Vienkartinė planeta

„Jurgio pėda“ – taip vilnietė Ona Vita Nivinskienė pavadino iš giminės paveldėtą pusantro hektaro miško plotą Ignalinos rajone, kurį neseniai padovanojo „Sengirės fondui”. Šio fondo vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė sako, kad tai ketvirtas atvejis, kai privataus miško savininkas perleidžia sklypo globą fondui. Kokius miško plotus jau saugo šeštus metus veikiantis fondas? Ko trūksta, kad Lietuvoje būtų galima kurti asmenines sengires?Aut. Giedrė Čiužaitė

Romualdas Barauskas - gamtos fotografas, leidyklos „Lututė“ įkūrėjas ir vadovas, naujos knygos „Lietuvos žinduoliai“ vienas iš sudarytojų. Su juo kalbamės apie stambiųjų žinduolių ir ypač elnių elgsenos stebėjimą Pašilių miške, santykį su medžiotojais, o taip pat leidybą informacijos pertekliaus laikais.Autorė Inga Janiulytė-TemporinRomualdo Barausko nuotrauka

Vidutiniškai per metus ES žmogus įsigyja apie 19 kg tekstilės, maždaug tiek išmeta – šis kiekis pripildytų didelį lagaminą. Siekiant suvaldyti milžiniškas gamybos ir vartojimo apimtis, šiemet Bendrijoje įsigaliojo reikalavimas tekstilę rūšiuoti atskirai. Tačiau kiekvieno žmogaus išmetamą pilną lagaminą valstybėms išrūšiuoti sudėtinga – pavyzdžiui, atliekų kalne skęstanti Švedija dalį tekstilės eksportuoja... į Lietuvą.Kodėl? Kaip Lietuvai sekasi tvarkytis su tekstilės atliekomis? Kokios kitos iniciatyvos populiarėja ir kaip problemą spręsti gali padėti dirbtinis intelektas? Apie tai – laidoje.Autorė Karolina Panto

Gyvenant mieste, triukšmas atrodo įprastas dalykas. Vis dėlto, gyvenimas prie triukšmingų gatvių ir kitų didelio triukšmo šaltinių siejamas ne tik su prasta gyvenimo kokybe, bet ir su žala sveikatai.Kaip triukšmo tarša matuojama ir reguliuojama? Ir kaip padėti sau, pastebėjus, kad triukšmo aplink yra per daug?Autorė Inga Janiulytė-TemporinGarsai iš Lino Staliūno ir Ingos Janiulytės-Temporin archyvoPašnekovų asmeninio archyvo nuotraukos

Lietuvos mokslo bendruomenė siūlo peržiūrėti valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių sąrašą, sukurtą dar 1995 metais, ir iš jo išbraukti Nerį bei dar laivybai nepritaikytą Nemuno dalį. Mokslininkai sako, jog įrengiant laivaikelius, upėms būtų padaryta didžiulė žala, o kokia būtų ekonominė nauda - nėra aišku.Atsakingos institucijos neskuba imtis sąrašo ir užverti durų laivybai jai dar nepritaikytose upėse. Jos teigia, jog į klausimus atsakys poveikio aplinkai vertinimas, tačiau kolkas tam reikalingo finansavimo nenumatoma skirti.Autorė Inga Janiulytė-TemporinVSTT nuotraukoje - Saidės rėva

„Tikrai buvo tas klausimas, ar aš noriu uždirbti, ar noriu rinktis kažką, kas širdžiai miela“, – apie svarstymus prieš pasirenkant biologijos studijas pasakoja Vilniaus universiteto trečiakursė Fausta Molotokaitė.Panašių dvejonių turėjo ir antrakursis Ignas Šaltis, kuris prisistato kaip profesionalus laipiotojas po medžius: „Tada stabtelėjau ir pagalvojau, ką daugiausia veikiau vasarą? Ir atsakymas buvo: leidau laiką miškuose.“Paradoksalu, bet studentai pastebi, kad keičiant studijų programas, praktikos laikas gamtoje trumpėja. „Tai šiek tiek liūdina. Biologo darbas yra pažinti organizmus, matyti juos gyvai ir jų ieškoti. Tai jei mes mažiname tai studijose, kas iš mūsų belieka?“ – klausia Studentų gamtininkų mokslinės draugijos prezidentė Eva Marija Petrauskaitė.Nuo praėjusio rudens jie visi koordinuoja įvairias veiklas draugijoje, kuri įsikūrusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre ir pernai minėjo savo veiklos dvidešimtmetį.Kodėl vis dar labai maža dalis abiturientų renkasi gamtos mokslus ir kaip jaunus žmones sudominti gamta?Autorė Vaida Pilibaitytė

Mičigano universiteto pernai publikuotas tyrimas skelbia, kad maždaug trys ketvirtadaliai ligų, kuriomis serga žmonės, gali būti sukeltos zoonotinių virusų, kitaip tariant, žmonės užsikrėtė nuo gyvūnų.Nykstanti biologinė įvairovė, mažėjančios buveinės, intensyvi ūkinė veikla – vienos pagrindinių priežasčių, kodėl kyla infekcinių ligų protrūkiai. Keičiantis klimatui, vis daugiau šikšnosparnių ar virusus platinančių kraujasiurbių vabzdžių atsiduria ten, kur įprastai aptinkami nebuvo.Mokslininkai įspėja, kad ir tarp gyvūnų plintantys virusai gali turėti didelį poveikį pačiai biologinei įvairovei – dėl paukščių gripo itin sumažėjo jūrinių paukščių ir jūrų liūtų populiacija. Laidoje – daugiau apie zoonotinius virusus, galimas jų sukeltų ateities pandemijų grėsmes ir kaip tam reikėtų pasiruošti.Autorė Karolina Panto

Saugumo garantija, pagrindas Ukrainos atstatymui ir atgaivinimui, karštligė, rizika aplinkai? Apie derybas dėl Ukrainos gamtos išteklių ir norą išplėsti kasybos veiklas kalbamės su ekonomistu Volodymyru Landa, geologijos mokslų daktare Hanna Liventsova, organizacjos, stebinčios karo poveikį gamtai „Conflict and Enviroment Observatory“ analitikais Iryna Babanina ir Robu Watsonu (vieninteliu ne ukrainiečiu šioje laidoje).Autorė Inga Janiulytė-TemporinVertimus skaito Edvinas Kučinskas, Ignas Gudelevičius, Vaida Pilibaitytė, Rūta Dambravaitė.

