Podcasts about istoriko

Laida transliuojama ypatingu laiku – pirmąją Kalėdų dieną – tad šiandien viskas „Istoriko teritorijoje“ bus kiek kitaip nei įprasta. Studijoje svečiuojasi du kiek netipiški istorikai, kurie pasakoja įvairias istorijas savo kuriamos ir atliekamos muzikos pagalba.Kaip Kazimiero Likšos ir Agnės Šiaulytės – Petunijos gyvenime atsirado istorija ir kada jie suprato, kad muzika jiems yra svarbiau už praeities studijas Vilniaus universitete Istorijos fakultete? Kaip, kada, kiek šiems muzikantams dirbant studijoje ar lipant į sceną padeda, o gal trukdo jų kaip istorikų tapatybė? Kiek jauniems kūrėjams svarbu suprasti tai, kaip ir ką darė jų kolegos prieš dešimt, dvidešimt ar... penkiasdešimt metų?Jeigu reikėtų Lietuvos Nepriklausomybės istoriją papasakoti dainomis (sukurtų Lietuvos roko ir popmuzikos grupių bei atlikėjų per paskutinius tris dešimtmečius), kokios tai būtų dainos? Roko ir popmuzika yra labai stipriai paremta nostalgijos jausmu. Ar patys šios muzikos kūrėjai sugeba atsispirti prieš savųjų „jaunystės dievukų“ spindesį?Kada roko ir popmuzikos kūrėjų bei atlikėjų eksperimentai (arba žaidimai) su istorija kuriant miuziklus, įrašinėjant teminius albumus, pavyksta?Pokalbis su Vilniaus universitetą Istorijos fakultetą baigusiais muzikantais Kazimieru Likša ir Agne Šiaulyte – Petunija.Ved. Aurimas Švedas

Kaip istoriją studijavęs žmogus pasirinko reklamų stratego darbą? Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorikai yra flegmatiški, nepraktiški, ilgai sakinį galvoje ir popieriuje ar kompiuterio ekrane dėliojantys žmonės. Tuo tarpu reklamos kūrimo sfera skirta dinamiškiems, kūrybiškiems, rizikuoti ir improvizuoti linkusiems žmonėms.Jeigu istorikų cecho atstovai pasikviestų reklamų strategijas kuriantį žmogų ir paprašytų pagalbos: „sukurk mums prekinį ženklą!“, ką būtų galima praeities tyrinėtojams patarti?Ką daryti istorikams, kurie vis dar nori lėtai rašyti ilgas knygas epochoje, kurioje reakcijos greitis ir gebėjimas aiškiai, taupiai bei efektingai reikšti mintis yra lemiamas dalykas?Kaip mandagiems siaurų klausimų ekspertams pasakoti apie sudėtingus dalykus viešojoje erdvėje nežinant naujų žaidimo taisyklių, kurios nuolat kinta? Juk didelė dalis mokslininkų, bijodami pakliūti į filme “Don't Look Up” parodytą situaciją tiesiog slepiasi nuo žurnalistų ir bijo rašyti į internetinę žiniasklaidą.Kiek tiesos teiginyje esą istorija yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima palikti vien tik istorikams? Jeigu taip – kokiose su istorija susijusiose sferose gali sėkmingai veikti ne tik mokslininkai?Ar įmanoma Lietuvos istoriją papasakoti vienu sakiniu arba vienu žodžiu?Pokalbis su istoriku, reklamos strategu Tomu Bartninku.Ved. Aurimas Švedas

„Pakartot“ pradeda naują rubriką „Asmenybės apie muziką“. Kartais apie reiškinį tiksliau pasakyti gali žmogus iš šalies. Žmogus, kitaip regintis kontekstus. Žmogus, kuriam svarbi muzika, kurį keitė ir augino muzika, tačiau jis netapo muzikantu. Pirmasis naujosios rubrikos pašnekovas laidoje – kultūros istorikas Aurimas Švedas, pasakojantis apie sau lemtingus lietuviškus albumus.Ved. Domantas Razauskas

Gidas dirbdamas su grupe turi kurti galimybes pramogai (pasakodamas ko paragauti, ką įsigyti, kur nusifotografuoti). O kiek šalia pramogų karuselės dar lieka erdvės istorijos žinioms? Ar jos svarbios gido darbe?Jei istorijos atostogaujantiems keliautojams vis tik reikia, tada lieka atviras klausimas - kokios istorijos? Kaip ji paprastai dalyvauja gido ir kelionių vadovo pasakojime? Kaip istoriją reikia “paserviruoti” keliautojų būriui, kuriame yra labai įvairūs žmonės? Kiek minučių atostogautojų grupė gali išlaikyti dėmesį ir priimti dalykinę informaciją apie istorinius įvykius, asmenybes, reiškinius, architektūros paminklus?Kaip keliaujant su atostogautoju grupe lankomos skaudžią, trauminę istoriją menančios atminties vietos, kaip pasakojamos su šiomis vietomis susijusios istorijos?Ar gidams kartais tenka patirti nusivylimo konkrečia vieta jausmą?Koks yra Vilnius tradiciniuose gidų naratyvuose? Kaip Lietuvos sostinėma pristato užsieniečiams? Kokias temas, siužetus, istorijas gidai visų pirma bando “parduoti” turistams?Ko labiausiai trūksta gidams, kurie ruošiasi vedžioti turistų grupes po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, vežti juos į Nidą, Labarono girią arba Venties ragą?Pokalbis su istoriku, keliautoju, gidu Vladu Liepuoniumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip reikėtų suprasti žodžius, kad muzikavimas yra tyrimas? Ką įmanoma tirti grojant? Save? Pasaulį? Savo santykį su pasauliu?Galima su draugais sukurti grupę ir po to visiems kartu pradėti mokytis groti. Galima surinkti į vieną grupę muzikantus profesionalus ir bandyti tarp šių žmonių sukurti geranorišką, draugišką atmosferą. Kuris kelias yra tinkamesnis roko grupei?Kaip prasidėjo perkusininko Gintauto Gascevičiaus muzikavimas su „BIX“?Prisimindamas pirmuosius muzikavimo su „BIX“ metus savo knygoje „Ginc ir išminties pedalas“, Gintautas Gascevičius rašo: „Prasidėjo repeticijos. Daug repetavome, filosofavome, netgi gyvenome studijoje. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė: ir repeticijų kambarys, ir miegamasis, ir virtuvė. Kadangi studija buvo rūsyje, langų neturėjome, tad kada diena ar naktis – spręsdavome patys. Kartais savaitėmis neišeidavome į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas.“ Ką galima veikti užsidarius repeticijų kambaryje ištisas dienas ar net savaites?Apie vieną iš ankstyvojo „BIX“ sąstato muzikantų Geraldą Jankauską - Džerį sakoma, esą jis buvo „grupės ideologu“. Kaip reikėtų suprasti šiuos žodžius?Vienas iš pirmų svarbių ir didelių „BIX“ žingsnių link visuotinio pripažinimo buvo dalyvavimas 1988-aisiais vykusiame antrajame roko marše, kuris keliavo per Biržus, Šiaulius, Mažeikius, Tauragę, Kėdainius, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Apie savo patirtį roko maršuose Gintautas rašo savo knygoje taip: „Tai buvo neįtikėtinos masinės šventės“.Kiek tiesos yra rokerių dabar pasakojamose istorijose, kad roko maršuose jiems rūpėjo ne tik rokenrolas bet ir Tėvynės laisvė?Kada ir kaip „BIX“ vadybininko Mariaus Brasiūno dėka pradėjo ardyti geležinę užtvarą ir išvyko į Vakarus? Kur važiuota, kokiose scenose grota? Kokias išgyvenimo žaidynes septynių muzikantų grupei tuo metu reiškė kelionė traukiniais? Kuomet „BIX“ nusprendė nebesikankinti ir išvyko į kelionę su unikaliu autobusu „Ikarus“?„BIX“ aukso amžius – XX a. 10 dešimtmetis. Tai laikas kai skirtingi Lietuvos miestai turėjo savo skambesį. Kaip paskutiniame XX a. dešimtmetyje skambėjo Šiauliai?Pokalbis su performeriu, perkusininku, kompozitoriumi, grupės „BIX“ muzikantu Gintautu Gascevičiumi.Ved. Aurimas Švedas(E. Ščerbinskaitės nuotr.)

Pokalbis apie Ezopo kalbos istoriją, kultūrines reikšmes, šios kalbos funkciją sovietmečiu, o taip pat - vertę ir prasmę XXI amžiaus žmogui prisimenant Rūtos Junevičiūtės parodą „Aisopika“ (2020) ir sklaidant jos sudarytą knygą „Aisopika: Ezopinės kalbos ir sąryšių studija“ (2023).Pokalbis su menininke, kuratore, tyrėja, choreografe Rūta Junevičiūte.Ved. Aurimas Švedas

„Karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę“, - rašo Marjana Prochasko, ukrainietė knygų vaikams autorė ir iliustratorė. Šiuos žodžius galima perskaityti knygoje „Tarp būties ir nebūties. Karo padėti. Esė“ (išleistoje leidyklos „Gelmės“), kurioje penkiasdešimt iškiliausių Ukrainos intelektualų, rašytojų, poetų, filosofų, žurnalistų apmąsto savąsias patirtis kare, sprendžia pamatinius egzistencinius klausimus, ragina save ir kitus nepavargti, nepasiduoti ir puoselėti viltį.Knygai pratarmę parašęs tuometinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas sako: „Svarbu, kad teisinga šių metų istorija nepražūtų. Kad ji skambėtų pasaulyje ukrainiečių balsu, išliktų ateities kartoms geriausiuose kūriniuose. Nes tiesa – vienas tiksliausių ginklų“.Kaip mes perskaitome šioje knygoje pasakojamas dramatiškas istorijas? Kuo jos svarbios mums?Pokalbis su knygos vertėja iš ukrainiečių kalbos Donata Rinkevičiene ir politologu, visuomenės veikėju Alvydu Medalinsku.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie lenkų žurnalisto Zbigniew Parafianowicz knygą „Polska na wojnie“ (lenk. „Lenkija kare“), kuri Lenkijoje buvo publikuota vėlyvą 2023 metų rudenį ir sukėlė susidomėjimą tarp žurnalistų, politologų, karybos specialistų bei tų žmonių kurie mėgsta tyrinėti didžiosios politikos užkulisius dėmesį.„Lenkija kare“ pasakoja mums apie Lenkijos ir Ukrainos santykių dinamiką nuo 2022-ųjų iki 2023 m. pabaigos, ypatingas dėmesys joje skiriamas karui.Rinkdamas medžiagą knygai Z. Parafianowicz apklausė apie 20 žmonių iš Lenkijos prezidento ir premjero kanceliarijų, vyriausybės, diplomatinės ir specialiųjų tarnybų. Šie valstybės pareigūnai, diplomatai, kariškiai pasakoja intriguojančias, gluminančias, o kartais – sukrečiančias istorijas.Ar šiuos pasakojimus galima be išlygų priimti už gryną pinigą? Kas yra knygos autorius Z. Parafianowicz? Kokią reputaciją Lenkijos visuomenės akyse yra įgijęs šis žurnalistas? Ar žurnalisto šaltinius galima laikyti reprezentatyviais? Kaip knyga „Lenkija kare“ buvo priimta Lenkijos visuomenės? Kokius knygoje pateikiamus pasakojimus galima būtų vadinti sensacingais?Kokie santykiai klostėsi tarp Varšuvos ir Kyjivo iki 2022 m. vasario 24 dienos? Kodėl Z.Parafianowicz prilygina Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį zuikiui iš sovietmečiu sukurto animacinio filmo „Na, palauk“?Kokia buvo Varšuvos strategija karo pradžioje? Kokie buvo Varšuvos lūkesčiai ir siekiai kai paaiškėjo, kad visos prognozės, esą Ukraina subyrės per 72 valandas, pasirodė nepagrįstos?Kada santykiai tarp dviejų valstybių ėmė vėsti ir kokie įvykiai tapo lūžio tašku pastariesiems santykiams blogėjant? Kokias klaidas padarė Varšuva plėtodama santykius su Kyjivu ir bandydama įtvirtinti savo kaip naujos regioninės jėgos vaidmenį pirmaisiais karo metais?Kaip suprasti teiginį, esą Lenkijai reikia post-Giedroyco Ukrainos doktrinos?Pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Mariusz Antonowicz bei žurnalistu, publicistu, portalo „Przegląd Balticki“ bendradarbiu Domink Wilczewski.Ved. Aurimas Švedas

