Dešimt balų

2010-aisiais – vadinamaisiais gimstamumo bumo metais – Vilniuje gimė 6681 vaikas. Panašiai tiek vietų devintokams šiemet ir suplanavo sostinės savivaldybės taryba – 6691. Bet realus būsimų devintokų skaičius keliais šimtais didesnis: pastaraisiais metais į Vilnių atvyko keli šimtai penkiolikmečių iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio – Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano. Tad nuo rugsėjo į devintas klases pretenduoja per 7 tūkstančius penkiolikmečių.Bet keli šimtai šio amžiaus vaikų – jau kitą savaitę baigsiančių aštuntą klasę – liko už borto. Sostinės automatizuota mokyklų priėmimo sistema nepasiūlė jiems vietų į gimnaziją. Dar blogiau – jie nepatenka net į savo teritorines mokyklas, kurias pagal deklaruotą gyvenamąją vietą priskyrė pati savivaldybė.Po nesėkmingo pirmojo priėmimo etapo praėjusią savaitę tėvai tikėjosi, kad birželio 12-ąją situacija pagerės. Tačiau paaiškėjo, kad daugybė šeimų vietų negavo ir po antrojo rato. Jos piktos ir pasimetusios – lauks iki rugpjūčio pabaigos, nežinodamos, kur mokysis jų vaikai. Gi būsimi devintokai negali nei įsigyti naujos mokyklos uniformų, nei susipažinti su būsimais klasės draugais, nei ramiai mėgautis beprasidedančiomis vasaros atostogomis.Kas atsakingi už tai, kad 15 metų žinoma gimstamumo banga nevirto realiomis klasėmis? Kodėl planavimo klaidos vėl krenta ant tėvų pečių? Ar miesto valdžia braižydama mokyklų žemėlapius tikrai skaičiuoja realius vaikus? Kiek dar metų Vilnius gyvens pagal pasenusius skaičius ir nematys savo augančių vaikų?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas, vilnietė aštuntoko, kurios sūnus negavo mokyklos, mama Jūratė.Ved. Jonė Kučinskaitė.

Valstybiniai brandos egzaminai (VBE) virsta nusirašinėjimo čempionatu. Apie tai po šią savaitę vykusios pirmosios matematikos VBE dalies, kurią laikė vienuoliktokai, prakalbo elitinių šalies gimnazijų matematikos mokytojai.Vienuoliktokai atvirai liudija matematikos mokytojams, esą atsakymų nusirašymas nuo šalia sėdinčių geriau besimokančių bendramokslių, išmaniųjų laikrodžių ar telefonų, taip pat skaičiuotuvų, turinčių uždavinių sprendimo funkcijas, naudojimas kai kuriose šalies gimnazijose tapo kone norma.O ir egzaminų vykdytojai – tie patys mokyklų mokytojai – kartais tiesiog žiūri pro pirštus ir neva nemato nusirašinėjimo. Jaunuoliai, stropiai mokęsi vienuolika metų, bet surinkę šiame egzamine mažiau taškų nei jų silpniau besimokantys, bet meistriškai nusirašinėjantys bendramoksliai, pasijuto nubausti.Matematikams atvėrus VBE Pandoros skrynią – netrukus apie nelygiavertes sąlygas prabilo ir lituanistai. Mat pirmąją lietuvių kalbos VBE dalį, vadinamą kalbėjimą ir publicistinio teksto analizę, vertina savas, vienuoliktokui dėstęs mokytojas. O ir kadangi du mokiniai analizuoja tą patį tekstą, tai mokytojas gali ne tik pasakyti savo mokiniams, koks bus tekstas, o ir antrasis mokinys turi dvigubai daugiau laiko pasiruošti tokiai analizei. Pirmasis mokinys ruošiasi analizei 20 min., o antrasis - jau 40 min.Tad ar tai vis dar galima vadinti egzaminu?Kaip užkirsti kelią sistemingam sukčiavimui – tiek per savarankiškus ar kontrolinius darbus, tiek laikant vadinamus nacionalinius moksleivių pasiekimų patikrinimus (NMPP), pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus (PUPP) ar juolab per VBE? Ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už akademinį nesąžiningumą?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Elicėjaus turinio vadovė, matematikos mokytoja ekspertė dr. Vilija Dabrišienė ir švietimo, mokslo ir sporto viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, Jonas Petkevičius.Ved. Jonė Kučinskaitė

Namų darbų tradicija remiasi prielaida, kad mokinys turi savarankiškai įtvirtinti mokykloje įgytas žinias po pamokų. Tačiau šiandien, kai dirbtinis intelektas (DI) tampa vis prieinamesnis ir sumanesnis, vis dažniau kyla klausimas – ar tradiciniai namų darbai dar turi prasmę? Mokiniai gali pasinaudoti įvairiomis DI priemonėmis, kurios pateikia atsakymus, išsprendžia uždavinius, parašo tekstus, sukuria skaidres, - ir visa tai vos per keletą sekundžių.Taigi, savarankiško žinių įtvirtinimo namuose logika nebeveikia - namų darbų pedagogika praranda prasmę, nes DI amžiuje namų darbai nei ugdo mokinių gebėjimų, nei padeda įtvirtinti žinių.Tačiau ar tai reiškia, kad namų darbai turėtų visiškai išnykti? O gal turi keistis namų darbų forma? Kokia ji turi būti? Kiek mokytojų tam yra pasiruošę? O ir kaip turėtų keistis mokinio ugdymas mokykloje?LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja mokytojas Mantas Karanauskas, Šiaurės licėjaus ir Balsių progimnazijos geografijos mokytojas, ir Adomas Rutkauskas, IT ekspertas.Ved. Jonė Kučinskaitė.