Renata Kilinskaitė dirba žygių koordinatore Lietuvos neformalaus švietimo agentūroje, yra sukūrusi ne vieną maršrutą žygiams pėščiomis, o laisvalaikiu keliauja po Lietuvą ir fotografuoja gamtą.Per saugomas teritorijas keliauja jos fotografijų paroda „Klajonės po pelkes“. Joje įamžintos Baltijos šalių pelkės įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu. Iki daugumos pelkių fotografė keliavo dviračiu, o tam, kad įamžintų pelkę saulei tekant, apgaubtą paryčio rūkų, nakvojo apžvalgos bokšteliuose.Autorė Inga Janiulytė-TemporinRenatos Kilinskaitės nuotraukoje - Dunikos pelkė Latvijoje

2023 m. birželio 6-ąją rusams susprogdinus jų kontroliuojamą Kachovkos užtvanką Ukrainoje, kilęs potvynis Dniepro žemupyje sukėlė didžiulę humanitarinę ir ekologinę katastrofą. Šimtai tūkstančių žmonių liko be geriamo vandens. Potvynio vandenys ne tik pražudė šimtus žmonių, bet ir daugybę gyvūnų bei augalų.Tuomet ekspertai prognozavo katastrofiškas pasekmes jau ir taip karo nualintai gamtai pietiniuose Ukrainos regionuose. Pasak jų, buvusio Kachovkos rezervuaro dugnas priminė negyvą „Marso kanjoną“. Buvo baiminamasi ir dėl to, ar pavyks užtikrinti Rusijos okupuotos Zaporižios atominės elektrinės aušinimą.Bet jau po pusmečio ukrainiečių mokslininkai pastebėjo, kad potvynio bangai nuslūgus, gamta atsigauna. Ukrainos aplinkos ir gamtos išteklių ministerijos duomenimis, buvusio rezervuaro vietoje dabar plyti 150 tūkst. hektarų jaunuolynas – penkiskart didesnis už visos Maltos teritoriją. Į senąją vagą sugrįžusioje Dniepro upėje vėl plaukioja aštuonis dešimtmečius čia neregėti eršketai.Dėl tebesitęsiančio karo, botanikai katastrofos paveiktas vietas daugiausia tyrinėja su palydovų pagalba. Pasak jų, viena vertus, bioįvairovė sugrįžta, bet kartu trūksta duomenų apie tai, kiek ir kokių pavojingų teršalų sukauptų rezervuaro dugne pasklido aplinkoje.Autorė Vaida Pilibaitytė

Sausio pabaigoje Vilniaus miesto taryba pritarė siūlymui didinti viešojo transporto bilietų kainas. Į tai reaguojant prie savivaldybės rengiami protestai, siūloma viešąjį transportą padaryti nemokamą. Vis dėlto diskusijose apie bilietų kainas daugiausia dėmesio tenka ne viešojo transporto kainai, o jo kokybei.Tuo metu regionų gyventojai susiduria su opia problema – blogėjančiu susisiekimu tarpmiestiniais autobusais.Koks viešasis transportas būtų kokybiškas - patogus, greitas, prieinamas - ir kodėl jis vis dar pralaimi automobiliui?Autorė Inga Janiulytė-Tempporin

Vėl tapęs Jungtinių Valstijų prezidentu, Donaldas Trumpas vienu pirmųjų savo įsakų pasirašė pasitraukimą iš Pasaulio sveikatos organizacijos ir – antrą kartą – Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Trumpas atšaukia buvusio šalies vadovo Joe Bideno žaliosios energetikos iniciatyvas, elektromobilių gamybos skatinimą, ir skelbia energetikos nepaprastąją padėtį, kurios tikslas – spartinti naftos ir dujų gavybą. Kaip šie sprendimai atsilieps Amerikos ir viso pasaulio klimato politikai? Apie tai – laidoje.Autorė Karolina Panto

Tvarumo imitavimas - sąvoka, kurią Europos Sąjunga naudoja kalbėdama žaliąjį smegenų plovimą. Šį reiškinį siekiama pažaboti naujomis direktyvomis, kurios pamažu bus perkeliamos į Lietuvos teisės aktus. Ką tai reiškia verslui ir ar visuomenė reaguoja jau dabar?Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apie žaliuosius teiginius yra sulaukusi vieno skundo, jo baigtis paaiškėja kuriant šią laidą.Autorė Inga Janiulytė-TemporinPixabay nuotr.

Naujai darbą pradėjęs Aplinkos ministras Povilas Poderskis – kaunietis, pagal išsilavinimą programinės įrangos inžinierius, buvęs Vilniaus miesto administracijos direktorius ir statybų lobistas. Jis pripažįsta, kad aplinkosaugos srityje žinių jam trūksta, bet tikina, kad dėl to remsis į vis dar tebeformuojamą komandą.Du iš jau dirbančių viceministrų – už miškus atsakingas Ramūnas Krugelis ir statybų sektorių kuruojantis Kastytis Žuromskas – į rinkimus ėjo su ministrą delegavusios „Nemuno aušros“ partijos sąrašu, bet į Seimą nepateko.Aplinkosaugininkai ir apžvalgininkai pažymi, kad iš Aplinkos ministro visų pirma tikisi įvairių interesų derinimo ir tvirtesnio gamtosauginių interesų atstovavimo nei tai darė jo pirmtakai. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė mato ženklų, kad ministerija nusiteikusi dirbti įtraukdama visuomenę.Tuo metu apžvalgininkas Paulius Gritėnas atkreipia dėmesį, kad per visą pastarąjį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iš 13 Aplinkos ministrų vos trys buvo gamtosaugos specialistai. O P. Poderskis šią tendenciją tęsia. „Lapė vištidėje“, – apibendrina P. Gritėnas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Po Naujųjų smarkiai pakilus vandens lygiui Minijos ir Akmenos upėse savivaldybės lygio ekstremali situacija buvo paskelbta Kretingos, Kretingos miesto, Kartenos, Žalgirio ir Salantų seniūnijose. Sausio 9 dieną ekstremali situacija atšaukta.Potvyniai šiame krašte yra įprastas reiškinys, vis dėlto pastaraisiais metais jie prasideda anksčiau, vyksta dažniau. O paskutinysis potvynis išsiskyrė tuo, jog apėmė ir Salantų seniūniją.Gyventojų patirtys ir nuostoliai skiriasi. Kaip ir jų nuomonės, kas padėtų sumažinti potvynių riziką. Vis dėlto dauguma jų mato potvyniuose ne klimato kaitą, o infrastruktūros klaidas.Tuo metu Vilniaus universiteto mokslininkas hidrologas Gintaras Valiuškevičius į potvynius Vakarų Lietuvoje žvelgia giliau ir sako, jog priežasčių ir sprendimų yra įvairių.Laidoje panaudotos ištraukos iš LRT laidų „Gimtoji žemė“ (2025-01-06) ir „Svarbi valanda“ (2025-01-03)Autorė Inga Janiulytė-TemporinJovitos Gaižauskaitės nuotrauka