Žmonija plečiasi, technologijos tobulėja, tad miesto ir gamtos sąlytis tampa vis sudėtingesnis. Kaip keitėsi gamtos vartojimas nuo mūsų vaikystės? Kokiais būdais galime būti jai atidūs kaip individai, ir kokiais - kaip kolektyvinis politinis subjektas? Apie tai kalbamės Homo Cultus laidų vedėjų rate: Austėja Makarevičiūtė laidos „Iracionali būtis“, Laima Kreivytė laidos „Iš balkono” ir Aurimas Švedas laidos „Istoriko teritorija“ vedėjai.Laidą veda Matas Šiupšinskas ir Justinas Dūdėnas.

Du metus Ukrainoje kovoja karys savanoris iš Lietuvos, parašęs dvi dienoraščio žanrui priskirtinas knygas, atskleidžiančias jo patirtis didžiausiame ir kruviniausiame XXI amžiaus kare (Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis, I-II dalys, Vilnius: Briedis, 2023).Knygų autorius lyg pastabus antropologas pasakoja nustebusiam ir sukrėstam skaitytojui istorijas, kurias pakomentuoti galima tik taip: „Nejaugi tai įmanoma!?“ O kokie dalykai Ukrainoje stebino patį karį?Kokia vidinė motyvacija skatina žmones, gyvenančius saugų ir komfortišką gyvenimą, vykti į kitą šalį, imti ginklą į rankas ir kasdien rizikuoti savo gyvybę? Kodėl didelė dalis ukrainiečių iki šiol kariui savanoriui iš Lietuvos užduoda tą patį klausimą: „Kodėl tu čia?“Atsidūręs mūšio epicentre žmogus privalo suprasti – jis gali būti užmuštas bet kurią akimirką. Kaip toks supratimas keičia gyvenimą? Ar įmanoma (jeigu įmanoma) pasiruošti tokioms akistatoms su mirtimi? Kas sekinančioje karo rutinoje ir sukrečiančiose ribinėse situacijose padeda išlaikyti sveiką protą ir fizinį tonusą?Kaip karas Ukrainoje pasikeitė per du metus? Kaip ši karo kaita transformavo karių galimybes kovoti su priešu ir išlikti gyviems?Koks vidinis variklis vertė žmogų po alinančių kovinių užduočių grįžus į poilsio vietą fiksuoti savo mintis ir patirtis dienoraštyje?Kuo ypatingos dvi kario savanorio knygos, žvelgiant iš karybos specialisto požiūrio taško? Kaip ir kur būtų galima pritaikyti tokio žmogaus patirtis šviečiant Lietuvos visuomenę ir rūpinantis valstybės saugumu?Pokalbis su kariu savanoriu, dviejų knygų „Ukrainos karo audrose“ autoriumi Arūnu Kumpiu ir žurnalistu, redaktoriumi, diplomatu Aleksandru Matoniu.Ved. Aurimas Švedas

Karas žmonijos istorijoje vertinamas kaip siaubinga nelaimė. Tačiau retsykiais pasigirsta balsų, kurie byloja priešingus dalykus: esą karas yra vienas svarbiausių postūmių technologinių inovacijų, pramonės, ekonomikos ir kitokiai raidai.Kaip šiuos ir kitus klausimus sprendžia politikas, istorikas, tuoj pasirodysiančios knygos „Karai ir taikos“ (Alma Littera, 2024) autorius profesorius Valdas Rakutis?Ar lietuviai – karių tauta? Ar Lietuvos istorijoje yra asmenybių, kurios nusipelno skambaus epiteto „karo genijus“?Karo istorikai gali išvardinti keliasdešimt knygų autorių (nuo Sun Tzu ir Gajaus Julijaus Cezario iki XX a. karo teoretikų tekstų), kurie formulavo naujas ir svarbias idėjas, plėtojusias karinę mintį. Ar Lietuvos istorijoje galima rasti autorių, kurių tekstus derėtų pastatyti į šią karinės minties klasikos lentyną?Kokį didžiausią lietuvių pralaimėjimą mūšyje būtų galima vadinti lemtingu, esmingai paveikusiu visuomenės ir valstybės likimą?Knygoje rašoma: „Visas pasaulis žino didžiuosius mūšius, o didžiąsias taikas – nelabai. Kokia taika nusipelno didžiosios titulo?“ Ko reikia taikos sutarčiai, kad ji būtų istorikų vadinama „didžiąja“?Kokias taikas Lietuvos istorijoje derėtų pavadinti svarbiausiomis arba didžiosiomis?Kaip pasikeitė karas kai jis XX a. II pusėje televizijos žinių, o vėliau ir tiesioginių transliacijų objektu?Prasidėjus antrajam Rusijos karo prieš Ukrainą etapui Lietuvos visuomenė (bent jau ta jos dalis kuri „gyvena“ socialiniuose tinkluose ir rašo komentarus po internetiniais straipsniais) per vieną naktį tapo karybos strategijos ir taktikos specialistais. Poetai, ekonomistai, istorikai ir namų šeimininkės aptarinėja karo eigos vyksmą ir galimą jo plėtotę. Kaip vertinti tokį Lietuvos visuomenės įsitraukimą į karo reikalus? Tai – pozityvus dalykas, o gal – ne visais atvejais?Kokių sąlygų reikia, kad po Rusijos karo prieš Ukrainą būtų sudaryta taika, kurią galėtume vadinti „didžiąja“?Pokalbis su karo istoriku, politiku, Lietuvos Respublikos Seimo nariu, profesoriumi Valdu Rakučiu.Ved. Aurimas Švedas

Poetės ir rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), „Triukšmaujantys: katalikai: lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ (2022) ir „Kilnieji sukčiai“ (2023) tapo ne tik svarbiais lietuvių literatūros, bet ir mūsų visuomenės istorinės kultūros reiškiniais, todėl šias knygas skaito bei aptarinėja ne tik literatūrologai, bet ir istorikai.Ko istorijos plotmėje ieško poetai ir rašytojai? Ar tikrai teisūs sakantys, jog istorinė realybė yra baisesnė, juokingesnė, įdomesnė už pačią išmoningiausią, liepsnojančią menininko ar menininkės vaizduotę?Kada galima išgirsti mirusių protėvių kuždesį, kaip kūrybos procese perleisti šiuos balsus per save ir suteikti jiems galimybę byloti dabarčiai?Kodėl renkant medžiagą istoriniam romanui derėtų neužsidaryti kompiuterių ir internetinių informacijos paieškų sistemų kuriamoje realybėje?Kaip konkretus sumanymas keičia pasakojimo strategiją?Ar tikrai verta pasitikėti skaitytojais ir suteikti jiems maksimalią laisvę interpretuojant bei tuo pačiu – kuriant teksto prasmes?Ar vardan pasakojimo grožio galima paaukoti tai, ką mokslininkai vadina „istorine tiesa“?Pokalbis su poete ir rašytoja Agne Žagrakalyte.Ved. Aurimas Švedas(D. Kairevičiūtės nuotr.)