Tuo metu, kai anglų kalba žygiuoja pergalingai per visas klases, senieji favoritai tyliai traukiasi. 2024–2025 m. net 311 tūkst. mokinių pasirinko anglų kaip pirmąją užsienio kalbą. Kitaip sakant, kone visi Lietuvos moksleiviai pirmąja užsienio kalba pasirenka anglų kalbą! Prieš penkerius metus anglų kalbą pirmąja užsienio kalba pasirinko 291 tūkst. moksleivių. Vokiečių ir prancūzų kalbos, kadaise buvusios dalyje Lietuvos pirmosiomis užsienio kalbomis, neteko žavesio – jų besimokančiųjų mažėja kiekvienais metais. Štai vokiečių kalbą kaip pirmąją užsienio kalbą šiais mokslo metais mokosi vos 800 moksleivių (prieš penketą metų mokėsi kone 1300 moksleivių), o prancūzų kalbą - mažiau nei 250 (prieš penketą metų - dukart daugiau). Dar ženkliau smigo rusų kalbos, kaip pirmosios užsienio kalbos, pasirinkimas, – ją tesimoko 90 pirmų - dvyliktų klasių moksleivių. Jos prieš penkerius metus mokėsi kaip pirmosios kalbos penkiskart daugiau Lietuvos moksleivių.Tačiau įdomiausia, kas vyksta su antrąja užsienio kalba, kuri pradedama Lietuvoje mokyti nuo 6-osios klasės? Čia rusų kalba atgimsta netikėtai stipriai: ją pasirinkę per 85,5 tūkst. Lietuvos mokinių! Tiesa, prieš penkerius metus, kol niekas nekreipė dėmesio į rusų kalbos išplitimą Lietuvos mokyklose, jos mokėsi daugiau nei 108 tūkst. moksleivių.Tiesa, vokiečių kalba irgi pamažu įgauna antrą kvėpavimą, ypač tarp šeštokų-aštuntokų. Vokiečių kalbos, kaip antrosios užsienio kalbos, šiuo metu mokosi beveik 36 tūkst. moksleivių; kai prieš penketą metų buvo trečdaliu mažiau - 24,7 tūkst.Tyliai, bet atkakliai kelią skinasi dar viena „lingua franca“ kalba - ispanų. Jos, kaip antrosios užsienio kalbos, mokosi net 6400 moksleivių. Ypač daug šią kalbą pasirinko šeštokų - kone pustrečio tūkstančio. Didžiuma jų - Vilniaus mokyklų moksleiviai. Dar prieš penkerius metus ispanų kalbą mokėsi dešimtkart mažiau vaikų - tik 649. Ar tai ženklas, kad moksleiviai ieško naujovių, egzotikos, gal net… ateities kalbos?Prancūzų kalbos, kaip antrosios užsienio kalbos, pasirinkimas plinta lėtai: prieš penkerius metus jos mokėsi beveik 9 tūkst. moksleivių, o šiais mokslo metais - tik daugiau nei 14,4 tūkst.Deja, italų ir lenkų kalbos lieka užribyje – jų beveik niekas nesimoko kaip antrųjų užsienio kalbų: lenkų k. - vos 112 jaunuolių, o italų k. - tik 41.Vienos užsienio kalbos Lietuvoje mokosi daugiau nei 166 tūkst. moksleivių, dviejų užsienio kalbų - beveik 147 tūkst. moksleivių, o trijų užsienio kalbų - daugiau nei 900 moksleivių.Taigi, Lietuvos mokyklose renkantis užsienio kalbas vyksta tylus perversmas. Augantis susidomėjimas trimis kalbomis rodo – smalsumas gyvas! Ar mes jam pasiruošę?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja dr. Arūnas Šileris, anglų kalbos specialistas, buvęs sostinės vicemeras, aktyviai prisidėjęs prie ispanų kalbos diegimo sostinės mokyklose, ir Edvinas Šimulynas, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacijos prezidentas, Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos direktorės pavaduotojas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Kai švietimo sistema bando priimti visus, vis dar yra paauglių, kurie į ją neįsilieja. Lietuvoje veikia dvi jaunimo mokyklos, į kurias perkeliami mokymosi ar elgesio sunkumų turintys jaunuoliai. Jų amžius nuo 12-os iki 21-erių metų. Jose mokosi 219 paauglių ir jaunuolių.Kai kurie socialiniai darbuotojai, dirbantys su gatvės vaikais ir paaugliais, įsitikinę, esą tokių vaikų koncentravimas vienoje vietoje neretai sukuria „probleminių komandą“, kuri iš naujo mokosi nusikalsti. Nors jaunimo mokyklose bandoma padėti – siūlomos alternatyvios pamokos, individualus dėmesys – daugumai mokinių tai tampa tik dar vienu atskirties ženklu.Kai kurie tokių mokyklų mokiniai dalijasi, neva vietoje pagalbos jie šiose mokyklose dažniau patiria chaosą, abejingumą ar net smurtą. Neretai pamokų jie nelanko, trina laiką prekybos centruose arba įsivelia į neteisėtą veiklą. Jaunimo mokyklų pedagogai stengiasi, bet dažnai jų pastangų nepakanka prieš sisteminius iššūkius ir bendrą motyvacijos stoką.Tad klausimas išlieka: ar jaunimo mokykla yra šansas pakeisti kryptį, ar tylus pripažinimas, kad sistema ne visus nori ar moka priimti? Ir ar tikrai jaunimo mokyklas reorganizavus į suaugusiųjų mokyklas (tokių šiuo metu Lietuvoje yra 12-a, o jose mokosi 3485 mokiniai nuo 7-erių iki 21-erių metų) padėtis kardinaliai pasikeistų? O gal tai nori tiesiog atsikratyti „nepatogiaisiais“?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė, laikinai einanti Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorės pareigas, Tomas Kurapkaitis, socialinis darbuotojas, dirbantis su gatvės vaikais, amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadovė Dalia Beigienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Kitą savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija priims sprendimą dėl mokslo metų trumpinimo. Ši tema kelia diskusijas tiek tarp pedagogų, tiek tarp tėvų ir mokinių. Šiuo metu mokslo metai trunka iki birželio vidurio ar net pabaigos – pradinukai šiemet mokysis iki birželio 9 d., o 5–10 klasių mokiniai net iki birželio 23 d.Tuo pat metu, nuo gegužės 30 d., prasideda valstybinių brandos egzaminų sesija, trunkanti iki liepos 11 d. Dėl to daugelyje mokyklų bus neįmanoma organizuoti įprastų pamokų, nes mokyklos bus užimtos egzaminais. Vienuoliktokai ir dvyliktokai birželį beveik kasdien laikys svarbius egzaminus, o dalis mokytojų turės dalyvauti juos vykdant. Dėl to kiti mokiniai bus priversti mokytis nuotoliniu būdu arba išvis nevyks pamokos.Bet kai kurie pedagogai pastebi, kad sutrumpėjus mokslo metams jiems taps dar sudėtingiau per trumpesnį laiką išdėstyti naują medžiagą. Mat atnaujinus bendrojo ugdymo programas, mokomasis turinys ne susiaurėjo, o buvo išplėstas.O ir, pasirodo, sutrumpėjus mokslo metams, mažėtų ir mokytojų atlyginimas, nes mažėtų jų darbo krūvis.LRT RADIJO švietimo laidoje diskutuoja Tomas Bičiūnas, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas bendrojo ugdymo klausimais, ir Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Valstybės duomenų agentūra paskelbė naujausius skurdo rizikos rodiklius. Kelerius metus mažėjęs, pernai vaikų skurdo rizikos lygis šoktelėjo 2 proc. Ir dabar siekia 19 proc. Kitaip sakant, skursta kas penktas vaikas.Bet vaikų skurdas – tai ne tik tuščios lėkštės ar senas paltas žiemą. Tai ir nepakankamas pasiruošimas gyvenimui: trūksta mokymosi priemonių, vietos namų darbams atlikti, o kartais net ir motyvacijos, kai mokykloje patiriamos patyčios dėl rūbų ar neturimo telefono. Daugelis šeimų negali leisti vaikų į būrelius ar samdyti korepetitorių. O tai atima galimybę vaikams atrasti pomėgius ir ugdyti pasitikėjimą savimi.Vaikai, kurie užauga skurde, dažnai tampa jaunimu, priverstu rinktis ne svajonių studijas, o tai, ką išgali. Jaunuoliai pasakoja, kad tenka derinti darbą su studijomis, gyventi prastuose bendrabučiuose ir aukoti mokslą dėl išgyvenimo. Daugelis net neįstoja ten, kur norėtų, nes neturi nei finansų, nei pakankamo pasirengimo studijoms. Skurdas vaikystėje atima ne tik daiktus, bet ir galimybes – jis formuoja žemesnius lūkesčius sau, mažina savivertę ir tikėjimą, kad „man irgi gali pasisekti“.Kad iš tiesų kovotume su jaunimo skurdu, turime pradėti nuo vaikystės – užtikrinti lygias starto galimybes visiems, ne tik tiems, kurie gimė palankesnėmis sąlygomis.LRT radijuje diskutuoja studentė Ieva ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė.Laidos vedėja Jonė KučinskaitėVed. Jonė Kučinskaitė