Prieš metus sugalvojome tokį metų pabaigos laidos formatą ir jį šįkart pratęsime. Savo maloniausiomis akimirkomis gamtoje, trokštamais pokyčiais aplinkosaugoje, pasiūlymais bei palinkėjimais dalinsis mūsų laidos klausytojai, pašnekovai ir mes, laidų autorės.Laidą veda Inga Janiulytė-Temporin, Vaida Pilibaitytė ir Karolina PantoVaidos Pilibaitytės nuotrauka

Kalėdos – pats intensyviausias laikas nevyriausybinėms organizacijoms. Dalis jų vien per gruodį sulaukia 50-70 proc. visos paramos.Vienas dažniausių paramos būdų – pagalba daiktais. Tačiau ne visuomet ji būna naudinga, kartais – ir apsunkinanti organizacijų veiklą. „Dažnai pasitaiko, kad žmonės neša vargiai bepanaudojamus, senus, suplyšusius drabužius ir daiktus, dėl to organizacijos dažnai atsisako juos rinkti“, - sako Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos specialistė Milda Vibrantytė.„Ne daikto žmogui reikia, jam reikia pagalbos, palydėjimo, tačiau tai yra žmogiškas ryšys, čia jau sunku“, - svarsto filantropijos ekspertė Giedrė Šopaitė-Šilinskienė.Kada parama daiktais padeda, o kada tampa našta? Kaip užtikrinti, kad pagalba būtų vertinga ir padėtų nevyriausybinėms organizacijoms siekti savo tikslų?Apie tai – laidoje.Autorė Karolina Panto

Visuomeninkas Giedrius Bučas šį pavasarį su bendraminčiais leidosi į 9 mėnesių kelionę pėsčiomis per aštuonias šalis palei Baltijos jūrą. Nuo šių metų kovo iki lapkričio jie įveikė 6 tūkst. kilometrų, sutiko daugybę žmonių ir įveikė ne vieną iššūkį tam, kad paskatintų regiono žmones gelbėti Baltijos jūrą.Ši jo iniciatyva už asmeninio pavyzdžio rodymą ir gamtosaugines pastangas švarinti Baltijos jūrą, žygiuojant aplink ją pėsčiomis šiemet nominuota „LRT metų apdovanojimuose“.Naujausi tarpvyriausybinės organizacijos HELCOM duomenys rodo, kad Baltijos jūros būklė išlieka prasta dėl eutrofikacijos, taršos pavojingomis cheminėmis medžiagomis, intensyvios laivybos, žvejybos ir kitos veiklos.Žuvų ir jūros žinduolių būklė yra net prastesnė nei anksčiau, o klimato kaita sąlygas biologinei įvairovei jūroje dar labiau blogina.Bet žygeiviai įsitikinę – Baltijos jūros būklė yra pataisoma, jei tik visi kartu susitelksime ir imsimės veiksmų. Keliaudami jie skleidė žinią apie tai, ką kiekvienas asmeniškai galime padaryti, kad jūros vanduo mažiau žydėtų, kad plastiko tarša mažėtų ir kad į jūrą patektų mažiau pavojingų medžiagų.Apie tai, kaip sekėsi kelyje ir ką iš ekspedicijos parsinešė ištvermingiausi jos dalyviai – pasakoja Giedrius ir dvi jo bendražygės – Dovilė ir Ieva.Laidoje skamba garso įrašai iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų.Autorė Vaida Pilibaitytė

Pernai 315 bitininkų iš 27 Europos šalių įsitraukė į aplinkos taršos tyrimą. Juo siekta įvertinti aplinkos užterštumą pesticidais, lakiaisiais organiniais junginiais, sunkiaisiais metalais ir mikroplastikais. Mat prie po teritoriją skraidančių bičių plaukelių prikimba viskas – ir gera, ir bloga.„Skraidant bitėms, mums nereikia brangios tyrimų įrangos tam, kad daugiau sužinotume apie mus supančią aplinką“, - gruodžio pradžioje, per tyrimų rezultatų pristatymą Europos parlamente pasakojo Suzanne Barry, 78 metų bitininkė iš Danijos.Į piliečių mokslo projektą įsijungė ir 10 bitininkų iš Lietuvos, jį koordinavo Gamtos tyrimų centro mokslininkė ir bitininkė Laima Blažytė-Čereškienė.Kaip buvo atliekamas tyrimas, kokie jo rezultatai ir ko tikisi bitininkai?Autorė Inga Janiulytė-TemporinL. Blažytės-Čereškienės archyvo nuotrauka