Leidykla „Aukso žuvys“ ką tik išleido prancūzų istoriko medievisto Marco Blocho didjį gyvenimo liudijimą ir istoriko manifestą. „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ taip vadinasi knyga pirmą kartą publikuota1949-aisiais, kurią visame pasaulyje skaitė ištisos istorikų kartos.Kokius svarbiausius dalykus visų pirma reikėtų papasakoti apie M. Bloch tiems, kurie nieko (arba beveik nieko) nežino nei apie šį istoriką, nei apie jo tyrimus bei parašytas, nei apie M.Bloch kartu su savo kolega Lucien Febvre kurtą „Analų“ mokyklą?Kaip reikėtų suprasti M.Bloch knygos pavadinimą „Istorijos apologija, arba Istoriko amatas“? Nuo ko šis mokslininkas siekė apginti istoriją, kam šis mokslininkas oponavo? Kaip M. Bloch aiškino, kas yra istoriko amatas?Knygoje galima rasti tokią ištrauką: „Visgi turbūt nėra mažiau beprasmiška eikvoti jėgas siekiant suprasti praeitį, jei nieko nežinoma apie dabartį. Kažkur esu minėjęs vieną nutikimą: kartą lydėjau Henri Pirrene'ą į Stokholmą. Tik atvykus, jis manęs paklausė: „Ką aplankysime pirmiausia? Girdėjau, yra pastatyta visiškai nauja rotušė. Pradėkime nuo jos.“ Tada, norėdamas užbėgti už akių namo sumišimui, jis pridūrė: „Jei būčiau antikvaras, domėčiausi tik senienomis. Tačiau aš istorikas. Būtent todėl myliu gyvenimą.“ Kiek M. Blochui yra svarbus istoriko gebėjimas kurti aktyvų santykį su savuoju laikmečiu, reflektuoti tai kas vyksta ir tuo pačiu – būti aktyviu, pilietišku visuomenės nariu?M. Blocho savo knygą rašė itin sudėtingu, dramatišku ir tragišku savo gyvenimo periodu. Kaip istoriko ir Prancūzijos visuomenės drama Antrojo pasaulinio karo metais atsispindi knygos tekste?Istorijos mokslas XXI a. vystosi labai dinamiškai: formuojasi naujos istorikus telkiančios mokyklos, judėjimai, kryptys ir tinklai, kuriuose dirbantys mokslininkai prisigalvoja neįtikėčiausių temų, teorijų ir metodologijų.„Istorijos apologija“ pirmą kartą publikuota po Antrojo pasaulinio karo. Reikėjo laukti 75 metus, kol ši knyga į mus prabilo lietuviškai. Ar ne per vėlai? Ar „Istorijos apologijoje“ išsakomos idėjos apie istoriko amatą neprarado aktualumo?„Deja, neturėjau pažinoti Blocho, tačiau dėjau visas pastangas tapti jo mokiniu jau po mirties...“, knygos pratarmėje rašo žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goff.Ko iš M. Bloch gali pasimokyti XXI a. jauni, talentingi, ambicingi, siekiantys mūzos Klėjos palankumo, istorikai?Pokalbis su istorikais, knygos „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ vertėju dr. Vytautu Volungevičiumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais, dr. Antanu Petrilioniu, doc. dr. Aurelijumi Gieda.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie amerikiečių dramaturgės Mirandos Rose Hall „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“ ir jos pagrindu režisieriaus Antano Obcarsko sukurtą to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.Kuo ši amerikietės pjesė, kalbanti apie Antropoceną, pasirodė aktuali lietuvių teatro režisieriui?Pjesės tekstas – lyg vadovėlis. Jame gausu faktinių duomenų, liudijančių apie pažeistą pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, žūstančias rūšis. Tačiau kaip vadovėlį apie žmogui ir įvairioms gyvybės formoms gresiantį išnykimą paversti teatru? Pastarąją dilemą labai aiškiai apčiuopė britų dienraštyje „The Guardian“ išspausdintos spektaklio recenzijos autorė, savo teksto išvadinį sakinį suformuluodama taip: „...pjesėje matyti kaip sunku atskleisti diskusijas apie klimatą tiesioginiame kreipimesi [į publiką]. Galbūt šiuo atveju reikia mažiau argumentų, daugiau istorijos“. Kokius iššūkius režisieriui kelia pjesės tekstas, kuriame mažai istorijos, bet daug – mokslinių faktų?Pjesė sumanyta kaip intensyvus vieno aktoriaus arba aktorės vidinis monologas akistatoje su pamatiniais egzistenciniais klausimais, mirties pavojumi ir auditorija. Tai – didžiulės koncentracijos ir vidinės jėgos reikalaujantis spektaklis. Kaip Miranda Rose Hall parašytą tekstą interpretuoja aktorius Gytis Ivanauskas?Spektaklio scenografas Vitalis Čepkauskas dirbo vadovaudamasis tvaraus teatro metodika, o ji lėmė teko tam tikrus sprendimus, kuriuos išvys į teatro salę atėjęs žiūrovas. Kas yra „tvarus teatras“?Amerikiečių rašytojas Kurt Vonnegut yra parašęs tokius žodžius: „Kaip turėtume elgtis šios Apokalipsės metu? Be abejo, turėtume būti nepaprastai malonūs vieni kitiems. Bet taip pat turėtume nustoti būti tokie rimti. Juokai labai padeda. Ir įsigykite šunį, jei jo dar neturite.“ Ši K.Vonnegut mintis primena pamatinę problemą – kaip kalbėti apie dramatiškus ir baisius dalykus, jog jie neskambėtų patetiškai?Pokalbis su teatro režisieriumi Antanu Obcarsku.Ved. Aurimas Švedas(J. Elinsko nuotr.)

Seimas 2023-iuosius paskelbė Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šventojo Juozapato metais. Taip buvo pažymėti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metis, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų 700 metų ir šventojo Juozapato kankinystės 400 metų sukaktys.Kaip tarpusavyje suderėjo šios trys datos? Ar Vilniaus ir Gedimino laiškų tema neužgožė kitų svarbių jubiliejų?Besiruošiantiems Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejiniams metams buvo akivaizdu, jog Vilniaus kaip valstybės sostinės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose prieš septynis šimtus metų jubiliejus tiesiog neišsitenka Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijų ribose ir yra bendravalstybinis reikalas. Ką pavyko nuveikti kuriant jubiliejinių metų paminėjimo koncepciją valstybės lygiu, koordinuojant įvairių institucijų darbą, įgyvendinant įvairias konkrečias politines, akademines, muziejines, visuomenines iniciatyvas?Ką sako svarbius Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejinių metų renginius, konferencijas, parodas ir kitas priemones įgyvendinusių žmonių patirtis – į kokias pamokas reikėtų atsižvelgti tiems, kuriems ateityje teks imtis naujų jubiliejų paminėjimo programų formavimo ir konkrečių priemonių įgyvendinimo?Pokalbis su Lietuvos Respublikos Seimo nare, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininke Paule Kuzmickiene, Nacionalinės dailės galerijos direktore dr. Lolita Jablonskiene, Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriumi doc. dr. Vydu Dolinsku, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi prof. dr. Alvydu Nikžentaičiu.Ved. Aurimas Švedas

Antrasis pokalbis, skirtas pažangos strategijai „Lietuva 2050“, praėjusių metų pabaigoje patvirtintai Lietuvos Respublikos Seimo ir taip tapusiai oficialiu mūsų visuomenės bei valstybės kelionės į ateitį žemėlapiu.Parengiamajame valstybės strategijos rengimo etape STRATA tyrėjai atliko septynių šalių – Airijos, Estijos, Singapūro, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Suomijos ir Jungtinių Arabų Emyratų – ilgalaikių strategijų formavimo procesų praktikos analizę. Į kokias gerąsias šių šalių patirtis buvo nuspręsta atsižvelgti?Kas yra tas ateities įžvalgų metodas ir kuomet jis gali būti naudojamas efektyviai?Kur pirmiau turėtume dairytis formuodami ateities prognozes – į visuomenės norus, valstybės poreikius, politinio elito geidžiamus tikslus ar tikėtinus ateities scenarijus galinčias nulemti aplinkybes?Su kokiais didžiausiais iššūkiais buvo susidurta rengiant valstybės strategiją ir kaip šie iššūkiai spręsti?Ar įmanoma išugdyti pasitikėjimo kultūros minimumą mūsų valstybės politinio elito tarpe ir tuo pačiu – užsitikrinti strategijos „Lietuva 2050“ ilgaamžiškumą?Kokie didžiausi iššūkiai (arba pavojai) kyla valstybei ir visuomenei siekiančiai įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“?Pokalbis su socialinių projektų kūrėja ir „Lietuva 2050“ vizijos kūrimo koordinatore Vyriausybės kanceliarijoje Modesta Kairyte, buvusia projekto „Lietuva 2050“ vadove ir Lietuvos Respublikos Seimo Tyrimų skyriaus patarėja dr. Sigita Trainauskiene, sociologe, demografe, VDU prof. Aušra Maslauskaite, Nacionalinės NVO koalicijos direktore Gaja Šavele.Ved. Aurimas Švedas

Pirmoji 2024-ųjų „Istoriko teritorijos“ laida skirta praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Seime patvirtintai valstybės pažangos strategijai „Lietuva 2050“.Kokias vizijas, esmingai keičiančias Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą, pavyko įgyvendinti per tris Nepriklausomybes dešimtmečius?Kokie svarbiausi uždaviniai mums, besirūpinantiems savo valstybe XXI-ajame amžiuje, formuluojami naujos strategijos rengėjų? Kiek šiuos uždavinius, kaip suprantamus, aktualius, įkvepiančius bendrai veiklai gali priimti Lietuvos visuomenė ir valstybės politinis elitas?Kokios aplinkybės gali sutrukdyti siekiant įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“? Kokie iššūkiai, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, bus didžiausi su kuriais per artimiausius beveik 30 metų susidurs Lietuvos valstybė ir visuomenė? Kur link, per audrotus tarptautinės geopolitikos bei daugybinių krizių vandenis, plauks Lietuvos valstybės laivas?Pokalbis su Ministrės Pirmininkės patarėju strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Dariumi Žėruoliu, Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komiteto biuro patarėju Giedriumi Viliūnu, Vyriausybės strateginės analizės centro vyriausiuoju politikos analitiku Justinu Mickumi, Valstybės pažangos tarybos nariu Mariuszu Antonowicziumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – viena sukaktis. 1773 m. spalio 14 dieną Abiejų Tautų Respublikoje buvo įkurta Tautinė edukacinė komisija, pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerija.Kokiomis aplinkybėmis gimė ši komisija?Kaip derėtų vertinti Tautinės edukacinės komisijos atsiradimą – kaip integralią pastangą atlikti svarbius institucinius pertvarkymus bei reformas jungtinėje Lenkijos-Lietuvos valstybėje, o gal kaip pavykusį, tačiau vis tik išskirtinį projektą to meto valstybėje?Ar Tautinė edukacinė komisija Lietuvos ir Lenkijos švietimo reikalus tvarkė bendrai? Kokiu keliu naujos švietimo sistemos kūrėjai ėjo – Abiejų Tautų Respublikos švietimo centralizacijos ar decentralizacijos?Šiandien Lietuvos švietimo sistemos funkcionavimas yra neįsivaizduojamas be sklandžiai vadovėlių rengimo, spausdinimo bei platinimo industrijos. 1775 prie Tautinės edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius. Kiek Tautinės edukacinės komisijos epochoje vadovėlių rengimo bei leidybos procesai buvo centralizuotai prižiūrimi ir (reikalui esant) įtakojami? O gal ši sfera buvo palikta improvizacijai ir savieigai?XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos visuomenėje plintančios Apšvietos idėjos brandino mintį, kad, norint sustiprinti valstybę, būtina iš esmės pagerinti jaunosios kartos ugdymą, o mokslo žinias privalu kuo plačiau skleisti tarp įvairių luomų gyventojų.Kokių dalykų jaunąją kartą siekė mokyti Apšvietos epochos idealais tikintys edukatoriai?Kaip būtų galima nusakyti šios įstaigos įtaką XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikoje vykusiems procesams, keitusiems visuomenę ir valstybę?Kodėl carinės Rusijos imperija, sužlugdžiusi Abiejų Tautų Respubliką, nepanaikino Lietuvoje Edukacinės komisijos iki pat 1803 m.?Ką būtų galima laikyti svarbiausiu Tautinės edukacinės komisijos nuveiktu darbu?2023 m. gruodžio 7-8 dienomis Valdovų rūmuose įvyko tarptautinė konferencija „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje. Pilietis. Šeima. Edukacija.“ Kokius svarbiausius uždavinius sau kėlė šio renginio organizatoriai formuodami konferencijos programą? Kiek pavyko įgyvendinti šiuos tikslus? Kokią vietą konferencijos darbe užėmė Tautinės edukacinės komisijos istorija?Pokalbis su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.Ved. Aurimas Švedas(M. Požerskytės nuotr.)