DešimSeime detektyvas – dingo kolegijų mokslo veiklai žadėti pinigai. Bet reikalavimai kurti mokslo produkciją ne mažiau konkurencingą nei universitetų liko. Istorija prasidėjo praėjusio Seimo kadenciją, kai tuometės švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės komanda iškėlė reikalavimus kolegijų mokslo veiklai. Aukštesnių rezultatų moksle kolegijos turi pasiekti iki 2028 m. pabaigos ir tam 2022 m. viduryje buvo numatytas didesnis finansavimas. Tiesa, Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai, numatę didesnį kolegijų mokslo veiklos finansavimą, turėjo įsigalioti 2023 m. pradžioje, kai kolegijų mokslo veiklai turėjo būti skirta ne mažiau kaip 10 proc. bazinio finansavimo, 2024 m. – jau 15 proc., o 2025 m. net – 20 proc. To tikslas buvo, kad kolegijos taptų savo regionų inovacijų ir ekonomikos varikliais, gebančiais sukurti mokslo produkciją, ne prastesnę už universitetų.Tačiau, vos prasidėjus 2023-iesiems, įvyko pirmas posūkis, primenantis detektyvo siužetą. Kovą parlamentinis Seimo ir mokslo komitetas pateikė šio įstatymo pataisą didinti atlyginimus dėstytojams, tačiau niekas neatkreipė dėmesio, kad kartu su šia pataisa yra pateikta senoji nuostata dėl kolegijų mokslo veiklos finansavimo, tai yra, kad kolegijų mokslui ir toliau bus skiriama tik 10 proc. bazinio finansavimo. Lapkričio gale buvo pateikta dar viena pataisa, bet vėlgi niekas nepamatė, kad straipsniai, reglamentuojantys kolegijų mokslo finansavimą, yra likę iš senosios, iki 2022 m. pabaigos galiojusios Mokslo ir studijų įstatymo redakcijos.O 2023 m. gruodį Seimas priėmė galutinę Mokslo ir studijų įstatymo redakciją, kurioje nebeliko susitarimo didinti kolegijų finansavimą mokslo veiklai. Kolegijoms paliktas mažesnis finansavimas, bet itin aukšti reikalavimai kurti konkurencingą mokslo produkciją; kitu atveju kolegijos, kurių mokslo veikla 2029 m. nepasieks trejeto penkiabalėje sistemoje, negalės pretenduoti tapti taikomųjų mokslų universitetais, o įvertintos dvejtu dargi bus nužemintos iki profesinių mokyklų. Ir jos negalės pasiteisinti, kad negavo žadėto finansavimo.Kaip atsitiko, kad niekas - net ir patys kolegijų atstovai - nepastebėjo šių pakeitimų? Kiek atidžiai parlamentarai skaito ir nagrinėja visas teikiamas pataisas ir lyginamuosius jų variantus? Kas prisiims atsakomybę už šią klaidą – jei tai klaida? Kiek kolegijos dėl šių pataisų neteks lėšų? Ką kolegijos darys toliau? Kokios galimos išeitys iš šios situacijos? Ar dar galima atkurti žadėtą finansavimą, ar šis traukinys jau nuvažiavo?LRT radijo laidoje dalyvauja Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentė, Lietuvos inžinerijos kolegijos direktorė dr. Lina Girdauskienė ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Didysis ketvirtadienis – ta diena, kai Jėzus ne kalbėjo iš aukštai, o nusižemino ir plovė savo mokiniams kojas. Ką šiandien reiškia tarnauti vieni kitiems – ne tik bažnyčioje, bet ir gyvenime? Kaip tai išgyvena šiandien jauni žmonės – studentai, moksleiviai? Ir ką daryti, kai bažnyčia atrodo tolima, o gyvenimas – pilnas klausimų?Bet Didysis ketvirtadienis – tai ne tik apie tikėjimą, bet ir apie artumą. Apie drąsą būti su kitu, prasmingus santykius ir jaunimo sielovadą su universitetų kapelionais.LRT radijuje diskutuoja Vilniaus universiteto kapelionas, kunigas jėzuitas Aldonas Gudaitis ir Vytauto Didžiojo universiteto kapelionas, misionierius redemptoristas, kunigas Rastislav Dluhy.Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos universitetuose ir kolegijose stipendijas gauna tik nuo 10 iki 35 proc. visų studentų. Ir tai yra ne tik vadinamos skatinamosios stipendijos, mokamos už labai gerus ar puikus studijų rezultatus; o ir socialinės, į kurias gali pretenduoti jaunuoliai iš mažas pajamas gaunančių šeimų; vienkartinės, kurios mokamos už puikius mokymosi rezultatus net ir studijuojantiems valstybės nefinansuojamose studijų vietose; tikslinės, kurias gali gauti vadinamų valstybei prioritetinių studijų krypčių, kaip antai: kai kurių dalykų pedagogikos, slaugos ir akušerijos, policijos, energetikos, įvairių šakų inžinerijos, taip pat trūkstamų žemės ūkio studijų programų studentai, taip pat tie, kas atlieka įvairius mokslinius tyrimus ar vardinės aukštųjų mokyklų studijų stipendijos, kurias skiria tiek privatūs asmenys, tiek įmonės dažnai geriausiems studentams.Stipendijų dydžiai svyruoja nuo 60 eurų iki kelių šimtų ar ne tūkstančio eurų (vardinės, vienkartinės ir kai kurios tikslinės). Vis dėlto didžiuma studentų gauna skatinamąsias stipendijas, kurių dydis skirtingose aukštosiose mokyklose ir net fakultetuose yra skirtingas, kaip, kad ir nelygu su kokiais akademiniais rezultatais tame pačiame universitete ar kolegijoje studentams mokamos šios stipendijos. Štai vienose studijų programose skatinamąsias stipendijas gali gauti visi, kas neturi akademinių skolų ir kieno vidurkis didesnis nei 7,5 balo, o kitose net ir mokydamasis devintukais ar turėdamas vidurkį, didesnį nei 9-i balai, gali net nesvajoti apie skatinamąją stipendiją.Kiek studentų gaus skatinamąsias stipendijas, o ir koks bus jos dydis, didžia dalimi lemia patys studentai, tiksliau, jų atstovai aukštojoje mokykloje. Studentų atstovai pataria universitetų ir kolegijų administracijoms, ar geriau mokėti mažesnes stipendijas didesnei daliai studentų, ar mokėti didesnes stipendijas, bet mažesniam skaičiui studentų.Tie, kas negauna stipendijų, ieškosi darbo. O tokiu atveju dažniausiai dar labiau nukenčia jų studijų rezultatai.LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Klėja Merčaitytė, Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentė, Nora Skaburskienė, Vilnius tech universiteto Studijų direkcijos direktorė, Dovilė Liubinienė, Vilniaus kolegijos Studijų tarnybos vadovė, ir Mantas Simanavičius, Vytauto Didžiojo universiteto Studentų departamento vadovas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Mokyklinių programų atnaujinimas teoriškai turėjo būti žingsnis į priekį, nes švietimas turi keistis kartu su laikmečiu. Kritinis mąstymas, praktiniai įgūdžiai, technologinis raštingumas – šios temos buvo įrašytos į atnaujintas bendrojo ugdymo programas kaip „didieji pokyčiai“.Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė: atnaujintos programos perkrautos įvairių temų, didelė temų dalis neatitinka mokinių amžiaus tarpsnių. Be to, abiturientai neturi iš ko ruoštis įvestų naujų disciplinų, pvz., ekonomikos ir verslumo, taip pat filosofijos valstybiniams brandos egzaminams, o ir daugybės pagrindinių dalykų, reikalingų stojant į aukštąsias mokyklas, vadovėliai net nepradėti iki šiol rašyti. Mokytojams trūksta aiškių gairių, kaip įgyvendinti naujoves, o mokiniai išgyvena, kad dėl šio neapibrėžtumo sumenks jų ateities pasirinkimų galimybė.Galiausiai, kadangi, anot daugybės mokytojų, atnaujinimai buvo daromi „iš viršaus“, be pakankamo dialogo su pedagogais ir bendruomene, tai nedavė tikros naudos, o tik sukėlė chaosą. Girdi, daugeliu atvejų kuriant atnaujintas programas aktyviai dalyvavo mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, įvairių kursų rengėjai ir švietimo entuziastai, kurie nėra dirbę ar jau seniai nebedirba mokykloje ir neturi supratimo nei apie vaikų ir jaunuolių amžiaus tarpsnius, nei apie tai, kuo skiriasi mokinio ir studento mokymas.Tokius griežtus atgarsius susitikimuose su regionų pedagogais išgirdusi naujoji Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė pareiškė pradedanti atnaujintų mokyklinių programų peržiūrą. Bet ar tai taps kūnu? Ar tai viso labo tebus „oro virpinimas“ nepatenkintų mokinių, jų tėvų ir mokytojų emocijoms išleisti?LRT RADIJO laidoje dalyvauja švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, Kauno „Saulės" gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė ir Panevėžio rajono, Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis.Ved. Jonė Kučinskaitė

Dar visai neseniai frazė „einu į profkę“ skambėjo kaip pripažinimas, kad mokslai nelimpa ir ateitis neaiški. Šiandien profesinės mokyklos nebėra užribis, o ir kai kurių kvalifikacijų profesinių mokyklų mokiniai įsidarbina dar mokymosi metu, kai tuo tarpu jaunuoliai su aukštojo mokslo diplomu ne visada randa darbo vietą pagal įgytą specialybę.Kiek turime vadybininkų, kurie verda kavą kavinėje ar vargsta su terminuotomis sutartimis? Tuo tarpu geras masažuotojas, grožio specialistas ar elektrikas, dažytojas darbo turi daugiau nei gali spėti atlikti.Žinoma, profesinis mokymas dar turi savo „skeletų spintoje“ – ne visos mokymo programos atliepia ateities verslo ir pramonės poreikius. Bet tendencija rodo – profesinės mokyklos modernėja, bendradarbiauja su verslu, suteikia galimybes ne tik įgyti kvalifikaciją, o ir iškart pradėti dirbti.LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja dr. Nora Pileičikienė, Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė, dr. Dalia Martišauskienė, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė, ir Jeronimas Mikiparavičius, Vilniaus statybininkų rengimo centro direktorės pavaduotojas ugdymui.Ved. Jonė Kučinskaitė