Pernai rudenį Alytaus rajono gyventojų sodybas pradėjo lankyti vienišas stumbras. Pranešimų apie prie galvijų kaimuose besisukiojantį laukinį gyvūną pasirodė ir aplinkiniuose Marijampolės, Lazdijų ir Prienų rajonuose. Vieni džiaugėsi gyvai pamatę įspūdingą Raudonosios knygos žvėrį, kiti sunerimę skambino specialistams, teiraudamiesi, kaip saugiai jį išprašyti iš kiemo.Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai teigia, kad visi bandymai stumbrą baidyti ir užmigdyti, siekiant perkelti į jam saugią aplinką, buvo nesėkmingi. Šį rudenį Aplinkos ministerija kreipėsi į Valstybinių miškų urėdiją su prašymu „kaip galima skubiau paimti šį pavojingą stumbrą“ iš gamtos. Kitaip tariant, sumedžioti. Pasak aplinkos viceministro Kęstučio Šetkaus, tai būtina padaryti, nes stumbras kelia pavojų žmonėms.Bet kiti Lietuvos gamtosaugos specialistai mano, kad šio savo bandos ieškančio stumbro elgesys nėra neįprastas, ypač galvijų rujos metu, o sprendimas jį sumedžioti – skubotas ir neatsakingas. Duomenų apie šio konkretaus stumbro padarytą žalą pasigenda ir Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, kurios teritorijoje šis stumbras taip pat lankėsi.Panašios nuomonės yra ir tą stumbrą iš arti dar pernai matęs Alytaus r. žemės ūkio bendrovės vadovas Algis Žėkas. „Aš nemačiau, kad jis būtų agresyvus, jis, mano supratimu yra sveikas, gerai įmitęs gyvūnas, tai kam jį medžioti?“ – klausia jis.Pasak buvusio Pašilių stumbryno specialisto Ryto Papšio, tokių atvejų, kai teko ūkininkų galvijus lankantį stumbrą užmigdžius perkelti atgal į bandą, būta ir anksčiau.Lietuvos stumbrų populiaciją sudaro nelaisvėje ir laisvėje gyvenantys gyvūnai. Naujausiais duomenimis, stumbrų skaičius laisvėje dabar siekia apie 300 individų.Kiek pagrįstas šis sprendimas ir ką tai sako apie mūsų santykį su laukine gamta?Autorė Vaida Pilibaitytė

Klaipėdos Vitės kvartalo gyventojai šią vasarą rašė skundus dėl šalia esančios krovinių kompanijos keliamo triukšmo. Juos adresavo Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui - būtent ši institucija atsakinga už pramoninio triukšmo kontrolę. Tačiau „pagauti“ triukšmo nepavyko, matavimai dėl įvairių priežasčių neįvyko.Smeltės individualių namų kvartale triukšmo lygis buvo išmatuotas 2019 metais, jis buvo viršnorminis. Šalia esančiam krovos terminalui NVSC nurodė imtis priemonių. Pastatyta triukšmą slopinanti siena. Iš vietinės žiniasklaidos sužinoję apie planuojamus didinti metalo laužo sandėliavimo ir krovos kiekius, gyventojai nerimauja, kad triukšmas, ypač naktį, sustiprės. Tuo metu nevyriausybinės organizacijos „Klaipėdiečiai už demokratiją ir ekologiją“ vadovė Alina Andronova sako, kad stebina atsakingų institucijų sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Architektė Eglė Bazaraitė pastebi, kad kapinės Lietuvoje šiandien yra tapusios granito ir betono trinkelių dykromis, kur nesinori užsibūti.Tyrinėdama istorinius laidojimo vietų kraštovaizdžius Europoje, savo darbuose ji aprašo kapines kaip parkus, ar sodus, o taip pat kaip miškingas erdves, kurios buvo būdingos Lietuvai iki pat XIX a. Ji siūlo į kapines žvelgti kaip į kultūrinio kraštovaizdžio dalį, kolektyvinės atminties vietas ir išskirtinės svarbos viešąsias erdves, kur taip pat svarbus tvarumas.Kapinės miestuose galėtų būti bioįvairovės priebėga ir vieta, kur gamta suteikia progą apmąstyti amžinąjį gyvybės ciklą. Taip mano VU botanikė Radvilė Rimgailė-Voicik, kartu su bendraminčiais Trakuose tyrinėjanti senųjų karaimų kapinių biologinę įvairovę. Įkvėpimo jie semiasi iš botanikės Nadziejos Rojeckos, kuri prieš 90 metų aprašė šių kapinių florą – tai buvo pirmoji ir iki šiol vienintelė tokia mokslo publikacija apie kapinių augalus šalyje.Laidoje aptariame įvairius būdus žvelgti į tai, kas auga kapinėse, ir kokią reikšmę turi mūsų supratimas apie tinkamą amžinojo poilsio vietos priežiūrą.Autorė Vaida Pilibaitytė

Inga Labutytė-Atkočatienė netrumpą laiką dirbo klimato ir aplinkosaugos srityje kaip komunikacijos specialistė ir žurnalistė. Ji sako, jog nusprendė neturėti vaikų ir dėl klimato krizės. „Planavau persvarstyti šį pasirinkimą tuomet, kai ims mažėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, bet bėgant laikui supratau, kad kryptis nesikeičia“.Šiemet Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkių atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad apie tai svarsto maždaug dešimtadalis. 11 procentų apklaustųjų sakė, kad nerimas dėl ekologinės krizės mažina norą susilaukti vaikų, o 18-29 metų amžiaus grupėje taip teigė besijaučiantys 15 procentų gyventojų.Kauno kameriniame teatre jau trečius metus rodomas spektaklis „Kvėpavimas“, kaip pastebi jo režisierė Agnija Leonova, skatina į jaunų žmonių svarstymus įsijausti ir suprasti juos geriau.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Užkietėję Lietuvos grybautojai puikiai pažįsta tradiciškai naudojamus grybus – ir valgomus, ir nuodingus, ir tuos, kurie gali sugadinti visą laimikį, pvz. aitriuosius pušynbaravykius ar aitrias ūmėdžių rūšis. Panašu, kad daugiausia grybų pažįsta rytų aukštaičiai, o mažiausiai – žemaičiai, kurių krepšelis išvis nepanašus į kitų šalies regionų grybautojų.Tai rodo 2022-2023 metais Vilniaus universiteto mikologų kartu su etnologais iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atliktas tyrimas apie gyventojų pažįstamus grybus, grybavimo tradicijas ir grybų naudojimo būdus.Tai pirmas toks išsamus etnomikologinis tyrimas Lietuvoje, kuris siekia atskleisti ir užfiksuoti dar gyvą iš kartos į kartą perduotą žinių apie grybus ir su jais susijusių tradicijų įvairovę.Ką žinios apie grybus sako apie mūsų ryšį su gamta ir ką lietuviai vadina „grybų laime“ arba „grybų dalia“?Pirmaisiais tyrimo rezultatais laidoje dalijasi mokslininkės Vita Džekčioriūtė, Reda Iršėnaitė ir Jurga Motiejūnaitė.Autorė Vaida Pilibaitytė