Pokalbis apie Pulitzerio premijos laimėtojo, erudito Jared Diamond knygą „Žlugimas. Kaip visuomenės pasirenka sėkmę arba pragaištį“, išleistą leidyklos „Kitos knygos“.J. Diamond savo kaip mokslininko kelią pradėjo biochemijos ir fiziologijos srityje, vėliau „migravo“ į tokią tyrimų sferą, kurioje persidengia antropologijos, ekologijos, geografijos, civilizacijų istorijos interesai. Kuomet buvimas tarp disciplinų autoriui padeda aiškinantis civilizacijų kilsmo bei kritimo priežastis, o kada – trukdo?J. Diamond išvardina penkias (jo nuomone) svarbiausias priežastis lėmusias jo tyrinėtų civilizacijų arba visuomenių žlugimą. Tai - natūrali klimato kaita; didžiosios dalies išteklių išnaudojimas; priešiški kaimynai; sumažėjusi draugiškų kaimynų parama; gebėjimas panaudoti istorinę patirtį konkrečiai visuomenei sprendžiant kylančias problemas. Kiek aukščiau paminėtos priežastys geba atskleisti visuomenių ir civilizacijų raidos įvairovę?„Praeitis yra patirties rezervuaras“, - teigia J. Diamond. Be jokios abejonės, taip. Tačiau, iš pirmo žvilgsnio, ieškoti sąsajų tarp Grenlandijoje įsikūrusių vikingų arba Velykų salos gyventojų likimo ir mūsų, globalaus pasaulio gyventojų būties, atrodo pritemptas reikalas. O gal šiuo atveju nereikėtų skubėti su tokiais apibendrinimais?Kokias svarbiausias išvadas siūlo knygos autorius pasidaryti mums, kad XXI a. visuomenės neištiktų kažkada klestėjusių ir, deja, žlugusių civilizacijų likimas?Pokalbis su Vienos universitete dirbančia mokslininke dr. Rasa Navickaite ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais doc. dr. Eugenijumi Saviščevu bei doc. dr. Nerijumi Babinsku.Ved. Aurimas Švedas.

Kokias galimybes rašytojui teikia šnipų romano žanras? Kokios knygos gali tapti amato mokytojomis norintiems perprasti šio žanro tekstų rašymo subtilybes?Kaip ir kada šnipų romano žanras gali tapti idėjų romano, neįvykusios istorijos tyrimų ir kitų intelektualinių eksperimentų laboratorija?Kodėl pagrindiniu ką tik pasirodžiusio Manto Adomėno romano „Moneta & labirintas“ herojumi yra istorikas? Ką reiškia (jeigu reiškia) herojaus vardas Tomas?Be istoriko ir žvalgybininko, Tomo knygoje yra trisdešimt veikėjų, kurie veikia lyg tiksliai funkcionuojančio laikrodžio detalės. Šių veikėjų portretai buvo kuriami ištisą dešimtmetį. Ar tiek laiko dirbant su tekstu būta situacijų, kuomet herojų pasirinkimai ir elgsena ėmė stebinti patį knygos autorių?Romane žvalgybininkai parodomi kaip tarnauti arba aukotis apsisprendę asketai, kaip ciniškų triksterių kelią pasirinkę avantiūristai arba kaip įgudę karjeros siekiantys pareigūnai. Kas yra žvalgyba XXI a.? Kokia šios veiklos prasmė ir reikšmė valstybės bei visuomenės gyvenime?Vienas iš svarbiausių romano erdvėlaikio taškų yra Vilnius. Šis miestas parodomas kaip pogrindinio intelektualinio pasaulio, besipriešinusio sovietinės civilizacijos radiacijai, erdvė. Tai – kokybiškai naujas, šalia Ričardo Gavelio arba Jurgio Kunčino tekstų, Vilniaus vaizdinys. Ar knygos autoriai pačiam teko pažinti vėlyvajame sovietmetyje egzistavusio pogrindžio pasaulio žmones?Aprašant Nepriklausomybės epochą Vilnius romane tampa dviejų skirtingų civilizacijų sandūros erdve, Europos Sąjungos ir NATO forpostu, žiaurių žvalgybų žaidimo ir beatodairiškos kovos vieta. Kiek šias nevienareiškmes ir ne vien tik meninės vaizduotės plotmėje egzistuojančias Vilniaus situacijas suvokia sostinės gyventojai?Knygoje plėtojama Didžiojo (civilizacinio) žaidimo tema. Šiame žaidime Vilnius ir Maskva yra nesutaikomi antagonistai, nes Rusijos istorijos dėsningumai kelia nuolatinę egzistencinę grėsmę Lietuvai. Ar yra šansų, kad Rusija kada nors gali nustoti būti grėsmingu ir pražūtį lemiančiu vandenynu jos kaimynėms?Kodėl romano „Moneta & labirintas“ autorius visas dedikacijas užrašo žaliu rašalu?Pokalbis su filologu-klasiku, filosofu, politiku, romano „Moneta & labirintas“ autoriumi dr. Mantu AdomėnuVed. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – medijų menininko Deimanto Narkevičiaus filmas „Čiulbanti siela“, ką tik pristatytas Lietuvos visuomenei.Filmo veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje. Tai – lūžio taškas, kai keičiasi pasaulis. „Tai kadu gi tas svieto galas, ar grait?“ – nuskamba klausimas iš vieno filmo herojaus lūpų. Šis klausimas adresuotas ir mums, gyvenantiems XXI-ąjame amžiuje ir besijaučiantiems taip lyg žemė slystų mums iš po kojų. Apie kokią pasaulio pabaigą pasakoja mums filmo herojai? Ar jie suprastų mus apnikusias pasaulio pabaigos baimes? Ką mes galime (jeigu galime) vieni kitiems pasakyti?Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ pristatydama filmą „Čiulbanti siela“ suformuluoja klausimą: „O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume daug darnesniame pasaulyje?“ Pastarąjį klausimą Antropoceno akivaizdoje svarsto daugybė istorikų, filosofų, antropologų, biologų tuo pačiu bandydami suvokti, kada ir kokie mūsų sprendimai nulėmė mūsų civilizacijos kelią ir tuo pačiu pažeidė ekosistemą, kurioje gyvename.Mes, deja, negalime grįžti atgal, tačiau galime mąstyti apie vis dar įmanomas alternatyvas. Ar filmas „Čiulbanti siela“ kalba apie utopijos poreikį XXI amžiaus žmogui?„Vienas iš filmo tikslų ir buvo padėti žiūrovams pasinerti į kitą realybę“, - sako D. Narkevičius. Kokias galimybes režisieriui ir visai kūrybinei komandai atvėrė 3D technologijos ir kur šios technologijos apribojo jų manevro laisvę?Filmą „Čiulbanti siela“ galima pamatyti per Rytų Europos kaip paslaptingo paribio, kuriame dedasi keisti dalykai, prizmę. Ar tokio įspūdžio filmo kūrėjai ir siekė?Pokalbis medijų menininku, kino filmo „Čiulbanti siela“ režisieriumi Deimantu Narkevičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre - italų žurnalistų klajonės po Lietuvą (bei kitas Baltijos šalis) ir Vilnių tarpukario epochoje. Ką jie patyrė keliaudami po nepažintos, kitokios ir keistos Europos lopinėlį ir kaip pasakojo apie savąsias patirtis?Kiek italai savojoje spaudoje publikavę tekstus apie keliones po Baltijos šalis, matė jose istorinius, kultūrinius ir kitokius skirtumus? O gal žvelgiant iš Romos arba Milano gyventojo perspektyvos šios šalys buvo vientisas paslaptingas paribys tarp Europos civilizacijos ir azijietiško kitoniškumo?Kokie Baltijos ir Lietuvos kraštovaizdžio ypatumai italų žurnalistams, rašytojams, keliautojams, publicistams tapdavo svarbiais ženklais arba simboliais, jog jie atsidūrė nebe visai įprastoje Europoje?Kaip jautėsi keliautojai kirsdavę Baltijos šalis ir bolševikinę Rusiją skiriančią sieną? Ar keistumo ir svetimumo jausmas sustiprėdavo?Kiek pastarieji italų keliautojų pasakojimai atitinka amerikiečių istoriko Larry Wolffo tezę, esą Rytų Europa yra kultūrinis konstruktas, atsiradęs didžiuosiuose Europos centruose XVIII amžiuje priešpriešinus jį Apšvietos kultūrai, su kuria patys stebėtojai tapatinosi?Kaip dviems XXI a. Vilniuje gyvenantiems italams kilo mintis imtis savo tautiečių patirčių ir pasakojimų tyrimų, kurie virto knyga „Baltijos Rytai. Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją, 1918-2018” (Kaunas, 2019) ir dokumentiniu filmu „Piove a Wilno“ (2023)?Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dr. Andrea Griffante ir grafiniu dizaineriu, kino režisieriumi, istorijos tyrinėtoju Giorgio Ruggeri.Ved. Aurimas Švedas

Roko grupės „Airija“ istorija prasideda 1992-aisiais rugsėjo 16-ąją. Jeigu „Airijos“ istorijos pradžią reikėtų papasakoti vienu sakiniu - koks jis būtų?Pirmasis „Airijos“ albumas „Yra“ audiokasetės pavidalu pasirodė 1994-aisiais. Šio albumo įrašai buvo daromi Giedriaus Litvino studijoje Mažosiose Lapėse. XX a. 9 dešimtmetyje kiekviena darbo studijoje valanda kainavo įspūdingas pinigų sumas. Kiek laiko trūko garso įrašų sesija? Kokį pėdsaką pirmojo „Airijos“ albumo skambesyje paliko kompozitorius bei multiinstrumentalistas Mieczysław Litwiński?Airijos albumo „Yra“ viršelyje – berniuko fotografija. Kam kilo mintis, jog albumo viršelis turi būti būtent toks? Ar čia reikia ieškoti sąsajų su debiutinio airių roko grupės „U2” albumo „Boy“ viršeliu?Praėjus metams po pirmojo albumo „Yra“, 1995-aisiais buvo išleistas antrasis „Airijos“ albumas pavadinimu „Čia“. Po to sekė koncertinis turas „Airija yra čia“. O 1996-aisiais pasirodė akustinio koncerto „Airija Yra Čia“ įrašas audiokasetės ir kompaktinio disko pavidalais. Toks ir buvo išankstinis sumanymas? Trijų albumų pagalba sudėlioti teiginį „Airija yra čia“?Įprastinė 90-ųjų epochos roko muzikanto darbo diena atrodė taip: prieš koncertą reikia atsivežti instrumentus, pasistatyti aparatūrą, pasitikrinti garsą, sugroti koncertą. O gal kažkuriuo momentu situacija pasikeitė – pagerėjo?Ar grupė galėjo pragyventi iš albumų leidybos ir koncertų tuo metu, kai „Airija“ buvo populiarumo pike?Ar grupės nariai, atsigręžę į nueitą kelią gailisi dėl kokių nors tuo metu padarytų arba nepadarytų sprendimų, kaip antai - nenufilmuoto 1996-aisiais kartu su Kauno mažuoju teatru sukurto muzikinio spektaklio „Nuotraukos iš muzikinio albumo“?Ar 2023-iųjų lapkričio mėnesį plokštelės pavidalu atgimstantis grupės „Airija“ albumas „Yra“ skambės taip, kaip jis buvo įrašytas praėjusiame šimtmetyje?Pokalbis su roko grupės „Airija“ muzikantais: smuikininku, multiinstrumentalistu Eimantu Belicku, boso gitara grojančiu Kostu Radlinsku, dainų ir muzikos autoriumi, vokalistu ir gitaristu Dariumi Mileriu – Nojumi.Ved. Aurimas Švedas

