Podcasts about jekaterina lavrinec

Kaip formuojami ir palaikomi solidarumo tinklai darbovietėse ir vietos bendruomenėse? Ko galima pasiekti steigus profesinę sąjungą? Kiek resursų reikalauja profesinių sąjungų steigimas ir gyvybingumo palaikymas? Kokio pasipriešinimo sulaukia norintys steigti profesines sąjungas? Kas yra „geltonosios“ profesinės sąjungos? Šioje „Žmogus ir miestas“ kalbėsimės apie drąsą kelti, svarstyti ir keisti savo darboviečių problemas bei apie tai, iš ko susidaro orios darbo sąlygos.Laidos svečiai – Gegužės pirmosios profesinės sąjungos (G1PS) darbuotojas Jurgis Valiukevičius ir teisininkė Emilija Švobaitė. Abu savo laiku pirmininkavo G1PS. Emilija dirba teisinį darbą advokatų profesinėje bendrijoje „ReLex“ ir nevyriausybinėje organizacijoje „Sienos grupė“, o Jurgis padeda gyventojams steigti profesines sąjungas darbe; jis yra vienas iš socialinio centro „Emma“ Kaune įkūrėjų ir festivalio „Kombinatas“ vienas iš organizatorių.Laidos ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Mūsų nugyventas laikas dažnai virsta daiktų sankaupomis. Kai tenka keltis į kitus namus, šios sankaupos tampa iššūkiu – ką su savimi pasiimti, ką palikti, kokias daiktais atsikratyti? O kaip tvarkomi daiktai šeimininkams mirus? Ar mūsų visuomenėje galima atrasti savo namų organizavimo tradicijų, analogiškų švediškajam susitvarkymui prieš mirtį („döstädning“), kai šeimininkai patys nusprendžia savo sukauptų daiktų likimą?Laidos viešnia – socialinė verslininkė Milda Paukštė; jos kūrybinė, tiriamoji ir švietėjiška veikla skirta antrinio daiktų panaudojimo temai. Ji kuruoja DĖK'ui kabyklų projektą, skatindama organizacijas įdiegti tvarius dalijimosi daiktais įpročius. Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šioje „Homo cultus. Žmogus ir miestas“ laidoje nagrinėjame, kaip suderinti miesto plėtrą su želdynų apsauga. Kokią reikšmę turi gamtinės teritorijos miesto ir rajonų tapatumui? Kaip planuojamos ir administruojamos miesto gamtinės teritorijos? Kokie teisiniai dokumentai užtikrina arba turėjo užtikrinti didelio potencialo rekreacinių teritorijų apsaugą? Kokia instancija turi prižiūrėti, kad Vilniaus Bendrojo plano sprendiniai neprieštarautų Vilniaus specialiesiems planams? Kodėl Vilniaus intensyvaus naudojimo rekreacinėse teritorijose yra suformuoti sklypai – koks scenarijus laukia šių želdynų?Kokia instancija galėtų ir turėtų ginti viešąjį interesą apsaugojant miesto gamtines teritorijas? Ar Architektų rūmai gali ginti viešąjį interesą – ir kokias transformacijas patiria architekto profesija Lietuvoje? Kokių pokyčių lauktume administruojant nenaudojamus statinius su priklausomaisiais želdynais – parduoti aukciono būdu ar perduoti miestui ir pritaikyti augantiems socialiniams poreikiams? Taip pat laidoje apžvelgiami paskutiniai įstatyminiai pokyčiai, darantys įtaką atskirųjų ir priklausomųjų želdynų planavimui ir įrengimui.Laidos svečias – dr. Gintautas Tiškus, urbanistas, architektas, LR teismo ekspertas teritorijų planavimo, statinių projektavimo klausimais.Laidą veda miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Europos miestuose pastaruosius dešimtmečius vyksta intensyvūs mobilumo pokyčiai formuojant naujus gyventojų kelionių įpročius. Miestai skelbia, kad pertvarkydami mobilumo sistemas, ketina išspręsti taršos ir triukšmo problemas, užtikrinti sveiką aplinką gyventojams; siekia geresnės gyvenimo kokybės. Tačiau taiko skirtingas strategijas ir priemones. Šioje „Žmogus ir miestas“ laidoje kalbėsimės apie užsienio ir Lietuvos miestų patirtis organizuojant mobilumą, apie tai, kaip miestai užsibrėžia tikslus ir nustato prioritetinius keliavimo mieste būdus. Apie darnaus judumo planus ir viešosios komunikacijos strategijas siekiant pagrįsti pokyčius. Apie viešojo transporto plėtros galimybes, pėsčiųjų ir dviratininkų patirtis bei apie stovėjimo aikštelių kiemuose problemos formulavimą ir sprendimų kryptis.Laidos svečiai: mobilumo konsultantė, Žaliojo susisiekimo ambasadorė dr. Kristina Gaučė ir architektas, tinklaraščio apie miestus „100 minčių“ autorius Aidas Kazakevičius.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Sklandžiai veikiantis viešasis transportas – sveiko miesto sąlyga. Iš kokių veiksnių susidaro viešojo transporto patrauklumas? Kokiomis nuostatomis viešojo transporto atžvilgiu vadovaujasi politikos formuotojai? Ar viešasis transportas turi būti pelningas? Ką būtina gerinti viešojo transporto vadyboje, kad keleiviai galėtų keliauti oriai? Laidos svečias – Nacionalinės viešojo transporto keleivių asociacijos pirmininkas Marius Markevičius.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Miesto parkai, skverai, pievos ir žalieji kiemai yra reikšmingas miestų įvaizdžio aspektas. Taip pat miestų želdynai ir pavieniai želdiniai yra ypatingai svarbi komfortiškos, sveikatą tausojančios miesto aplinkos dalis. Šioje „Žmogus ir miesto“ laidoje diskutuosime, kaip galima pagerinti miesto želdinių ir jų aplinkos priežiūrą, kokie reikalingi specialistų pajėgumai ir kuo gali prisidėti miesto gyventojai. Apžvelgsime iššūkius ir europines praktikas gerinant medžių augimo sąlygas. Laidos svečiai: Lietuvos arboristų asociacijos direktorius Arnas Švelnikas, augalų augintoja ir gyventojų susivienijimo „Gelbėkime Vilniaus medžius“ iniciatyvų kuratorė Ligita Poškutė ir Lietuvos parkų paveldo tyrinėtojas dr. Dainius Labeckis.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Vilnius, en Lituanie, est la capitale verte de l'Union européenne cette année. Un titre décerné par la Commission européenne pour récompenser les efforts réalisés pour se développer de manière plus durable. Cette ville de 600 000 habitants, en constante croissance, a de grandes ambitions et veut devenir un lieu d'expérimentation. De notre correspondante à Vilnius,Vue du ciel, Vilnius est une ville verte : 61% du territoire est recouvert par la nature. On trouve même une forêt en plein centre-ville. Jekaterina Lavrinec, anthropologue, explique : « Vilnius a sa couronne verte, des plantations qui entourent la ville et qui sont visibles de nombreux endroits dans la ville. Au début du XXᵉ siècle, on plantait encore des allées à Vilnius, ce qui a incité à se déplacer à pied dans la ville. »La ville a obtenu ce titre pour les efforts faits dans différents domaines, comme la qualité de l'air, l'adaptation de la ville au réchauffement climatique ou la diversité biologique. Jurga Mikutiene, responsable du projet de capitale verte, déclare : « Nous cherchons à préserver la faune et la flore à divers endroits et notre décision de ne pas tondre tous les espaces verts comme c'est habituel a été très remarquée. »Place aux piétons et aux cyclistes La municipalité a aussi réduit la largeur de certaines voies pour faire de la place aux piétons et aux vélos. Comment mieux se déplacer dans la ville est l'une des grandes préoccupations. « Il y a cinq ans, la ville a restreint le flux de voiture pouvant circuler dans le centre. Pour moi, cela a permis aux gens de comprendre que se rendre partout en voiture n'est pas forcément un mieux », affirme Silvestras Dikcius, formateur en développement durable.Plus d'une centaine de kilomètres de pistes cyclables relient désormais les différents quartiers de Vilnius, une ville très étendue. Les transports en commun sont de plus en plus écologiques. « Les trolleybus sont des bus reliés par des antennes à un réseau électrique. Maintenant, nous avons des véhicules qui rechargent leurs batteries en roulant connecté au réseau, énonce Jurga Mikutiene, la responsable du projet de capitale verte. Ils peuvent être autonomes pendant un certain temps et ainsi, il n'y a aucune émission de CO2. »Néanmoins, tout n'est pas rose pour l'anthropologue Jekaterina Lavrinec : « Les surfaces dures augmentent dans la ville. De plus en plus d'espaces verts disparaissent pour faire place à de nouveaux quartiers. C'est dû au modèle économique. Les prêts immobiliers sont bon marché et la demande est là. »Durant cette année où Vilnius sera la capitale verte de l'Europe, l'accent sera mis sur la communication et la sensibilisation à l'écologie. En 2030, Vilnius a l'ambition de devenir neutre du point de vue climatique.À lire aussiLituanie: racheter des terres pour préserver les forêts primaires et la biodiversité