Druskininkuose vykusiame pasauliniame Tarptatinės miško terapijos asociacijos kongrese „Miškai ir jų poveikis sveikatai“ domėjomės miško terapijos ir paukščių stebėjimo poveikiu psichikos sveikatai. Apie tai kalbinome du specialistus iš kaimyninės Lenkijos. Mokslininkas, ornitologas Piotras Tryjanowskis yra vienas iš šalyje išleistos knygos „Terapinė ornitologija“ autorių, o psichiatrė ir miško terapijos gidė Katarzyna Simonienko šalia vaistų ir terapijos išrašo žaliuosius receptus, t.y. užsiėmimus gamtoje. Pasirdo, Lenkijoje tai gana įprasta praktika. Ji treniruoja kitus miško terapijos gidus tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos, ir dalį savo užsiėmimų veda seniausioje Europoje Belovežo girioje.Autorė Inga Janiulytė-TemporinVertimus skaito Rūta Dambravaitė ir Viktoras PaulavičiusOrganizatorių/Tykuma Photography nuotrauka

Kadenciją baigiančios Vyriausybės sprendimą penkiskart išplėsti Punios šilo gamtinį rezervatą ekspertai vadino vienu svarbiausių aplinkosaugos įvykių Lietuvoje per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Dėl to jiems teko kovoti net teismuose.2022 m. šis rezervatas tapo pirmuoju Lietuvoje tokio dydžio gamtiniu rezervatu, kuriame saugomas miško masyvas. Dėl ribojamos ūkinės veiklos čia išliko pirmykščiams Europos miškams būdingų gamtinių elementų: auga šimtamečiai ąžuolai ir pušys, aptinkama į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių.Antrus metus šile bioįvairovės stebėseną atliekantys gamtininkai neseniai paskelbė čia aptikę ir 28 Lietuvai naujas vabalų rūšis. Pasak jų – tai įrodymas, kad sprendimas išplėsti rezervatą buvo pagrįstas.Bet Punios šilo apsaugai dar 2019 m. susivieniję visuomenininkai apgailestauja, kad šio vertingo miško apsauga išlieka, kaip jie sako, „skylėta“. Punios šilas nesaugomas kaip vientisas masyvas – apie penktadalyje teritorijos išskirti vadinamieji genetiniai draustiniai, kur vis dar leidžiami plynieji sanitariniai kirtimai.Tuo metu Aplinkos ministerijos atstovai tikina, kad pagaliau baigta mokslinė studija, kurioje pateikiamos rekomendacijos kaip saugoti pušies ir eglės genetinius išteklius visame Punios šile. Tiesa įgyvendinti tuos siūlymus palikta jau kitai Vyriausybei.Autorė Vaida Pilibaitytė

Liko mažiau nei mėnuo iki dar vienos pasaulinės klimato konferencijos – COP29. Artėjant didžiausiam klimato renginiui – nuotaikos vėl nevienareikšmės. „Kaskart tikimės, kad įvyks stebuklas ir bus priimti sprendimai, bet susiduriam su vangiu valstybių noru keistis“, - sako klimato žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė.Ne tik daug pažadų, bet mažai veiksmų sulaukia kritikos. Pastaraisiais metais COP vyksta naftos gavybos šalyse, o joms pirmininkauja buvę ar esami naftos įmonių vadovai - pasauliui siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą.Šiųmetės šeimininkės – Azerbaidžano – prezidentas pareiškė, kad net ir Baku vyksianti klimato konferencija nesutrukdys šaliai investuoti į „Dievo duotas“ dujas. Klausimų kyla ir dėl žmogaus teisių užtikrinimo. „Kai pasibaigs klimato konferencija, yra nerimo, kad vėl prasidės aktyvistų, pilietinės žiniasklaidos atstovų sulaikymai“, - sako Azerbaidžano žurnalistas Cavid Aga, kuriam dabar valdžia neleidžia išvykti iš šalies.Ko tikėtis, jei dar yra ko tikėtis, iš 29-osios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos? Apie tai – laidoje.Autorė Karolina Panto

Į Seimą kandidatuojančių partijų rinkimų programas apžvelgia klimatologas Justinas Kilpys ir Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė. Aplinkosaugos koalicija savo tinklalapyje paskelbė detalų partijų aplinkosaugiško nusiteikimo vertinimą, kurio pagrindinė ašimi mato pasiryžimą ginti viešąjį interesą. „Žaliasis kursas, aplinkosauga nėra vien apie verslo galimybes, tai - ir apie reguliavimą“, - pabrėžia L. Paškevičiūtė.Gabrielė Vaitkevičiūtė apžvelgia, ką partijos žada nuveikti dėl gyvūnų gerovės ir ragina reitinguoti politikus, nes partijų viduje jų narių vertybės gali stipriai skirtis.Autorė Inga Janiulytė-TemporinVRK iliustracija