Santuoką LDK kilmingieji stačiatikiai visų pirma suprato ne kaip meilės išraišką, o kaip politinių, ekonominių ir socialinių tikslų siekimo instrumentą. Ką LDK istorijos šaltiniai pasakoja apie materialines santuokos sudarymo sąlygas?Jeigu kilminga šeima galėdavo pasirinkti, kokį kraitį ištekančiai dukrai ji skirs – žemę, kitą nekilnojamą turtą ar pinigus, – koks pasirinkimas dažniausiai būdavo daromas?Kas valdė kraitį? Vyras ar žmona? Kokie teisiniai mechanizmai buvo naudojami siekiant apginti žmoną nuo galimų jos vyro finansinių machinacijų arba jos kraičio išvaistymo pavojaus?Kaip buvo tariamasi dėl būsimos giminaičių, artimųjų arba pačių besitariančiųjų santuokos? Kodėl LDK visuomenėje buvo svarbu sudaryti ikivedybines sutartis? Kokios aplinkybės, susijusios su būsima santuoka, paprastai būdavo aptariamos ikivedybinėse sutartyse?Koks stačiatikių kanoninėje teisėje buvo nustatomas amžius, kurį pasiekus asmenis jau galima susižadėti bei susituokti?Koks faktorius rengiant sužieduotuves ir planuojant santuoką buvo svarbesnis – santuokoje dalyvausiančiųjų laisva valia ar tėvų pritarimas?Kodėl Iljos Ostrogiškio ir Beatos Kosteleckos santuokos istorija galėtų tapti pavyzdine istorinio romano autoriui arba kino filmo režisieriui, norinčiam savo kūrinyje parodyti gražią meilę?O kokios asmenybės bei jų savitarpio santykiai galėtų tapti „pavyzdine“ neapykanta vienas kitam liepsnojusių vyro ir moters, kurie gyveno santuokoje, istorija?Pokalbis su istorike, dr. Andželika Ščemeliova.Ved. Aurimas Švedas

Fotografija į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, atėjo kaip modernybės atributas ir simbolis. Kaip XIX a. VI a. dešimtmečio Lietuvos visuomenė priėmė šią techninę naujovę? Ar požiūris į tai kas yra fotografija ir kuo ji reikšminga žmogaus gyvenime XIX a. II pusėje keitėsi?1851 metais padarytas svarbus išradimas, nuo kurio prasidėjo dagerotipijos ir talbotipijos saulėlydis, fotografija gimė antrą kartą Frederickui Scottui Archeriui išradus „šlapio kolodijaus metodą“. Kas yra šlapiojo kolodijaus fotografijų darymo būdas? Kiek iki XXI a. išliko šlapiojo kolodijaus būdu Lietuvoje padarytų nuotraukų?Kokius uždavinius sau kelia, kokias problemas sprendžia socialine fotografijos istorija užsiimantys mokslininkai?Kiek fotoateljė veikė Vilniuje ir Kaune XIX a. VI-IX dešimtmečiais? Kiek atidžiai ir kartu griežtai buvo reglamentuotas fotografų amatas?Ką tikro galima pasakyti apie pirmuosius šiuo laikotarpiu veikusius fotografus? Ar tarp fotografų būta moterų? Ar egzistuojančių duomenų užtenka nedidelės profesinės grupės kolektyvinio socialinio portreto sukūrimui? Kur ir kokį išsilavinimą buvo įgiję fotografai, kokių šalių fotografija jiems darė įtaką?XIX a. VI-IX dešimtmečių fotografija priskirtina meno ar amato sferai?Pokalbis su fotografijos istoriku dr. Dainiumi Junevičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip Steigiamajam Seimui pavyko apibrėžti kariuomenės vietą bei vaidmenį valstybėje, koks kariuomenės pavaldumo, kontrolės ir atskaitomybės modelis buvo sukurtas?Kokios partijoms simpatizavo politiškai angažuoti karininkai? Kaip, kada, kodėl gimė Slaptosios karininkų sąjungos idėja? Kokie buvo Slaptosios sąjungos tikslai? Ką pavyko per šios sąjungos egzistavimo metus nuveikti jos nariams?Kaip Lietuvos kariuomenė nuėjo kelią nuo Steigiamojo Seimo ir demokratijos iki 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo? Kada karininkų tarpe išsikristalizavo perversmo idėja? Kokia kariuomenės dalis rėmė perversmininkus? Kiek reali buvo galimybė, jog perversmininkams galėjo nepasisekti?Kiek karininkų-perversmininkų tarpe būta vienybės projektuojant tai, kokia turi būti naujoji valdžia?Kaip poperversminiu laikotarpiu, virtusiu ištisa epocha, buvo formuojama Smetonai lojali Lietuvos karininkija?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, knygos „Politikai su antpečiais: Civilinės ir karinės valdžios sąveika tarpukario Lietuvoje“ autoriumi Kęstučiu Kilinsku.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – gyva ir aštri, intriguojanti, poleminiu įkarščiu pulsuojanti amerikiečių antropologo David Graeber knyga „Šūdmalos darbų teorija“.Kokius darbus, anot D. Graeber, galima vadinti šūdmala? Kaip reikėtų iššifruoti mokslininko sukurtą šūdmalos darbus dirbančių žmonių klasifikaciją? Kas yra „liokajai“, „smogikai“, „lipniaškės klijuotojai“, „varnelių dėliotojai“ ir „brigadininkai“?Kodėl šūdmalos darbus dirbantys žmonės nuolat skundžiasi, kad yra nelaimingi? Juk nemaža jų dalis gauna padorų, o neretai – ir nepadoriai gerą atlygį?D. Graeber nuomone, turtingose visuomenėse apie 40 proc. kasdien į darbą vykstančių žmonių užsiima šūdmala. Kaip antropologas paaiškina šį paradoksą? Juk kapitalistinė sistema visų pirma yra orientuota į darbo efektyvumą ir pelno siekimą! Kodėl mes, kaip visuomenė, nesipriešiname beprasmių darbo vietų gausėjimui?Kokios yra politinės šūdmalos darbų pasėkmės?Kokias išeitis siūlo antropologas Vakarų visuomenei, grimztančiai į beprasmių darbų pelkę?Pokalbis su poetu, rašytoju, vertėju Aisčiu Žekevičiumi, į lietuvių kalbą išvertusiu David Graeber knygą „Šūdmalos darbų teorija“.Ved. Aurimas Švedas

Kas šiandien yra Baltarusija kaip geopolitinis subjektas? Tai vis dar sugebanti išlaviruoti tarp Rytų ir Vakarų valstybė, tai – sąjungoje su Rusijos Federacija esantis subjektas, o gal Rusijos – okupuota teritorija? Pastaruoju metu Baltarusijos demokratinių jėgų deklaruojamas noras siekti narystės Europos Sąjungoje pateikiamas kaip įsisąmoninta egzistencinė būtinybė. Kada subrendo šis apsisprendimas? Juk 2020-aisiais vykusios revoliucijos metu Baltarusijos visuomenė visų pirma reikalavo sąžiningų rinkimų?Ar revoliucija Baltarusijoje turėjo šansą laimėti? Jeigu taip – kada ši galimybė buvo prarasta?Ekspertai kalbėdami apie Baltarusijos visuomenės savivoką bei geopolitines orientacijas kartais sako: „jeigu jūs Baltarusijoje bandytumėte klausti, ką žmonės renkasi (Rytus ar Vakarus?), tai gautume atsakymą, jog klausimas suformuluotas blogai.“ Tokią nuomonę reiškiantys ekspertai yra įsitikinę, - vidutinis statistinis baltarusis ar baltarusė galvoja, jog toks pasirinkimas yra susijęs su grėsme. Ką mes tikro galime pasakyti apie baltarusių visuomenės geopolitines orientacijas šiandien? Juk dabar nėra jokių galimybių atlikti reprezentatyvių sociologinių tyrimų?Kiek pagrįstos svajonės, jog Ukrainos pergalė karo lauke automatiškai reikš ir Baltarusijos visuomenės pergalę?Lietuvoje yra pastangų subendravardiklinti baltarusius ir rusus, įvesti vienodus apribojimus atvykstantiems baltarusiams ir rusams. Ką nori pasakyti tokios politikos kritikai teigdami, jog pastarieji veiksmai atitinka Putino politiką?Lietuvoje susitelkė didžiulė baltarusių diaspora. Ar Lietuvos valstybė turi strategiją arba bent jau planą, kaip mes bendrausime su šia diaspora, ko ir kaip mes siekiame santykiuose su Baltarusijos demokratines jėgas atstovaujančiais žmonėmis?Pokalbis su politologu, žmogaus teisių gynėju, Freedom House Vilniaus padalinio direktoriumi Vyčiu Jurkoniu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ką tik baigęs mokyklą jaunuolis iš Kauno galėjo patekti į prestižinę Jungtinių Amerikos Valstijų karo akademiją West Pointe, o tapęs šios akademijos absolventu – pristatyti JAV Prezidentą George W. Bush 2002-aisiais lapkričio 20 d. Prahoje vykusioje Atlanto sutarties jaunimo asociacijos konferencijoje? Kaip nutinka tokios amerikiečių itin mėgstamos sėkmės istorijos?Ar iškili asmenybė - karjeros viršūnę pasiekęs amerikiečių generolas gali tapti įkvėpimo šaltiniui jaunam lietuviui? O kaip su senosios Lietuvos istorijos herojais – ar jie gali tapti pavyzdžiu XXI a. gyvenančiam amerikiečiui? West Pointe stovi Tado Kosčiuškos – LDK inžinieriaus, karininko, 1794 m. sukilimo vado, JAV nepriklausomybės kovų dalyvio ir West Pointo gynybinių sistemų kūrėjo – skulptūra. Kas apie šią iškilią asmenybę pasakojama West Pointe studijuojantiems kariūnams? Kuo pastaroji personalija yra svarbi amerikiečių tapatybei šiandien? Koks galėtų būti Kosčiuškos palikimas takios modernybės gyventojams ir rytojaus pasauliui?Kokiomis istorijos pamokomis, kaip taisyklė, domisi JAV bei Lietuvos karininkai ir kariai? Kokių dalykų siekiama išmokti iš praeityje vykusių karų bei juose laimėtų ir pralaimėtų mūšių?Ar Lietuvos karinei žvalgybai reikalingi istorikai?Kiek Lietuvos valstybės ir sėkmės istorijos susiklostymui reikalinga JAV? Kaip galėtume geriau išnaudoti savo narystę NATO?Pokalbis su „Atlantic Council“ vyresniuoju bendradarbiu Giedrimu Jeglinsku.Ved. Aurimas Švedas

FM99 Vilmantas Dunderis pasakoja apie atradimus Alytuje bei atskleidžia paslaptį apie įpūdingo grožio lubas.