Vilnius, en Lituanie, est la capitale verte de l'Union européenne cette année. Un titre décerné par la Commission européenne pour récompenser les efforts réalisés pour se développer de manière plus durable. Cette ville de 600 000 habitants, en constante croissance, a de grandes ambitions et veut devenir un lieu d'expérimentation. De notre correspondante à Vilnius,Vue du ciel, Vilnius est une ville verte : 61% du territoire est recouvert par la nature. On trouve même une forêt en plein centre-ville. Jekaterina Lavrinec, anthropologue, explique : « Vilnius a sa couronne verte, des plantations qui entourent la ville et qui sont visibles de nombreux endroits dans la ville. Au début du XXᵉ siècle, on plantait encore des allées à Vilnius, ce qui a incité à se déplacer à pied dans la ville. »La ville a obtenu ce titre pour les efforts faits dans différents domaines, comme la qualité de l'air, l'adaptation de la ville au réchauffement climatique ou la diversité biologique. Jurga Mikutiene, responsable du projet de capitale verte, déclare : « Nous cherchons à préserver la faune et la flore à divers endroits et notre décision de ne pas tondre tous les espaces verts comme c'est habituel a été très remarquée. »Place aux piétons et aux cyclistes La municipalité a aussi réduit la largeur de certaines voies pour faire de la place aux piétons et aux vélos. Comment mieux se déplacer dans la ville est l'une des grandes préoccupations. « Il y a cinq ans, la ville a restreint le flux de voiture pouvant circuler dans le centre. Pour moi, cela a permis aux gens de comprendre que se rendre partout en voiture n'est pas forcément un mieux », affirme Silvestras Dikcius, formateur en développement durable.Plus d'une centaine de kilomètres de pistes cyclables relient désormais les différents quartiers de Vilnius, une ville très étendue. Les transports en commun sont de plus en plus écologiques. « Les trolleybus sont des bus reliés par des antennes à un réseau électrique. Maintenant, nous avons des véhicules qui rechargent leurs batteries en roulant connecté au réseau, énonce Jurga Mikutiene, la responsable du projet de capitale verte. Ils peuvent être autonomes pendant un certain temps et ainsi, il n'y a aucune émission de CO2. »Néanmoins, tout n'est pas rose pour l'anthropologue Jekaterina Lavrinec : « Les surfaces dures augmentent dans la ville. De plus en plus d'espaces verts disparaissent pour faire place à de nouveaux quartiers. C'est dû au modèle économique. Les prêts immobiliers sont bon marché et la demande est là. »Durant cette année où Vilnius sera la capitale verte de l'Europe, l'accent sera mis sur la communication et la sensibilisation à l'écologie. En 2030, Vilnius a l'ambition de devenir neutre du point de vue climatique.À lire aussiLituanie: racheter des terres pour préserver les forêts primaires et la biodiversité

Kuo kvepia kasdienės ir šventinės miesto erdvės? Kaip galime patys formuoti savo poilsio ir darbo erdves pasitelkdami kvapus? Apie miestiečių santykį su kvapais ir būdus tyrinėti kvapus savarankiškai ir kartu su kitais pasakoja parfumerijos, aromakologijos ir kvapų kultūros edukatorė, olfaktorinių ir sensorinių degustacijų vedlė Toma Vyšniauskienė.Ladą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec

Kaip miestą patiria regos negalią turintys žmonės? Kaip silpnaregių ir neregių patirtis gali padėti geriau pritaikyti miestą kitoms naudotojų grupėms? Kokie Vilniaus rajonai patogesni ir saugesni gyventi? Kokios technologijos ir dizaino sprendiniai padeda geriau orientuotis miesto erdvėse? Ką būtina tobulinti Vilniaus viešojo transporto valdyme, kad jis taptų draugiškas visiems? Kada pagalba silpnaregiui yra sveikintina, o kada – perteklinė?Laidos viešnia – Eglė Jarmolavičiūtė, LRT garso režisierė. Eglė yra ir šios laidos garso režisierė. Ji aktyviai testuoja ir apžvelgia technologijas, skirtas pagerinti regos negalią turinčių žmonių kasdienį patyrimą (Youtube kanalas „Mano akys yra Iphonas“).Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Spaudos kioskai ir laikraštininkai bei jų būdai pritraukti pirkėjus buvo XX a. pradžios Vilniaus miesto scenografijos dalis. Kokios temos ir problemos rūpėjo modernėjančio miesto gyventojams, skirtingoms etninėms grupėms? Su kokiais iššūkiais susidurdavo satyrinės spaudos, reaguojančios į tuometines aktualijas, leidėjai? Kas buvo satyrinės spaudos leidėjai? Ir kaip veikė tuometinė cenzūra? Šios laidos „Žmogus ir miestas“ viešnia – Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Olga Mastianica-Stankevič.Laidą veda dr. Jekaterina Lavrinec.