2026 m. sausio 1 d. įsigaliosianti naujoji Karo prievolės įstatymo redakcija bei su ja įsigaliosianti šaukimo reforma kelia daugybę klausimų šiųmečių dešimtokų bei jaunesnių vaikinų tėvams.Ar tikrai šie jaunuoliai, vos tik jiems sukaks 18 metų ir jie baigs gimnazijas ar profesines mokyklas, bus pašaukti atlikti devynių mėnesių trukmės privalomosios karo tarnybos? Ar tikrai jie po gimnazijos iš karto negalės stoti į universitetus bei kolegijas, kaip buvo iki šiol (ir tik baigę studijas atlikti pareigą tėvynei)? Svarbu ir tai ar išliks galimybė studentams atlikti privalomąją karo tarnybą (per keletą metų) savaitgaliais?O ir kiek tiesos, kad kai kurių profesijų atstovai, kaip antai gydytojai, slaugytojai, akušeriai, avionikos ar aviacijos bei kiti trūkstamų kariuomenėje kvalifikacijų specialistai į privalomąją pradinę karo tarnybą bus šaukiami net iki 31-erių metų? Taip pat ar bus galima atlikti alternatyvią tarnybą?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: Krašto apsaugos ministerijos viceministras Karolis Aleksa bei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos direktorius Arūnas Balčiūnas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Kovo 15-oji Lietuvoje taps istorine diena – pirmą kartą į vieną erdvę susirinks Tarptautinio bakalaureato (TB) atstovai, mokyklų vadovai, politikai ir švietimo vizionieriai. „IB Open Day 2025 Vilnius" - tai ne šiaip formalus renginys – jis rodo sparčią TB plėtrą mūsų šalyje.Ir kuo daugiau kyla skandalų dėl nacionalinės programos: per plačių programų, mokytojų nespėjimo išdėstyti mokiniams temų, vertinimo neobjektyvumo, vadovėlių nebuvimo, valstybinių brandos egzaminų užduočių sunkumo ir nepalyginamumo, pagal metus, klaidų egzaminų užduotyse, apeliacijų atmetimo, tuo sparčiau plečiasi ratas tiek privačių, tiek savivaldybių mokyklų, norinčių pereiti į skaidrią, pasauliniu mastu pripažintą ir puikiai vertinamą TB programą.Šiuo metu akreditacijos tapti tarptautinio bakalaureato mokyklomis siekia daugiau nei 20 Lietuvos mokyklų. O TB programą jau vykdo tokie flagmanai kaip Vilniaus licėjus, Kauno Jėzuitų gimnazija, Šiaulių Didždvario gimnazija, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, Tauragės „Versmės", Alytaus šv. Benedikto gimnazija, Kauno Jono Jablonskio, Klaipėdos licėjus, Vilniaus privati gimnazija bei net keletas tarptautinių mokyklų. Be to, TB diegia ir kai kurios progimnazijos ar net pradinės mokyklos. Ypač aktyvios sostinės ir Kauno mokyklos.Tačiau ar tikrai tarptautinis bakalaureatas yra naujoji Lietuvos švietimo ateitis? Skeptikai muša pavojaus varpais, šią programą vadindami elitistine, socialiai neteisinga, prieinama tik privilegijuotų, turtingesnių šeimų atžaloms. Mat tam, kad galėtum mokytis, pagal TB programą net ir savivaldybės ar valstybinėje mokykloje, tavo tėvai turi pridėti nemenką sumą už egzaminus.Finansavimas – viena opiausių TB mokyklų ir ar klasių temų. Mat nors kai kurios savivaldybės skiria lėšų TB diegimui, realybė tokia, kad daugeliui mokyklų trūksta pinigų tiek mokytojų kvalifikacijos kėlimui, tiek moderniai infrastruktūrai. Mokytojų, galinčių dėstyti pagal TB metodiką, taip pat trūksta – tai sudėtinga, specifinių žinių ir gebėjimų reikalaujanti programa.Ir vis dėlto – tarptautinis bakalaureatas populiarėja. Jo šalininkai pabrėžia, kad ši programa ruošia mokinius ne „egzaminų kalimui“, o kritiniam mąstymui, kūrybiškumui ir savarankiškam problemų sprendimui. Tai bilietas į geriausius pasaulio universitetus ir konkurencingą tarptautinę rinką. Bet ar tarptautinis bakalaureatas taps masiniu reiškiniu Lietuvoje, ar išliks nišiniu pasirinkimu akademiškai stipriausiems?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Rytis Komičius, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, Lietuvos Tarptautinio bakalaureato mokyklų asociacijos bendraįkūrėjas, Laura Armanavičė-Geffen, Vilniaus Žemynos progimnazijos direktorė, ir Lina Viršilienė, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorė.Ved. Jonė Kučinskaitė.

Kaip paaugliams išgyventi kaltę ir neleisti jai tapti našta visam gyvenimui? Šis klausimas svarbus kiekvienam, kas augina paauglius, juos moko, ar pats yra paauglys. Ar kaltė gali tapti augimo dalimi, ar ji tik skaudina? Ką daryti, jei atrodo, kad niekas nesupranta?Ir ar paauglių maištas visada reiškia prieštaravimą, ar tai tiesiog neišgirsto žmogaus balsas? Kaip mokytojai gali padėti mokiniams susidoroti su savo emocijomis? Ir ar literatūra gali būti pagalbos priemone, padedančia susivokti savyje?Lietuvos radijo švietimo laidoje dalyvauja naujos knygos paaugliams „(Ne)kaltas" rašytojai: Aistė Šopa ir jos paauglys sūnus Leonardas Šopa, kuris yra knygos iliustruotojas ir paauglių kalbos redaktorius.Ved. Jonė Kučinskaitė

Šią savaitę visi šalies aštuntokai buvo išbandyti matematika – laikė matematikos Nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą (NMPP).Beje, šiemet pirmą kartą aštuntokai galėjo išbandyti NMPP užduotis, kad galėtų geriau pasiruošti šiam patikrinimui.Ar šis pasibandymas iš tiesų padėjo aštuntokams, ar, priešingai, sukėlė tik daugiau streso ir nerimo, laukiant NMPP laikymo dienos?Tiesa, nors NMPP rezultatai netraktuojami kaip egzamino, vis tiek kyla įtampa. Mat aštuntokams jau netrukus teks pereiti iš progimnazijų į gimnazijas. O dalis pastarųjų, jei yra didesnis norinčiųjų mokytis skaičius, kreipia dėmesį tiek į aštuntokų metinių trimestrų pažymius, tiek į NMPP įverčius.Kaip šiemet vykusio matematikos NMPP naujoves vertina mokytojai? O ir kas, jų nuomonė, – NMPP rezultatas ar metinio trimestro pažymys labiau atspindi tikrąsias mokinio žinias ir gebėjimus?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus Taikos progimnazijos matematikos mokytoja Živilė Šiškienė ir Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio skyriaus specialistas Valdas Vanagas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Ar kada susimąstėte, kodėl mažiems vaikams viskas įdomu? Jie nuolat klausinėja, tyrinėja, bando suprasti pasaulį. Bet kažkur mokyklos suole dalis šio smalsumo dingsta. Kodėl? Nes mokymasis dažnai tampa ne atradimu, o prievole. „Išmok, nes kitaip gausi blogą pažymį“ – tokie žodžiai slopina vidinį norą suprasti. Pamažu vaikas mokosi ne tam, kad sužinotų, o tam, kad nepatirtų nesėkmės. O juk žinios neturėtų būti bausmė!Žinoma, išoriniai veiksniai, kaip paskatinimai ar pripažinimas, gali laikinai motyvuoti, bet be tikrojo susidomėjimo jie negali užtikrinti ilgalaikės motyvacijos. Tad gal verta dažniau klausti ne „ką išmokai?“, o „ką įdomaus sužinojai?“ Juk mokslas yra ne bausmė, o galimybė suprasti pasaulį!Apie tai, kas yra vidinė ir išorinė motyvacija bei kaip tinkamai motyvuoti vaikus, šiandien kalbame su psichologe-psichoterapeute Rosita Pipiriene.Ved. Jonė Kučisnakitė

Ar šiandien įmanoma išmokti ir sėkmingai išlaikyti egzaminus bei pasiruošti studijoms be vadovėlių ir korepetitorių? Šis klausimas tampa vis aktualesnis, ypač kai mokyklose trūksta naujoms programoms pritaikytų mokymo priemonių, o mokytojai neturi laiko ir galimybių skirti individualaus dėmesio atsiliekantiems, o ir daugėja atvejų, kai mokytojais tampa „vakarykščiai abiturientai” ar tiesiog žmonės, turintys dalyko žinių, arba kai netgi nevyksta dalis pamokų dėl mokytojų nebuvimo.Viena vertus, įmanomas savarankiškas mokymasis – internete gausu edukacinių šaltinių, o technologijos, tokios kaip dirbtinis intelektas, žada mokymosi revoliuciją. Bet kai kas nors lieka nesuprasta ir negali rasti medžiagos arba jos yra tiek daug, kad negebi atsirinkti ir įsisavinti, reikia žmogaus, kuris „ištrauktų“ iš nežinomybės.Jei dabartinė situacija nesikeis, tikėtina, kad korepetitoriai išliks neatsiejama mokymosi dalimi. Štai net 58 proc. Vilniaus dvyliktokų, 43 proc. aštuntokų ir 15 proc. pradinukų turi nuo vieno iki keleto korepetitorių. Tai parodė pernai metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybės atlikta mokinių tėvų apklausa.Kokias išeitis iš šios situacijos mato mokytojai dalykininkai bei vadovėlių autoriai? O ir ką sako dirbtinis intelektas – kokios mokymosi pagalbos iš jo dažniausiai nori moksleiviai.LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja: Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos informacinių technologijų mokytoja Snieguolė Bagočienė, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas Andrius Storta ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro lektorius, naujo 8 klasės chemijos vadovėlio bendraautorius Zigmantas Žitkus.Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos aukštosios mokyklos stoja į aršiausią išlikimo kovą. Per pastarąjį dešimtmetį universitetai ir kolegijos neteko dešimčių tūkstančių studentų, o ateitis - dar niūresnė. Valstybės duomenų agentūros išankstiniai duomenys rodo, kad pernai Lietuvoje gimė vos 18 979 naujagimiai, užpernai – 20 008, o 1994 m. šis skaičius siekė net 42 376. Tai reiškia viena – stojančiųjų bus vis mažiau, o kova dėl kiekvieno mokinio mokykloje ir kiekvieno abituriento, besirenkančio, kur studijuoti, tik aštrės.Demografijos krizė smogė visai švietimo sistemai. Prieš penkiolika metų Lietuvos universitetuose studijavo beveik 122 tūkst. studentų, šiemet jų liko mažiau nei 77 tūkst. Kai kuriuose universitetuose studentų skaičius sumažėjo nuo pusės iki dviejų trečdalių. Kolegijos taip pat išgyvena nuosmukį – studentų skaičius krito nuo 49 tūkst. iki vos 28 tūkst.Šis nuosmukis neišvengiamai keičia aukštojo mokslo žemėlapį. Prieš penkiolika metų Lietuvoje veikė 22 universitetai ir 27 kolegijos, dabar liko vos 17 universitetų ir 13 kolegijų. Akivaizdu viena – šioje kovoje silpniems vietos nebebus.Tačiau ne visi pralaimi. Vieninteliai, kurie tikrai laimi šią kovą, yra užsienio studentai – jų Lietuvoje kasmet daugėja. Štai universitetuose praėjusiais mokslo metais studijavo 9,4 tūkst. užsieniečių, o kolegijose – 1,1 tūkst. užsienio studentų. Be to, aukštosios mokyklos vis labiau atsiveria vyresnio amžiaus žmonėms, kurie anksčiau neturėjo galimybės studijuoti. Daugelyje kolegijų suaugusieji sudaro nuo 50 iki 80 proc. visų studentų. Kolegijos jau dabar juos godžiai vilioja, mat šis segmentas - tikras išsigelbėjimas.Vis dėlto kol kas klausimų dėl išlikimo daugiau nei atsakymų, tačiau aišku viena – laukia dideli pokyčiai. Ir tik stipriausieji išliks.LRT radijuje apie tai, kaip stengsis išlikti konkurencinėje kovoje dėl studentų, diskutuoja Mykolo Romerio universiteto vicerektorius doc. Saulius Spurga, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė dr. Simona Pilkienė, Vilniaus kolegijos direktorė Žymantė Jankauskienė ir Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Bareikienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