Kokios knygos suformavo profesoriaus Alfredo Bumblausko, kaip kultūros istoriko, kuriam įdomūs istorijos teorijos klausimai, tapatybę? Kokius tekstus šiandien profesorius rekomenduoja paskaitų metu skaityti saviesiems studentams?Tolimais 1988-aisiais Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto skelbimo lentoje buvo pakabintos „Istorijos specialistų ruošimo pertvarkymo projektas siūlomas IF persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės“. Šio projekto - manifesto penktasis punktas skamba taip: „Jeigu dora yra tai, kas gera amžinybės požiūriu, tai istorija turi būti rašoma taip, kad įvardintų šią dorą ir tuo paliktų ją amžinybei. Žmogui dorą turi suteikti idėja, kad ir visi jo darbai lieka istorijai ir anksčiau ar vėliau bus įvertinti dorų istorikų. Apgauti istorijos nepavyks, tai ir bus istorikų ir istoriografijos misija.“ Ką Sąjūdžio epochoje prof. A. Bumblauskas norėjo nuveikti, ką pakeisti istoriko amate ir Istorijos fakulteto gyvenime? Kiek tos Sąjūdžio epochos idėjos ir emocijos tapo akstinu „eiti į galeras“ – 1990-aisiais tapti pirmuoju Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Nepriklausomybės epochoje? Ir kodėl dekanas yra ne sykį įvairiuose pokalbiuose kartojęs, kad šis sprendimas buvo klaida? Kokios priežastys nulėmė tai, kad prof. A. Bumblauskas nusprendė imtis naujos katedros Istorijos fakultete kūrimo? Kuo pastaroji katedra turėjo būti kitokia to meto fakulteto ir net universiteto kontekste? Kiek profesoriaus Edvardo Gudavičiaus ir vienuolika metų kurtos televizijos laidos „Būtovės slėpinių“ faktoriai lėmė katedros gyvenimą?Istorijos teorijos ir kultūros katedra 2023-aisiais švenčia savo trisdešimtmetį. Trisdešimt metų – didžiulis laiko tarpas ne tik žmogaus, mokslininko, bet ir universitetinės katedros gyvenime. Kokie yra svarbiausi Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros pasiekimai (žvelgiant iš jos kūrėjo ir vadovo perspektyvos)?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Alfredu Bumblausku.Ved. Aurimas Švedas

1990 m. kovo 1 d. (po antrojo rinkimų turo į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatų paskelbimo) rinkimus laimėję Sąjūdžio deputatai nutarė, jog Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis turi sudaryti darbo grupę arba komisiją Lietuvos valstybės atkūrimo pagrindinių teisės aktų projektams parengti. Tokia Komisija buvo įsteigta ir intensyviai dirbo iki kovo 10 d.Konstruodami valstybės atstatymo aktų paketo projektą ir dailindami konkrečių dokumentų formuluotės Lietuvos valstybės atstatymo aktų projektų rengimo Komisijos nariai laikėsi kolegialaus darbo ir bendro sutarimo principų. Su kokiais iššūkiais jie susidūrė? Kokius klausimus buvo sudėtingiausia išspręsti?Kodėl rengiantis valstybės atstatymui reikėjo ne vieno dokumento, o net penkių teisės aktų, kad būtų sukurtas vientisas ir sklandus teisinis mechanizmas, įgalinantis Lietuvos valstybės atstatymo veiksmą?Kodėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybių atkūrimas laikomas teisiniu fenomenu, neturinčiu analogų tarptautinės teisės istorijoje?Kokiais aspektais tarptautinei teisei reikšmingas Kovo 11-osios aktas?Kokius svarbius darbus, tyrinėdami Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir valstybingumo įtvirtinimo procesus, mes vis dar turime nuveikti artimiausioje ateityje?Pokalbis su romano su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanu ir profesoriumi Dainiumi Žalimu – kolektyvinės monografijos „Kovo 11-oji: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“ bendraautoriais.Ved. Aurimas Švedas

Aurimas Švedas – vienas nuosekliausių istorijos teoretikų Lietuvoje. Lyginant su daugeliu kitų istorikų, jis istoriją supranta žymiai plačiau, į istoriko teritoriją įtraukdamas filosofų, menininkų, antropologų, sociologų įžvalgas. Kas yra istorija šiandien? Kokiame istoriškumo režime gyvena nūdienos žmogus? Kur galime atrasti orientyrus, kurie leistų nepasimesti istorijos chaose? Kaip nepaskęsti dabarties rūpesčiuose ir išlaikyti platesnę istorinę perspektyvą? Ar galima teigti, kad Rusijos karas prieš Ukrainą su trenksmu sugrąžino mums istorijos pojūtį? Kokia yra istorikų atsakomybė reaguojant į XX a. katastrofas ir šiuolaikines blogio apraiškas? O gal istorijos, bent jau Lietuvoje, turime per daug? Gal sunki istorijos našta mums trukdo žvelgti į ateitį?Apie visa tai – išsamus pokalbis su kultūros istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu dr. Aurimu Švedu.Ved. Simas Čelutka

Vienas knygų apžvalgininkas yra pasakęs, kad William Gibson „Neuromantas“ yra didingiausias rašomąja mašinėle parašytas mokslinės fantastikos romanas. Kiek tiesos šiuose žodžiuose?„Neuromantas“ vaizduoja nejaukų ateities pasaulį, kurį apibūdina viena frazė: „High tech, low life“. O W. Gibson yra laikas vienu iš kiberpanko žanro tėvų. Kas yra kiberpankas? Kiek šiame žanre dirbantys rašytojai ir kino režisieriai kalba apie pasaulį keičiančias technologines inovacijas ir kiek - kreipia mūsų dėmesį į šių inovacijų daromą žalą bei tuo pat metu užsiima verslo elito bei visuomenės kritika?W. Gibson savo rašymą apie ateitį yra pavadinęs „šūviais į tamsą“. Kita vertus, ši knyga išpranašavo dinamišką interneto raidą bei pateikė viziją, kokia gali būti virtuali realybė.Kaip rašytojui tai pavyko?Kokie didžiausi iššūkiai laukia vertėjų dirbančių su William Gibson kūryba?Pokalbis su romano vertėja iš anglų kalbos Anita Kapočiūte, technologijų rašytoju Adomu Rutkausku, rašytoju ir vertėju Gintautu K. Ivanicku, viešųjų ryšių specialistu Mykolu Katkumi.Ved. Aurimas Švedas

Kam mums reikia suvenyrų? Mes nepasitikime savo atmintimi? Mums patinka kaupti menkaverčius dalykus? O gal mes norime demonstruoti kitiems, jog galime sau leisti ekstravagantiškas keliones?Kada konkretus daiktas įgyja suvenyro statusą? Ar suvenyru galima laikyti garsų seką (pvz.: muzikinį kūrinį) arba kvapą (pvz.: kvepalus) arba skonį (pvz.: meduolius)?Kas yra idealus suvenyras XXI a. žmogaus, atostogų metu klajojančio po pasaulį ir kolekcionuojančio įspūdžius, požiūriu?Kokiais aspektais Vilniaus suvenyrai gali mums pasakoti apie miestą, jo gyventojus bei svečius? Ar suvenyrai mums gali atskleisti ką nors įdomaus apie konkrečios epochos ekonomiką, politiką, mentalitetą?Ką reikėtų laikyti seniausiais Vilniaus suvenyrais?Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, vadinamoji Gedimino pilis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tapo miesto ikona. Kodėl būtent šis bokštas tapo Vilniaus vizualiniu simboliu?Formomis ir turiniu XX a. I pusėje išsiskiria Pirmojo pasaulinio karo metų suvenyrai, kuriuose į miestą žvelgiama svetimomis akimis. Kokį Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metu matė atėjūnai į mūsų miestą?Kokius Vilniaus suvenyrus kūrė pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė, kuriai senosios Lietuvos sostinės netektis buvo viena iš skaudžiausių trauminių patirčių? Kaip sovietinė ideologinė radiacija pakeitė Vilniaus suvenyrų gamybą ir jų „reitingą“?Kokius iššūkius kuratorėms kelia kasdienybės plotmei priskirtinų iš esmės menkaverčių daiktų, tokių kaip suvenyrai, ekspozicijos kūrimo darbas? Kaip ši paroda virto knyga „Vilkas, bokštas ir bažnyčia: Vilniaus suvenyrai“?Pokalbis su Vilniaus muziejaus direktore dr. Rasa Antanavičiūte, menotyrininke dr. Laima Laučkaite, parodos bei knygos „Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“ kuratorėmis bei bendraautorėmis Rūta Miškinyte ir Rasa Dargužaite.Ved. Aurimas Švedas

Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen nukalė metaforą „perkaitęs pasaulis“ (angl. k. an overheated world), kuria nusakomas gyvenimas, kupinas skubėjimo, pervargimo, panikos priepuolių, baimės ir netikrumo dėl ateities, nesolidarumo, bandymų gelbėtis iš alinančių lenktynių pavieniui.Ar „Homo cultus“ laidų kūrėjai jaučia perkaitimo simptomus? Kaip įmanoma kovoti su šiais simptomais?Kiek pasaulio perkaitimo jausmą didina mūsų pomėgis apie savo gyvenimą pasakoti įvairiuose socialiniuose tinkluose, o vėliau – lyginti savąsias sėkmes su kitų žmonių pasiekimais? O kaip mus veikia „tobulų atostogų“ chimeros vaikymasis? Kiek tiesos teiginyje, jog gyvenantys didmiesčių gyventojai gali sulėtinti tempą tik pabėgę į gamtos prieglobstyje įsikūrusį vienkiemį arba kaimą?Kaip mes dažniausiai elgiamės su tais, kuriems „perkaitęs pasaulis“ tampa ne galimybių erdve, o egzistencine aklaviete? Ar mes pasiruošę priimti pralaimėjimą kaip integralią mūsų gyvenimo dalį?Pokalbis su „Homo cultus“ laidų kūrėjais Simu Čelutka, Jekaterina Lavrinec, Justu Dudėnu, Matu Šiupšinsku, Donatu Pusliu, besisvečiuojančiais „Istoriko teritorijoje“.Ved. Aurimas Švedas

2023 metų birželio mėnesį savo trisdešimtmetį mininti Kino ir televizijos katedra buvo įkurta 1993-aisiais metais Teatro ir kino meno fakultete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip ši katedra vystėsi ir augo? Kas katedroje dirbančius žmones sutelkia į bendraminčių bendriją? Kiek katedroje dirbantiems dėstytojams ir studentams yra svarbi atmintis apie prie šios katedros ištakų stovėjusį režisierių Henriką Šablevičių? Kaip gimė Šoblės kino klubas? Katedroje studijuojantys jauni žmonės jau dvyliktus metus iš eilės rengia Šoblės kino festivalį. Kuo jis ypatingas Lietuvoje ir netgi Europoje?Kaip keičiasi studentai norintys susieti savo gyvenimą su kinu? Apie ką savo darbuose visų pirma nori kalbėti jaunieji kūrėjai šiandien?Kaip katedra formuoja ir kartu - atstovauja nacionalinę kino mokyklą?Kokie svarbiausi iššūkiai kyla Kino ir televizijos katedros žmonėms 2023-aisiais?Pokalbis su Kino ir televizijos katedroje dirbančiais pedagogais ir kino režisieriais Janina Lapinskaite (vadovavusia Kino katedrai nuo 2002 iki 2016), Vytautu Dambrausku (dabartiniu katedros vadovu) ir Giedre Beinoriūte (vadovavusia katedrai 2019-2021).Ved. Aurimas Švedas