Šį pokalbį paskatino gatvės menininkų bendruomenės reakcijos į Vilniaus mero V. Benkunsko paskelbtą kovą su grafičiais, kainuosiančią 1,5 mln. eurų. Prasidėjus anksčiau legalizuotų sienų valymui, gatvės menininkai ima kelti klausimą apie kovos su grafičiais tikslingumą ir svarsto jo pasekmes. Jie klausia, ar kova su grafičiais yra politinių viešųjų ryšių akcija?Šioje „Žmogaus ir miesto“ laidoje apžvelgėme Vilniaus grafičių kaitą, kaip kito gatvės meno geografija ir kokie buvo pirmieji užrašai ant daugiabučių rajonų sienų. Palietėme gatvės menininkų etikos klausimus. Pasigilinome, kaip vystosi gatvės menas sudarant sąlygas kūrybiniams eksperimentams ir kokios sąlygos tam reikalingos. Kuo skiriasi Vilniaus ir Kauno santykis su gatvės menu? Kaip šių metų Europos kultūros sostinė Tartu puoselėja gatvės meno tradicijas? Ar iš gatvės meno galima išgyventi?Laidos dalyviai: gatvės menininkas Kipras Petrulis, graffiti tyrinėtoja Veronika Urbonaitė-Barkauskienė ir gatvės meno projektų kuratorius Julius Narkūnas.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Markučių rajone gyvenantis fotomenininkas Saulius Paukštys savo publikacijose atskleidė daugelio Lietuvos istorinių veikėjų ir pasaulio garsenybių ryšius su šia unikalia vieta. Saulius mielai sutiko aprodyti šį istorinį Vilniaus priemiestį, kurį yra išvaikščiojęs su savo pudeliu. Šis istorinis priemiestis išsiskiria ne tik dinamišku kraštovaizdžiu, bet ir kontrastingu garsovaizdžiu, kuriame persipina lėktuvų ūžesys ir gaidžių giesmės. Kalbėjomės apie literatūrines ir fotografines mistifikacijas, Markučių kaitą ir fotografiją. Šiuo metu Vilniuje veikia dvi Sauliaus Paukščio fotografijos parodos, viena iš kurių skirta šiam rajonui: „Markučių kaleidoskopai“ (AP Galerija, paroda veikia iki rugsėjo 15 d., 2024 m.) ir „Markučių kaleidoskopai“ (Vilniaus Rotušė, paroda veikia iki rugsėjo 28 d., 2024 m.). Šios laidos klausytojai sužinos, kas sieja su Vilniaus Markučiais aktorių Ričardą Girą, boksininką Muchammadą Ali, išradėją Nikolą Teslą, grupės „King Crimson“ gitaristą Robertą Frippą ir grupės „Blondie“ dainininkę Debbie Harry – ir tai tik maža dalis istorijų, atskleidžiančių šio rajono vaidmenį pasaulio kultūroje.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Aštuntajame dešimtmetyje Miunchene sukurtas edukacinis mini miesto projektas suteikė galimybę vaikams kurti ir valdyti savo miestą. Jame veikė pilnaverčiam miesto gyvenimui reikalingos įstaigos ir įmonės, vaikai jame mokėsi, dirbo, pramogavo ir užsiėmė politika. Jie patys priimdavo sprendimus aktualiais klausimais ir galėjo kurti savo taisykles. „Mini-Munich“ modelis įkvepė daugelį kitų pasaulio miestų, buvo išbandytas ir Lietuvoje. Šios laidos viešnios pasakoja apie savo atradimus lankantis Miuncheno mini mieste ir rengiant mini miestus Lietuvoje. Jos pabrėžia: mini miestai nėra komercinė iniciatyva, ji atvira visiems vaikams. Šiuo metu jos siekia įkurti „Mini-Vilnių“.Laidos viešnios: Gintė Marija Ivanauskienė – Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorantė, tirianti ir dirbanti su žaidimo, mokinių dalyvavimo ir demokrainės kultūros kūrimo mokykloje temomis ir Justė Paulina Kubertavičiūtė – neformalaus ugdymo praktikė-ekspertė, mokytoja.Laidos ved. miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Apie daugiabučių rajonų kasdienybę, potencialą, atmintį ir ateitį kalbamės su žurnalistu Donatu Šukeliu, vedančiu laidą „Rajonas” (LRT OPUS).Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Miestai, ypač didmiesčiai, teikia galimybę rinktis tarp darbo vietų įvairovės ir pagerinti savo ekonominę bei socialinę padėtį. Tačiau barjeru, siekiant oriai gyventi, gali tapti susisiekimas, socialinio būsto politika, apskritai būsto prieinamumas, sveikatos bei kitų paslaugų prieinamumas. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė nurodo, kad Lietuvoje kas penktas gyventojas patiria skurdo riziką. Siekiant mažinti skurdą bei socialinę atskirtį būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, į kurį turi įsitraukti skirtingos ministerijos. Kita šios „Žmogus ir miestas” laidos viešnia, Vilniaus Arkivyskupijos Caritas direktorės pavaduotoja socialiniams centrams ir programoms Aida Karčiauskienė, pabrėžia, kad siekiant padėti žmogui įsitvirtinti, neišstumti jo atgal į skurdo ratą, reikalingas institucinis lankstumas ir jautrumas konkretiems atvejams.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Nuo šių metų lapkričio mėnesio įsigaliosintys Statybos įstatymo pokyčiai skatina kelti klausimą, kas sudaro visuomenės intereso objektą? Kurioje teritorijų planavimo proceso stadijoje visuomenė turėtų būti įtraukiama į sprendimų priėmimą dėl savo rajonų ir kvartalų plėtros? Šios „Žmogus ir miestas” laidos svečias – LR teismo ekspertas teritorijų planavimo ir statinių projektavimo klausimais, urbanistas dr. Gintautas Tiškus – pabrėžia: svarstyti su visuomene reikia žemės sklypo naudojimo būdo pasirinkimą. Būtent šioje stadijoje turi būti derinami gyventojų ir NT statytojų interesai, užtikrinant subalansuotą rajonų plėtrą. Pristatant visuomenei tik parengtus projektinius pasiūlymus apsiribojama diskusijomis apie projektuojamų objektų detales, praleidžiant rajonų ir kvartalų vystymui esminius klausimus. Su šios laidos svečiu apžvelgėme ir teigiamas praktikas, kai NT statytojai ima svarstyti su vietos bendruomene priešprojektinius pasiūlymus.Laidą veda miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Kodėl svarbu pažinti vietovių geologinę sandarą? Kartu su savo žmona hidrogeologe Ramune organizuojantis pažintines geologines keliones dr. Jonas Šečkus šioje laidoje atskleidžia, kaip Lietuvos miestai, miesteliai ir net didmiesčių rajonai galėtų kildinti savo tapatumą iš savo geologinių savybių. Geologinės sandaros išmanymas ir savo poveikio aplinkai suvokimas svarbus ir priimant sprendimus dėl vietovių plėtros, ir net renkantis priemones aplinkos priežiūrai (pvz. renkantis tarp druskų ir skaldos kelių priežiūrai).Laidos svečias – geologinių kelionių įmonės „Geologo kelionės” įkūrėjas, geologijos mokslų daktaras, Klaipėdos universitetų lektorius Jonas Šečkus.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.(R. Šečkuvienės nuotr.)