„Meninė dokumentika daugiau stebi ir palieka klausimus žiūrovams patiems surasti savo santykį su tuo, kas vyksta su mūsų planeta, kaip ji keičiasi ir kaip ją keičia mūsų veikla“, – sako Ona Kotryna Dikavičiūtė, viena iš šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos kuratorių.Šiemet šiame festivalyje ne vienas filmas savaip prisiliečia prie gamtos, aplinkosaugos, aktyvizmo ir ekologinės taršos temų. Tarp jų – režisierės Laurence Lévesque juosta „Okurimono“ (jap. „Dovana“), tyrinėjanti tylą, kuri tebekausto 1945 m. Nagasakio ant numestos atominės bombos sprogimą išgyvenusių žmonių prisiminimus.Viena iš trumpametražių filmų programų – „Susitelkimas“ žvelgia į pavienes ir bendras žmonių pastangas išgyventi pokyčius ekologinės krizės akivaizdoje. O programa „Intervencija“ siūlo atkreipti dėmesį į kolonializmo žaizdas kraštovaizdžiuose, taip pat ir ekologiniuose.Tuo metu režisierių Beno Russelo ir Guillaumo Cailleau „Tiesioginis metodas“ kviečia beveik 4 valandas praleisti su įvairiais prancūzų aktyvistais, kurie valdžios laikomi „ekoteroristais“.Kaip ir kokias aplinkosaugos temas renkasi tyrinėti dokumentinio kino autoriai ir kodėl jiems tai svarbu?Autorė Vaida Pilibaitytė

Dokumentinio teatro kūrėjai Silke Huysmans ir Hannes Dereere iš Belgijos atveža į Vilnių du spektaklius, kuriuose kalba apie kasybos poveikį planetai.Spektaklių šia tema jauni menininkai iš viso sukūrė tris. Jie pasakoja apie didžiulio masto ekologinę nelaimę Brazilijoje, fosfatų gavybos išsunktą Nauru salą, o taip pat kontraversiškai vertinamus vandenynų dugno tyrimus, kuriuos atlieka giliavandenės išteklių gavybos įmonės.„Ši nelaimė Brazilijoje asmeniškai palietė mane, bet ji liečia ir kitus, nes mes visi naudojame geležį: automobiliuose, kompiuteriuose, statyboje. Ir tokių nelaimių pasitaiko, nes kai pasaulyje yra didelė paklausa, jie gamina daugiau, dirba sunkiau ir mažiau saugiai“, - sako Silke apie tragediją, įvykusią šalia jos vaikystės miestelio.Tuo metu Hannes mano, jog išteklių gavyba gali tapti tam tikru lęšiu, per kurį galima pažvelgti į daugybę įvairių pasauliniu mastu vykstančių procesų: „Ji, žinoma, susijusi su poveikiu aplinkai, bet ji taip pat su ekonomikos struktūra, socialine dinamika ir klasių skirtumais, darbo jėgos organizavimu, politika“.Laidoje panaudotos ištraukos iš menininkų spetaklių „Mining Stories“, „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“.Vertimą įgarsina Rima Žilinskaitė ir Edvinas KučinskasAutorė Inga Janiulytė-TemporinBart Dewaele nuotrauka

„Nėra taip, kad žmonės, atvykę iš kito pasaulio krašto sako jums, ką daryti. Šiuo atveju jie sako: štai sisteminis ir greitas būdas, kurį galite pritaikyti tam, kad patyrinėtumėt, kaip klimato kaita gali paveikti jūsų pasaulio paveldo objektą“, – taip drauge su kolega Scottu Herronu prieš keletą metų sukurtą tarptautinę klimato kaitos pažeidžiamumo indekso nustatymo metodiką (angl. Climate Vulnerability Index, CVI) pristato ilgametis UNESCO pasaulio paveldo vietovių apsaugos ekspertas Jonas Day.Šie du Australijos mokslininkai rugpjūčio pabaigoje Lietuvos specialistams Smiltynėje vedė dirbtuves apie Kuršių Nerijos pažeidžiamumą klimato kaitai. Derindami ekspertines ir bendruomenės žinias jie padėjo išskirti pagrindines klimato grėsmes ir jų pasekmes vietovei, taip pat vietos gyventojų gebėjimą reaguoti ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos ir gyvenimo sąlygų.„Tokio projekto Lietuvoje dar nebuvo ir mes tikimės, kad šios mokslinės dirbtuvės duos pavyzdį ir kitoms paveldo vietovėms imtis panašių veiksmų“, – sako Kuršių Nerijos nacionalinio parko specialistė Justė Zavišaitė. Pasak jos, dirbtuvių rezultatus tikimasi integruoti į šiuo metu rengiamą Kuršių nerijos valdymo planą.Bet dirbtuvėse dalyvavęs Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Rimkus sako, kad šių dirbtuvių rezultatus bus galima vertinti teigiamai tik tada, kai jie virs konkrečiais veiksmais. „Ar tas ekspertinis vertinimas taps kažkuo daugiau negu paprasčiausiu popieriumi, ateitis parodys. Paprastai planai yra gražūs, bet kai pradedi skaičiuoti viščiukus, pamatai, kad norėtųsi, kad būtų padaryta daugiau“, – pabrėžia klimatologas.Kas laukia Kuršių nerijos klimato kaitos akivaizdoje ir kaip galime apsaugoti šį unikalų kraštą?Autorė Vaida Pilibaitytė

Pasitinkant dar vienus mokslo metus, pasigirsta įvairių patarimų, kaip tai daryti sąmoningiau ir tvariau, ypač kalbant apie mokyklinių prekių pirkimą. Tačiau dalis ugdymo ir tvarumo specialistų teigia – reikia kalbėti ne apie prekių patrauklumą ar kainas, o kokį poveikį tai turi vaikams. „Kuo daugiau „apkrauname“ vaikus įvairiomis priemonėmis, tuo labiau atimame jų kūrybinę laisvę“, - sako aplinkosauginio švietimo edukacijų jaunimui organizatorė, „9 zuikiai“ įkūrėja bei Europos klimato pakto ambasadorė Sandra Galdikaitė.Valdžios institucijoms tikinant, kad klimato kaitos temos užkoduotos visose bendrojo ugdymo programose, mokytojai mano, kad kalbant šiuo klausimu svarbiausiu aspektu tampa aktyvus savanoriškas bendruomenės įsitraukimas. Laidoje – apie tvarumo siekį ir skatinimą švietimo įstaigose: nuo ko tai prasideda ir kaip užtikrinti pokyčius platesniu mastu.Autorė Karolina Panto