Kaip menininkų bendruomenė nustato kas yra ir kas nėra „kanonas“ ir kaip tam tikri menininkai bei jų darbai patenka į „marginalijų“ zoną? Kokiomis aplinkybėmis marginalija gali tapti savo priešingybe – kanoniniu kūriniu? Kokį vaidmenį šiame virsmo procese gali atlikti menotyrininkai ir parodų kuratoriai?Kaip reikėtų apibūdinti ką tik pasirodžiusią knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“?Šioje knygoje pateikiami piešiniai, įvairaus formato, kai kada eskiziški, fragmentiški, neišbaigti kūriniai gimė dviems bičiuliams tapytojams Antanui Martinaičiui ir Ričardui Povilui Vaitiekūnui vėlyvajame sovietmetyje žaidžiant ir improvizuojant Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Vėliau prie Antano Martinaičio žaidimų prisidėjo Edmundas Saladžius. Šių kolegų nupieštus piešinius daugybę metų rinko jų kolegė dailininkė Laima Drazdauskaitė.Kaip reikėtų nusakyti kolektyvinių piešinių žanrą? Ką reiškia žodžiai, jog šie piešiniai yra atlikti „melanžine maniera“? Kaip suprasti teiginį, esą L. Drazdauskaitės kolekcijoje esantys piešiniai „atsiskleidžia kaip mąstymo būdas“?Ar knygą „Abrakadabra...“ galima panaudoti kaip sovietmečio istorijos šaltinį pasakojantį apie specifinę epochą, sovietmečio visuomenę ir joje gyvenusius menininkus?Pokalbis su menotyrininke doc. dr. Ramute Rachlevičiūte, ką tik pristačiusia knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“.Ved. Aurimas Švedas

Po naujais rašytojo Herkaus Kunčiaus knygos „Šaltasis karas“ viršeliais sutelpa keturi kūriniai: herojinė operetė, vesterniška operetė, kriminalinė operetė ir politinė operetė. Kas jungia visus šiuos kūrinius?Kaip reikėtų nusakyti operečių romano žanrą? Kas tai yra?Pirmoji operetė „Trumpa didingos baltų genties istorija“ užbaigiama prekybos centro „Akropolis“ pastatymu, kuris yra tuo pat metu ir finalinis žmonijos egzistavimo akordas. Ar tai pritarimas Francis Fukuyama požiūriui, kad Vakarų civilizacijos (o kartu ir prie jos atstovus telkiančių prestižinių klubų 2004-aisiais vėl pritapusiems lietuviams) istorija (kurią vertėtų įamžinti rašytojo plunksna) iš esmės baigiasi? O gal – istorija gali pasibaigti, jeigu aptingsime ją kurti apsigyvenę prekybos centre?Antroji vesterniška operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ pasakoja apie tai, kaip 1908 m. rugsėjo 26 d. žemaičių kilmės bajoras, revoliucionierius ir būsimas Lenkijos viršininkas Józefas Piłsudskis drauge su bendražygiais Bezdonyse apiplėšė iš Varšuvos į Sankt Peterburgą vykusį traukinį. Kodėl J.Piłsudskio personaliją vertėtų pri(si)minti XXI a. Lietuvos visuomenei?Trečioji kriminalinė operetė „Danaja ir Piktadarys“ pasakoja apie 1985 m. birželio 15 d. iš Kauno atvykusio Broniaus Maigio Leningrado (Sankt Peterburgo) Ermitaže įvykdytą politinio vandalizmo aktą. Jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandt'o paveikslą „Danaja“. Kokia prasmė šiandien mąstyti apie šį keistą įvykį?Ketvirtoji politinė operetė „Perestroika“ prasideda Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir baigiasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kas iš tiesų buvo M.Gorbačiovas - žmogus pakeitęs pasaulio istoriją, laisvės nešėjas pavergtoms tautoms, o gal – visų pirma karjeristas aparatčikas, nuoširdžiai norėję išgelbėti SSRS, bet neapskaičiavęs galimų savo veiksmų pasekmių ir nesuvaldęs prasidėjusių procesų?Ar tikrai žiaurius praeities demonus ir baimės pamėkles galima nugalėti pokštaujant bei ironizuojant?Pokalbis su rašytoju Herkumi Kunčiumi, kompozitoriumi Šarūnu Naku, architektu Algirdu Kaušpėdu.Ved. Aurimas Švedas

„Manau, mikrorajonų egzotizavimą (nejučia – ir stigmatizavimą) stiprina ir nekilnojamojo turto (NT) vystytojų strategijos kurti ir palaikyti centro bei priemiesčio kaip prestižinių erdvių ir naujo kaip savaiminio gėrio akcentavimas.“ Tai citata iš šios laidos pašnekovo, istoriko, publicisto ir Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojo Zigmo Vitkaus straipsnio. Nors istoriko žvilgsnis pirmiausia regis turėtų krypti į praeitį, bet kartais supančios aplinkos temos ir problemos verčia pažvelgti į miestą šiandien ir koks jis bus rytoj. Todėl šiandien kalbėsimės apie masinės statybos rajonus ir kitą nebūtinai patogų paveldą, apie mažųjų Lietuvos miestelių vietovaizdį ir apie istoriko žvilgsnį į dabarties miestą.Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.

2023-iųjų metų gegužės mėnuo yra puikus laikas pasižvalgyti po Lietuvos futbolo istoriją ir paminėti solidų jubiliejų. Apie kokias svarbias gegužės mėnesio datas ir sukaktis eina kalba?Kiek futbolas yra istoriškas? Ką gali pasakyti istorikai apie tai kas vyko devyniasdešimt minučių stadione po to kai nuaidi rungtynių pabaigą skelbiantis teisėjo švilpukas?Lietuvos futbolo istorija – vis dar mažai tyrinėtas laukas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas rinkdamas medžiagą apie Lietuvos futbolo istoriją ir iš fragmentiškos informacijos bandydamas sukurti vientisą paveikslą savo įspūdingų apimčių knygoje „Lietuvos futbolo raida (1905-2018)”?Kokios, yra iki šiol mažiausiai ištirtos ir todėl – neaiškiausios Lietuvos futbolo istorijos temos?Jeigu reikėtų parašyti Lietuvos futbolo istoriją per vienos asmenybės gyvenimo prizmę – kokia asmenybė tai būtų? Jeigu reikėtų parašyti Lietuvos futbolo istoriją per vienų rungtynių prizmę – kokios tai būtų rungtynės?Ko Lietuvos futbolo bendruomenė galėtų išmokti iš pirmojo šimtmečio istorijos pamokų arba istorinės patirties? Ko mus gali išmokyti svarbiausios Lietuvos futbolo pergalės? Galbūt yra kokių nors klaidų, kurių geriau nekartoti?Pokalbis su žurnalistu ir futbolo istoriku Gediminu Kalinausku bei Lietuvos istorijos instituto doktorantu ir jaunimo bei moterų futbolo apžvalgininku Robertu Každanu.Ved. Aurimas Švedas

Kas iš tiesų nutiko 1893 metais lapkričio 10-ąją dieną Kražiuose? Kiek šiam įvykiui apibūdinti tinka žodis „skerdynės“?Kodėl buvusioje LDK po 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų Rusijos valdžiai pavyko be didesnio pasipriešinimo uždaryti šimtus katalikų bažnyčių ir vienuolynų, tačiau Kražiuose tuometinė valdžia susidūrė su visuomenės nepaklusnumo akcijomis?Kokie šaltiniai mums šiuo atveju gali papasakoti, kaip mąstė ir ko siekė žmonės ginę Kražių bažnyčią nuo uždarymo, kuriuos derėtų priskirti „tylinčios daugumos“ kategorijai? Kiek kražiškių pasiryžimą išsaugoti bažnyčią ir net ją ginti jėga nulėmė ne tik religiniai, bet ir tautiniai motyvai?Kaip Kražių įvykį reikėtų suprasti Rusijos imperijos vykdytos konfesinės politikos kontekste?Kaip paaiškinti tai, jog informacija apie Kražių įvykius plačiai pasklido po pasaulio žiniasklaidą? Ko siekė šios informacijos sklaida besirūpinusieji? Kas buvo jų pasakojimų adresatas?Kodėl Kražių incidentas tapo svarbiu pasakojimu ne tik lietuviams, bet ir lenkams? Kokios aplinkybės lėmė tai, kad ilgainiui Kražių incidento reikšmė lenkų visuomenei XX a. mažėjo, kol iš viso išnyko?Koks pasakojimo apie Kražių įvykį likimas tarpukario Lietuvoje ir sovietmečio epochoje?Pokalbis su dr. Dangiru Mačiuliu ir dr. Dariumi Staliūnu, knygos „Kražių skerdynės 1893 metai lapkričio 10-oji diena” autoriais.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“, sudarytą iš išleistą pirmojo Vilniaus paminėjimo 700-ių metų sukakčiai pažymėti.Kas yra Vilniaus poezija? Kokiais bruožais ji pasižymi? Į antologiją įtraukti įvairių epochų žmonių tekstai primena mums, kad Vilnius visuomet buvo europietiškas, nes įvairus ir daugiabalsis miestas. O kiek tą miesto įvairovės ir daugiabalsiškumo sąvybę atspindi XX-XXI a. sandūroje rašyta poezija?Knyga siūlo pasivaikščioti po tam tikras miesto poetines vietas. Kaip būtų galima nupasakoti šį pasivaikščiojimų maršrutą, kurį siūlo poezijos antologija? Kiek antologijoje užkabinami naujieji Vilniaus rajonai ir priemiesčiai?Ar poetinėmis Vilniaus vietomis gali būti ne tik tai ką sukūrė žmogaus rankos iš medžio, akmenų ir gelžbetonio, o, pavyzdžiui, virš Vilniaus dangumi plaukiantys debesys?Pokalbis su VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ vadove Rūta Elijošaityte-Kaikare ir poetinės antologijos sudarytojais poetu Alvydu Šlepiku bei literatūrologu, Vilniaus universiteto profesoriumi Mindaugu Kvietkausku.Ved. Aurimas Švedas