Apie ribų vaidmenį geografijos moksle, simbolines ribas ir fizines ribų išraiškas, apie kaimų ir priemiesčių transformacijas urbanizacijos įtakoje ir apie uždarų kvartalų tyrimus pasakoja šios „Žmogus ir miestas“ laidos viešnios, geografės dr. Dovilė Krupickaitė (Vilniaus Universiteto Geomokslų instituto profesorė) ir dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė (Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto, Regionų ir miestų tyrimų skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja).Laidą veda miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Siekdami atstatyti jėgas, dažnu atveju intuityviai renkamės išvyką į mišką arba parką ilgesniam arba trumpesniam laikui. Tačiau žaliosios zonos turi nevienodą įtaką žmogaus organizmui. Šios laidos svečiai teigia, kad išlikę natūralūs šalies miškai suteikia Lietuvai galimybę užimti išskirtines pozicijas plėtojant gamtos terapijos paslaugas. Šios paslaugos yra ne tik populiarėjančio sveikatingumo turizmo dalis: miško terapija integruojama į sveikatos priežiūros bei švietimo sistemas. Perimant Japonijos patirtį Europos šalyse steigiami gydomieji miškai (healing forests, angl.), o moksleiviams ir darželinukams vedami miško užsiėmimai su specialiai paruoštais miško gidais. Gamtos ir miško terapijos specialistus imta rengti ir pas mus: Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) atidaryta podiplominių studijų programa „Gamtos ir miško terapijos pagrindai ir poveikis sveikatai“. Miškų poveikis sveikatai yra ir pasaulinio miškų kongreso, kasmet rengiamo skirtingose pasaulio šalyse, tema. Tai galimybė susipažinti ne tik su naujausiais moksliniais tyrimais, bet ir su nemedieninės miško ekonomikos pavyzdžiais. Šiemet pasaulinis miškų kongresas rengiamas Lietuvoje, ir kartu su Tarptautine miško terapijos draugija, LSMU, Nacionaline sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacija, Lietuvos kurortų asociacija, Lietuvos gamtos terapijos asociacija, Miško terapijos ir edukacijos centru asociacija „Gyvo Žalio“ kviečia prisijungti norinčius prisidėti prie kongreso, vyksiančio rugsėjo 18-20 d., organizavimo. Šios laidos svečiai: asociacijos „Gyvo Žalio“ vadovė Monika Peldavičiūtė, asociacijos „Gyvo Žalio“ bendraįkūrėja Austė Juozapaitytė ir visuomenininkas-aplinkosaugininkas, tarptautinės miško terapijos asociacijos narys dr. Stanislovas Čepinskas.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kaip kuriame savo namus? Kokiais principais ir mitais vadovaujamės formuodami savo erdves? Kas sieja Afrikos savanas ir mūsų namų interjerą? Kokių įžvalgų semiasi interjero kūrėjai iš aplinkos psichologijos? Kokios sąsajos tarp interjero spalvų ir kūniško patyrimo? Šios „Žmogaus ir miesto” laidos viešnia – interjero architektė Gitana Valavičiūtė, kuri daugelį metų gilinasi į namų jaukumo koncepciją ir išgrynina, kas būdinga lietuviškų namų jausmui. Su Gitana kalbamės apie šviesą ir šešėlius, spalvų teorijas ir spalvų parinkimą, naminius augalus ir augalus už lango, o taip pat kiemo (ir plačiau, kraštovaizdžio) svarbą kuriant jaukius, tausojančius namus.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kokie mūsų santykiai su daiktais ir ypatingai – su dovanomis? Kaip nustatome simbolinę dovanojamų daiktų vertę? Kiek mūsų namuose daiktų, kuriais beveik nesinaudojame, o galbūt net ir pamiršome apie jų egzistavimą? Kada nusprendžiame, kad laikas atsikratyti daiktais? Kodėl dažnu atveju dėmės laikomos daikto tarnavimo pabaiga? Kaip atsikratome daiktais – ir kaip nusprendžiame priimti daiktus į savo namus? Taip pat aptarsime išmetamų ir atidavimui atnešamų daiktų žemėlapį – Vilniaus mastu. Apie daiktų biografiją ir mūsų vaidmenį joje kalbamės su socialine verslininke, DĖK'ui galerijos kuratore Milda Paukšte. Milda šiuo metu studijuoja tekstilės meną ir dizainą, o jos kūrybinė, tiriamoji ir švietėjiška veikla didele dalimi susijusi su antriniu daiktų panaudojimu: Milda veda antrinio dizaino kūrybines dirbtuves, aplinkosaugos klausimams skirtus mokymus moksleiviams ir verslui. Laidos „Žmogus ir miestas” klausytojams Milda meta iššūkį, skirtą sąmoningam santykiui su daiktais.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kokios nuostatos lemia įtampas rengiant teritorijų planavimo projektus ir kaip tas nuostatas keisti? Kodėl gyventojai dažnu atveju vis dar paliekami nuošalyje sprendžiant jų aplinką ir gyvenimo kokybę tiesiogiai liečiančius klausimus? Kokius klausimus Kauno bendruomenių atstovai ir specialistai adresuoja projektui „Kauno krantinių atgimimas” ir jo rengimo eigai? Kokia bendruomenių patirtis pačioms inicijuojant savo rajono vizijos rengimą kartu su architektais, sociologais, istorikais ir menininkais (ryškus gyventojų įsitraukimo į savo rajono vizijos rengimą bendradarbiaujant su architektais atvejis – Šančių bendruomenės projektas „Genius Loci: urbanizacija ir pilietinė visuomenė” (2020-2023), kuris gavo tarptautinį Naujojo europinio bauhauzo apdovanojimą)? Ir kokia upių reikšmė šiuolaikiniame mieste? Laidos svečiai: architektas Linas Tuleikis, menininkė Vita Gelūnienė ir aplinkosaugininkas Saulius Pikšrys. Laidos pabaigoje skamba prologas iš Šančių bendruomenės operos „Kopūstų laukas”.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.Nuotraukos aut. Darius Petrulis.

„Upės jungia”, – teigia iniciatyvos „Švęskime upę!” organizatorės. Kartu su upių pakrantėse įsikūrusiomis miestų ir miestelių bendruomenėmis jos plėtoja kultūrinius maršrutus skirtus Lietuvos upių ir jų pakrančių pažinimui. Iniciatyva gimė „Kaunas 2022” programos rėmuose, apėmė Kauną ir Kauno rajoną, ir auga toliau. Per keletą metų išplėtotos veiklos kviečia giliau pažinti upes ir patirinėti savo ryšį su upėmis: plenerai ir dirbtuvės pakrantėse, upių biologinei įvairovei skirtos specialistų paskaitos, prie upių įsikūrusių miestelių istorijos ir unikalaus nematerialaus kultūros paveldo pažinimas, o svarbiausia – upių kultūrinių maršrutų gaivinimas. Planuose – žemės menui skirtos iniciatyvos. Organizatorės pabrėžia, kad miestams puoselėjant ryšius su upėmis svarbu pažinti ir išmokti branginti pakrančių natūralumą. Šios „Žmogus ir miestas” (Homo cultus) laidos viešnios – iniciatyvos „Švęskime upę!” organizatorės: jūrų skautė, buriuotoja, Vilijampolės bendruomenės centro „Veršva” Amatų klubo vadovė Vitalija Kuršienė ir bendruomenių kultūrinių veiklų iniciatorė Romena Puikytė.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šį kartą laidoje „Žmogus ir miestas“ leisimės į kelionę laiku: pasinersime į Kačerginės tarpukario kurorto atmosferą kartu su ilgamete Kauno rajono kultūros darbuotoja Lina Sinkevičiene. Antroje laidos dalyje kalbėsime apie Prano Mašioto pasakų parką, įkurtą žemės sklype, kurį kartu su vasarnamiu miesteliui padovanojo vaikų rašytojo ir vertėjo anūkė Baniutė Mašiotaitė-Kronienė 2001 metais. Pušyne kairiajame Nemuno krante esančiame miestelyje ir šiandien galima atrasti nemažai istorinių ženklų, o taip pat ir naujų traukos vietų. O plačiau paėmus, ši laida yra apie topofiliją bei vietovių atmintį puoselėjančius žmones.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šios laidos viešnia – kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė. Daugelis pažįsta, ir ne kartą fotografavo jos kūrinius Neringoje – pritraukiančius ne tik žmones, bet ir bites, kamanes ir drugius. Su laidos viešnia aptarsime kraštovaizdžio architektūros objektų formavimo principus. Kas svarbiausia kraštovaizdžio architekto darbe ir kokių būna netikėtumų, atradimų? Kaip kraštovaizdžio architektai taiko urbanistinės akupunktūros koncepciją? Kaip Nidoje ir Juodkrantėje formuojami želdynai pasakoja šių vietovių istoriją ir kaip atspindi Kuršių nerijos charakterį? Ir kokia infrastruktūra reikalinga siekiant formuoti kokybiškus želdynus – ypat tokioje unikalioje vietoje kaip Kuršių nerija?Laidos ved. Jekaterina Lavrinec