„Direktoriau, nieko nebenoriu: jokios auklėjamosios klasės, jokių būrelių, jokių pavadavimų, perdegiau dirbdama(-as) pusantro etato ir pereisiu į Jūsų mokyklą dirbti, tik jei galėsiu dirbti ne daugiau nei vienu etatu.“ Tokius mokytojų prašymus girdi vis daugiau mokyklų vadovų.Ir nors mokinių kasmet mažėja, dar sparčiau mažėja mokytojų, ypač didmiesčiuose bei rajonų centruose. Tad daugelyje didmiesčių mokyklų minimalus mokytojų krūvis yra daugiau nei vienas etatas, pusantro etato ar netgi du etatai, tik skirtingose mokyklose.Kaip atrodo mokytojo, dirbančio vienu etatu, darbo diena? Ar jis iš tiesų baigia darbą su paskutinės pamokos skambučiu? Kiek jam, profesionalui, užtrunka pasiruošti pamokai bei parengti mokiniams, kurie neturi vadovėlių, mokymosi medžiagą: skaidres, dalomąją medžiagą ir t. t. Kai kurie aktyvūs mokytojai tikina, kad jiems sumokama tik už 10 min. ruošiantis pamokai. Ar tikrai tik 10 min. skirta pasiruošti pamokai ir ar jų tikrai pakanka? Kiek mokytojai, priklausomai nuo dėstomo dalyko, skiria laiko savarankiškų, kontrolinių ar namų darbų taisymui? Ir ar jiems pakanka oficialiai šiam darbui skiriamų valandų?O jei mokytojas dirba pusantro ar net dviems etatais skirtingose mokyklose, kaip tada atrodo jo darbo diena? Kiek ilgai galima dirbti tokiu krūviu nepervargstant? Ir kiek dirbant didesniu krūviu mokytojus motyvuoja didesnė alga? Bei kodėl vis daugiau mokytojų nori ne daugiau darbo valandų, o mažiau?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nariai: Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijos specialioji pedagogė Virginija Duksienė bei Elektrėnų sav. ,,Ąžuolyno” progimnazijos anglų kalbos mokytojas Aivaras Dočkus ir Šiaulių Salduvės progimnazijos direktorė dr. Natalija Kaunickienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvoje gimstamumo krizė tyliai, bet užtikrintai perrašo švietimo tikrovę. Kai tuštėjančios mokyklų klasės ima atrodyti kaip įprastas vaizdas, o regionų mokyklos uždaromos viena po kitos, kyla klausimas – ar iš viso įmanoma spręsti švietimo problemas, nesprendžiant gimstamumo klausimo?Štai 1991 m. Lietuvoje gimė daugiau nei 51 tūkst. vaikų., 2015 m. - 31 tūkst., 2023 m. - vos 20 tūkst., o pernai, kaip rodo išankstiniai Valstybės duomenų agentūros duomenys, jau tik daugiau kaip 18 tūkst. vaikų. Jei gimstamumas ir toliau mažės tokiais tempais, tai dar po aštuoniolikos-dvidešimties metų kalbėsime nebe apie lietuviškų mokyklų uždarymą, o apie lietuvių išnykimą.Demografai skaičiuoja, kad norint užtikrinti kartų kaitą, gimstamumo rodiklis turi būti bent 2,1. Lietuvoje šis rodiklis buvo beveik pasiektas 2015 m., bet tada kažkas sugriuvo – gimstamumas vėl ėmė mažėti, o mes likome su klausimu, ką praleidome.Mažėjant mokinių, jau ir šiandien keičiasi pedagogų gyvenimas – jų darbo vietos tampa mažiau užtikrintos, o mažos klasės, kurios turėtų būti privalumas, dažnai praranda dinamiką. Konkurencijos trūkumas tarp mokinių ir ribotas socialinis bendravimas atsiliepia ugdymo kokybei. Tačiau tai tik dalis problemos – mažesnis mokinių skaičius reiškia ir regionų mokyklų uždarymą bei bendruomenių likimą be švietimo centrų.Mažėjant gimnazijas baigiančių abiturientų, universitetai ir kolegijos taip pat susiduria su išlikimo iššūkiu.Kaip subalansuoti mokyklų uždarymą su kokybės užtikrinimu? Kaip suderinti mokytojų poreikį su mažėjančiu mokinių skaičiumi? Kaip modernizuoti švietimą, išsaugant jo unikalumą?Gimstamumo krizė – tai ne tik grėsmė, bet ir galimybė kurti naują švietimo sistemą, bet tam reikia pripažinti, kad gimstamumo problema ir švietimo ateitis – tai dvi neatskiriamos temos.Kol mes ieškome atsakymų, tylus gimstamumo ritmas keičia švietimo melodiją. Ko mums reikia, kad sukurtume darnią simfoniją?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, sociologė ir demografė Aušra Maslauskaitė ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Linas Kukuraitis.Ved. Jonė Kučinskaitė

Ar žinote, kiek trunka Jūsų vaiko ar anūko mokymosi savaitė? Oficialiai, kaip apibrėžia higienos normos, vyresniųjų klasių mokiniai negali turėti daugiau nei 35 pamokų.Bet patys moksleiviai pastebi, kad šis skaičius - tik ledkalnio viršūnė. Mokymasis tęsiasi ir po mokyklos. Namuose moksleivių laukia nesibaigiantys namų darbai, projektai, prezentacijos, pasiruošimas kontroliniams. O kadangi antrus metus moksleiviai mokosi be pagrindinių vadovėlių, tai tenka sugaišti daugybę laiko skaitant ir nagrinėjant interaktyvius mokslo šaltinius. Ir tam neužtenka 5 valandų per savaitę. Tiek, o kartais ir daugiau valandų jie mokosi namuose kasdien.O kur dar dalies moksleivių laikas mokantis su korepetitoriais...Taigi, vyresniųjų klasių moksleivių mokymosi savaitę sudaro apie 50-60 darbo valandų, o kai kurių progimnazistų - apie 40-50 darbo valandų. Tad moksleivių savaitinis darbo krūvis gerokai viršija oficialų kiekvieno suaugusiojo savaitinį darbo krūvį - 40 valandų.Bet moksleiviams, priešingai nei suaugusiesiems, ne tik niekas nemoka už „viršvalandžius“, o ir niekas neskaičiuoja vadinamų nekontaktinių, tai yra mokymosi namuose valandų. Už nekontaktines valandas mokama tik pedagogams.Tiesa, suaugusieji sako, kad jiems per ilga 5 dienų 40-ies valandų darbo savaitė. Jie per dviejų dienų savaitgalį nepailsi, o dėl to krintąs darbo našumas. Tad štai Islandija ir Ispanija jau ėmėsi trumpinti darbo savaitę, Jungtinė Karalystė testuoja trumpesnės darbo savaitės naudas, apie tai šneka ir kaimyninė Lenkija, o Belgijoje galima ir dabar dirbti keturias dienas, tiesa, savaitinis darbo valandų skaičius išlieka nepakitęs. Lietuvos politikai taip pat judina šitą klausimą. Bet jie kalba tik apie suaugusiuosius, o kas pamatys vaikus ir paauglius?LRT radijuje diskutuoja šalčininkietė vienuoliktokė Oliwia Szarkowska, Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos direktorė Daiva Pilukienė, Vilniaus krikščionių gimnazijos psichologas Eimintas Sakalauskas ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus.Ved. Jonė Kučinskaitė