Klimatologai prognozuoja, kad šie metai ir vėl bus karščiausi istorijoje, o rekordiškai aukštos temperatūros siejamos su vis dažnėjančiais ekstremalias orų reiškiniais.Termometro stulpeliui kopiant virš 40 C ribos, gaisrai šią vasarą niokoja Italiją, Graikiją, Kroatiją ir Rumuniją. Dėl karščių Italijos miestuose skelbiamas „raudonojo“ pavojaus lygis, Graikijoje draudžiamos kai kurios veiklos atvirame ore, o Maltoje sujungtų oro kondicionierių apkrovos neatlaikęs trūkinėja elektros tinklas.Su kiekvienu tokiu karščio rekordu pamažu nyksta tai, ką europiečiai vertina keliaudami vasarą. Neįprastai karšti, sausi arba lietingi orai Viduržemio jūros regione kelia pavojų su vietos kultūra dažnai siejamam maistui bei mėgavimuisi gyvenimu atvirame ore.Tuo metu Šiaurės šalyse stebimas išaugęs turistų srautas vasarą iš vidurio ir pietinių Europos šalių. Vėsesnis oras ir laukinė gamta traukia poilsio nuo karščių ieškančius keliautojus. Žiniasklaida šiai naujai madai jau sugalvojo naujadarą – „vėsostogos“ („coolcation“).Kaip klimato kaitos nulemti pokyčiai keičia vasaros įpročius Europos pietuose ir šiaurėje domisi Daiva Repečkaitė ir Vaida Pilibaitytė.

Jau metus gerokai suaktyvėjusi Neapolio pašonėje esančio superugnikalnio veikla. Tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė straipsniai, kuriuose kalbama apie Flegrėjaus laukų išsiveržimo galimybę. Tuo metu vietos gyventojai daug apie išsiveržimą nesvarsto – nerimą jiems kelia kiti dalykai.Pasakoja Simona Žemaitytė, Nicola Alessandro Pino, Andrejus Spiridonovas.Vertimą skaito Viktoras PaulavičiusAutorė Inga Janiulytė-TemporinPixabay nuotraukoje - Solfataros krateris

Senos upę Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymui organizatoriai pasirinko norėdami padaryti įspūdį žiūrovams. Dėl tos pačios priežasties čia suplanuotos ir plaukimo atviruose vandens telkiniuose rungtynės. Triatlonininkai ir maratono plaukikai startavo nuo Eliziejaus laukus su Invalidų rūmais ir Eifelio bokštu jungiančio Aleksandro III-iojo tilto – labiau žadą atimančią sporto areną būtų sunku ir įsivaizduoti.Bet likus mėnesiui iki žaidynių, upė vis dar buvo per daug užteršta, kad joje būtų leidžiama varžytis – fekalijose randamų žarnyno bakterijų kiekis 10 kartų viršijo normas.Siekdami pagerinti Senos būklę, Paryžiaus nuotekų sistemos atnaujinimui, vandens valymo ir saugojimo įrenginių statybai prancūzai išleido neveik 1,5 mlrd. eurų. Bet dėl klimato kaitos vis dažnėjančios liūtys vis dar apkrauna sostinės nuotekų tinklą, dėl kurio nevalytas nuotekas kartais tenka išleisti tiesiai į upę.Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dalyvius merkusi liūtis nežadėjo nieko gero. Dėl prastos vandens būklės organizatoriams teko atšaukinėti plaukikų treniruotes ir keisti rungčių grafiką. Užuot džiaugęsi iškovotais medaliais, sportininkai atsakinėjo į klausimus apie Senos užterštumą. Pasirodė pranešimų apie sportininkų negalavimus po rungtynių.Sporto ir ekologijos ryšius tyrinėjantis britų mokslininkas Jamie Wilks iš Loughborough universiteto Jungtinėje Karalystėje interviu LRT RADIJUI pažymi, kad tai – nauja realybė. Sąlygos sportininkams keičiasi kartu su besikeičiančiu klimatu ir mes privalėsime prisitaikyti bei susitaikyti su tuo, kad kai kurie dalykai jau yra nebepataisomi.Autorė Vaida Pilibaitytė

Čepkelių raistas yra didžiausia Lietuvos pelkė, jos plotas siekia beveik 6000 hektarų. Čia augančios spanguolės - rūgščios, bet itin vertingos uogos. Seniau vietiniai jas rinkdavo ne tik dėl vitaminų ir gydomųjų savybių, bet ir pardavimui. Tai buvo svarbus pragyvenimo šaltinis.Pernai rugsėjį susitikau su Maryte Čaplikiene, Agota Kašėtiene ir Jonu Bajoriūnu. Jie pasakoja, kad į raistą nuo vaikystės ėjo ne iš gero gyvenimo. Šiandien gyvenimas palengvėjo, bet, sako jie, šios tradicijos verta nepamiršti.Apie nykstančią tradiciją ir ko iš jos galima pasimokyti kalbamės su Dalia Blažulionyte. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje ji dirba kraštovaizdžio apsaugos specialiste.Autorė Inga Janiulytė-TemporinJulijos Stankevičiūtės nuotrauka

Šiaulių rajone, Kurtuvėnų regioniniame parke yra įsikūręs ūkis „Smėlyne“. Iš pradžių čia atsikėlę Justina ir Laurynas Kaučikai valgė tik augalinės kilmės maistą ir norėjo augintis daržoves, bet nederlinga ir nualinta žemė, o taip pat savijauta paskatino keistis. Jie įsigijo galvijų ir tapo visavalgiais.„Smėlyne“ yra neseniai įkurto Europos regeneracinių ūkių aljanso nariai. Šio tipo ūkininkavimas, sako jie, orientuotas ne į praktikas, o į rezultatą: visų pirma, į geresnę augalijos, dirvožemio sveikatą.Taip pat laidoje kalbamės apie jų socialiniuose tinkluose neretai aštriai keliamas temas: veganizmą ir karvių vaidmenį ekologinės krizės akivaizdoje.Autorė Inga Janiulytė-Temporin, vertimą skaito Adomas Šimkus„Smėlyne“ nuotrauka