Šį sykį Homo cultus klubo tema – ateitis. Kodėl mums taip sunku konstruktyviai ir vaisingai mąstyti apie ateitį? Kaip mūsų ateities suvokimą formuoja grėsmių horizontas, ypač klimato kaita? Kiek prie mūsų bejėgystės jausmo prisideda socialiniai tinklai ir žiniasklaida, nuolatos kurstantys mūsų neigiamas emocijas? Ar galima sakyti, kad dėl šių grėsmių prarandame ateities dimensiją ir vietoj to mėginame saugiai pasislėpti dabarties rūpesčiuose? O gal yra priešingai – ateities iššūkiai mus kaip tik verčia burtis į bendruomenes ir drauge spręsti problemas? Kiek šiandien dar reikalingos didingos vizijos ir utopijos? Apie tai diskutuojame su Homo cultus juostos kūrėjais – miesto antropologe Jekaterina Lavrinec, istoriku Aurimu Švedu ir architektu Matu Šiupšinsku.Ved. Simas Čelutka

Kaip tirti kultūros programų ir inicityvų poveikį miestui ir visuomenei? Kokius argumentus ir kokias praktikas pasitelkdami galime skatinti į kultūros prieinamumą orientuotą miesto rajonų ir rajonų miestelių vystymą? Kokius pokyčius Kauno ir Kauno rajono gyventojų nuostatose išjudino „Kauno – Europos kultūros sostinės“ programos? Kaip pakito gyventojų santykis su savo miestu ir su Kauno rajone esančiais kaimais bei miesteliais? Apie tai kalbamės su „Kauno – Europos kultūros sostinės“ poveikio tyrimą kartu su komanda atlikusiu sociologu dr. Tadu Šarūnu. Su tyrimo išvadomis galima susipažinti čia: https://kaunas2022.eu/leidiniai/Laidos vedėja dr. Jekaterina Lavrinec

Post-industrinėse erdvėse glūdi galingas potencialas, galintis praturtinti miestų kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Rezidencijos menininkams ir eksperimentams atvira meno galerija, o taip pat muzikos festivalis – tai tik pagrindinės kryptys, kurias plėtoja nepriklausoma meno platforma „Iškrovos“ (iskrovos.com) Panevėžio mieste. Šioje laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbėsimės apie tai kaip alternatyvi miesto kultūra prisideda prie miesto virsmo, kaip keitėsi Panevėžys ir jo erdvės bei apie „Iškrovos“ istoriją. Laidos svečias – tarpdiscipininis menininkas, muzikos, meno ir kultūros renginių organizatorius Mantas Varnas. Laidos metu išgirsite DDL PLK dainą „Prerijų Šuo“.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Vasara – puikus laikas nukeliauti į pievas ir patirinėti jų gyvenimą, ir tuo pačiu permąstyti savo ryšį su aplinka. Kokia yra pievų biologinė ir kultūrinė reikšmė, ir kaip ji kinta? Kokie yra drugių ir augalų ryšiai? Ko galime išmokti iš augalų ir drugių stebėdami jų gyvenimą? Kaip organizuoti stebėjimą? Kaip įveikti nežinojimo baimę ir kaip išmokti aprašyti augalus? Kaip formuojasi augalams ir vabzdžiams skirtas žodynas ir ką jis pasako apie mus pačius? Laidos viešnios: dr. Radvilė Rimgailė-Voicik — botanikė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro docentė ir Eglė Vičiuvienė — biologė, gamtos fotografė. Laidoje išgirsime ir komunikacijos bei informacijos tyrėjos Gretos Valvonytės komentarą apie kartu su Radvile pradėtą eksperimentinę programą, skirtą augalams.Laidą veda Jekaterina Lavrinec, miesto antropologė.Nuotraukos autorė: Eglė Vičiuvienė, 2biologists.

Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen nukalė metaforą „perkaitęs pasaulis“ (angl. k. an overheated world), kuria nusakomas gyvenimas, kupinas skubėjimo, pervargimo, panikos priepuolių, baimės ir netikrumo dėl ateities, nesolidarumo, bandymų gelbėtis iš alinančių lenktynių pavieniui.Ar „Homo cultus“ laidų kūrėjai jaučia perkaitimo simptomus? Kaip įmanoma kovoti su šiais simptomais?Kiek pasaulio perkaitimo jausmą didina mūsų pomėgis apie savo gyvenimą pasakoti įvairiuose socialiniuose tinkluose, o vėliau – lyginti savąsias sėkmes su kitų žmonių pasiekimais? O kaip mus veikia „tobulų atostogų“ chimeros vaikymasis? Kiek tiesos teiginyje, jog gyvenantys didmiesčių gyventojai gali sulėtinti tempą tik pabėgę į gamtos prieglobstyje įsikūrusį vienkiemį arba kaimą?Kaip mes dažniausiai elgiamės su tais, kuriems „perkaitęs pasaulis“ tampa ne galimybių erdve, o egzistencine aklaviete? Ar mes pasiruošę priimti pralaimėjimą kaip integralią mūsų gyvenimo dalį?Pokalbis su „Homo cultus“ laidų kūrėjais Simu Čelutka, Jekaterina Lavrinec, Justu Dudėnu, Matu Šiupšinsku, Donatu Pusliu, besisvečiuojančiais „Istoriko teritorijoje“.Ved. Aurimas Švedas