Konkursinis balas, kurį studentas surinko stodamas į aukštąją mokyklą, veik neturi įtakos studento iškritimui. Tiesa, mokslo literatūroje paprastai yra itin akcentuojama stojamojo balo įtaka studijų sėkmei.O ir stojamasis balas mažai turi įtakos pirmojo semestro rezultatams. Kaip, beje, ir studento kilmės vieta neturi įtakos studijų rezultatams ar iškritimui iš universiteto.Tad kas vis dėlto lemia, kad net ir puikiai gimnazijoje mokęsi bei su aukštais balais į universitetus įstoję jaunuoliai iškrenta, o vidutiniokai sėkmingai baigia studijas?Universiteto Vilnius tech duomenų analizės technologijų absolvento atlikta analizė rodo, kad kur kas reikšmingesnės įtakos studijų sėkmei nei iškritimui turi studento pirmojo semestro vidurkis, turimų skolų skaičius, taip pat kasdieniai įpročiai: įsitraukimas mokantis mokslo platformose bei atidumas auditorijoje.LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja universiteto Vilnius tech studijų prorektorė dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė ir šio universiteto duomenų analizės technologijų absolventas Juras Lukaševičius.Ved. Jonė Kučinskaitė

Kas mes tokie? Ar išmanome skaičius, kaip jie kalba? Ar galime nerti į tekstų gelmes? O kaip mums sekasi spręsti gyvenimo galvosūkius? Atsakymus į šiuos klausimus atskleidė gruodžio 11-ąją pristatyto tarptautinio EBPO suaugusiųjų kompetencijų tyrimo (PIAAC) rezultatai. Ir jie rodo, kad Lietuvos 16-65-erių metų amžiaus suaugusiųjų skaitymo, matematikos ir problemų sprendimo gebėjimai, palyginti su kitų 30-ies šalių to paties amžiaus respondentų, yra reikšmingai žemesni.Ir tai nėra paprasta statistika. Tai mūsų kasdienio gyvenimo istorija, kurioje atsiskleidžia, kaip Lietuvos gyventojai yra pasiruošę ne tik šiandienos, bet ir ateities iššūkiams: 38 proc. mūsų suaugusiųjų pasiekė vos pirmąjį skaitymo lygmenį, tai yra gali suprasti tik trumpus tekstus; 32 proc. - geba atlikti tik paprastus matematinius skaičiavimus su sveikaisiais skaičiais ar pinigais, tačiau jiems gali būti sunku atlikti užduotis, reikalaujančias kelių žingsnių. O kai kalbama apie problemų sprendimą, net 46 proc. suaugusiųjų dar tik žengia pirmuosius žingsnius šioje srityje.LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktorius dr. Tadas Tamošiūnas ir suaugusiųjų kompetencijų tyrimo (PIAAC) kordinatorė Lietuvoje dr. Jolita Dūdaitė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Kokius slaptus kodus slepia Lietuvos švietimo rezultatai? Ką mums pasako TIMSS – tarptautinis mokinių matematikos ir gamtos mokslų tyrimas? Ar Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai (NMPP), Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai (PUPP) bei valstybiniai brandos egzaminai (VBE) tikrai atskleidžia, ką iš tiesų moka mūsų vaikai?Kodėl, remiantis autoritetingu TIMSS tyrimu, mūsų penkiolikmečių matematikos ir gamtos mokslų žinios pralenkia ne tik iki šiol švietimo autoritetu laikytos Suomijos ar kaimyninės Estijos moksleivių pasiekimus, o ir prisivijo tokias šalis, kaip Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas, Kinija, Hong Kongas, Japonija, kurių moksleiviai mokosi be atvangos ir yra nepralenkiami moksle.Ar įvairių nacionalinių patikrinimų duomenys tiksliai atspindi realybę? Ar tikrai mokome to, ko reikia gyvenimui? O gal vis dar bėgame nuo realybės? Kur slypi atsakymas – inovacijose, motyvacijoje ar sistemos revoliucijoje?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Švietimo mokslo ir sporto ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vyriausioji patarėja, Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė, Vilniaus Taikos progimnazijos matematikos mokytoja Živilė Šiškienė ir Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Dainius Dzindzalieta.Ved. Jonė Kučinskaitė

Švietimo sistema atsidūrė ant griūties ribos? Lietuvos mokytojų asociacijų vadovų taryba paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame atskleidžiamos giluminės švietimo problemos, su kuriomis šiandien susiduria mokytojai: mokytojo profesijos prestižo nuosmukis, biurokratijos perteklius ir netolygus darbo krūvis – tai tik kelios iš daugybės sisteminių bėdų. Kur dar paties mokyklų tinklo pertvarka, vadovėlių ir mokymo priemonių trūkumas...Taryba taip pat atkreipia dėmesį į mokytojų rengimo sistemos spragas, įtraukiojo ugdymo iššūkius ir egzaminų reformų trūkumus. Dar viena opi problema – blogėjanti mokyklų psichologinė aplinka, vedanti mokytojus prie perdegimo. Bet pedagogų balsas lieka neišgirstas, o konstruktyvus dialogas su valdžios institucijomis – tik tolimas siekis?Kreipimesi atsispindi ne pavienių mokytojų nusiskundimai, o sisteminis švietimo bendruomenės požiūris.Tad kokios yra švietimo sistemos krizės priežastys ir ar dar yra vilties išsaugoti mūsų švietimo sistemą?LRT radijuje diskutuoja Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos vadovas, mokytojas lituanistas Alius Avčininkas, Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos narė, matematikos mokytoja Vilija Dabrišienė ir Lietuvos chemijos mokytojų asociacijos prezidentė Daiva Lebednikaitė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Po to, kai pirmadienį Švietimo, mokslo ir sporto ministerija oficialiai paskelbė, kaip kitąmet bus sudaroma stojančiųjų į aukštąsias mokyklas konkursinė eilė, Lietuvos universitetų rektoriai atvirai prakalbo, kad abiturientai, pasirinkę laikyti matematikos ir ar lietuvių kalbos bei literatūros valstybinius brandos egzaminus B lygiu, greičiausiai, netaps universitetų studentais. Mat nustačius vadinamą B lygio balo perskaičiavimo koeficientą, dalis besimokiusiųjų vieną ar abu dalykus B lygiu neįveiks reikalavimų, keliamų stojantiesiems į universitetus. Esą tikėtina, kad dar labiau sumažės priėmimas į kritiškai svarbias studijų kryptis, pavyzdžiui, inžineriją, filologiją, dalyko pedagogiką ir pan.Ką darys universitetai, jei jų auditorijos dar labiau ištuštės? Ir kaip, tikėtina, pasikeis abiturientų, besimokiusių matematikos ar lietuvių kalbos B lygiu, ateitis?LRT RADUJUJE diskutuoja Vilnius tech universiteto studijų prorektorė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorė Simona Pilkienė ir Vilniaus universiteto Studentų priėmimo poskyrio vadovas Artūras Šaltis.Ved. Jonė Kučinskaitė

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvą sukrėtė net keletas paauglių savižudybių. Ar šia tema reikia kalbėti? Kaip tėvams ir mokytojams tinkamai reaguoti? Kada pokalbis gali padėti, o kada pakenkti?Kartu su psichologu nagrinėsime, kaip atpažinti pavojaus ženklus ir rasti tinkamus žodžius padėti paaugliui.Tai tema, kuriai nėra lengvų atsakymų, bet dialogas – pirmas žingsnis.LRT radijuje dalyvauja Vilniaus Balsių progimnazijos psichologas Edvardas Šidlauskas ir vilnietė Jūratė Stankuvienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Tik šešiose šalies savivaldybėse vidutinis mokytojų amžius yra nuo 45-erių iki 49-erių metų. Visose likusiose Lietuvos savivaldybėse mokytojų amžius yra seniai perkopęs 50-ies metų slenkstį. Apie 9 procentai visų mokyklose mokiniams dėstančių mokytojų yra pensinio amžiaus. Bet yra savivaldybių, kuriose net iki 15 proc. visų mokytojų jau yra pensininkai.Taigi, artėja katastrofiška mokytojų krizė. Bet ar įmanoma jos išvengti? Ką daryti, kad mokytojo profesija vėl būtų „ant bangos “, o ne „atsarginiu“ karjeros variantu?Kas iš tiesų motyvuoja žmones rinktis pedagogiką? Ir kodėl tik atlyginimo pakėlimas nesustabdys mokytojų, nusivylusių darbu ir perdegusių, pasitraukimo iš mokyklos bangos?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, edukologė, mokymosi ekspertė dr. Vilija Stanišauskienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas pasiūlė regionų moksleiviams, ketinantiems studijuoti sveikatos ir gyvybės mokslus, ruoštis brandos egzaminams bei būsimoms studijoms nuotoliu.Nuo spalio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija atvėrė virtualią mokyklą vyresniųjų klasių gimnazistams. Jie kviečiami nuotoliu mokytis biologijos, chemijos ir matematikos.Kaip vyksta mokymasis? Ir kiek tai sudomino regionų mokinius? Bei ką tai reiškia šalies švietimui? Ar nuotolinės pamokos gali iš tiesų mažinti žinių atskirtį tarp miesto ir regionų moksleivių bei keisti ateitį?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prorektorius, profesorius Kęstutis Petrikonis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys ir Pakruojo rajono meras Saulius Margis.Ved. Jonė Kučinskaitė

Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacija ir Lietuvos vaikų dienos centrų asociacija kreipėsi į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą bei Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas dėl Vaiko dienos centrų finansavimo.Kreipimesi į kadenciją baigiančius, bet lemiamos įtakos kitų metų biudžetui turėsiančius parlamentinių komitetų narius, taip pat ministerijų vadovus akcentuojama, kad vaikų dienos centrai – tai ypatingai svarbi socialinių paslaugų dalis, kurioje daugiau nei 13 tūkstančių vaikų ugdo socialinius įgūdžius, mokosi bendrauti su bendraamžiais, gauna kasdienę priežiūrą ir socialinę pagalbą. Dažname Vaikų dienos centre vaikai iš nepilnų, skurstančių šeimų gauna vienintelį kartą per dieną karšto maisto, atlieka namų darbus ir pramoksta patys pasigaminti valgyti iš to, ką randa namuose, bei nebealkti.Dauguma šių centrų (kurių yra net 500) priklauso nevyriausybinėms organizacijoms, kurios šiuo metu susiduria su rimtais finansavimo iššūkiais, keliančiais grėsmę paslaugų kokybei ir centrų veiklos tęstinumui.LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė ir SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos vaikų dienos centrų paslaugų vadovė Eglė Vaitkevičienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Į mokyklas grįžta sovietinė tvarka: dalis sostinės mokyklų nuo šio rugsėjo apsisprendė nebeleisti mokiniams perrašyti kontrolinių; net jei šie gavo neigiamą kontrolinio darbo pažymį, taigi, nesuprato temos. O jei mokinys susirgo ar dėl kitų priežasčių nebuvo mokykloje, jam rašomas vienetas iki kol šis grįš po ligos į mokyklą ir parašys kontrolinį, kurio nerašė kartu su bendraklasiais.Be to, daugėja mokytojų, kurie neleidžia mokiniams parsinešti į namus ištaisytų savarankiškų ar kontrolinių darbų. Esą užduotys - tai mokytojo „know how“, kitaip sakant, intelektinė (komercinė) paslaptis.Remiantis kokiu teisės aktu mokytojai neleidžia mokiniams parsinešti į namus ištaisytų kontrolinių darbų, rašo vienetus už tai, kad jie nedalyvavo pamokoje, ir neleidžia perrašyti kontrolinio, net jei šie gavo neigiamą pažymį? Koks iš tiesų mokytojų tikslas: išmokyti mokinį dalyko ar nubausti prastu pažymiu? Ar mokytojai, bausdami mokinį prastais pažymiais, iš tiesų motyvuoja ir įnorina jį daugiau ir labiau mokytis ar, priešingai, demotyvuoja ir atgraso nuo griežtojo mokytojo dėstomos disciplinos?Kodėl tos pačios savivaldybės mokyklose galioja skirtingos tvarkos?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Diana Petkūnienė, Vilniaus miesto savivaldybės Bendrojo ugdymo skyriaus vedėja, Vaida Venskutonytė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, bei Kęstutis Mikolajūnas, Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Besikeičianti visuomenė keičia ir švietimą: laikai, kai išsilavinimas baigdavosi diplomo įteikimu, baigiasi. Šiandien išsilavinimas tampa nuolatine gyvenimo dalimi. Vis labiau plinta vadinama mikrokreditų sistema, kai darbe prireikus naujų įgūdžių, jų įgyti galima tik trumpam - keletui mėnesių ar tik keliolikai paskaitų grįžus į universitetą ar kolegiją išmokti to, ko reikia greitai, be ilgų studijų. Per vadinamus mikrokreditus neformaliomis studijomis įgytas išsilavinimas jau tapo realybe kai kuriose senos demokratijos šalyse. Štai turi mažą verslą ir reikia sužinoti verslo teisės subtilybes, bet neturi laiko grįžti ilgoms studijoms, tad tai galima padaryti vadinamų neformalių studijų metu. O per keletą metų surinkus visus reikiamus mikrokreditus, galima gauti ir laipsnį suteikiantį diplomą.Kiek tai realu ir kiek tai veikia Lietuvos aukštosiose mokyklose? Ar įmanoma įgyti pakankamai kompetencijų trumpalaikiuose kursuose? Kiek kainuoja įgyti išsilavinimą per mikrokreditus? Kiek populiaru mūsų šalyje persikvalifikuoti? Kaip skiriasi jau turinčių vieną diplomą ir persikvalifikuojančių suaugusiųjų žinių poreikis ir požiūris į studijas nuo ką tik mokyklas baigusių abiturientų poreikių ir požiūrio į išsilavinimą? Kas yra vadinami mikrokreditai ir kodėl jie sparčiai populiarėja?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Kauno technologijos universiteto studijų prorektorė dr. Kristina Ukvalbergienė, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms Jolanta Bareikienė ir Utenos kolegijos direktorius dr. Raimundas Čepukas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Šį rugsėjį ir spalį dar padaugėjo savivaldybių ir valstybinių mokyklų, kurios uždraudė savo mokiniams tiek pamokų, tiek pertraukų metu naudotis mobiliaisiais telefonais. Vienose mokyklose mokiniai turi palikti telefonus, vos tik įėję į mokyklą, vadinamame telefonų viešbutyje, kitose - klasės auklėtojo kabinete ar rakinamose drabužių spintelėse.Kai kurių mokyklų, kuriose neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, vadovai akcentuoja, kad net jei mokiniui baigėsi tądien pamokos ir mokinys lieka mokykloje laukti būrelio ar kol atvažiuos tėvai jo parsivežti, o kitoms klasės tebevyksta pamokos, telefonu naudotis yra negalima.Tiek mokytojai, tiek mokyklų vadovai, kuriose mobiliaisiais telefonais negalima naudotis, pastebi, kad uždraudus telefonus mokiniai ne tik daugiau bendrauja tarpusavyje ir mažiau tyčiojasi vieni iš kitų tiek gyvai, tiek ypač virtualiai (nes nebefotografuoja vieni kitų ar mokytojų bei nekelia iškraipytų jų nuotraukų į „Tik-to“ ar kitas platformas), o ir labiau susikaupia per pamokas ir ypač per kontrolinius. O tai prisideda tiek prie geresnės mokinių emocinės jausenos, tiek prie geresnių akademinių rezultatų.Iki kol mokiniai laisvai naudodavosi mobiliaisiais telefonais, jie, net ir pasibaigus pertraukai bei prasidėjus pamokai, ypač kontroliniam, negebėdavo atsiriboti nuo ką tik žaisto interaktyvaus žaidimo. Kol jie susikaupdavo ir įsigilindavo į užduotį, jau įpusėdavo ar baigdavosi kontrolinio ar savarankiško darbo laikas; tad mokinys gaudavo prastesnį nei galėtų ar netgi neigiamą pažymį.Tiesa, mokyklų, kuriose uždrausti telefonai, atstovai neslepia, kad sprendimas drausti telefonus nebuvęs lengvas: vienur tam priešinosi patys mokiniai, kitur - dar ir tėvai, o ir yra mokyklų, kur mokytojai nenori, kad ant jų pečių gultų dar ir telefonų rinkimo ir dalijimo darbas.Vis dėlto mokyklų, kurios išdrįso priimti šį iššūkį, atstovai sako, kad tai pasiteisino ir kad neverta atsisakyti tokios praktikos, nors pradžioje būta įvairių įtampų.LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Aušra Zebitienė, Kretingos rajono Salantų gimnazijos direktorė, Daiva Gricienė, Akmenės rajono Ventos gimnazijos direktorė, Jūratė Stankevičienė, Širvintų rajono Atžalyno progimnazijos direktorė, Audrius Driukas, Vilniaus Valdorfo mokyklos Ugdymo vadovas, chemijos mokytojas, Mantas Karanauskas, Vilniaus Balsių progimnazijos bei Šiaurės licėjaus geografijos mokytojas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Artėjančią Mokytojo dieną turėtume pasitikti su optimizmu, kad mokytojo profesija yra tokia pat patraukli, vertinama ir apmokama kaip Suomijoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje ar Singapūre. Mat to siekti buvo užsibrėžta dar 2020-aisiais. Bet to vis dar nenutiko. Mokytojų vis labiau trūksta. O ir, jei, kaip rodo oficialūs šaltiniai, Suomijoje mokytojų atlyginimai, priklausomai nuo patirties bei mokomų klasių, svyruoja tarp 3570 eurų ir 5570 eurų per mėnesį, Norvegijoje - nuo 3600 eurų iki 5200 eurų, Pietų Korėjoje nuo 2900 eurų iki 7800 eurų, o Singapūre - nuo 3200 eurų iki 6400 per mėnesį, o Lietuvoje vidutinis mokytojo atlyginimas tesiekia 1630 eurų, didžiausias - 1890 eurų „ant popieriaus“. O ir nepatraukli tapo taip pat ir mokyklos vadovo vieta. Daugybė mokyklų Mokytojo dieną švęs neturėdami nuolatinio vadovo. Kita vertus, tie, kas, girdėdami, kad stinga mokytojų ar mokyklų vadovų, pamėgina jais tapti, susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Kokie tai iššūkiai? Ir kokie receptai jiems išgliaudyti?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius, ir Artūras Palekas, konsultantas, vadybininkas, mėginęs tapti mokyklos vadovu.Ved. Jonė Kučinskaitė