Ko mes vis dar nežinome apie vėlyvojo stalinizmo ir destalinizacijos epochas Lietuvos istorijoje? Kokie svarbiausi iššūkiai kyla tyrinėtojui, kuris ima analizuoti patį dramatiškiausią laikotarpį lietuvių tautos raidoje moderniųjų laikų istorijoje?Ar galima pažvelgti į stalinizmo laikotarpį Lietuvoje kitaip nei tai daro totalitarizmo paradigmoje dirbantys tyrinėtojai?Lietuvos sovietizacija (arba sovietinė unifikacija) vyko keliais lygmenimis: politiniu, socialiniu ekonominiu bei ideologiniu kultūriniu. Kokiose sferose stalinmečiu ji vyko greičiausiai, o kur – lėčiau ir ne taip sklandžiai?Kaip galima būtų apibūdinti šioje epochoje susiklosčiusią kultūros politiką Lietuvoje?Kodėl sovietiniai ideologai nusprendė lietuvišką etniškumą integruoti į oficialią sovietinę kultūrą? Ko šiuo žingsniu buvo siekiama? Ar šis eksperimentas - mėginant sukurti tautinio komunizmo reiškinš – pavyko?Kaip ir kodėl vyko etniškumo politizacija? Kiek šį procesą sovietų valdžiai pavyko kontroliuoti?Pokalbis su Lietuvos istorijos institute dirbančiu mokslininku doc. dr. Vladu Sirutavičiumi, knygos „Politinė galia ir lietuviškasis etniškumas. Vėlyvasis stalinizmas ir ankstyvoji destalinizacija Lietuvoje 1944–1956 metais” autoriumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė roko grupė „Siela“?XX amžiaus dešimtas dešimtmetis buvo laikmetis, kuriame įvairūs Lietuvos miestai turėjo savo skirtingą skambesį. Jį kūrė savitos grupės, muzikavusios Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje. Kaip šioje epochoje skambėjo Utena? Ir kiek šį skambesį lėmė „Sielos“ egzistavimas?Kaip atsirado pirmasis „Sielos“ albumas „Vėjas, nešantis naktį“ (įrašytas 1990-aisiais per 3 dienas ir 3 naktis). Kur jis buvo įrašinėjamas? Kiek į kūrybinį procesą įsitraukė iš Vilniaus į Uteną albumo įrašams atvykęs Edmundas Babenskas?Pirmieji grupės albumai „Vėjas, nešantis naktį“ ir „Prakeikimas“ (1991 m.) tais laikais nebuvo išleisti jokiu formatu. „Siela“ įrašė juos į magnetinę juostą, kuri vėliau Utenoje buvo nunešta į muzikos įrašų kioskelį ir tokiu būdu pateko į Utenos ir Lietuvos melomanų kolekcijas. Taigi, rokeriai kartojo XIX a. pabaigos knygnešių kelią?1993-aisiais „M-1“ garso įrašų studijoje buvo įrašytas „Sielos“ albumas „Juodojo opiumo žemė“. Kaip gimė albumo pavadinimas, kuris iki šiol yra viena niūriausių ir kartu – gražiausių lietuviškojo roko metaforų? Ką šiuo pavadinimu „Sielos“ muzikantai norėjo pasakyti apie save, savo laikmetį ir juos supantį pasaulį?Kodėl „Siela“ 2023-aisiais nusprendė atgaivinti „Juodojo opiumo žemę“ vinilinės plokštelės pavidalu? Ir kaip būtų galima paaiškinti tai, kad vartotojiškoje, komforto besivaikančioje visuomenėje pastaruoju taip išpopuliarėjo plokštelė - tokia nepatogi ir senamadiška muzikos laikmena?Pokalbis su roko grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu ir prodiuseriu Lauru Lučiūnu.Ved. Aurimas Švedas

Prancūzų istorikas Philippe Ariès tyrinėdamas mirties supratimą Vakarų kultūros istorijoje suformulavo tezę, esą XX a. žmogus išsigando mirties ir daro viską, kad jos pėdsakus ištrintų iš savosios kasdienybės. O kaip šiandienos žmogaus santykį su mirtimi nusako filosofai?Tezę apie šiuolaikinio žmogaus nuolat patiriamą mirties baimę, iš pirmo žvilgsnio, sunku suderinti su masinėje kultūroje (kino filmuose, televizijos serialuose, komiksuose, etc.) nuolat rodoma mirtimi. Kokią įtaką mūsų emocijoms ir savivokai daro taip intensyviai, pramogoms tikslams, eksploatuojama mirties tema?Nepaisant savo noro visuomet jaustis komfortiškai žmogus Antropoceno epochoje sukėlė realų pavojų visam gyvajam pasauliui ir pačiam sau. Ar homo sapiens išnykimo pavojus gali šiuolaikybės žmogui tapti svarbia individualios egzistencinės patirties dedamąja?Gyvenimas mirties akivaizdoje ir santykio su mirtimi paieška yra sudėtinga tema. Kokias naujas galimybes, lyginant su teksto plotme, suteikia kino kalba imantis tokios temos svarstybų? Dokumentinis kinas ne tik leidžia pasakoti apie mūsų santykį su mirtimi, bet ir suteikia viltį ją įveikti, išsaugodamas žmonių bei jų pasaulio vaizdus ir taip dovanodamas jiems bei mums „gyvenimo po mirties“ galimybę.Kaip buvo kuriamas dokumentinis filmas „Gyvenimas po mirties“, kuriame apmąstomi žmogaus bandymai susigyventi su mirties buvimu šalia? Kodėl filmo herojais buvo pasirinkti keturi skirtingų kartų aktoriai – Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas? Ar vaidinama personažo mirtis gali padėti prisijaukinti savo paties mirtingumą ir įveikti jos baimę? O gal gyvenimas bei mirtis scenoje ir tikrovėje – nesusiekiantys indai?Pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu ir kino režisieriumi Nerijumi Mileriu.Ved. Aurimas Švedas

Kada miestas tapo antropologijos mokslo tyrimo objektu? Kaip miestą „skaito“ antropologai? Kas yra vaikščiojimo etnografija? Ką reiškia antropologo sakomi žodžiai „suprasti miestą kaip procesą“?1964 metais Alytaus, Marijampolės ir Plungės miestus tuometinė sovietų valdžia nutarė plėtoti kaip industrinius-regioninius centrus. Kaip pastarasis sprendimas pakeitė jų raidą? Nors Alytaus, Marijampolės ir Plungės miestų raida sovietmečiu vyko vadovaujantis vienu modeliu, tačiau jie sovietinės industrializacijos kontekste išlaikė ir savitų bruožų. Kokie jie?Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Alytaus miestas išgyveno ekonominį nuosmukį. Per pirmuosius Nepriklausomybės metus pramonės įmonių gamybinės apimtys stipriai sumažėjo, daugelio jų veikla iš viso nutrūko. Tai lėmė nedarbą ir socialinio gyvenimo suprastėjimą.Panašiai apibūdinama ir Marijampolės situacija: pramonės įmonių privatizavimas, restruktūrizavimas, gamyklų uždarymas, finansinis sunkmetis, bedarbystė. Analogiškas likimas ištiko ir Plungę.Kuriam iš pastarųjų miesto deindustrializacijos procesas buvo mažiausiai skausmingas? Kaip Lietuvos poindustriniuose miestuose gyvenantys žmonės mato savo ateitį?Pokalbis su antropologe dr. Aušra Teleiše.Ved. Aurimas Švedas

1945 metais Nag Hammadi vietovėje Pietų Egipte, dešiniajame Nilo krante, surasti koptų kalba rašyti tekstai, sukėlė didžiulį Bažnyčios istorikų ir pasaulio visuomenės susidomėjimą. Vieni geriausiai dabar žinomų Nag Hammadi rastų tekstų – „Tomo evangelija“ ir „Evangelija pagal Mariją“, priskiriami apokrifų kategorijai.Kas yra „apokrifas“? Kokie tekstai vadintini „krikščioniškaisiais apokrifiniais tekstais“? Kuomet ir kur jie rašyti? Koks religinis ir socialinis bei kultūrinis kontekstas šiuos tekstus pagimdė?Kas yra „gnosticizmas“? Kada apokrifinis tekstas yra pavadinamas „gnostiniu“?Ko apokrifiniuose tekstuose ieško Bažnyčios istorijos specialistai? Kodėl katalikams vertėtų pasidomėti tuo, kas liko Bažnyčios mokymo paribiuose?Pirmą kartą 1959 metais pasirodžiusi „Tomo evangelija“ (tuo metu pasirodė vertimai anglų, prancūzų, vokiečių ir olandų kalbomis) sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Kuo išskirtinis šis tekstas?„Evangelija pagal Mariją“ – vienintelis Naujoj Testamento apokrifas, pavadintas moters vardu. Koks Marijos Magdalietės portretas šioje evangelijoje kuriamas? Kodėl gnostiniuose tekstuose Marija Magdalietė neretai užima ypatingos Jėzaus Mokinės mokinės vietą?Ar Bažnyčios istorijoje būta momentų, kai apokrifams dabar priskirtini tekstai galėjo būti priskirtini kanoninių tekstų blokui?Pokalbis su knygos „Šitie yra slapti žodžiai... Nag Hammadi apokrifai“ (Naujasis Židinys – Aidai, 2022) sudarytoja, joje pateiktų apokrifų tekstų vertėja iš koptų kalbos bei mokslinių komentarų autore Gražina Kelmelyte-Ratniece ir antruoju šios knygos sudarytoju filosofu, mitologu Vytautu Ališausku.Ved. Aurimas Švedas

Kokias galimybes praeities tyrimų lauko demokratėjimo ir vadovėlinių tiesų nyksmo procesas atveria žmonėms, kurie nėra mokslininkai, tačiau nori papasakoti savąją šiandienos Vilniaus istorijos versiją?Kokie žmonės gali pretenduoti į apibūdinimą „vilnietis“? Kodėl miegamuosius Vilniaus rajonus galima pavadinti miesto pasąmone? Ką galima rasti šiose, iš pirmo žvilgsnio nuspėjamai nuobodžiose, didmiesčio erdvėse? Ar įmanoma pamatyti savąjį miestą „svetimo / kito“ akimis?Kokie sapnai ir kokios vizijos geriausiai padeda nusakyti XXI a. miestiečio santykį su Vilniumi?Ar šiandienos žmogui lengva atsiminti Vilnių, kurio veidas nuolat kinta? Kokias atminties vietas Vilniuje po savęs paliks mūsų karta? Kokias istorijas norime išsaugoti ir perduoti savo vaikams?Pokalbis su knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ sudarytoja Laura Lina Švedaite ir dizainere Jurga Juodyte.Ved. Aurimas Švedas

Lankyti miestelius ir kaimus, tyrinėti, puoselėti kviečia architektūros istorikas dr. Žygimantas Buržinskas ir architektas Vytenis Jonas Sinkevičius. Akiplotyje – Varėnos ir Lazdijų rajonai.Valkininkų miestelis – vienas ryškiausių medinės lietuvių liaudies architektūros urbanistikos kompleksų, įsikūręs Merkio, Šalčios ir Gelužos upių pakrantėse.Vienos gatvės Čižiūnų kaime galima pasivaikščioti akmeniniu grindiniu tarp senų ąžuolų ir liepų.Vienintelis Lietuvoje išlikęs Degsnės kaimas stebina žydiška žemdirbių kaimo architektūra.Keliaujame po Dzūkiją toliau, Lazdijų rajoną. Veisiejai –urbanistikos paminklas su didinga istorija ir gamta. Klebonas Žydrūnas Burnys atrakina Dzūkijos katedros ir kriptos duris. Veisiejų regioninio parko lankytojų centro administratorė Rimgailė Zelenauskaitė pasakoja apie lankytinas vietas.Ved. Jolanta Jurkūnienė