Pasaulyje yra per 8 tūkst. varliagyvių rūšių, 13 jų – Lietuvoje. Nepaisant to, šie gyvūnai ištyrinėti menkai. „Varliagyviai nėra labiausiai akį traukianti, nors tai sparčiausiai nykstanti grupė“, – sako varliagyvių elgseną daugiau nei dešimtmetį tiriantis gamtininkas, VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrius Pašukonis.Nuo mažens domėjęsis šiais gyvūnais, prieš 12 metų etologas pirmąkart išvyko į ekspediciją atogrąžų miškuose – ten, kur varliagyvių rūšių daugiausia – ir tyrimus čia tęsia iki šiol. Neseniai mokslininkas su kitais kolegomis plačiai nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje, nes atrado kūrybišką būdą, kaip sekti vos kelis gramus sveriančių varlių judėjimą – aprengė jas siųstuvais, primenančiais… trumpikes.Apie šio tyrimo svarbą, kodėl varliagyvių elgsenos tyrimai apskritai yra reikalingi klimato kaitos kontekste bei kodėl 13 varliagyvių rūšių Lietuvoje nėra toks mažas skaičius, kaip gali atrodyti – pokalbis laidoje.Autorė Karolina Panto

Gamtininkai juokauja, kad dauguma mums gerai pažįstamų paparčių siekia kelius, bet yra tokių, kuriuos norint pamatyti tenka šliaužioti keliais. Toks yra mažasis varpenis – paslaptingas ir retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paparčio giminaitis, neseniai vėl aptiktas Lietuvoje.Įdomu tai, kad pirmą kartą Europoje prieš 200 metų šį augalą Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) apylinkėse aptiko Rytų Prūsijos vaistininkas Wilhelmas Kannenbergas. Vėliau jo augavietės fiksuotos ant Rambyno kalno ir Kuršių Nerijoje tarp Nidos ir Preilos. Bet nuo 1928-ųjų ištisus dešimtmečius mažojo varpenio niekas nematė.1996-aisiais Žemaitijos nacionaliniame parke prie Plungės botanikė Živilė Lazdauskaitė aptiko vieną vienintelį individą. Po to vėl daugiau kaip dvidešimt metų mažasis papartis buvo dingęs kaip į vandenį.Galiausiai 2019-aisias, vienoje Pajūrio regioninio parko pievoje, ekologas Erlandas Paplauskis, ieškodamas visai ko kito, staiga pastebėjo mažą šviesiai žalią stiebelį, apie kurį buvo skaitęs tik mokslinėje literatūroje. Vos tik jis apie tai papasakojo kolegoms, pažiūrėti šio paparčio ir įsitikinti, kad tai tikrai jis, į pajūrį sulėkė visi žinomi šalies botanikai.Autorė Vaida Pilibaitytė

Šveicarijos judėjimas „Senjorės už klimatą“ iškovojo istorinę pergalę Europos žmogaus teisių teisme. Šveicarijos silpna klimato politika, pripažino teismas, pažeidžia pagrindines žmogaus teises.Teismai tapo bene svarbiausia arena kovoje su klimato kaita, o šis sprendimas gali pakreipti ateities bylų eigą.„Senjorės už klimatą“ argumentavo, jog visų pirma nuo karščio sukeltų sveikatos problemų kenčia pagyvenusios moterys. Su judėjimo komiteto nare Norma Bargetzi-Horisberger kalbamės apie karščio poveikį kūnui ir psichikai, o taip pat pasiryžimą veikti dėl ateities kartų.Norma atskleidžia, kad savo šalyje sulaukė ne tik palaikymo. Birželį abu parlamento rūmai balsavimu atmetė EŽTT sprendimą, argumentuodami, kad Šveicarija dėl klimato apsaugos daro pakankamai.Autorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukoje Norma - pirmoje eilėje, penkta iš kairės.Greenpeace / Shervine Nafissi nuotrauka

Gegužės pabaigoje Aplinkos ministerija ėmėsi skubos tvarka derinti Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pertvarkymo į akcinę bendrovę projektą. Pasak Vyriausybės, keisti valstybės įmonės teisinę formą kaip „nepažangią“ rekomendavo Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, ir tai – dalis didesnės pertvarkos, kuri jau paveikė keliasdešimt valstybės įmonių.Tuo metu visuomenininkai baiminasi, kad ši pertvarka kelia grėsmę viešajam interesui ir įtvirtins komercinę Lietuvos miškų naudojimo paskirtį, todėl ragina ją stabdyti. „Klausimų vis užduodame, bet dialogo su visuomene nebuvo“, – pabrėžia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.„Tai nėra gamtinis klausimas“, – atsako šia pertvarka besirūpinantis aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis primena, kad šie pokyčiai numatyti dar ankstesnės vyriausybės ir tikina, kad akcinės bendrovės statusas leistų miškų valdymą skaidrinti ir depolitizuoti. Jam antrina ir premjerės patarėjas Dalius Krinickas, raminantis, kad visi viešajam interesui užtikrinti būtini saugikliai bus numatyti naujajame Miškų įstatyme. Bet šis iki šiol nepasiekė Seimo ir minėtų saugiklių jame dar nėra.O Seime opozicija registravo rezoliucijos projektą „Dėl tvarios miškų politikos“, kur irgi siūlo Vyriausybei atsisakyti planų VMU paversti akcine bendrove. „Tai gali būti pražūtinga Lietuvos miškams“, – sako rezoliucijos iniciatorius Tomas Tomilinas.Laidoje stengiamės išgirsti abiejų pusių argumentus dėl stringančios šalies valstybinių miškų valdymo pertvarkos.Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje nuo kitų metų griežtės žemės ūkyje naudojamų durpžemių apsauga. Tai daroma siekiant mažinti iš nusausintų durpių išsiskiriančias anglies dvideginio emisijas. Birželio pradžioje ūkininkai bus kviečiami teikti paraiškas durpžemių atkūrimo finansavimui.Kodėl ūkininkams tai kelia nerimą, ir ką sako tie, kurie jau ūkininkauja šlapynėse?Autorė Inga Janiulytė-TemporinJono Volungevičiaus nuotrauka