Apie Islandiją, jos viešąjį transportą, viešąsias miesto erdves, bendravimą tarp žmonių, socialines iniciatyvas, laisvalaikio formas, verslus ir jų komunikaciją kalbamės su programuotoju, lektoriumi Vytautu Jonu Stripeika. Dirbdamas Reikjavike, Vytautas ėmė tyrinėti šio miesto rajonus ir išbandė gido vaidmenį. Jo pastabos apie islandų požiūrį į darbą, laisvalaikį ir kritines situacijas skatina naujai pažvelgti į savo pačių kasdienybę – gal net perimti nuostatas, kurios apsaugo islandus nuo streso.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Nuo ko prasideda kiemų, rajonų ir miestų gyvenimą praturtinančios kultūrinės iniciatyvos? Kaip organizuoti veiksmingą komunikaciją, palaikyti atgalinį ryšį su gyventojais? Kaip palaikyti aktyvius gyventojus ir jau susibūrusias bendruomenes? Kuo bendruomeninių iniciatyvų kuratoriai gali padėti architektams? Kokie resursai prieinami bendruomenėms formuojant miestų kultūrinį kraštovaizdį? Kaip išspręsti atvirų kultūrinių erdvių stokos problemą? Kaip palengvinti bendruomeninių iniciatyvų finansavimą? Šioje „Žmogus ir miestas“ laidoje aptarsime Kauno bendruomenių ir bendruomeninių iniciatyvų kuratorių veiklas, pradėtas „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ rėmuose, ir šiuo metu plėtojamas toliau. Laidos viešnios Simona Savickaitė ir Aistė Ptašinskaitė–Paukštė – bendruomeninių iniciatyvų praktikės, turinčios daugiau nei 4 metus patirties buriant žmones kūrybinėms veikloms.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.Nuotraukos autorius Gražvydas Jovaiša

Šį kartą „Homo cultus klubas“ svečiuojasi radijo balkone. Diskusijų temą padiktavo gyvenimas: „Paminklas kaip prakeiksmas? Viešoji erdvė ir atminties politika“. Paminklų statymas ir griovimas yra amžinesnis už pačius paminklus. Kiekviena nauja politinė valdžia rūpinasi savo herojų ir vertybių įamžinimu, o dažnai ir ankstesnės santvarkos ženklų sunaikinimu. Brandžiose demokratinėse valstybėse įamžinimo politika turi nusistovėjusius principus ir derina profesionalų požiūrį ir visuomenės dalyvavimą. Kokia situacija Lietuvoje? Kaip čia suprantama viešoji erdvė, jos įprasminimas, atvėrimas visuomenei ar užgrobimas, naujos viešojo meno formos ir vizuali tarša. Apie tai diskutuoja laidos „Žmogus ir miestas“ kūrėjai: miesto antropologė Jekaterina Lavrinec bei architektai Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas, laidos „Mažosios Europos pokalbiai“ vedėjas publicistas Donatas Puslys ir laidos „Tarp praeities ir ateities“ autorius filosofas Simas Čelutka.Ved. Laima Kreivytė

Šioje „Žmogus ir miestas“ laidoje patyrinėsime neturistines Vilniaus vietas, mikrorajonus bei jų istorijas. Mūsų svečias – platformos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, gidas Albertas Kazlauskas. Šiemet pasirodė jo trečioji knyga, skirta pasivaikščiojimams po Vilniaus rajonus, pavadinimu „Vilniaus gatvės gyvos: iš pietų į šiaurę“. Joje skaitytojams siūloma pasižvalgyti po Kirtimus, Viršuliškes, Šeškinę, Fabijoniškes, Šnipiškes bei pasidomėti Lukiškių istorija. Miesto dalimi virtę kaimai, paslaptingi radiniai, pirotechnikų gildijos nusikaltimai ir gido patirtis sparčiai besikeičiančiame mieste – tarp šios laidos temų. Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.Nuotrauka – Pauliaus Peleckio.

Istoriškai botanikos sodai tarnauja daugybei tikslų – tai prieskoninių žolelių auginimas, augalų tyrimai ir pažinimas, eksponavimas bei konservavimas. Lankydamasis botanikos sode gali apkeliauti visą pasaulį, susipažinti su skirtingų kraštų augmenija. Kai kurie miestai jau 16 amžiuje turėjo Botanikos sodus, o vienas pirmųjų botanikos sodų Europoje – Pizos botanikos sodas; tačiau šių sodų ištakos jau atsekamos viduramžiais. Šioje laidoje pasigilnsime į Vingio parke įsikūrusio Vilniaus Universiteto Botanikos sodo spalvingą istoriją, sužinosime, kaip buvo formuojamos augalų kolekcijos, kokie augalai buvo tradiciškai naudojami kaip barškučiai, apie rožėms skirtus tyrimus ir apie tai, kaip botanikos sodo darbuotojos įtraukia lankytojus į gamtos pažinimą. Laidos viešnios: Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus vadovė Regina Juodkaitė ir vyresniosios augalų kolekcijų kuratorės Zita Braškienė ir Kristina Balnytė.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Parkai ir su jais susijusios praktikos yra svarbi miestų žaliojo paveldo dalis. Florencijos chartija (1982 m.) istorinius parkus ir sodus apibūdina kaip gyvuosius paminklus. Kaip formavosi europinė parkų tradicija ir kokias praktikas numatė skirtingi parkų ir sodų tipai (pavyzdžiui, vienuolynų sodai, barokiniai parkai arba peizažiniai dvarų parkai)? Kada parkai tapo skirtingoms miestiečių grupėms prieinama poilsio vieta? Kaip išmokti „skaityti“ parkus, jų kraštovaizdį, suprasti jų autorių sumanymą? Kokia dabartinė istorinių parkų padėtis Lietuvoje? Kaip kinta parkų reikšmė urbanizacijos procesų kontekste? Kaip parkų perkūrimas veikia parko lankytojų patyrimą ir kaip veikia mūsų emocinius ryšius? Kaip išsaugoti vertingąsias parkų savybes, vietos dvasią? Laidoje palietėme ir dr. Linos Leparskienės tyrimą, skirtą trakiečių pasakojimams apie Trakų (kuriuos tyrinėtoja apibūdina kaip miestą-parką) vietas.Laidos svečiai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, visuomenininke dr. Lina Leparskienė ir meno istorikas ir parkų tyrinėtojas, ICOMOS Lietuva narys dr. Dainius Labeckis.Laidos vedėja Jekaterina Lavrinec, miesto antropologė.Nuotrauka: mergaitė alėjoje prie Bernardinų ežero Trakuose, 1900-1926 m. Fotografas nežinomas. Iš Linos Leparskienės knygos „Papasakoti Trakai“.

