved. Aurimas Švedas.

Ką reiškia posakis „istorija yra gyvenimo mokytoja”? Kodėl XXI amžiuje vieni politikai, visuomenės veikėjai ir intelektualai mokosi iš Stalino ar Mao, o kiti – iš Gandžio ar Lincolno? Ką daryti Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių visuomenėms, kad nebūtų pakartotos apmaudžios praėjusio šimtmečio klaidos? Atsakymų į šiuos ir kitus labai svarbius klausimus ieškosime kartu su istoriku Andriumi Povilu Stepavičiumi ir filosofu Simu Čelutka, sklaidydami amerikiečių istoriko Timothy Snyderio, knygą „Apie tironiją. Dvidešimt 20-ojo amžiaus pamokų”.

Kokios šiuolaikinio pasaulio raidos tendencijos verčia reinterpretuoti mūsų istorines patirtis? Ką reiškia posakis „istorija yra gyvenimo mokytoja”? Kodėl XXI amžiuje vieni politikai, visuomenės veikėjai ir intelektualai mokosi iš Stalino ar Mao, o kiti – iš Gandžio ar Lincolno? Ką daryti Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių visuomenėms, kad nebūtų pakartotos apmaudžios praėjusio šimtmečio klaidos? Atsakymų į šiuos ir kitus labai svarbius klausimus ieškosime kartu su istoriku Andriumi Povilu Stepavičiumi ir filosofu Simu Čelutka, sklaidydami amerikiečių istoriko Timothy Snyderio, knygą „Apie tironiją. Dvidešimt 20-ojo amžiaus pamokų”. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca praeities tyrinėtojų laikoma viena ryškiausių XVI a. asmenybių? Ką pakeitė Lietuvos valstybės, visuomenės, ekonomikos ir kultūros sferose viso labo viena moteris? Kokios priežastys lėmė tai, jog Boną Sforcą, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją kaip savo kraitį atsinešė ištisą Renesanso epochą, Lietuvos visuomenė dažniausiai yra linkusi vertinti tik kaip „Barboros Radvilaitės skriaudikę“? Prisiminti šią išskirtinę asmenybę bandysime su istorike Rasa Leonavičiūte, aptardami įvairius jos gyvenimo ir veiklos aspektus, o taip pat ir netradiciniu būdu – kalbėdamiesi apie Bonos Sforcos į Lietuvą atsineštą itališkų patiekalų madą bei Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Atsparos tašku šiai gastronominei kelionei taps ką tik pasirodžiusi Jolitos Bernotienės ir Rasos Leonavičiūtės knyga „Karalienės Bonos virtuvė”. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca praeities tyrinėtojų laikoma viena ryškiausių XVI a. asmenybių? Ką pakeitė Lietuvos valstybės, visuomenės, ekonomikos ir kultūros sferose viso labo viena moteris? Kokios priežastys lėmė tai, jog Boną Sforcą, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją kaip savo kraitį atsinešė ištisą Renesanso epochą, Lietuvos visuomenė dažniausiai yra linkusi vertinti tik kaip „Barboros Radvilaitės skriaudikę“? Prisiminti šią išskirtinę asmenybę bandysime su istorike Rasa Leonavičiūte, aptardami įvairius jos gyvenimo ir veiklos aspektus, o taip pat ir netradiciniu būdu – kalbėdamiesi apie Bonos Sforcos į Lietuvą atsineštą itališkų patiekalų madą bei Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Atsparos tašku šiai gastronominei kelionei taps ką tik pasirodžiusi Jolitos Bernotienės ir Rasos Leonavičiūtės knyga „Karalienės Bonos virtuvė”. Ved. Aurimas Švedas.

Kaip savąsias temas istorijos ir atminties plotmėse surado rašytojas Herkus Kunčius? Kaip šis kūrėjas ištobulino parodijos ir „karnavalinės stichijos“ metodą? Kaip buvo rašoma kol kas naujausia ir daug šurmulio sukėlusi Herkaus Kunčiaus knyga „Lietuviškos apybraižos“? Kodėl beskaitant šioje knygoje aprašomas Lenino ir kitų istorinių asmenybių nesėkmes, patirtas lankantis Lietuvoje, dažnam skaitytojui galvoje šmėsteli mintis „Taip jiems ir reikia!“. Kodėl lemtingo Napoleono žygio į Rusijos imperiją metu Pakaunės kiškiui teko atlikti labai svarbų, gal net lemtingą vaidmenį? Kaip galėjo susiklostyti šiurpiojo Hanibalo Lekterio gyvenimas, jeigu jis būtų likęs gyventi sovietų Lietuvoje? O kas būtų, jeigu Michailas Gorbačiovas būtų nesutikęs ir neįsimylėjęs „Lietuvos“ ansamblyje šokančios geltonplaukės komunistės?... Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, tik iš pirmo žvilgsnio mažai ką bendro turinčius su istorijos mokslu, bus ieškoma su rašytoju Herkumi Kunčiumi. Ved. Aurimas Švedas.

Kaip savąsias temas istorijos ir atminties plotmėse surado rašytojas Herkus Kunčius? Kaip šis kūrėjas ištobulino parodijos ir „karnavalinės stichijos“ metodą? Kaip buvo rašoma kol kas naujausia ir daug šurmulio sukėlusi Herkaus Kunčiaus knyga „Lietuviškos apybraižos“? Kodėl beskaitant šioje knygoje aprašomas Lenino ir kitų istorinių asmenybių nesėkmes, patirtas lankantis Lietuvoje, dažnam skaitytojui galvoje šmėsteli mintis „Taip jiems ir reikia!“. Kodėl lemtingo Napoleono žygio į Rusijos imperiją metu Pakaunės kiškiui teko atlikti labai svarbų, gal net lemtingą vaidmenį? Kaip galėjo susiklostyti šiurpiojo Hanibalo Lekterio gyvenimas, jeigu jis būtų likęs gyventi sovietų Lietuvoje? O kas būtų, jeigu Michailas Gorbačiovas būtų nesutikęs ir neįsimylėjęs „Lietuvos“ ansamblyje šokančios geltonplaukės komunistės?... Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, tik iš pirmo žvilgsnio mažai ką bendro turinčius su istorijos mokslu, bus ieškoma su rašytoju Herkumi Kunčiumi. Ved. Aurimas Švedas.

Mūsų kasdienoje skambančią muziką dažniausiai priimame kaip garsus, kuriančius tinkamą nuotaiką darbui, pramogoms arba poilsiui. Žinoma, tai supaprastinimas. Įvairūs muzikos kūriniai ne tik atlieka garsinio fono vaidmenį, bet ir pasakoja mums istorijas apie mus pačius ir pasaulį, kuriame gyvename. Dar daugiau – muzikiniai kūriniai tampa neatskiriama mūsų individualios ir kolektyvinės istorijos dalimi, svarbiomis atminties vietomis, ištisoms kartoms padedančiomis suvokti ir nusakyti, kas mes esame. XX bei XXI amžiaus žmogaus istorijos stebėtojų bei jo patirčių perpasakotojų vaidmenį dažnai atlieka roko muzikantai ir bardai. Kaip šie žmonės mums pasakoja savąsias istorijas? Kada dainos tampa tarpininkais tarp praeities ir dabarties? Kokiomis aplinkybėmis labai asmeniškos dainos virsta atminties vietomis ištisoms kartoms?Apie šiuos ir kitus dalykus pokalbis su dainų autoriumi ir atlikėju Dariumi Žvirbliu. Ved. Aurimas Švedas.