Šį rugsėjį kai kurios mokyklos pradėjo be tradicinių pamokų ir be pažymių. Be to, plinta naratyvas, kad mokytis ir išmokti galima taip pat mokantis ir ne mokykloje, o įvairiose kitose miesto erdvėse.Tiesa, dar pernai valstybiniu lygiu buvo sugriežtintas pamokų lankomumas. Mat Lietuvos moksleiviai, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, yra tarp bene didžiausių pamokų praleidinėtojų pasaulyje, o tai kenkia akademiniams rezultatams. Būtent dėl pamokų nelankymo mūsų moksleiviai savo akademiniais rezultatais atsilieka nuo kitų šalių moksleivių.Kiek ir ko galima mokytis bei išmokti netradicinėse erdvėse? Kiek pagerėjo mokinių pamokų lankomumas, kad jau ne tik pavasarį nuo gegužės iki birželio galime atsisakyti tradicinių pamokų ir pažymių, o ir rugsėjį?Laidoje dalyvauja Irena Baranauskienė, „Saulės“ privačios gimnazijos direktorė, Alfredas Ramanauskas, VšĮ „Mokykla vaikams“ vadovas, Renata Lynugarienė, Klaipėdos licėjaus pavaduotoja.Ved. Jonė Kučinskaitė

Nuo šių metų lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos valstybiniai brandos egzaminai tapo privalomi. Jų neišlaikius, neįmanoma tapti nei universiteto, nei kolegijos studentu. Negana to, šiųmečiai abiturientai yra pirmoji karta, kuri laiko naujo tipo valstybinį brandos egzaminą. Pirmą egzamino dalį jie laikė pernai, vienuoliktoje klasėje, o antrą laikys pavasarį. Tiesa, dalis abiturientų, kurie nepatenkinti gautais pirmosios dalies, iki šiol vadintos tarpiniais žinių patikrinimais, įverčiais, ją perlaikys. Tad ką svarbu žinoti, kad ir vėl nesusikirstum, mat abiturientams tenka ruoštis naujo tipo egzaminams be vadovėlių?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė ir Klaipėdos Baltijos gimnazijos matematikos mokytoja Rūta Jegnoraitė-Juškienė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Pernai visi nelyginių klasių mokiniai, o šiemet ir visi lyginių klasių mokiniai visų disciplinų mokosi pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas. Daugelio vadovėlių, tiesa, dar nėra. Ypač matematikos.Bet kai kurie matematikai ne tik nemato bėdos, kad vadovėlių nėra, o dargi akcentuoja, kad jie nepadės. O paklausti apie elektroninius vadovėlius, pateikia šiemet vasarą EBPO organizuotoje konferencijoje išsakytą evadovėlių leidybos pirmeivės - Švedijos švietimo ministrės pasidalijimą ir paraginimą kitoms šalims grįžti prie tradicinių vadovėlių. Kodėl? Ir kaip mokyti XXI a. vaikus ir jaunuolius matematikos?LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Rimas Norvaiša.Ved. Jonė Kučinskaitė

Šiauriniai kaimynai - švedai, danai ir norvegai - jau prieš daugelį metų ėmėsi spręsti sveikatos priežiūros specialistų trūkumo problemą pasitelkę medicinos studentus. Tris gydomosios medicinos kursus baigusiems studentams suteikė teisę su limituota licencija dirbti slaugytojais dar studijų metu. Kitaip sakant, didžiąją dalį slaugytojo funkcijų jie gali atlikti savarankiškai, bet tam tikros procedūros yra paliktos išskirtinai slaugytojų kompetencijai.Kas iš to išėjo? Ir ar Lietuvos sveikatos sistemai verta žvilgterėjus į kaimyno kiemą pasimokyti?Mūsų Šiaurės kaimynai pastebi, kad tokiu būdu ne tik sprendžiama slaugytojų trūkumo problema, o ir ugdomos būsimų gydytojų klinikinės kompetencijos. Pagaliau būsimi gydytojai, padirbėję studijų metais slaugytojais, geriau pažįsta slaugytojo darbą (o tai svarbu diegiant daugiadisciplininės komandos darbo pagrindus). O ir studentai turi galimybę užsidirbti pragyvenimui iš tos srities, su kuria jie sieja savo ateitį. Mat vis viena didžioji dauguma studentų, kad galėtų studijuoti, dirba, bet dirba picų kepėjais, išvežiotojais, pavėžėjais, padavėjais, krovėjais ir pan. O tai nieko bendro neturi su jų būsimom profesinėm kompetencijom.Tad kokių pokyčių reikia, kad medicinos studentai galėtų prisidėti prie mūsų sveikatos sistemos stiprinimo?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Marius Čiurlionis, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorius, Baltijos paliatyviosios slaugos asociacijos įkūrėjas, ir Liucija Lekienė, Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narė, šeimos gydytoja.Ved. Jonė Kučinskaitė

Iki naujų mokslo metų pradžios liko vos trejetas dienų. Ir, nors kiekvienas moksleivis savitai laukia Rugsėjo 1-osios, vis dėlto, ko gero, didžiausią jaudulį patiria abiturientai bei būsimi pirmokai.Šiuolaikiniai tėvai vis dažniau stengiasi, kad vaikas, ateidamas į mokyklą, ne tik pažintų raideles, mokėtų skaityti, o ir pažintų skaičius bei skaičiuotų?Bet ar tikrai tai verta ir naudinga pradėti mokyti vaiką šių įgūdžių dar darželyje, iki jam ateinant į pirmą klasę? Ar jam nebus nuobodu, jei jis daugelį dalykų jau mokės?LRT RADIJUJE dalyvauja Kristina Garšvienė, KTU inžinerijos licėjaus psichologė, matematikos mokytoja.Ved. Jonė Kučinskaitė

Iki mokslo metų pradžios likus dar 10-iai dienų, korepetitorių paklausa pasiekė naujas aukštumas ir situacija tampa vis labiau įtempta tiek tėvams, tiek mokiniams. Štai vienuoliktokų ir dvyliktokų, besikreipiančių į korepetitorius ar korepetitorių įmones, skaičius išaugo dukart, o aštuntokų - net keturis kartus.Didžiausia paklausa - matematikos ir lietuvių kalbos disciplinų papildomas mokymas, toliau biologija, chemija ir anglų kalba ir istorija.Taigi, nors daugelis mokinių dar mėgaujasi paskutinėmis vasaros atostogų dienomis, tėvai jau susiduria su rimtu iššūkiu – rasti laisvą korepetitorių.Viena galimų priežasčių, kodėl aštuntokų poreikis korepetitoriams taip išaugo, yra tai, kad šiemet Lietuvos aštuntokai mokysis matematikos pagal atnaujintas programas (jau antrus metus) be matematikos vadovėlių. Be to, jie bus pirmoji laida, kuriai po 10-os klasės laikysimas Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP) taps privalomu slenksčiu pereinant į 11-ą klasę.Dvyliktokams taip pat teks mokytis antrus metus be vadovėlių, o ir yra gerokai pasikeitęs valstybinio brandos egzamino turinys.Ši situacija kelia iššūkių dar ir dėl to, kad korepetitoriams tampant deficitu, kyla šių paslaugų kainos, o ir randasi daugybė žemos kokybės mokymo paslaugas siūlančių tiekėjų.LRT RADIJUJE diskutuoja biologijos mokytojas, korepetitorius Paulius Sungaila ir istorijos mokytojas, DIGI klasė korepetitorius dr. Algis Bitautas bei Evelina Morkūnienė, ManoKlasė Online matematikos korepetitorė.Ved. Jonė Kučinskaitė

Iki naujų mokslo metų pradžios pustrečios savaitės, tačiau jau dvi savaites girdimos reklamos, skubinančios ruoštis naujiems mokslo metams. Girdi, jei nesuskubsi rugpjūčio pradžioje, nespėsi įsigyti geriausios kuprinės ir pigių sąsiuvinių...Kaip pasiruošti mokslo metams be streso, kad per anksti nepalaidotume vasaros?LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.Ved. Jonė Kučinskaitė