Žaliosios Europos sostinės vardas, į kurį šiemet pretenduos Vilnius, suteikiamas miestams konkurso būdu. Plačiai paėmus, žaliojo miesto koncepcija apima daugelį sričių: tai miesto adaptavimasis prie klimato iššūkių, ekologiško transporto ir sklandaus susisiekimo klausimai, žaliosios miesto zonos, tvarus žemės naudojimas, miesto gamta ir bioįvairovė, oro kokybė, atliekų generavimas ir jų tvarkymas, vandentvarka ir vandens nuotekų tvarkymas, ekologinės inovacijos, efektyvus energijos naudojimas ir integruotas aplinkos valdymas, ir t.t.. Šioje laidoje aptarsime kelis žaliojo miesto koncepcijos aspektus. Kaip užtikrinti sklandų judėjimą mieste, išspręsti kamščių problemą ir kas gali paskatinti gyventojus keisti savo kelionių įpročius? Kaip vykdant plėtrą gali būti kompensuojami želdynų praradimai ir kokį potencialą turi daugiabučių žalieji kiemai? Kaip apskaičiuojamas pastatų tvarumas ir kas yra tvarus žemės naudojimas? Kaip nepažeisti miesto tapatumui esminių kraštovaizdžio savybių? Laidos svečias – Vilnius TECH Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesorius dr. Gintaras Stauskis (Lietuvos Žaliųjų pastatų tarybos valdybos narys bei Kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos narys).Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Gyvenimo kokybė mūsų miestuose tiesiogiai priklauso nuo to, kaip vykdomas teritorijų planavimas, kokius orientyrus iškelia ir kaip juos taiko praktikoje miesto administracija ir miesto politikai. Svarbu ir tai, ar mes kaip miesto gyventojai gebame suformuluoti ir iškelti užklausą kokybiškai miesto aplinkai ir atlikti miesto administracijos veiklos stebėseną, suteikti jai atgalinį ryšį.Kovo 5 d. vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai, ir skirtinguose Lietuvos miestuose vietos bendruomenės ėmė pačios inicijuoti viešus susitikimus su kandidatais ir jų komandomis. Šios laidos svečias – urbanistas, architektas dr. Gintautas Tiškus. Kartu su asociacija „Antakalniečių bendruomene“ jis rengia ir moderuoja atvirus susitikimus su kandidatais į Vilniaus merus ir jų komandomis. Taigi, ką apie teritorijų planavimą turi žinoti kandidatai, kad nežadėtų ko negali? Kaip įsigaliojus savivaldos įstatymo pataisoms pasikeis merų vaidmuo ir funkcijos? Kaip padėti susiorientuoti miesto planavime tarybos nariams – juk jie balsuoja už Bendrąjį planą ir miesto projektus, nuo kurių tiesiogiai priklauso gyvenimo kokybė mieste? Šiuo metu atliekama jau įsigalėjusio Vilniaus Bendrojo plano sprendių įgyvendinimo stebėsena (monitoringas): ką gali pakeisti jos rezultatai?Laidos vedėja miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec

Šiemet Lietuvoje jau penktą kartą rengiama „Geografijos naktis“ – pasaulinė iniciatyva, kviečianti gyventojus ir įvairias organizacijas įsitraukti į geografinius metodus ir tyrimus įdomiai atskleidžiančias veiklas. Pasak organizatorių, savo aplinkos pažinimą skatinantį ir geografiją populiarinantį renginį gali surengti kiekvienas žmogus. Taigi, kaip mūsų kasdienė aplinka susijusi su geografija? Kokius geografų metodus galime taikyti siekdami geriau pažinti savo gyvenvietę ir pasaulį? Kaip prie geografijos populiarinimo prisideda kavinės, vyno žinovai ir istorijų pasakotojai? Kaip surengti geografijai skirtą šventę savo kieme? Kaip gyventojų renkami duomenys gali būti naudojami geografiniuose tyrimuose ir kas yra „piliečių mokslas“? Apie tai papasakojo šios laidos viešnia, „Geografijos nakties“ renginių platformos koordinatorė Lietuvoje, Vilniaus Universiteto CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja dr. Giedrė Godienė.Šiemet pasaulinė „Geografijos naktis“ vyks balandžio 14 d., tačiau registruoti geografiją populiarinančius sumanymus rengėjai kviečia iki vasario 5 d. „Geografijos naktis“ pirmąkart surengta 2016 m. Kroatijoje, Zadaro mieste, o 2017 m. tokią geografinių renginių platformą nacionaliniu mastu pirmąsyk inicijavo Prancūzijos Nacionalinis geografijos komitetas. Europos geografinių asociacijų organizacijos EUGEO pastangomis ši iniciatyva išplito Europoje, o įsitraukus Tarptautinei geografų sąjungai IGU - visame pasaulyje. Daugiau informacijos apie dalyvavimą Geografijos naktyje galite rasti Lietuvos geografų draugijos puslapyje https://www.lgd.lt/ , o geografijos nakties iniciatyvas gyventojai kviečia registruoti pasauliniame renginių žemėlapyje: https://www.geonight.netLaidos vedėja miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Kokios miesto erdvės yra prieinamos paauglių veikloms? Kodėl dirbant su jaunimu tenka imtis tarpininko tarp vietos bendruomenės ir jaunuolių vaidmens? Kokiais principais remiantis galima sukurti saugią ir draugišką jaunimui erdvę? Kuo svarbus darbas gatvėse ir kaip auginamas pasitikėjimas? Kodėl svarbu pažinti savo baimes ir kas yra „Baimės laboratorija”?Savo patirtimi kuriant jaunimui draugiškas erdves dalijasi šios laidos viešnios: Asta Bieliauskaitė, Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ direktorė; Audronė Masiukienė, dramos terapeutė, viena iš „Baimės laboratorijos“ vadovių ir idėjos autorių; Greta Zigmantavičienė, socialinė pedagogė, vadovavusi atvirai jaunimo erdvei „Vaga“ Naujoje Vilniuje; Žavinta Pašiulevičė, Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ direktorės pavaduotoja, baigusi socialinio darbo magistrą.Laidos vedėja - miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.Daugiau apie šešiuose Vilniaus rajonuose dirbantį atvirą jaunimo centro „Mes“ veiklas galima sužinoti čia: https://www.facebook.com/vilniausajcmes

Miesto žaliosios erdvės yra esminė kokybiškos aplinkos sąlyga. Įvairiuose pasaulio miestuose atlikti tyrimai rodo, kad gyvenant gausiai apželdintuose kvartaluose ir rajonuose, reguliariai lankantis miškuose gyvenimo trukmė yra ilgesnė, o žmonės – laimingesni. Tačiau augant miestams, rengiant planavimo dokumentus, želdynai neretai atsiduria planavimo proceso paraštėse. Kokiais principais remiantis turi būti planuojami miesto želdynai? Koks jų vaidmuo miestų planavime? Kaip gali būti kompensuojami želdynų praradimai? Į kokius veiksnius būtina atsižvelgti, želdinant miestų erdves? Kaip įteisinti Vilniaus mikrorajonuose esančias žaliąsias zonas, kad jos nebūtų užstatytos? Kokius žingsnius reikia atlikti kad gyventojų rekreacijai tarnaujantys miškai būtų apsaugoti nuo kirtimų? Kas yra gydantis kraštovaizdis ir kokių sąlygų reikia, kad mūsų miestai taptų ekologiški? Šios „Žmogus ir miestas“ laidos svečias – Vilniaus Universiteto Geomokslų instituto mokslininkas doc. dr. Ričardas Skorupskas.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kurdami istorijas ir jas pasakodami galime geriau pažinti save ir savo aplinką. Istorijos lavina vaizduotę ir augina tarpusavio pasitikėjimą, turi daugybę kitų reikšmingų psichologinių ir socialinių funkcijų. Šiemet Kaune vykęs istorijų pasakojimo renginių ciklas „Kur man tave rasti?“ subūrė profesionalius istorijų pasakotojus iš skirtingų pasaulio šalių, o istorijų pasakojimo vietomis tapo Kauno kiemai, gatvės ir kavinės. Vieni pasakotojai rinko kauniečių istorijas ir jų pagrindu kūrė pasirodymą, kiti kvietė plėtoti miesto vizijas. Apie šiuolaikinį pasakojimo meną ir pasakojimo tradicijų įvairovę kalbamės su profesionalia istorijų pasakotoja Milda Varnauskaite, viena iš istorijų pasakojimo programos „Kur man tave rasti?“ (Kaunas 2022) kuratore.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šioje laidoje kalbėsimės apie vaikystės kiemus. Pažvelkime į daugiabučių kiemus kaip į vietas, kur užgimsta miestiečių kūrybingumas ir socialiniai ryšiai. Kaip vaikų žaidimai perkuria erdvę? Kuo svarbi kūniškų patyrimų įvairovė, kuriant žaidimų erdves? Koks atminties vaidmuo lavinant gebėjimą spręsti nestandartines užduotis? Kokiais atradimais gali virsti apsilankymas savo ir savo artimųjų vaikystės kiemuose? Laidos švečias – kūrybingumo mokytojas, kūrybininkas Julius Narkūnas.Laidos vedėja miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Kaip miestą integruoti į pamokas mokyklose? Kaip gatvės, miesto gyventojai ir įvairių sričių žinovai tampa lietuvių literatūros pamokų dalimi? Kokia yra mokytojų ir moksleivių patirtis vaikštant mieste ir kokia turėtų būti aplinka, kad joje būtų patogu ir smagu mokytis? Kaip mokyklos ir įvairios organizacijos gali padėti mokytojams įgyvendinant kūrybinius sumanymus?Savo patirtimi paverčiant miesto erdves klase dalijasi šios laidos viešnios – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos praktikės, kūrybininkės, dirbančios kartu kaip darnus duetas – Lina Sirgedienė ir Andželika Aleksandravičiūtė. Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Apibūdindami miestus kaip rašomus ir perrašomus tekstus, kaip galime analizuoti šiuolaikinių miestų plėtrą, istorinių objektų atstatymo projektus ir naujų simbolinių centrų atsiradimą? Kokiais principais remdamiesi galime sukurti arba atkurti sąlygas bendruomeniškumui miesto rajonuose skleistis? Kas yra miesto „prarastos erdvės“, ir kas nustato ar erdvė yra prarasta? Ar Epikūras ir jo mokiniai eitų protestuoti, jeigu jų sodą būtų planuojama užstatyti? Kokias galimybes architektūros supratimui atskleidžia miesto naudotojų kūniškos patirties aktualizavimas? Kokias perspektyvas atveria prielaida, kad miesto naudotojai yra ne tik žmonės, bet ir kiti organizmai? Šiuos ir kitus klausimus aptarėme su filosofais, tarp kurių studentų yra ir architektų.Laidos svečiai: Algis Mickūnas, Ohajo universiteto profesorius, fenomenologijai, kultūrų studijoms, komunikacijai skirtų knygų autorius ir Tomas Kačerauskas, Vilnius Tech Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius, Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas, savo publikacijose gvildenantis filosofijos poetikos, kultūros filosofijos, kūrybingumo klausimus.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Triukšmas, atrodytų, yra natūrali gyvenimo miestuose dalis. Tačiau ir urbanistinis, ir informacinis triukšmas neretai skatina gyventojus žvalgytis tylos atgavimo taktikų, būdų sulėtinti savo gyvenimo ritmą ir atgauti kvėpavimą. Šioje laidoje kalbėsime ir apie išorinį, ir apie vidinį triukšmą bei tylą. Mūsų svečias – dėmesingumo, meditacijos ir savityros mokytojas Ugnius Leimontas, knygos „Esu tyloje“ autorius. Su juo aptarsime poreikį meditacijos užsiėmimams mokyklose ir savivaldybėse, kuo praverčia meditacijos kambariai mokyklose ir kaip jie gali atrodyti, ar įmanoma medituoti prekybos centre, kas vyksta tylos stovyklose, o taip pat – kaip dėmesys savo kvėpavimui gali padėti atrasti tylą.Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Mūsų miestus sudaro skirtingi architektūriniai sluoksniai, ir kiekvienas iš jų susijęs su savita gyvensena, o taip pat su aibe praktinių iššūkių. Ši laida skirta medinei architektūrai ir jos ateičiai. Šiuolaikiniuose miestuose ji atrodo kaip egzotiškas gyvos praeities inkliūzas, tačiau pastaruoju metu ėmė stiprėti nuostata, jog tvari medinė architektūra yra miestų ateitis. Kokios sąlygos reikalingos, kad gyventojai imtų puoselėti savo medinius namus, o vystytojai suvoktų medinės architektūros vertę? Šis pokalbis yra tęstinys diskusijų, inicijuotų parodos „Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus“ (ją surengė Kauno miesto muziejus ir MO muziejus). Santykio su medine architektūra kaita yra viena iš daugelio šią parodą sudarančių istorijų. Šios „Žmogus ir miestas” laidos svečiai: fotografas, Vilniaus Dailės akademijos fotografijos dėstytojas Andrius Surgailis, architektūros istorikas, KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas Vaidas Petrulis ir architektas, Statybų kultūros fondo vienas iš steigėjų Povilas Konkulevičius.Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Jauniesiems architektams ir kitų sričių atstovams skirta tarptautinė vasaros mokykla „Re-Topia“ šiemet studijų objektu pasirinko Žemuosius Šančius, o prieš tai - Eigulius. Ši KTU kartu su partneriais rengiama mokykla suburia studentus ir specialistus ir iš skirtingų pasaulio šalių ir apima platų spektrą temų; tarp jų – erdvinis teisingumas, viešo ir privataus santykis, gyventojų ryšis su gamta, jungiamumas ir transportas, miesto atsparumas ir su juo susiję gyventojų sveikatos bei aplinkos kokybės klausimai bei daugybė kitų. Taigi, ką atranda Kauno rajonuose mokyklos dalyviai? Nuo ko pradėti norint suprasti nepažįstamą rajoną ir jo gyvenimą? Arba kaip iš naujo atrasti, atrodytų, gerai pažįstamą rajoną? Kokie metodai naudojami tiriant rajonų erdves, koks yra kelionių pėsčiomis vaidmuo ir kaip įsitraukia vietos gyventojai? Laidos viešnia – Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto lektorė, architektė Laura Jankauskaitė-Jurevičienė. Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kaip fotografija tapo miesto ir jo atminties tyrimo instrumentu? Kokias temas kėlė ankstyvosios fotografijos kūrėjai – ir kokias taktikas taiko šiuolaikiniai fotografai, nagrinėjantys miestų ir jų rajonų gyvenimą? Kaip fotografai inicijuoja kontaktus su gyventojais? Kaip įtraukia įvairių sričių mokslininkus? Kaip organizuoja savo nuotraukų archyvus ir kaip dirba su miesto istorijomis? Su menininke, fotografe Dovile Dagiene aptarėme jos sukurtą fotografijų ciklą „Augalų atmintis“, įkvėptą žydų kilmės botaniko Jokūbo Movšovičiaus biografijos: karo metu iš Vilniaus geto jis yra atvežęs žydų vaikus į botanikos sodą. Meninkė pasitelkia chlorofilų atspaudus („fitografiją“), kad ant augalų lapų perkeltų archyvuose surastus portretus. Paroda „Augalų atmintis“ veikia Vilniaus rotušėje iki liepos 30 d. Taip pat su laidos viešnia apžvelgėme jos kuruojamą projektą „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“, kurio dalyviai taiko fotografiją kaip vietos kultūrinio tyrimo priemonę; ši kolektyvinė paroda veikia „Prospekto galerijoje”, Gedimino pr. 43, Vilnius iki liepos 23 d.Laidos viešnia – menininkė, fotografe Dovilė Dagienė.Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.